Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-01 nr. 3338

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALBINAS ŽUKAUSKAS.
Užšalusi pypkė
43
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ČESLOVO MILOŠO 100-MEČIUI 
• „Milošo kelio“ pradžia
 DARIUS KUOLYS.
„Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogus“
24
• JANE HIRSHFIELD
(JAV).
Laiškas Cz.
7

KNYGOS 
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Berniukas kaip niekas kitas
6
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Tiesos papasakoti negalima. Ji jau yra“
3
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• TADĄ VIDMANTĄ kalbina DŽORDANA GRAICEVIČIŪTĖ.
Tadas Vidmantas: „Sunkiau prajuokinti, nei pravirkdyti“
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Skrajojantys“ lėlių teatrų festivalio Kaune prisiminimai

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
XV Vilniaus festivalis: skoningai, be pompastikos

PAVELDAS 
• ILONA MAŽEIKIENĖ.
Arbit Blatas: nuo Kauno iki Niujorko
1

POEZIJA 
• JONAS JAKŠTAS31
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA8
• GRETA KERINA2

PROZA 
• ALGIS KUKLYS.
Latro aimanos
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Vertė
19

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gausi ir prieskoninga puota Alantoje
43

DE PROFUNDIS
... o jis šypsojosi it gondola, pilna vaikų...
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Ko šypsosi Džokonda?
2

ČESLOVO MILOŠO 100-MEČIUI

„Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogus“

DARIUS KUOLYS

[skaityti komentarus]


Pranešimas skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Česlovo Milošo laikai ir vietos“ birželio 27 d.


„Ulro žemėje“ Czesławas Miłoszas cituoja Oskarą Milašių: „Mąstyti pirmiausia reiškia įvietinti ir palyginti (...), mąstyti reiškia pačioje pradžioje surasti sau vietą išorinių daiktų atžvilgiu, pirmiau fizinę vietą, paskui ir moralinę laikyseną. (...) Pati vieta – būties apibrėžimas“ („Les Arcanes“)1. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Cz. Miłoszui buvo ta – duotoji, pasirinktoji, susikurtoji – vieta, iš kurios jis žvelgė ir mąstė, kuria grindė savo moralinę laikyseną, kuria stengėsi apibrėžti savo gyvenimą.

Tiesa, toji vieta, kaip ir visa Rytų bei Vidurio Europoje, stokoja tvarios formos2, nėra griežtai apibrėžta. Tai pulsuojanti erdvė – vienu metu ji atsiveria kaip „mažas kraštas“, kur „kartu sugyveno skirtingos kalbos ir skirtingos tikybos“, kaip jauki „mitų ir poezijos žemė“3, kitu metu ji iškyla kaip platus civilizacijų susirėmimo laukas, kaip prieštarų kupina „gimtoji Europa“4. Kintančių formų Kunigaikštystei būdingas ypatingas santykis su laiku: laikas čia tarsi sustojęs, mito sustingdytas –­ senovė Lietuvoje „išsilaikė nelyg gintare sustingusi musė“5. Sykiu Kunigaikštystės laikas gyvas, tekantis, bet taip ir nepraeinantis – vienu metu apimantis individualius skirtingų epochų ir asmenybių laikus. XX a. pradžioje šioje erdvėje, pasak „Gimtosios Europos“ autoriaus, gyvena žmonės, suėję ne tik iš XIX, bet ir iš XIV šimtmečio6. Čia skleidžiasi „nenutrūkstanti istorijos tąsa“7. „Čia nėra anksčiau nei vėliau, visi dienos / ir metų laikai būva vienu metu“8, – sakoma poemoje „Miestas be vardo“. „Tame krašte vakarykščiai įvykiai ir nutikę prieš keturis šimtus metų mažai tesiskiria“9, – tariama poemoje „Kur saulė pateka ir kur nusileidžia“. Tad laikydamas save „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogumi“10, Cz. Miłoszas galėjo tvirtinti: „Esu kilęs iš septynioliktojo amžiaus. (...) priklausau, be abejo, septynioliktam amžiui“11, „tarsi būčiau visų dvasių šauklys, bendravau su XVII amžiumi, amžiumi prieš pralaimėjimą“ – prieš gamtamokslinio pasaulėvaizdžio pergalę12.

Ką reiškia priklausyti Kunigaikštystės erdvei ir laikui? Pats Cz. Miłoszas savo tekstais į šį klausimą mėgina atsakyti su istorijos sociologui būdingu kruopštumu. Visų pirma, Kunigaikštystės žmogumi gimstama – gimstama Lietuvos bajorų šeimoje, kurios istorija per amžius suaugusi su gimtojo krašto istorija. Šeimoje, kurioje su pagarba minimi už laisvę kovoję giminės vyrai ir moterys – jotvingių kunigaikštis Kunotas, Emilija Pliaterytė, Arturas Milošas13, kurioje įgyjamas tvirtas įsitikinimas, kad protėviai „yra mano jėga“14. Ryšys su protėviais Kunigaikštystės žmogui yra esminis, jo egzistenciją grindžiantis: jau vaikystėje savo namuose jis pajunta, kaip iš protėvių paliktų ženklų, „iš jų vilčių ir pralaimėjimų (...) gimsta ramybė ir santūrus savo jėgų vertinimas“15. Jo šeimoje „gyvas atskirumo [nuo Lenkijos Karalystės] kultas“ ir savotiškas pranašumo jausmas –­ „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo „geresnė“, Lenkija buvo „blogesnė“, nes ką ji būtų veikusi be mūsų karalių, mūsų poetų ir politikų. (...) Lenkai „iš ten“, t. y. iš etninio centro, garsėjo kaip lėkšti, nerimti (...) Dorybe buvo laikoma visa, kas priešinga jų šiaudinei liepsnai, arba užsispyrimas ir ištvermė“16. Lietuviai esą „tvirti, užsispyrę“, lenkai – „silpnadvasiai“17.

Kunigaikštystės žmogus vaiko akimis žvelgia į gimtinę kaip į „dovanų gautą žemės rojų“, kuriame vyrauja pastovus gyvenimo ritmas ir nuolat vyksta „krikščioniškosios bei pagoniškosios magijos apeigos“18. Kai kurių iš pagonybės amžių atėjusių ir vaikystėje perimtų prietarų jis laikosi iki senatvės: pasak Berklio universiteto tautosakos archyvo medžiagos, „iš savo auklės Antoninos Rupis apie 1922 m. Česlavas Milošas sužinojo, kad negalima spjauti į ugnį, nes ji šventa. (...) Dabar p. Milošas tiki šiuo prietaru ir jo laikosi: jam ugnis šventa“19. Namų bibliotekoje Kunigaikštystės vaikas skaitė Lietuvos romantikų knygas, pasakojančias apie senųjų krašto gyventojų kovas su krikščioniškąją civilizaciją nešusiais kryžiuočiais20 – ir visos jo „simpatijos krypo į „kilniuosius laukinius“, kurie gynė savo laisvę ir žinojo, ką gina... (...) Tos lektūros pasekmė tikriausiai buvo instinktyvus pasibjaurėjimas ideologija besivadovaujančia prievarta ir savotiškas skepticizmas bet kokių civilizatorių tiesų atžvilgiu“21. Kunigaikštystė, kurioje gerbiamas kalvinistų Radvilų ir jų globotų arijonų atminimas22, perdavė savo augintiniui savitą krašto religingumą – gilią, bet ne dogmatišką katalikybę23. Jam liko patrauklus motinos, praktikuojančios katalikės, kuriai „pasaulis buvo sakrali vieta“, „šiek tiek pagoniškas, Lietuvoje taip dažnai sutinkamas misticizmas“, liko sava jos tolerancija, kuri „atsiskleisdavo tokiu sakiniu: „Dievą garbina kaip kas moka“24. Lietuvoje susikurtą tolerantišką, asmeniniu Dievo ieškojimu paremtą katalikybę jis užgauliai priešino „lenkų katalikybei“, kuri, pasak jo, atsakomybę Bažnyčiai ir tėvynei iškelia virš atsakomybės gyviems ir konkretiems žmonėms, kuri tėra tik kolektyvinis „prieraišumas liturgijai“25. Dar vėliau jis siejo „savo patrono“, „savo žmogaus“ Adomo Mickevičiaus kūrybą su „lietuvišku misticizmu“26, su lietuvišku „labai stipriu ontologiniu būties, pasaulio vertės pajautimu“ ir aiškins „Poną Tadą“ kaip „metafizinę poemą“, skelbiančią „pasaulio palaimingumą“, teigiančią, kad pasaulis – „tai Viešpaties Dievo sodas“27.

Kunigaikštystė įvedė jauną pilietį į tolerantišką ir gana demokratišką erdvę, kurioje vyrauja harmoningi žmonių santykiai, kur, vienas kitą papildydami, sugyvena skirtingų tautybių, kultūrų, tikėjimų ir luomų žmonės. Joje, skirtingai nei Karalystėje, nėra „tokios didelės prarajos tarp pono ir chamo“28: čia žemaičių valstiečiai dar neseniai puošė savo trobų sienas šarvais ir kalavijais – tėvynę gynusių laisvų protėvių ginklais29.

Kunigaikštystės žmogumi tapo įgijęs tradicinį humanitarinį išsilavinimą svarbiausiame Kunigaikštystės mieste. To miesto gimnazijoje kartu su kitais krašto bajorų vaikais, paveldėjusiais senose Lietuvos kronikose minimas pavardes30, buvo studijuojami tie patys dalykai ir autoriai, kuriuos jų protėviai šio krašto mokyklose pažino ir tyrinėjo nuo XVI amžiaus. Lotyniškai skaitė Ciceroną ir Cezarį, Ovidijų ir Horacijų31. Per religijos pamokas gilinosi į Bažnyčios istoriją, dogmatiką ir apologetiką32. Čia dėstomi humanitariniai dalykai – istorija ir literatūra – dar nėra pavaldūs XIX a. gamtos mokslų dėsniams, nėra palenkti materialistinei pasaulėžiūrai33. Gyvenimo išminties ir „pusiausvyros teikia“ klasikinė respublikonų lektūra –­ mokykloje nagrinėjamas XVI a. vidury­je išleistas lenkų humanisto Andrzejaus Frycziaus Modrzewskio veikalas „De Republica emendanda“ („Apie tobulintiną Respubliką“)34. Šis laisvo žmogaus, o ypač mokyto intelektualo, atsakomybę už Respubliką pabrėžęs, pilietinę drąsą aukštinęs, Respublikos likimą su piliečių morale siejęs, teisinės luomų lygybės reikalavęs kūrinys lietuvių buvo išsiverstas į lenkų kalbą ir jau 1577 m. perleistas Lietuvoje. A. Frycziaus Modrzewskio balsą, beje, santūriai sutiktą Lenkijoje, lietuviai vadino „dievišku“. Jo knygą kaip politinės išminties vadovėlį Kunigaikštystės skaitytojams pratarmėmis pristatė garsiausi to meto Lietuvos intelektualai – kalvinistas Andrius Volanas, katalikas Motiejus Strijkovskis ir arijonas Simonas Budnas. Kai kurios esminės lenkų humanisto nuostatos buvo perkeltos į Lietuvos Statutą, o jo veikalas dar kartą lenkiškai perleistas Vilniuje 1770 m. – kaip Apšvietos reformoms būtinų idėjų šaltinis.

Respublikoniška erdvė Kunigaikštystės žmogų XX a. pirmojoje pusėje supo ir Vilniaus universitete, kuriame „gyventa filomatų dvasia“35, tęstos praėjusio šimtmečio masonų ir jaunimo organizacijų tradicijos36, studijuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės santvarkos istorija, kurio studentų daugumą sudarė tie patys senosios Lietuvos žemvaldžių ir bajorų vaikai, o dalis profesorių jautėsi esą lenkiškai kalbantys lietuviai37. Vilniuje išlikęs konservatyvus „stumbrų“ palikuonių respublikonizmas, nors ir pašiepiamas maištingų Kunigaikštystės vaikų, buvo stiprus priešnuodis, leidęs asmeniškai atsispirti karingoms naujųjų laikų ideologijoms: „kažkoks komunizmas, kažkoks (...) nacionalizmas, kažkokie hitleriai –­ juk visa tai nesąmonės!“38 Nacionalistais bjaurimasi kaip „kenksmingais kvailiais, kurie triukšmu ir tautų neapykantos kurstymu atsižada būtinybės mąstyti“39.

Taigi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė suteikia XX a. žmogui atskaitos tašką erdvėje ir laike, suteikia distanciją, tą Vilniaus baroko poeto Motiejaus Sarbievijaus aprašytą galimybę žvelgti į dabarties pasaulį nuo Pegaso nugaros. Būtent ši distancija padeda totalitarizmų grumtynėse išsaugoti asmens nepriklausomybę, savarankišką išdidaus ir kiek ironiško „barbaro“ žvilgsnį į šiuolaikinę Vakarų civilizaciją, stiprų gėrio ir blogio skirties, vertybių hierarchijos pojūtį, gyvą atmintį, ištikimybę natūraliems žmonių ryšiams – tam, kas per amžius vadinta civitas ir res publica40. Sykiu Kunigaikštystė visam laikui pažymi savo žmogų istorinio pralaimėjimo ir netekties ženklu: XX a. pradžioje kovojančių nacionalizmų sugriauta, amžiaus viduryje komunizmo galutinai sunaikinta41, ji išlieka atmintyje ir vaizduotėje. Tačiau tai –­ ne tik prarastos palaimos, bet ir skausmo vieta – jos „bevardis miestas“, „palaidotas po lava kaip Pompėja“42, tampa „sopulio miestu“43. Neišdildoma istorinė nuoskauda: „esu lietuvis, kuriam nebuvo leista būti lietuviu“44.

Kas dar be skausmo lieka tėvynės netekusiam Kunigaikštystės žmogui? Įpročiai. Cz. Miłoszo bičiulis ir leidėjas daktaras Jerzys Illgas kartu su kitais Krokuvos humanitarais svarstė, ką reiškia jų draugui būdingas šaltos degtinės dievinimas ir jos „kraupių kiekių“ vartojimas? Po ilgokų tyrimų priėjo prie visiškai teisingos išvados: Cz. Miłoszas –­ ne alkoholikas, jis – lietuvis, žemaičių lokys45.

Ir vis dėlto Cz. Miłoszo atveju būti Kunigaikštystės žmogumi yra kur kas daugiau, nei joje gimti ir užaugti, nei paveldėti jos papročius, įpročius ir prisiminimus, nei jausti jos nostalgiją. Su Didžiąja Kunigaikštyste jį tvirčiausiai jungia moralinis imperatyvas – įsipareigojimas tęsti istorinį Lietuvos pasakojimą. Emigracijoje rašytos jo knygos yra ne kas kita kaip šio pasakojimo tąsa. Tai savitos XX a. intelektualo „gavendos“, netikėtai susisiejusios su A. Mickevičiaus bičiulio Henryko Rzewuskio kurtais pasakojimais. Jų paskirtis – išplėšti iš praeities svarbius asmeninių gyvenimų nutikimus ir detales, išryškinti individualius išėjusių žmonių veidus, mintis, balsus, įtraukti juos į gyvųjų pokalbius, kurti bei saugoti jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Beje, tokį Kunigaikštystės pasakojimo pobūdį jau XVI a., kreipdamasis į Lietuvos bajoriją, yra nusakęs istorikas Motiejus Strijkovskis. Pasak jo, laisvų tautų istorijos rašomos tam, kad į bendruomenės gyvenimą būtų susigrąžinti protėviai, kad jie savo išmintimi ir pavyzdžiais mokytų palikuonis mylėti laisvę ir tarnauti respublikai: istorijose žmonės intymiai „kaip su gyvais šnekučiuojasi su proproseneliais ir išties su didžiu džiaugsmu regi jų veidus prieš savo veidus“46.


Daug kartų Cz. Miłoszo išpažinta ištikimybė Vilniaus filomatams ir A. Mic­kevičiui yra ne tik literatūrinė, bet ir politinė. Cz. Miłoszas tarsi atkartoja filomatų pilietinę elgseną, vykdo jų misiją: saugodamas laisvą bendruomenę telkusius idealus ir vertybes, jungtis tarp žmonių, stengiasi atsispirti savo meto despotijai, oria moralės laikysena liudyti dvasinį žlugusios Kunigaikštystės tęstinumą. Būtent žmonių draugystės, moralinio visuomenės audinio, kaip respublikos pamato, saugojimas buvo vienas pagrindinių Vilniaus filomatų, filaretų, masonų siekių. „Pavergto proto“ autorius netiesiogiai atsako į 1821 m. filomato Kazimiero Piaseckio draugams pasakytą programinę kalbą: „Prabėgs tūkstantis amžių, o despotiškų valdžių sistema visada bus viena ir ta pati. Ji sieks susiaurinti valdinių protus ir mėgins įgyvendinti priemones, trukdančias užsiimti žmogui bet kuo kitu, išskyrus savimi (...). Nuveiktume pakankamai didelį darbą, jei sugebėtume visam filaretų ratui padėti suvokti, kokia yra žmogaus paskirtis visuomenėje, kokiomis priemonėmis despotizmas įsišaknija ir įsitvirtina, kokie yra sąžiningi ir patikimi būdai toms priemonėms sunaikinti“47.

Tęsti respublikonišką Kunigaikštystės pasakojimą XX a. yra kur kas daugiau ir kur kas sunkiau nei A. Mickevičiaus laikais. Tai – iš esmės grumtis su gamtos mokslų užkariauta, griežtiems dėsniams palenkta ir istorinę būtinybę išpažįstančia humanitarika, ginčytis su Hegeliu, Marxu ir jų sekėjais. Tai – mėginti įveikti tragišką, iš žmogaus laisvės iliuzijų išsityčiojusią XX a. tikrovę, klausiant savęs, ar dar įmanoma išsaugoti ištikimybę respublikoniškam naratyvui Varšuvos sukilimo skerdynių ar Baltijos tautų tremties akivaizdoje? Tai – priešintis Samuelio Becketto paskelbtai „žaidimo pabaigai“48. Pagaliau, tai – burti išėjusiųjų bendruomenę, likus paskutiniuoju Kunigaikštystės metraštininku, nes gyvųjų, skirtingai nei filomatų laikais, jau nebėra. Taigi sekti Kunigaikštystės pasakojimą reiškia priešinti dėsnių ir aplinkybių diktatui dar nenugalėtą žmogaus individualybę, teigti išlikusį tikėjimą asmens laisve ir atsakomybe. Būtent tokiam pasakojimui Cz. Miłoszas, vos pasitraukęs į Vakarus, įsipareigoja viešai – 1951 m. gegužę „Brangiems Tautiečiams“ skirtame laiške tiesmukai rašo: „Tas, kas sakytų, kad istorinė būtinybė verčia kurti vienos kontinentinės valstybės diktatūrą, tegu teikiasi prisiminti, kad istoriją kuria žmonės. Žmonės yra didelė galybė, bet su sąlyga, kad jie aklai nepaklūsta būtinybei“49. Būtent tokį pasakojimą stojiškai, su „nepagydoma pilietine aistra“ Cz. Miłoszas seka, rašydamas „Pavergtą protą“, „Gimtąją Europą“, „Ulro žemę“, „Tėvynės ieškojimą“. Raginimą priešintis pasaulį apėmusiam „atminties atsisakymo procesui“, sergėti „visą netvarkingą, nelogišką žmogiškumą“, nykstančius „tradicinius civitas ryšius“ jis tarsi Kunigaikštystės priesaką išsako iš Nobelio premijos laureato tribūnos50.

Ar paskutiniajam metraštininkui rūpėjo Kunigaikštystės įpėdinystės, jos tradicijos paveldėjimo reikalai? Regis, taip. Kaip Dievo stebuklą jis sutiko XX a. pabaigoje iš totalitarinės imperijos išnirusias laisvas Lenkijos ir Lietuvos respublikas. Džiaugėsi su Jerzy Giedroycu savo brėžiniais galėdamas prisidėti prie jų politinės architektūros. Sveikino paryžietiškos „Kultūros“ idėjų pergalę. „Tėvynės ieškojime“ priminė O. Milašiaus žodžius, pripažinusius Kunigaikštystės paveldą užsispyrusiems lietuvių valstiečiams ir raginusius Lietuvos bajoriją su tuo susitaikyti. Greta citavo Stanisławo Mackiewicziaus senatvės apgailestavimą, kad Kunigaikštystės bajorai, nusigręždami nuo atgimusios tautos ir jos kalbos, bus padarę istorinę klaidą51. Pats diskusijose pasisakė už Karaliaučiaus krašto priskyrimą atkurtai Lietuvos Respublikai, nes tai – senosios lietuvių giminaičių prūsų žemės52. Ir vis dėlto nepatikliai žvelgė į šiuolaikinę lietuvių visuomenę: jautė pareigą jai priminti lietuviškojo nacionalizmo nuodėmes – uždarytą Stepono Batoro universitetą, iš atminties ištrintą žydiškąjį, gudiškąjį, lenkiškąjį Vilnių53. Linkėjo, kad Lietuvos „lenkalietuviai“ (Polako-Litwini) susikurtų savo, „lojalių naujos valstybės piliečių, veiklos programą“54. Regis, įspėdamas jaunuosius lietuvius nepasiduoti naujoms ideologinėms protų deformacijoms, turėjo nedidelę viltį, kad ateities Vilnius gali būti ne nacionalizmų konfrontacijos, bet Kunigaikštystės pasakojimo atmenama orių žmonių ir laisvų kultūrų sambūvio vieta.

Ir vis dėlto paskutiniojo Kunigaikštystės piliečio portretas liktų nebaigas, nutylėjus tą skaudžią seno bajoro ironiją, su kuria jis stebėjo atsikūrusias lenkų ir lietuvių demokratijas. Tarp paskutinių Cz. Miłoszo eilėraščių rasime „Žiurkininko fleitą“:


        Gal ir blogai, kad irsta
        pats pareigos tėvynei supratimas?
        (...)
        Nedidelis kraštas, gyvenamas mažų žmonių,
        staiga iškilo imperijos per atstumą
        valdomoje provincijoje.

        Gal vis dėlto neklydo Žanas Žakas Rousseau,
        kai patarė: prieš išlaisvinant vergus,
        pirmiau reikia juos išlavinti ir apšviesti.

        Kad nevirstų banda paskui ėdalą sekančių
        snukučių, prie kurių prisiartina
        žiurkininkas su savo fleita
        ir vedasi juos, kur panorėjęs.
        (...)

____________________________________
1 Czesław Miłosz, „Ulro žemė“, vertė Almis Grybauskas, 1996, p. 191–192.
2 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, vertė Juozas Tumelis, 2003, p. 65.
3 Czesław Miłosz, „Laureato paskaita“, in: Czesław Miłosz, Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism of Home, 2011, p. 150.
4 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 17–19, 50.
5 Czesław Miłosz, „Ulro žemė“, p. 73.
6 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 64.
7 Renata Gorczyńska [Ewa Czarnecka], „Podróżny świata. Rozmowy z Czesławem Miłoszem. Komentarze“, 1992, p. 148.
8 Czesław Miłosz, „Rinktiniai eilėraščiai. Poezje wybrane“, 1997, p. 176.
9 Ten pat, p. 262–263.
10 [Aleksander Fiut], „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu“, vertė Birutė Jonuškaitė, 1997, p. 247.
11 Ten pat, p. 143.
12 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 245.
13 [Aleksander Fiut], „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“, p. 128–129; Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 24.
14 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 21.
15 Czesław Miłosz, „Isos slėnis“, vertė Algis Kalėda,2001, p. 111.
16 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 92.
17 [Aleksander Fiut], „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“, p. 143.
18 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 47.
19 „Tautosaka iš Alano Dundeso archyvo. Parengė Aušra Danieliūtė“, in: Tautosakos darbai, t. III (X), 1994, p. 201.
20 [Aleksander Fiut], „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“, p. 137.
21 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 12.
22 Czesław Miłosz, „Isos slėnis“, p. 108–118.
23 Czesław Miłosz, „Ulro žemė“, p. 168.
24 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 80–82.
25 Ten pat, p. 85.
26 Czesław Miłosz, „Ulro žemė“, p. 97–100, 112–114.
27 [Aleksander Fiut], „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“, p. 124.
28 Ten pat, p. 255.
29 Czesław Miłosz, „Ulro žemė“, p.73.
30 [Aleksander Fiut], „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“, p. 170.
31 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 72.
32 [Aleksander Fiut], „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“, p. 183.
33 Czesław Miłosz, „Pavergtas protas“, vertė Almis Grybauskas, 1995, p. 242.
34 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 138.
35 Czesław Miłosz, „[Laiškas Tomui Venclovai]“, in: Tomas Venclova, Vilties formos. Eseistika ir publicistika, 1992, p. 181–182.
36 [Aleksander Fiut], „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“, p. 175.
37 Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“, p. 107; [Aleksander Fiut], „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“, p. 219, 247.
38 [Aleksander Fiut], „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“, p. 178–179.
39 Czesław Miłosz, „Pavergtas protas“, p. 172.
40 Czesław Miłosz, „Laureato paskaita“, in: Czesław Miłosz, Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism of Home, p. 148, 150, 151, 153.
41 Czesław Miłosz, „Tėvynės ieškojimas“, 1995, p. 7.
42 Czesław Miłosz, „Pavergtas protas“, p. 170.
43 Czesław Miłosz, „Wilno. Vilnius“, 2011, p. 108–109.
44 „Tytuł“, Gdansk, 1999, Nr. 3–4, p. 30; Cituojama iš: Algis Kalėda, „Sugrįžimas į vaikystės slėnį“, in: Czesław Miłosz, „Isos slėnis“, vertė Algis Kalėda, 2001, p. 301.
45 Jerzy Illg, „Gražūs laikai. Czesławas Miłoszas ir Wisława Szymborska“, 2011, p. 16.
46 Maciej Stryjkowski, „Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi“, 1846, t. I, p. XXXVIII–XXXIX.
47 „Materjały do historji Towarzystwa Filomatów“, t. III, 1934, p. 144.
48 Czesław Miłosz, „Ulro žemė“, p. 218–226.
49 Czesław Miłosz, „Laiškas Brangūs Tautiečiai“, in: Jerzy Giedroyc, Czesław Miłosz, Laiškai 1952–1963, 2010, p. 667.
50 Czesław Miłosz, „Laureato paskaita“, in: Czesław Miłosz, Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism of Home, p. 150, 153.
51 Czesław Miłosz, „Tėvynės ieškojimas“, p. 49–50, 221–224.
52 „Znak“, Nr. 442, 1992, p. 32.
53 Czesław Miłosz, „Atminitis ir istorija“, in: Czesław Miłosz, Tėvynės ieškojimas, 2011, p. 251–260.
54 „Znak“, Nr. 442, 1992, p. 26.


 

Skaitytojų vertinimai


69223. kap gražu:) :-) 2011-07-04 21:50
Pasak jo, laisvų tautų istorijos rašomos tam, kad į bendruomenės gyvenimą būtų susigrąžinti protėviai, kad jie savo išmintimi ir pavyzdžiais mokytų palikuonis mylėti laisvę ir tarnauti respublikai: istorijose žmonės intymiai „kaip su gyvais šnekučiuojasi su proproseneliais ir išties su didžiu džiaugsmu regi jų veidus prieš savo veidus“46.

69224. hm..2011-07-04 21:54
Ceslovo mociute buvo suvalkieciu loke - Sirutyte.

69225. vizitor2011-07-04 22:08
šiaip klasikiniams masonams kaip ir nepriderėjo kištis į politiką. bet vadovavę fjauniesiems filaretams ir filomatams matomai to draudimo nepaisė. Tai gal į Vilnių, krokuvą atėjo masonija iš prancūsijos Grand Ortient, o ne iš Londono didžiosios ložės? caras Aleksandras I berods irgi buvo masonas, bet kai paskklido pasklido pseudomasonai - iliuminatai, buvo priverstras uždrausti visas ložes, nes jau nebebuvo įmanoma atskirti kas yra kas.

69226. musse :-) 2011-07-04 22:11
mano meile Darius Kuolys raso, o as visa diena kankinuos uzblokuota.... gal ne as viena, kad cia taip tylu nors tu ka...

69227. ...2011-07-04 22:40
gal būtų ir įdomu paskaityti "Pavergtą protą", jei neabejočiau, kad jis parašytas laisvo proto žmogaus. Bet paskutinės citatos ir eilėraštis to neįrodo. Pernelyg didelė trockistinio harvardo įtaka jaučiasi... Nejau šis ponas nesuprato, kas ir kodėl raudonuosius mūsų valdžioj palaikė iš JAV? Kodėl jiems nepatiko Landsbergio komanda? Ogi jav neotrockistai su mūsų nepriklausomybe galėjo sutikti tik su viena sąlyga - kad mes ištirpsime tautų jūroje. Nacionalinė valstybė jiems siaubą kelia. Tai niekada nebuvo Trockio planuose. Tik internacionalioje valstybėje kaip jav jie galėjo išbujoti iki neoconų...

69259. Saulius Simoliunas :-) 2011-07-05 15:52
Lenkai svencia Milosz 100 gimtadieni su labai placia programa namuose, Jungtinesev Tautose, Europos seime ir daug kitur. Lietuviai mini ji kai savo zemes sunu. Gal but, tos dvi tautos jo yra giliai paliestos. Iseivijoe eje Literaturos Lankai atkreipe ypatinga demesi i Milosz, kai jis atsirado iseivijoje. Books Abroad redaktorius estas Ivask pasirupino jog Milosz gautu zurnalo premija, kas ir buvo pakopa i Nobelio premija. Tai buvo sovietu pavergtu tautu kulturine kova del savo teisiu.

69263. et2011-07-05 17:04
kam tą kunigaištystę minėt? buvo lietuvis ir baigtas klausimas. o ir aplamai tekstas nenuoširdus ir griozdiškas. Sunku patikėt, kad Kuolio. Klausytis Donskio ir Kuolio malonu, bet skaityti? et matyt rašymai tarnauja ataskaitoms. Reiktų bent žinot, kad pats poetas pageidavo rašyti jo pavardę lietuviškai.

69270. Hm to et2011-07-05 19:36
Įdomu, kur Miloszas yra palikęs pageidavimą, kad jo pavardė būtų rašoma lietuviškai? :)Jei būtų pageidavęs, būtų vadinęsis Česlovu Milašiumi. Deja, to nedarė. Tai kodėl reikėtų po mirties jo pavardę lietuvinti? Tik iš lietuviškų menkavertiškumo kompleksų?

69272. taip ir yra2011-07-05 19:47
Česlovas Milašius pageidavo. kad Lietuvoje būtų rašomas Česlovas Milašius, lygiuojantis į savo dėdę Oskarą Milašių. O vienu metu jis, slėpdamasis nuo socialistinio režimo, kurį taip gina Donskis ir co, neleisdami jį prilyginti nacistiniam režimui, buvo pasivadinęs savo močiutės Sirutytės pavarde Sirots. Sirutytė kilusi iš Siručių dvaro Kėdainių rajone, dabar Sirutiškis.

69273. to Hm? Tik iš lietuviškų menkavertiškumo kompleksų?2011-07-05 19:48
ar iš dar nykesnių - lenkiško fiurerinio-šovinizmo kompleksų? Parašiau monografiją, gavau $ 10 000, ir mano pavardė buvo tranksibuota angliškai. Ką gi. Visas Pasaulis iškrypęs, išskyrus lenkus. Gražus lenkų šovinizmo pavyzdys. A ne?

69276. šiaip jau (IP 78.60.118.149)2011-07-05 20:01
visai LM redakcijai, kaip būsimo lenkų fiurerio gerbėjams (lenkiškiems baltaraiščiams) turi būti užkirstas kelias keliaklupščiaut prieš imperinį lenkų fašizmą.
Ir nėr ko čia maivytis - norėjo, nenorėjo. Tai juokinga. Šovinizmas yra aprašytas visose Oxfordo analuose ir jais reikia orientuotis, o jei visokie lenkų fašistų pataikūnai-baltaraiščiai HM čia ardosi, jais turi susidomėt USA Teisingumo departamentas.

69283. jeee..2011-07-06 00:02
Česlovas Milošas savo pavardę pageidavo Lietuvoje rašyti lietuviškai - Česlovas Milošas. Šį pageidavimą reiktų gerbti. ……… Tačiau mes žinome, kad gerb. Donskis Europos Sąjungoje priklauso tai pačiai neoliberalų frakcijai kaip ir Tomaševskis su Uspaskichu. Todėl tikime, kad Tomaševskis savo išpuoliams prieš Lietuvą turi tvirtą atramą. O išpuoliai matomai reikalingi, ne tik dėl raidžių rašymo. Tai irgi visiems aišku. Tautinės valstybės Europoje neoliberalams nepageidautinos, bet "tautų konfliktas" laikomas užantyje. Pasirašė Donskis po peticjom prieš Užsienio reikalų ministrą ir prieš Lietuvos genocido tyrėją Čeputį. Ar tai nėra diktatas? Ar tam pritaria JUNGTINIŲ TAUTŲ (nacių?:) ORGANIZACIJA? Zingeris su Landsbergiu kovoja kad nebekiltų daugiau totalitarinių režimų, todėl sovietinį režimą prilygina nacistiniam. Donsko komanda tam nepritariate. ir netgi dėl to baisiai susierzino. tai kelia įtarimą, kad jie nenori jog kito totalitarinio režimo nebūtų. Sorri, kad kyla tokios mintys skaitant sorosistų rašinius.

69285. to jeeee (IP 78.60.118.149)2011-07-06 00:16
nieko čia nepadarysi - lenkų fašistiniam invazui yra atitikmui - Hitlerio laikroduko sudaužymas Čemberleno akivaizdoj. Man tik įdomu, o kas pas lenkus yra fiureris? ar tai irgi šiuolaikiškai - "neaišku"

69291. O dar2011-07-06 08:14
O dar pagalvojau - buvo ne prasciau uz ji rasiusiu, betgi ne visi atsidure Amerikėj ir is ten nepritare likusiu Tevyneje gyvenimui, ne visi toje Amerikeje prase politinio prieglobsčio, taip uz jos ribu saugiai pergyvendami sunkius laikus Tevyneje - stai is ko, apart talento, susidaro dalis tos premijos ir "pasaulinio" talento pripazinimo - is politikos ir savisaugos instinkto.

69299. jee..> o dar2011-07-06 14:20
gal būt, gal būt... jei jau buvo bent trumpam priimtas dėstyti trockistiniam Harvarde... tai sausas neišėjo... o juk ir dabar Donskich (gal taip reiktų rašyt nelietuviškas pavardes?a? kaip rašo Kuolys su Donskich`u? nors Česlovas Milašius ir šimtaprocentinis lietuvis:) savo bloge bando įteigti mintį, kad šis desperatiškai tėvynės ilgėjęsis poetas, buvo kosmopolitinis Europos pilietis... ir kad mes, jo pavyzdžiu, taip pat turtėtume išsivaduot nuo Lietuvos ir tapt bešakniais kosmopolitais:)

69300. vertas dėmesio Karla2011-07-06 14:23
Naujasis kolonialzmas yra baisesnis už visus buvusius iki šiol, nes yra totalitarinis, nes kartu su juo slenka ir ideologija, nepastebimai nuodijanti protus. Viskas verčiama aukštyn kojom - besirūpinant laisvu kapitalo judėjimu aukojamos tautos ir vietoj to, kad ekonominis procesas būtų įdiegtas į socialinius santykius, tokioje turgaus (rinkos) visuomenėje socialiniai santykiai įtvirtinami į ekonominę sistemą............................Pagrindiniai šio nonsenso principai tokie: 1. Pagrindas ant kurio stovi liberali rinkos ekonomika - teisė į privačią nuosavybę. Ir ši laisvė į privačią nuosavybę išplečiama tiek, kad būtų galima kuo daugiau akumuliuoti tos privačios nuosavybės.. ir taip, kad visi resursai atsidurtų privačiose rankose... ir tai liečia ne tik vandenį, žemę, energetiką, orą (kyoto prot.), bet įtraukia ir žinias, atmintį (istoriją) ir net religiją...O didieji turgaus pranašai yra prisichvatizavę net ir tokį dalyką kaip "visuomenės formavimą", "visuomenių interakcijas" ir t.t........................... 2. Rinka kontroliuoja socialinius ir ekonominius santykius tarp žmonių Turgaus principai pakeitė visus moralinius ir socialinius santykius. Visuomenė reguliuojama pelnu. Tos vertybės, kurios teikia gyvenimui prasmę, bet kurių negalima paversti parduodamu daiktu, netenka vertės. Ir taip meilė pakeičiama seksualia agresija, bendradarbiavimas - konkurencija, bendruoimeniškumas - ego individualizmu, o moralė, tikyba - materializmu (money-teism`u, mammonos kultu). Pinigų sudievinimas - būtiniausia sąlyga rinkos viešpatavimui. Jais turi būti tikima kaip VIENINTELIU GELBĖTOJU-MESIJU. ..........................3.Kultūra virsta ideologijos aparatu ir pretenduoja kontroliuoti protą. Kapitalas kontroliuoja ryšių priemones, žinių sistemas; mokyklas, universitetus, taip pat moralines normas ir naujasias `vertybes`......................4. kita globalizacijos problema - valdymas, valdžia. Tai ne demokratija, tai - pinigų diktatūra. Visi visuomenės reguliavimo principai diegiami pagal pinigines normas. Politinė valstybė paverčiama transnacionalinio kapitalo agentūra, privalanti ginti šio kapitalo laisves....................... 5. Ekologinė krizė rodo, kd Rinkos ekonomika žemę prievartauja ir išnaudoja kaip bedvasį kūną... Jų ideologai tą patį daro modernizuodami mokyklas. Pagal juos - kas arčiau gamtos - tas primityvu ir pasenę ir modernu tai, kas nenatūralu, kas atitolina nuo Dieviškos gamtos. Toks supratimas pastiprina gamtos, žmonių, resursų nekontroliuojamą išnaudojimą. .........................Blogiausia tai, kad besivystančiose Azijos ir afrikos šalyse šis totalitarinis pasaulinis kolonializmas suprantamas kaip Europos primestas. Jie nesuvokia, kad šėtono sinagoga nėra Europos kūrinys.

69301. nespėjau2011-07-06 14:26
nespėjau parašyti kad tai buvo "KarlaMarla" komentaras iš delfio. manau, jis daug ką paaiškina.

69305. Saulius Simoliunas :-) 2011-07-06 15:10
Gaila kad straipsnis nepaliete Milosz Epochos samoningumo poezijos, lietuviu kalbon iwsverstos Juozo Keksto su Alfonso Nyka Niliuno pratarme 1955 metais. Tai posmai pries diktaturas ir imperijas. Tai iskelta poetine veliava del visu pavergtu tautu. Milosz niekad nebuvo lenku sovinistu ar diktaturu revizionistu. Jis yra politiskai svarbus siandien globalines ekonomijos issipletime. Milosz fenomenas tegalejo ivykti iseivijoje.

69332. Apskritai2011-07-07 07:46
geriausias lietuviu poetas yra toks poetas, kurio eiles i lietuviu kalba verciamos.

69346. Ežeras2011-07-07 13:00
"Kad nevirstų banda paskui ėdalą sekančių snukučių, prie kurių prisiartina žiurkininkas su savo fleita ir vedasi juos, kur panorėjęs. (...)" Tai gerai dar jei su fleita, o dabar turime - su balalaika...

69349. klaustukas2011-07-07 13:18
Sza`ul Szimolun, ar pats nesijauti čia svetimas? Koks bebūtum, mandagumas reikalauja gerbti mūsų rašybą ir lietuviškas pavardes.

69363. Saulius Simoliunas :-) 2011-07-07 20:42
Atsakymas klaustukui: nera lengva surasti diakritiskais zenklais rasancia masinele Amerikoje ir nera jokio reikalo iskreipti mano pavarde del Paties pageidaujamo mandagumo.

69384. to Sza`ul Szimolun2011-07-08 13:59
na užtai beproto turtingai ir klęstinčiai Lietuvai visi diakritai po ranka. Cha cha cha cha. Pinigai yra - vergų-lietuvių pardavimas tiesiog klęsti, rekordinė vergų-lietuvių emigracija.

69401. abu2011-07-09 19:53
Kolys su Donskiu kaip susitarę kalba apie Konogaikštystės žmogų. Ką jie tuo nori pasakyti ?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
1:57:46 Aug 23, 2011   
1 PM 1 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba