Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-01 nr. 3338

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALBINAS ŽUKAUSKAS.
Užšalusi pypkė
43
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ČESLOVO MILOŠO 100-MEČIUI 
• „Milošo kelio“ pradžia
• DARIUS KUOLYS.
„Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogus“
24
• JANE HIRSHFIELD
(JAV).
Laiškas Cz.
7

KNYGOS 
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Berniukas kaip niekas kitas
6
 ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Tiesos papasakoti negalima. Ji jau yra“
3
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• TADĄ VIDMANTĄ kalbina DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
Tadas Vidmantas: „Sunkiau prajuokinti, nei pravirkdyti“
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Skrajojantys“ lėlių teatrų festivalio Kaune prisiminimai

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
XV Vilniaus festivalis: skoningai, be pompastikos

PAVELDAS 
• ILONA MAŽEIKIENĖ.
Arbit Blatas: nuo Kauno iki Niujorko
1

POEZIJA 
• JONAS JAKŠTAS31
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA8
• GRETA KERINA2

PROZA 
• ALGIS KUKLYS.
Latro aimanos
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Vertė
19

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gausi ir prieskoninga puota Alantoje
43

DE PROFUNDIS
... o jis šypsojosi it gondola, pilna vaikų...
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Ko šypsosi Džokonda?
2

KNYGOS

„Tiesos papasakoti negalima. Ji jau yra“

ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ

[skaityti komentarus]




Frisch M. MONTAUKAS.
Iš vokiečių k. vertė Regina Ivanauskienė.

– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Pagalvojus apie Maxą Frischą (1911–1991), prieš akis visuomet iškyla blausiai oranžinis „Homo Faber“ pirmojo lietuviško leidimo (1967, vertė Vytautas Petrauskas) viršelis ir padvelkia svilinančia dykumos aitra. Prisimenu ir andainykštę nuostabą, kad pasakojimas gali būti toks skaidrus ir subtiliai (ne išpažįstamai) atviras. Dabar, kai užverčiu paskutinį „Montauko“ lapą, ir vėl nedyla biraus svidinančio smėlio asociacija („Rupus smėlis. Reikėtų kokį kartą eiti, kol ant padų neliks odos ir tikrai ims kalbėtis su savimi“, p. 107) – nugremžiančio bet kokį perteklių (jausmų, vaizdų) ir drauge lemiančio neskubrią pasakojimo tėkmę.

Autobiografinė apysaka „Montaukas“ yra natūrali (teminė, idėjinė, ne tik chronologinė) ankstesnės M. Frischo kūrybos tąsa. Šiam, moderniuoju klasiku vadinamam, šveicarų rašytojui būdingas pamatinis pastovumas – temų, vaizdinių, realybės detalių. Tačiau kiekviename vėlesniame kūrinyje jos plėtojamos vis aukštesniu lygiu, o tie patys motyvai, vaizdiniai, įpinti į kitą kontekstą, įgyja vis kitokį atspalvį arba tampa nuorodomis į kitus kūrinius. „Montauką“ M. Frischas rašė kaip paskutinį savo kūrinį (laimė, taip neatsitiko), tad natūralu, kad tokių motyvų ir užuominų jame itin gausu. Nuolatinė vaizdų, samprotavimų, taiklių (nebūtinai plėtojamų) apibūdinimų ar pertarų kaita apysakoje sukuria gyvumo, nuolatinės slinkties, visumos ribuliavimo įspūdį.

Romanuose „Homo Faber“, „Štileris“ (liet. 1970, vertė Vytautas Petrauskas), „Tarkim, aš Gantenbainas“ (liet. 1998, vertė Jurgita Mikutytė), dramoje „Biografija: vaidinimas“ (liet. 1970, vertė Adomas Druktenis) M. Frischui rūpėjo žmogaus tapatybės, gyvenimo variantiškumo, „Montauke“ – žmogaus, t. y. savo paties, būties autentiškumo problema. Imtis šio kūrinio paskatino suvokimas, kad visą laiką „viešuomenei teikė istorijas“, o „sau nutylėjo savo gyvenimą“ (p. 120). Ši „nuoširdi knyga“ (p. 152) – tai bandymas suvokti savo paties esatį, apmąstyti savo būtį. Veikiau vaizdinis, emocinis, o ne žodinis bandymas, nes, įrėminta vertinimo žodžių, esmė nutolsta, lyg pernokęs luobas atitrūksta nuo (iš)gyvenančiojo.

„Montauką“ M. Frischas sukūrė po 1974 m. viešnagės JAV. Amerikos leidyklos įpareigota, jos metu rašytoją lydėjo Alice Locke-Carey. Apysakoje ji vadinama Lina. Su šia „primenančia undinę ir truputį panėšėjančia į medicinos seserį“ (p. 70) moterimi rašytojas praleido savaitgalį Montauke – indėnišką pavadinimą išsaugojusioje vietovėje Long Ailando saloje. Čia iš atminties iškilo tai, kas buvo išgyventa su kitomis moterimis –­ buvusiomis žmonomis Constanze von Meyerburg ir Marianne Oelers, austrų poete Ingeborga Bachmann, „žydų kilmės sužadėtine“ Kete. Iškilo fragmentiškai, lyg vandenyno išskalautos medžio atplaišos ar seniai į gelmes nugrimzdusio statinio nuolaužos, iš kurių gali nujausti visumą... Šmėstelėjo ir motinos paveikslas – paskutinės dienos senelių namuose; dar kaip į žalią dujų automatą koridoriuje, tuomet dar savo namuose, kad degtų viryklė, jai tekdavo kaskart įmesti 20 santimų. Tėvo neprisimena – tik tiek, kad, sudaręs pelningesnį sandorį (jis buvo nekilnojamojo turto makleris), nupirkdavo motinai aukso sagę... ir tų santimų nebelikdavo.

Autobiografinė apysaka „Montaukas“ nėra įprastinis nuoseklus pasakojimas apie savo gyvenimą ir kūrybą, juolab jų vertinimas. Tai veikiau išgyvenimų biografija, svarbi ne visuomeniniu, o asmenybės požiūriu. Svarbiau čia ne įvykiai, o tai, kas po jų (tarkim, akių vokų paralyžius vaikystėje ir visam gyvenimui likęs „liūdesio šešėlis“ veide, drauge „pasitenkinimo savimi išraiška“, p. 121). Yra čia nuoseklių, „objektyvių“ pasakojimų (apie klasės draugą V.), yra apibendrinimų (skirsniai MONEY, ARCHITEKTŪRA), samprotavimų (apie ginklavimąsi – žmogaus bejėgystę ir galios siekimą; apie tai, kad žvelgiant iš vienuolikto aukšto, žmonės atrodo kaip sagos), yra savo būsenų (baimės priepuolių), nuotaikų ir sapnų perteikimo, užuominų („WHAT ARE WE GOING TO DO? / Poreikis dirbti.“ –­ tai ir visas skirsniukas). Visa tai, tarsi prisidėjus prie akies kaleidoskopą, kaskart supuola vis į kitokius derinius – stebėtinai tikslius ir netikėtus, paliekančius be paliovos kintančios ir kaip tik dėl to pastovios visumos įspūdį.

Iš kitų gal kiek labiau  išsiskiria skirsniai ARCHITEKTŪRA, MONEY ir pa­sakojimas apie klasės draugą V. Jiems nebūdinga išgyvenimų momentiškumas –­ čia daugiau apibendrinimo ir, nors ir probėgšmais įterpiamų, išvadų. Bene nuosekliausias yra pasakojimas apie V. Šis iš turtingos šeimos kilęs imlaus analitinio proto jaunuolis nemenkai veikė M. Frischo asmenybę – perteikė būsimajam rašytojui iškiliausias filosofijos ir psichologijos idėjas, supažindino su garsiaisiais dailės ir muzikos kūriniais, apmokėjo architektūros studijas ir... niekada nepritarė pasirinkimui tapti žurnalistu ar rašytoju, dargi skatino imtis dailės, architektūros, o vėliau niekada nekalbėjo apie jo literatūrinę kūrybą. Jaunystėje M. Frischas žavėjosi šia stipria asmenybe, vertinančia tai, kas tvaru ir amžina, savitai, vadovaujantis „asmeninio imlumo įspūdžiais“ (p. 25), suvokiančią meną. O „Montauke“ pasakojimą apie V. rašytojas baigė tokiais žodžiais: „Manau, kad draugystė su V. buvo didžiausia mano bėda ir kad V. čia niekuo dėtas. Jei būčiau mažiau jam pasidavęs, man būtų išėję labiau į naudą, jam taip pat“ (p. 40)... Gal taip būtų išvengęs architektūros studijų ir „dvylikos metų su braižymo lenta, pieštuku, logaritmine liniuote, kalkiniu popieriumi, reišina, skriestuvu, tušo kvapu“ – „priklausymo daugumai“ (p. 101) ir literatūrinės tylos?.. Matyt, nederėjo imti nei V. atiduodamų kiek drovintis, dar visiškai gerų dėvėtų kostiumų, nei jo „intelekto“. Reikėjo, kaip teigiama skirsnyje MONEY, gyventi pagal savo išgales. Veikiausiai dėl to kalbant apie pinigus ir vėl „sugrįžtama“ prie davimo „iš visos širdies“ motyvo – jau tapęs garsiu rašytoju ir staiga suvokęs, kad praturtėjo, M. Fri­schas švenčiančiam šešiasdešimtmetį pažįstamam tapytojui nusiunčia 60 butelių mėgstamo vyno („Šešiasdešimt butelių, taip milijonierius numeta praeidamas savo grašį!“ p. 140). – Tapytojas tuos butelius sudaužė ar išdovanojo...

„Montauko“ fabula kuriama derinant atskirus epizodus, tarsi ant asmenybės išgyvenimų siūlo veriant pasakojimų, sapnų, apmąstymų, nuotaikų, apibendrinimų karolius. Visa tai iškyla iš atminties paskatinta regimo vaizdo ar tikrovės detalės, žodžio, jo prasmės apmąstymo ar sąskambio, kartais įprasto kasdienio veiksmo – sakytum, chaotiškai, jei tik įstengtum nuneigti asmenybės emocinį gebėjimą atsirinkti tai, kas svarbiausia. M. Frischas preciziškai (emocijų, asociacijų požiūriu) fiksuoja realybės detales (vieniša žuvėdra, kokakolos skardinė žolėje, juodi blizgantys šiukšlių maišai palei gatvę, dukros dorojama nebalinta avies vilna) ir šitaip išlaisvina savo mintis iš aiškaus kryptingumo, leidžia joms srūti laisvai ir atskleisti jo asmenybės tiesą. Vienintelis apribojimas veikiausiai yra tai, kad apysakos vyksmas sutelkiamas į dvi Montauke praleistas dienas, stengiantis „aprašyti šią dieną, nieko kita, tik šią dieną, mūsų savaitgalį ir kaip prie jo buvo prieita, kaip jis praeina“ (p. 64). Paklusdamas tos dienos įspūdžiams ir mintims, „dokumentuodamas visa tai, kas egzistuoja“ (F. Dürrenmattas), kaskart (nelygu kur vyksta veiksmas – Amerikoje, Italijoje ar Prancūzijoje) įterpdamas angliškų, itališkų, prancūziškų žodžių ir posakių, rašytojas sukuria  buvimo „dabar“, tiesioginio išgyvenimo įspūdį.

Apysaka pradedama pasakojimu, kaip, atvykę į Montauką, rašytojas ir Lina per krūmynus ir brūzgus bando nusigauti iki vandenyno – eina stabčiodami, vis pamesdami taką, persitardami žodžiu kitu, sakytum, glūdėdami kiekvienas savyje, vis dėlto nebūdami atskiri. Baigiama atsisveikinimo mieste scena: „BEY, jokių bučinių“, paskui Lina nuėjo. „Ji neatsigręžė, sustojo ir ilgai laukė, kol galės pereiti gatvę“ (p. 159). Tarp šių dviejų epizodų – savaitgalis prie vandenyno, savaitgalis praeityje.

„Vakar buvo ilga lengva popietė, tarsi tai būtų įveikta (kaip jau nesyk) kartą ir visiems laikams, žvilgsnis atgalios be pykčio ir savigailos, viskas ištverta ir išgryninta (tetrūktų tik hegzametro) kartą ir visiems laikams...“ (p. 108).

Tokia popietė išgyvenama pasitraukus iš miesto, sutapus su gamta („Vėjuota, gal dėl to jiedu neapsistojo ilgesniam laikui nė prie vienos temos“, p. 83), įsisąmoninant kiekvieną judesį, tarkim, kad ir valgant kinų lazdelėmis („lazdele įmanu suimti baltus lengvus sausus ryžius, o štai bambuko ankštys gličios, tad gali pamesti ne tik jas, bet ir pokalbio temą...“, p. 70), išgyvenant atsajų moters artumą – kaip dviejų šezlongų paplūdimyje, „nutolusių vienas nuo kito kiek labiau nei per ištiestą ranką“ (p. 74). Daugiausia vis tylomis, tik kaskart tarstelint: MAX, YOU  ARE  WRONG; IT IS POINTLES; HOW DO YOU FEEL RENOWN? Šitaip „tylėdamas svetima kalba“, jis „slopina mažiau, atmintis darosi pralaidesnė“ (p. 84) – praeities išgyvenimams, vaizdiniams, nuotaikoms, apmąstymams. Tuomet iš atminties iškyla kitos moterys, kìtos meilės salos...

„Mikonas, Graikijos sala su baltais namais ir baltais vėjų malūnais“ (p. 77). Niurnbergas – žydų kilmės sužadėtinė –­ Bratwurstglöckl – „ŽYDAI NEPAGEIDAUJAMI“. Viduržemio jūra – „ištrauki segtuką, tokia gausybė palaidų juodų plaukų“ (p. 79). Kelionė trise – Bretanė –­ dvie­jų vyrų degtukai vienai moteriai. Bercona – akmeninis stalas – „dilgėlių ir gervuogių džiunglės“ – sija (p. 147).

„Poreikis patirti dabartį per moterį“ (108) išlieka nuolatos, net prisiminimuose. Šitaip nutolę išgyvenimai tampa gal net grynesni – nubyra nereikšmingos detalės, apibūdinimai, net moterų vardai, ir per užuominą ar trumpą pertarą sutvilkčioja to meto būsenos gyvuonis. („Prieš išeidama iš namų ji išspaudžia jam apelsinų sulčių“, p. 95; „Galima būtų eiti susikibus rankomis, kad abu tilptų po skėčiu“, p. 118.) Kaskart iškyla vis tie patys motyvai: apyaušris – Montauko ar Italijos paplūdinys, Paryžius – vienišas ėjimas ar svajingas vaikštinėjimas dviese –­ laukimas, tikintis gauti pirmosios kavos. Vaizdus palydi trumpi intarpai: baugi nuojauta („Prie gretimo staliuko mėsininkai kruvinomis prijuostėmis – toks perdėm šiurkštus įspėjimas“, p. 111), abejonė („Bėgti nuo jos ar pas ją?“, p. 130), verčianti mesti monetą ir nė nepažvelgus, skaičius ar herbas, nueiti.

Ankstesniuose kūriniuose M. Frischas gilinosi į žmogaus būties, asmenybės variantiškumą, „Montauke“ jis dar smulkiau suskaido būtį ir kalba apie žmogaus būsenų, išgyvenimų variantiškumą ir kaitą. „Man Frischas – tai gausybė užuominų, įspūdžių, išgyvenimų. Aš nuolat stebėdavausi, ir dabar dar stebiuosi, Frischo drąsa vadovautis visišku subjektyvumu. Žaviuosi Frischo gebėjimu vertinti save kaip atvejį. Frischas visuomet yra atvejis, jo atvejis yra atvejis. Šitaip pasireiškia jo atvirumas“, – rašė F. Dürrenmattas. Tai ypač ryšku „Montauke“, kai kurių kritikų laikomame geriausiu M. Frischo kūriniu. Čia svarbi kiekviena detalė, kiekvienas judesys ar daiktas. Įvardyti (tarkim, akmeninis stalas) jie, sakytum, pakylėjami iki simbolio ar metaforos. Bet pasakojimo kontekste „išslysta“ iš simboliui įprasto stingulio ir, įgiję subtilaus gyvybingumo, „įsitraukia“ į bendrą vyksmą – Berconoje ant akmeninio stalo braižomi namo rekonstrukcijos eskizai, prie tokio stalo kalbama apie moters saviraišką, Vašingtono skvere „prie viešų akmeninių stalų su gamtos veiksniams atspariu šachmatų lentos raštu“ (p. 16) žaidžiama šachmatais... O iš čia gija nusidriekia į laivą, kur kartą, plaukdamas su žmona, jis ilgai žaidė šachmatais vienas pats – „prieš save“.

„Montauke“ svarbu veikiau ne kas, o kaip pasakojama. Jame daug klausimų, nuostabos ir nė vieno aiškaus atsakymo. Čia viskas preciziškai tikslu, kone apčiuopiama – vaizdas, daiktas, detalė, jų sąsajos su pasakotojo išgyvenimais, net žodžių jungtys. Taip įtaigiai tikslu, kad skaitytojas šioje autobiografijoje „atpažįsta savo paties mintis“ (M. Frischas tokias knygas labiausiai vertino) ir tampa jos „bendraautoriumi“. (Panašų betarpiškumo ir suvokimo laisvės pojūtį patyriau skaitydama Federico García Lorcą, žiūrėdama Gintaro Varno statytąją „Publiką“.) Virtuoziškai derindamas subjektyvumą ir konkretumą, kasdienybę ir poeziją, buvimą „čia“ ir praeities išgyvenimą „dabar“, M. Frischas neria į prašmatnų savo būties ažūrą. Jis tiesiog eina ir išskiria iš visumos tai, kas jam svarbu, kas tuo metu atliepia jo būseną, ir šitaip viską aplink sugyvina (net M. Frischo riešutmedžiai daug „gyvesni“ nei kitur). Galbūt tai lemia jo „liguistas jautrumas“, gebėjimas „sutraukti į save“ aplinką – jo prigimtinis egzistencinis nerimas, verčiantis eiti „iki galo“, skatinantis išskirti save iš kitų, bet neatskirti ir šitaip suvokti savo būtį bendrame vyksme.

Lenkiuosi M. Frischui. Seniai lenkiuosi. Juolab dabar, po tokio puikaus Reginos Ivanauskienės vertimo – preciziškai tikslaus ir taiklaus, paklūstant M. Frischo pasakojimo ritmui, išverčiant kiekvieną modalinę dalelytę, įvardį ir jungtuką, kurie (lietuviškame tekste gal ir ne visada būtini) suteikia pasakojimui lakumo ir frišiškos dvejonės; abstraktų vokišką veiksmažodį keičiant konkretesniu, spalvingesniu lietuvišku, ne pagražinančiu (esu skaičiusi ir tokių tekstų!), bet taikliau įvardijančiu vyksmą; ne aklai paklūstant M. Frischo sakinio sąrangai, o atliepiant nuotaiką ar paprasčiausiai netrikdant jos „aiškinamaisiais“ žodžiais. Vertėja puikiai perteikia M. Frischo stilių –­ gebėjimą derinti meninę vaizduotę ir mokslininko (arba architekto) tikslumą. Nors sprendžiant iš Ivanauskienės verstų knygų (o jų skaičius artėja prie 20), jai ir pačiai artimas toks derinys. Dargi manau, ankstesni vertimai buvo ne kas kita, kaip nuoseklus ėjimas M. Fri­scho link – nuolatinis žodžio gludinimas iki pasieki nekalbinę jo esmę. Ir klysti šiuokart, R. Ivanauskienė žino, negalima...

Prikibti galima būtų nebent prie dviejų sakinių: „Einant apima jausmas, kad kūnas palengvėjęs, visiškai lengvas, tarsi ilgai vaikščiodamas būčiau sumažinęs sunkio jėgą“ (p. 14). Tradiciškai Schwerkraft verstina „traukos jėga“, bet šiuo atveju „sunkio“ man daug gražiau ir įtaigiau. Ir dar vienas epizodas: slidinėdamas Engadine, V. prisiriša „raudoną lavinų virvę“. Išties, Schnur yra „virvė“. Tik, bėda, jei jau lavina šluotų V. nuo kalno, oro srautas nepagautų sunkaus šniūro ir neiškeltų aukštyn, šis nenusileistų ant žemės vėliau nei lavina ir jo galas nestirksotų iš sniego sangrūdų... Ir niekas V. nebeatkastų... Taigi turėtų būti lengva, oro gūsio į dangų išmetama, lavinų juosta, o ne sunki žemyn traukianti lavinų virvė. Bet tai veikiau alpinizmo, ne vertimo dalykai.

Anksčiau lavinų juostas atstodavo lengvi atlasiniai kaspinai – raudoni, violetiniai, skaisčiai žali, 20 metrų. Gal prisiminusi tuos laikus, lyg į geltoną (nepainioti su geltonąja!) lavinų juostą įsikibau į „Montauką“. Ir jis mane ištraukė – šįkart iš vampyriškos literatūros sangrūdų ir nevilties, apėmusios susipažinus (ne savo noru) su mokykliniais samprotaujamaisiais rašiniais, kuriuose literatūrą nagrinėti mokoma teisiniais metodais.

Taigi, šįkart išsikasiau. Ir jums siūlau: jei tik esate kokioje nors sangrūdoje, kad ir minčių, – pabandykit. 


 

Skaitytojų vertinimai


69239. š :-) 2011-07-04 23:51
Diurenmatas ir Frišas - abu labai mėgstu. Būtinai pirksiu Frišą,

69240. ups!2011-07-04 23:52
dėkui už recenziją.

69423. Skaitytojas :-) 2011-07-11 11:48
Recenzija verta Knygos. Ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
1:57:47 Aug 23, 2011   
1 PM 1 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba