AR ATRANDAMOS NAUJOS VIDEOMENININKŲ (IR NE TIK JŲ) PAVARDĖS?

Remigijus Venckus. Šetenių rekolekcijos. 2005, videofragmentas

Ar matomi nauji videomeno kūrėjai? Gal pristatoma nauja videomeno raiška? Mano manymu, mūsų videomeno padangė yra gana apgailėtina. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šiol minimos vien tos pačios videomeno kūrėjų pavardės. Nesikeičia ir meno centrai, propaguojantys šiuolaikinį meną. Šiuolaikinio meno centras, rodos, ir yra toji institucija, kuri kas kartą atranda naujus menininkus. ŠMC turėtų domėtis naujomis kūrėjų iniciatyvomis visuose Lietuvos miestuose ir plačiau atspindėti mūsų šiuolaikinio vaizduojamojo meno procesus. Tačiau ekspozicijose lietuvių menininkų pavardės dažniausiai kartojasi (parodos iš užsienio – išimtis), o kritikai garsiai rėkia apie savo kompetenciją analizuoti ir objektyviai reflektuoti kultūrą, kuri yra centralizuota.

Gyvenu provincijoje, kur žiniasklaidos atstovai neretai sugeba aptikti tik tai, kas blogiausia. Rodos, nieko gera čia ir negali įvykti. Dažnai periferijos žmogus, pajutęs savo vertę, pasitraukia į Vilnių – iš provincijos išplėšiama tai, kas nauja ir gryna. Menotyrininkas Vytenis Rimkus yra pažymėjęs, jog provincijos menininkas, gyvendamas mažesnės konkurencijos sąlygomis, visuotinio pripažinimo sulaukia tik du ar net tris kartus daugiau dirbdamas nei menininkas sostinėje.

Periferijoje gimsta keisčiausi ir įdomiausi dalykai. Kritikai retai ryžtasi pažvelgti už Vilniaus ribų. Tačiau atvykę į šiuolaikinio meno festivalį „VIRUS“ (rengia Šiaulių dailės galerija) ištaria „puiku ir gražu, nauja, modernu“ ir net nesusimąsto, kad tai tęsiasi jau 11 metų. O refleksijos kultūros savaitraščiuose ir mėnraščiuose? Beveik jokių, išskyrus tekstus, kuriuos rašo patys šiauliečiai. Vienintelis Lietuvoje tarptautinis multimedijos meno festivalis „ENTER“ taip pat retai sulaukia dėmesio. O juk šie du festivaliai yra ne tik profesionalaus meno naujovių pristatymo, bet ir debiutantų pasirodymo arena, kur rengiamos videomeno, muzikinių eksperimentų, kartais performansų laboratorijos. Jaunųjų kūrėjų erdve neretai tampa Šiaulių universiteto, rečiau Trakų gatvės galerija. Galerija „Laiptai“ labai jau nusižengtų savo ideologijai, jei čia atsirastų pusiau profesionalūs studentų kūrybos eksperimentai... Virginijus Kinčinaitis yra turbūt vienintelis menotyrininkas Šiaurės Lietuvoje, nuolat ieškantis naujų menininkų. Ar jo noras atnaujinti meno vandenis, ar siekis asmeninės naudos, galios ir valdžios – bet kuriuo atveju tai išeina į naudą viso regiono kultūrai.

Vilniečiai kritikai turėtų daugiau domėtis kūryba periferijoje. Eksperimentiniuose festivaliuose ne tik galima aptikti daug novatoriškų dalykų, bet ir aktyvios kūrybinės potencijos. Argi ne čia atrandamos naujos videomenininkų pavardės? Juk „VIRUS“ ir „ENTER“ festivaliuose debiutuoja ne tik šiauliečiai, bet ir vilniečiai, kauniečiai ar klaipėdiečiai. Kritikai, televizijos kultūros laidų kūrėjai, kur jūsų akys? Per LNK ir LTV žinių kultūros rubriką kartais kalbama apie puodo žiedimą, popieriaus karpinius, bet ne apie mažame miestelyje vykstantį tarptautinio pripažinimo sulaukusių menininkų simpoziumą. O kiek kartų buvo prabilta apie naujųjų medijų menus? Jei ir būdavo atspindėta, tai tik renginiai Vilniuje.

Apžiūrėjęs keletą šiuolaikinio meno parodų Paryžiuje pagalvojau, ar tik mūsų ŠMC neišsigimsta? O LDS? Videomenas dailės žodynuose dažnai vadinamas videodaile. Taigi ar videodailės atstovų tarp LDS narių daugėja? Kalbu ne apie visą sąjungą, bet apie Šiaulių skyrių, mat esu labiausiai susipažinęs su jo kontekstu. Jauniausias LDS Šiaulių skyriaus narys – Rimantas Plungė, kuriam per 30, dabar yra ŠU Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedros vedėjas. Būdamas LDS skyriaus pirmininkas, jis ryžosi renovuoti parodinę veiklą. Kartu su užsienio menininkais buvo rengiami tarptautiniai projektai, o grupinėse parodose kviečiami dalyvauti menininkai atsižvelgiant ne į narystę LDS, bet į autorių produktyvumą, kūrybingumą ir šiuolaikiškumą. Taigi galėjome išvysti ne tik LDS narių kūrybą. Be to, buvo eksponuojama ne vien tapyba, skulptūra ar grafika, bet ir instaliacijos, videoprojekcijos, įvairūs objektai ir asambliažai. Parodos būdavo teminės. Šiandien LDS Šiaulių skyriui vadovauja Arūnas Vasiliauskas. Pažangos nematyti, parodos vėl tapo tokios, kokios buvo prieš R. Plungę. Ar kam nors dar kyla noras priklausyti šiai sąjungai? Neseniai į sąjungą priimtas Virginijus Kinčinaitis. Svarstymuose buvo girdėti: „Taigi čia tas Kinčinaitis... kaip ir ŠMC... Kuizino chebra?“ Akivaizdžios fronto zonos, todėl norisi paklausti, ar kada nors egzistavo tikslas vienyti meno kūrėjus?

Šiauliuose, matyt, videomenas visada bus svarbus. Juk šiame mieste jau šįmet išleidžiama antra audiovizualinio meno bakalaurų karta. Neatsitiktinai populiariausios studijų kryptys yra fotografija ir videomenas. „ENTER“ festivaliuose būna rengiama ŠU studentų videokūrinių peržiūra. Pirmosios laidos atstovai savo kūrinių kokybe nustebino valstybinės egzaminų komisijos pirmininką, Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros profesorių Joną Gudmoną. Kur dabar šie kūrėjai? Keletas jų besisukinėja su regioninės televizijos kameromis, keletas tęsia magistrantūros studijas Vilniuje, kiti kuria įvairią masinę produkciją. Bet keisčiausia tai, kad nė vienas jų netapo jokios sąjungos nariu. Manau, jog panašiai yra ir kituose miestuose. Be abejo, vien menu sotus nebūsi. Kad jis netaptų vien laisvalaikiu, bendraminčius turėtų vienyti specializuotos sąjungos. Bet kokia iš to reali nauda?

Nežinia ar šiuolaikiniai Lietuvos menininkai apskritai suvokia, kas tai yra videomenas. Dažnai mąstoma: filmuok, kad filmuotum, montuok, kad montuotum, vis tiek ką nors parodoje bus galima parodyti. Šis credo vyrauja ir žinomų kūrėjų kūriniuose. Nueini į ŠMC ir galvoji, kokio velnio 30 min. rodoma siena, o pats pavadinimas neturi nieko bendra su visu tuo? Kada taps kitokia Kristina Inčiūraitė? Ar tik iš spintų temoka laipioti Eglė Rakauskaitė (tiesa, drįstu teigti, kad raiškos atžvilgiu geriausias autorės videomeno kūrinys yra gulėjimas skysčiuose)? Ar videomenu galime vadinti Gintaro Makarevičiaus filmą apie duobkasius (filmas „Duobė“) – juk tai gryna videodokumentika? Ar kada nors šiuolaikiniai vaizduojamojo meno kritikai pasidomėjo sovietmečio kino mėgėjų kūryba? Mano manymu, tai buvo ankstyvasis ir tikrasis lietuvių videomenas. Ar šiuolaikiniai videomenininkai matė šiuos kūrinius? Kyla ir kitas klausimas, iš ko reikėtų mokytis videomeno? Rodos, atsakymas turėtų būti elementarus – iš žymių videomenininkų. O gal pirmiausia – iš gero kino, po to – iš eksperimentinio avangardinio kino ir tik galiausiai – iš videomeno pavyzdžių? Sparčiai tobulėjant technologijoms videoraiškai svarbi ne tik idėja, bet ir filmavimo, montavimo techninės ir estetinės galimybės bei sprendimai. Idėja yra niekas be įtaigios, jos turiniui adekvačios vizualinės raiškos. Manau, tikras videomenininkas turėtų gebėti nors truputį taikyti kinematografijos ir televizijos taisykles. Taigi gal ŠMC reiktų surengti senojo lietuvių mėgėjiško kino peržiūras? Nuo jų pradedu paskaitas apie lietuvių videomeną.

Ir dar apie šiuolaikinę vaizduojamąją dailę. Ar 2006 m. Vilniaus dailės akademijos išleista Alfonso Andriuškevičiaus knyga „Lietuvių dailė 1996–2005“ iš tikrųjų atspindi tai, ką skelbia pavadinimas? Knygos pradžioje pažymėta, jog tai straipsnių rinkinys. Visi straipsniai daugiau ar mažiau susieti su Vilniaus vaizduojamuoju menu, o labiausiai su ŠMC. Ar Lietuva yra tik Vilnius? Kadangi savo miesto menininkus beveik visus pažįstu, pabandžiau suskaičiuoti, kiek šiauliečių pavardžių minima šioje knygoje. Tik vienas – Bronislovas Rudys. Dar – panevėžiečiui videomenininkui Andriui Kviliūnui skirta visa dalis. Argi Lietuvoje, išskyrus Vilnių, per dešimt metų nieko nauja neįvyko? Gerbiu šį kritiką, jo tekstus skaitau su malonumu, bet galbūt knyga galėjo vadintis lietuvių dailės fragmentais ar etiudais? Kita vertus, džiugu, jog leidinyje kalbama ir apie videomeną. Tikiuosi, ateityje atsiras išsamių studijų apie performansus, menines akcijas, interneto meną ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje...