Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-02-04 nr. 3034

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kęstutis Navakas.
ROGĖS
32
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• Rūtą ir Zbignevą Ibelhauptus kalbina Valentinas Sventickas. 2005.I.21.
KVĖPAVIMAS DVIESE
1

POKALBIAI 
• Su lenkų rašytoju WOJCIECHU KUCZOKU kalbasi MAREKAS RADZIWONAS.
RAŠYMAS TEIKĖ PALENGVĖJIMĄ
2

LITERATŪRA 
• Jūratė Baranova.
LITERATŪRA IR PSICHOANALIZĖ
30
• KLAIDOS ATITAISYMAS SU ATSIPRAŠYMU IR KVIETIMU Į DISKUSIJOS TALKĄ
• KABLYS IR PLACEBO VISAI TAUTAI9

KNYGOS 
 Karolis Baublys.
AISTRŲ IR ILGESIO ŠILKAS
18
• Neringa Mikalauskienė.
D. ZELČIŪTĖS POEZIJOS TEATRAS: GYVENIMAS SPEKTAKLYJE AR GYVENIMO SPEKTAKLIS?
• PJERAS IR ŽANAS
• OPIJUS7
• MALDA UŽ OVENĄ MUNĮ3
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Aistė Paulina Virbickaitė.
PENKETAS, SU KURIUO VERTA SUSIPAŽINTI
3

FOTOGRAFIJA 
• SKAUDI ŠVIESA
• Jurgita Ludavičienė.
METRAŠČIAI II: FOTOGRAFIJA
1

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
THE MAKING OF. MATA HARI

MUZIKA 
• Alina Ramanauskienė.
"KABARETO" VILIONĖS
• Asta Pakarklytė.
UNIKALI GRAŽUOLĖ, ARBA PASIVAIDENUSI ARFA
17

PAVELDAS 
• Napalys Kitkauskas.
PIETŲ LENKIJOS IR VAKARŲ UKRAINOS PILYS IR REZIDENCIJOS
6

MENO DIS/KURSE* 
• Rita Gelombickaitė.
APIE VELSĄ
4
• NEPRIKLAUSOMAS KINAS VĖL VILNIUJE!

POEZIJA 
• AIDAS MARČĖNAS29

PROZA 
• Agnė Žagrakalytė.
I. PELARGONIJA
34
• Agnė Žagrakalytė.
II. ŠERNĖ
6
• Agnė Žagrakalytė.
III. DEDALĖ
11

VERTIMAI 
• Wojciech Kuczok.
ŠMĖKLARATIS
7

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Milda Putvytė.
BIBLINIŲ ĮVAIZDŽIŲ TRANSFORMACIJA ANTANO ŠKĖMOS APYSAKOJE "IZAOKAS"
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "KVV"8

KRONIKA 
• KIETAS RIEŠUTĖLIS2
• 2005 m. vasario 4 d..
NEEILINIS LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS
1
• BALTARUSIŲ KINO DIENOS
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PREMIJA METŲ VERTĖJO KRĖSLAS
• PAŽINTIS SU "KULTŪROS PRIEMENE"

DE PROFUNDIS 
• Šiaurys Narbutas.
KELIAUTOJO ŽODYNAS
134
• Juozas Šikšnelis.
TURĖTI IR NETURĖTI
12

KNYGOS

AISTRŲ IR ILGESIO ŠILKAS

Karolis Baublys

[skaityti komentarus]


Atrodytų, savaime suprantama, bet sykiu – esminė mintis: Dovilės Zelčiūtės kūryboje yra poezijos – imponuoja intymus atsivėrimo trapumas, autentiškumas, niuansuoti išgyvenimai, subtili intonacija, galiausiai drąsa būti ir apie tai kalbėti. Rinktinė turėtų ženklinti kūrėjo brandą, svarbiausius kūrybinius ieškojimus ir tų ieškojimų rezultatus. Tad kokias mintis sukelia Dovilės Zelčiūtės rinktinė "Atgal į vandenį"?
Knygoje fiksuojamas nuolatinis kilimas "iš dugno". Šis motyvas, randamas jau pirmajame rinkinyje "Akligatvio erdvė", virsta pagrindiniu rinktinės struktūros principu: pirmieji keturi skyriai – "Rengiuosi", "Brendu", "Nyru" ir "Plaukiu" – pradedami savotiška įžanga – tekstais "Iš dugno". Šiose įžangose, o ir paskutiniajame skyriuje, pavadintame "Paribiais", sudėti naujausi atskirais rinkiniais neišleisti poetės tekstai. Rizikingas sumanymas – ar naujieji tekstai turi pakankamai meninės vertės, kad būtų įtraukti į rinktinę? Kitas klausimas – kiek pavykusi eilėraščių, paimtų iš ankstesnių rinkinių ("Akligatvio erdvė", 1991 m.; "Duženų sniegas", 1997 m; "Pagrindinis vaidmuo", 2000 m.; "Dar minutėlę pusvalandį", 2001 m.; "Lapkričio pratimėliai", 2003 m.) atranka? Dalies eilėraščių įtraukimas į rinktinę svarstytinas. Pvz., eilėraštis "Noriu priesaikų iki grabo lentos…" (p. 97). Pritariu poetei Onei Baliukonei, kuri recenzijoje, skirtoje rinkiniui "Dar minutėlę pusvalandį" ("Tiek laukinės drąsos…". – "Metai", 2002, Nr.4), teigė, jog šiame eilėraštyje yra "perdėm tiesmukų, kaktomušiškų priešpriešų". Ar nevertėjo vietoje jo į rinktinę įtraukti itin netikėto turinio tekstą "Guli alsuoja…" iš to paties rinkinio? Į antrąjį skyrių ("Brendu") įtraukti dviejų rinkinių – antrojo ("Duženų sniegas") ir trečiojo ("Pagrindinis vaidmuo") – tekstai. Motyvuotas žingsnis – abu rinkinius vienija bendra vyraujanti tema: teatras, kaukė, gyvenimo vaidinimas. Mažokai dėmesio skiriama paskutiniajam ir labiausiai meniškai vykusiam eilėraščių rinkiniui "Lapkričio pratimėliai". Į rinktinę vertėjo įdėti šiuos tekstus: "Netinku tau į mylimas", "Pažinti patirti save", "Perregimas dužus indas". Sulyginus rinktinės kūrinius su buvusiais ankstesniuose rinkiniuose, ryškėja tendencija drąsiai trumpinti ankstesnius eilėraščius, bandant išgryninti jų branduolį, esmines idėjas. Gerokai patrumpinti tekstai: "Šimtąjį kartą skambinu", "Pusryčių skuboje" (abu paimti iš pirmojo rinkinio), "Kitą sykį žinai…" (iš trečiojo rinkinio "Pagrindinis vaidmuo"). Paradoksalu, tačiau naujausi tekstai, priešingai, ilgesni, įgaunantys nors ir fragmentišką, bet vis labiau išryškėjančią naratyvinę kryptį. Pvz., eilėraščiuose "Matau save klumpančią ant šaligatvio plytelių", "Tai buvau aš".
Viena problemiškiausių D.Zelčiūtės kūrybos temų – kūnas. Tekstuose teigiama, jog būti žmogiškąja būtybe, vadinasi, būti kūniškam. Ryški tendencija kūnui taikyti sielos kriterijus: "kodėl kas sielai leistina kūnui jau nuodėmė o gal man ne nuodėmė?" (eil. "Promilės", p.114–116). Mąstant apie kūno ir sielos dichotomiją, verta prisiminti moteriškuoju šventraščiu vadintinų Birutės Pūkelevičiūtės "Metūgių" epigrafą – Walto Whitmano žodžius: "Jeigu kūnas nėra siela, / kas yra siela?" Šią mintį varijuoja ir Dovilė Zelčiūtė: "(…) iš kūno – sielon ir iš sielos – kūnan" (eilėraštyje "Kodėl taip skauda kai apsikabinam", p.37). "Atrasti kūną", nebijoti jo, pripažinti jį, vadinasi, "atrasti save". Tolimesnis žingsnis – ieškoti ryšio su kitu, siekti artumo, nes tik tokiu būdu išsilaisvinama iš kūno vienatvės. Kūnas yra tikrovės garantas. Postmodernistinėje epochoje kūno problemos iškilimas kaip tik ir sietinas su tikrovės trūkumu. Dovilės Zelčiūtės eilėraštyje "Vasaros sapnas (prieš lietų)" lyrinis subjektas, iškylantis kaip moteriškumo forma, trokšta: "Taip noriu kad būtum iš kūno kad tikras" (kursyvas – K.B.); "tavęs kūniško rankos siekia ilgisi". Taigi vieniša ne tik žmogaus siela, bet ir kūnas; pasak literatūrologės V.Daujotytės, kūnui ima trūkti lietimosi – lytėjimo paviršiaus, energetinio persiliejimo galimybės.
Svarbi vieta Dovilės Zelčiūtės eilėraščiuose tenka intymumo kategorijai, kuri suvienija kūniškąjį ir dvasinį aspektą, į pirmas gretas vis dėlto iškeldama kūno pasijas, kūno erdviškumą. Kaip įžvalgiai yra pasakęs vienas žymiausių erdvės tyrinėtojų Henri’s Lefebvre’as, "[erdvė] pirmiausia yra visas mano kūnas, paskui tai yra mano kūno kopija arba "kitas", veidrodinis [mano kūno] atspindys ar šešėlis". Dovilės Zelčiūtės poezijoje kūno erdvė neatsiejama nuo visko, kas žmogiška: čia ir sakralus poetizavimas, ir žemiška aistra, ir apoloniška harmonija, ir dionisiškas siautulys. Kūno erdvė – viena asmeniškiausių erdvių, todėl ji slepiama, dangstoma. Įdomus Dovilės Zelčiūtės poezijos aspektas – veido pridengimas kauke, grimu, pvz., eilėraščiuose "Kaip lengvas šokėjas pralėksi..." (p. 21), "Prarasti namai" (p. 51) ir kituose.
Kadaise M. Martinaitis, aptardamas kūno dalių dominantes lietuvių poezijoje, teigė: jeigu žmogų pieštume, atsižvelgdami į tai, kaip minimi atskiri organai, išeitų toks "kvazimodas" – visą liemenį sudarytų širdis, kuri laikytųsi ant labai silpnų kojyčių. Pagal didumą po širdies eina akys, paskui – rankos, kraujas, ašaros, lūpos, veidas... Žmogus aprašomas iki diafragmos, jis beveik neturi skrandžio. Iš jo apatinės dalies gerbiamos tik kojos, nes jos gali eiti žeme. Labai mažos ausys, ir beveik nėra kaklo, nes jis nevalgo (retkarčiais tik išgeria), smegenims taip pat mažai skiriama vietos. Toks "modelis" mažai kinta beveik per visą šimtmetį. Dovilės Zelčiūtės tekstuose kūno geografija plati, tad ir žmogaus tapomas paveikslas gyvas ir tikras: fiksuojamas veidas (bene dažniausiai minima kūno vieta), kaklas, svaigiai kvepiantys plaukai, "karštas petys", "rankos / atsivėrusios glėbiui", šlaunys, keliai, "pilvukas ir krūtys". Pagirtinas dėmesys žvilgsniui ir balsui - subtilesniam kūniškumo lygmeniui, žyminčiam kūno ir sielos neatskiriamumą: žvilgsnis ir balsas gimsta iš kūno, bet virsta dvasinėmis struktūromis. Tokioje kūno erdvėje fiksuojami "intymūs prisikėlimai". Antai žvilgsnio mini studija:

Toks trumpas tavo žvilgsnis
o nugarą veria
ugninės nuojautų ietys

p.87

Dovilė Zelčiūtė, be jokios abejonės, patyrė Juditos Vaičiūnaitės poezijos įtaką. Artimą ryšį liudija ir pirmajame rinkinyje "Akligatvio erdvė" esantis eilėraštis, pavadintas "Juditai Vaičiūnaitei" (į rinktinę jis nėra įtrauktas). Abi kūrėjas sieja Kaunas – gimtasis miestas; abiejų poečių tekstuose fiksuojama miesto kultūra. Jųdviejų eilėraščiuose miesto vaizdinys taip pat yra kūniškas – įkūnytas ir įsikūnijęs. Tai miestas, kurį "užgauna / jaukūs kavinių švytėjimai", kuriame "gatvės baltai apsinuogina / ir svaigsta vandenvežių čiurkšlėm"; "miestas (...) / kaip neįspėtas / kasdien išsipildantis / tavo likimas".
Kai ši rinktinė buvo pristatoma Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, poetė atvirai pasiguodė susirinkusiesiems, jog jaučia, kad jos poezija vis labiau krypsta prozos link. Kur yra ta riba, skirianti poeziją nuo prozos? Negalima būtų teigti, jog poezija miršta; ribų tarp atskirų žanrų nykimas – bendra postmodernistinei literatūrai būdinga tendencija, kurios negali išvengti ir Dovilė Zelčiūtė. Nyksta žanrų ribos, tačiau poezija išlieka. Tad baigti norėčiau tuo pačiu, kuo ir pradėjau, – Dovilės Zelčiūtės kūryboje yra poezijos. O tai jau rodo jos vertę.
_________________
Zelčiūtė D. ATGAL Į VANDENĮ. – Vilnius: Tyto alba, 2004.
 

Skaitytojų vertinimai


13939. edgaras2005-02-07 11:27
Ką reiškia, klausimas, ar naujieji tekstai turi pakankamai meninės vertės? Tą patį juk galima paklausti ir apie senuosius tekstus. Beje, gal naujieji daug vertesni už ankstesnius. Straipsnis baliukoniškas.

13974. Straipsnio autorius2005-02-08 00:00
Edgarai, kaip suprasti tamstos pastebėjimą, esą "straipsnis baliukoniškas"? Kadangi šiais metais O. Baliukonė gavo Nacionalinę premiją, šią pastabą priimu kaip komplimentą.

13987. valovano moteris2005-02-08 10:53
Man asmeniškai D. Zelčiūtė nepatinka todėl, jog kalba ir, rodos, tuoj apsiverks... Panaši ir jos poezija. Kažkokio bobiško - narciziško atvirumo per daug, net neįdomu. Vidutinio amžiaus erotika

14012. janina :-( 2005-02-08 18:04
Sakyciau, ne baliukoniskas, o daujotytishka verksminga apzvalgele. Autorius, matyti, neishsivaduoja ish motinishkos verlsmingai banguojancios daujotytes itakos-globos. Gal todel ir imasi pusamzes bobishkos poetes kurybos analizu, ishsivadejusiu aistru reflektavimo.

14020. iš VU :)2005-02-08 21:10
Jauno vyruko bandymas pamatyti moters poeziją. Tik tiek. Ir tik bandymas.

14074. julius :-( 2005-02-09 18:34
Neutentishka. Vien citatu (kritikos ir pacios Zelciutes)kompiliacija. Nelabai supratau, kur autoriaus paties nuomone ir tas bandymas pamatyti.

14081. VPU2005-02-09 19:21
kita vertus, nejaugi grazu ir vertinga yra tik tai, kas smirda ir keikiasi, kieno grazus kunas ir kas lankosi smc? grazu - gal taip, tiesa. bet vertinga ir kitkas. Nepatinka man zelciute ir kitos baliukones. ironiskai ziuriu i jas. dabar susimasciau, kodel taip? parulskis ka parasytu apie zelciute? butu verciau. sios recenzijos autorius - gerai janina pastebejo - ryskiai pakliuves i daujotytes nelaisve ir negal issivaduoti. bet gal ir nenori? bet gal ir nereikia (jam)?

14098. Varnas :-) 2005-02-10 09:14
Manyčiau, savos nuomonės reiškėjams reikėtų atskirti poetės Zelčiūtės kūrybos vertinimą nuo autoriaus recenzijos vertinimo. Dabar gi viskas suplakta į vieną: jei nepatinka Zelčiūtė, tai nepatinka ir straipsnio autorius. Ir dar: pastebėjau, kad autorius turi daug priešų, tik kyla klausimas -kodėl? Prisipažinkim, dažnai murkdom tuos, kuriems pavydime...

14101. Psichologas2Varnas2005-02-10 09:51
visiskai sutinku. be to, itariu, kad pavydas, neapykanta ir pagieza klonuojasi i kelis to paties asmens skirtingais nikais rasomus komentarus. tai jau visiskai apgailetina. apskritai, kai kurie sio numerio komentarai - pribloskiantys.

14117. edgaras2005-02-10 14:38
o pastarasis komentaras turbut paties autoriaus. Ne visi komentatoriai remiasi neapykanta ar pagieza - tik kritikuojamieji bando taip pasiteisinti. Silpno teksto vienas is argumentu: kuo remiasi autorius, teigdamas, kad i rinktine reikejo itraukti vienus ar kitus tekstus? Arba ka reiskia toks sakinys: "Zelciutes kuryboje yra poezijos?" Arba jos kuryba yra poezija arba nera. O kadangi Zelciute, kaip suprantu, raso eilerascius,o ne proza, tai, vadinasi - poezija. Elementari logika. "Zanru ribos nyksta, o poezija islieka" - tai savoku niveliacija, autorius, rodos, nesuvokia, kas yra poezija, kitaip tariant, jos savoka sudvasina (sitai ir reiskia, kad straipsnis baliukoniskas), o kadangi K. B., kaip suprantu, yra Daujotytes mokinys, t.y. studentas, idomu, ko ten tam universitete moko? Siuolaikiniams literatams reiktu pasimokyti matematikos, teises, kokios logikos - iskart galva prasviesetu.

14122. Psichologas2 edgaras2005-02-10 17:08
ne autoriaus tas komentaras, ne. o tavo isvedziojimai "poezija yra tai, kas ne proza" yra de profundis lygio.

14126. Jaras2005-02-11 00:35
Straipsnis logiškai motyvuotas, pateiktas platus kontekstas, vadovaujamasi autoritetų nuomonėmis. Net nesusipažinęs su D.Zelčiūtės kūryba žmogus gali susidaryti pakankamai objektyvų vaizdą apie autorės literatūrinius sugebėjimus. Objektyvumas yra bene svarbiausias analogiško pobūdžio straipsnių bruožas ir šiuo atžvilgiu autoriui nėra ko prikišti - prielaidos ir išvados argumentuotos, samprotavimai natūraliai kyla iš analizuojamos medžiagos.

14132. sesuo Ignė2005-02-11 11:54
Aš ne už tai, kad žmonės rašytų apie tai ir iš to, ko trūksta lietuvių literatūrai. Geriau tada tegul būna kvazimodiškas korpusas. Bet čia šiaip pastebėjimas. Aistrų ir pavydo daug, pavydima: Baubliui, Zelčiūtei, Daujotytei. Mokyklose ir universitetuose pražiūrėti ne teisės ir logikos, o pagarbos ir tolerancijos (nekalbu apie skaitymo kultūrą) apmokymai. Kita vertus - varykit. Visiems nuo to tik į sveikatą. Kritikos mokykla ar pan.

14133. Viktoras :-) 2005-02-11 12:06
Sutinku su Jaru, kad straipsnis logiškai motyvuotas ir objektyvus. O pasivadinusiai save Janina linkiu mažiau isterinių svaisčiojimų, tie keli jos parašyti sakiniai kvepia šizofrenija. Įdomu būtų pažvelgti į ateitį ir sužinoti jos isterinių priepuolių epogėjų maždaug po 10 ar 15 metų.Rašydama komentarus, turėk bent ką pasakyti, o ne kudakuok kaip višta ant mėšlyno (adresuoju Janinai ir į ją panašiems).

14137. sesuo Ignė2005-02-11 13:46
Staiga lyg is pasąmonės išniro, kad internete lyg ir cirkuliuoja jau viena s. Ignė. O gal aš sapnavau. Neatsimenu. Jeigu ką, atsiprašau. Paprastai neskaitau šito laikraščio. Po nicku turėjo būt labai asmeniška konotacija

14147. VDU2005-02-11 23:36
Oi, vilnieciai vilnieciai, isliskit kartais is tu savo horizontus uzstojanciu kreivu ir ne itin unikalaus senmiescio gatvikiu su visokiais naftalinu trenkenciais VPU, VU.....

14148. 2VDU2005-02-11 23:51
ad Romam vene, barbare, invitamus! :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
9:03:35 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba