Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-12-07 nr. 3168

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Domantas Razauskas.
STAIRWAY TO HEAVEN
49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ignatavičius.
ŽINIA
2
• ŠIAURYS NARBUTAS.
VIRTUALAUS ARUODO ŽAVESYS
68
• Antanas Šimkūnas.
TĘSIAMOS MARIAUS KATILIŠKIO TRADICIJOS
1

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
LIETUVIŲ LITERATŪRINĖS RITERIJOS ŠARŽAI
4

KNYGOS 
• „ANTRASIS KŪNAS“
• „PROTĖVIŲ DVASIA“
• „MERGAITĖ, KURIOS BIJOJO DIEVAS“1
• „ŠATRIJOS RAGANA“
• „TĖVYNĖ“4
• Lina Čekauskaitė.
PRAŽYDINTOS PRASMĖS ALMIO GRYBAUSKO „ŽUVŲ“ DAINOSE
• (PA)SKAITINIAI
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI3
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
SKIRTA ISTORIJAI
10
• Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
PASIKEITIMAI

TEATRAS 
• DVIEJŲ TEATRŲ SUSITIKIMAS
• Ridas Viskauskas.
NE APIE HEROJUS, BET SU MEILE

MUZIKA 
• PETRAS GENIUŠAS PRISIMENA JONĄ ALEKSĄ5

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas.
DEŠIMTA A.ALEKSANDRAVIČIAUS KNYGA „SHINING“
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ64

PROZA 
• Nerijus Meškauskas.
KALOKAGATIJA SU SNIEGUOLĖMIS
• Nerijus Meškauskas.
PARKO VAIKAI

VERTIMAI 
• Michał Witkowski.
GAŠLUVA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Goda Dapšytė.
SCENA KAIP LABORATORIJA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Eglė Obcarskaitė.
ATVIRAS VAIKO ŽVILGSNIS – VIS DAR LAIMINGA „VICTORIOS“ KORTA

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aušra Kaziliūnaitė.
KARALIUS PUTLUS. UPS.
13
• Mindaugas Peleckis.
PERPLAUKUS UPĘ
2

KRONIKA 
• DAUGIAU ŠVIESOS
• KODĖL JURGIO, NE MEČIO
• PIRMŲJŲ KNYGŲ KONKURSAS2
• NUGALI IR PROZA, IR LYRIKA
• LITERATŪROS VERTĖJŲ SĄJUNGA PRIIMA PASIŪLYMUS SKIRTI ANTIPREMIJĄ3
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO 2008 METAMS

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI1

DE PROFUNDIS 
• VISO GYVENIMO HOROSKOPAS RAŠANČIAI VISUOMENEI16

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

ATVIRAS VAIKO ŽVILGSNIS – VIS DAR LAIMINGA „VICTORIOS“ KORTA

Eglė Obcarskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Kad naktis seka dieną“
Timo Etchellso nuotrauka

Belgijoje, Gento mieste, įsikūrusi teatro trupė „Victoria“ Lietuvos publikai pažįstama nuo 2004-ųjų, kai „Sirenų“ festivalyje metu pristatytas jų spektaklis „üBUNG“. Vienu naujausių trupės spektaklių rugsėjo pabaigoje prasidėjo Austrijoje, Grace, festivalio „Štirijos ruduo“ („Steirischer Herbst“) scenos menų programa. Tai – bendras „Victorios“ teatro ir britų režisieriaus Timo Etchellso darbas „Kad naktis seka dieną“ („That night follows day“).

„Štirijos ruduo“ – vienas šio pastatymo koprodiuserių. 40-ąjį kartą vykusio festivalio dėmesio centre – naujumas, t.y. užsimezgantys bendradarbiavimai, naujos kryptys, prieigos, sprendimai. „Victorios“ spektaklio, kurį galima apibūdinti formule „Ne vaikams, tačiau vaidinamas vaikų“, idėja nėra nauja. Pirmą kartą ji buvo įgyvendinta minėtame „üBUNG“. Tuomet vaikai scenoje sinchroniškai kartojo suaugusiųjų suvaidintą, nufilmuotą ir spektaklio metu scenoje su videoprojekcijos pagalba matomą veiksmą. Tačiau ne tik idėja yra matyta. Kiek galime prisiminti „üBUNG“ pavyzdį, vienas efektingiausių spektaklio aspektų buvo kontrasto principas, veikiąs kaip didinamasis stiklas. Sinchroniškai atkartodami tipišką suaugusiųjų pasaulio situaciją vaikai išryškino suaugusiųjų gyvenimo ir to, ką mes vadiname „tinkamu vaikams“ pasauliu, skirtumą. Vien tik vaikų lūpomis skambantys suaugusiųjų pašnekesiai paliko koktų, perversišką įspūdį. Žinoma, viena akivaizdžiausių spektaklio kūrėjų žinučių publikai buvo klausimas – kuo mes paverčiame savo gyvenimą, kuo mes paversime gyvenimus tų, kurie dabar dar yra vaikai, tačiau, žvelgdami į mus, taps tokie, kaip mes? Spektaklis skambėjo tarsi priekaištas visai suaugusiųjų publikai. Naujame „Victorios“ darbe priekaišto dvasia ne tik išliko, bet įgavo ir atvirą formą. Sukurta ir atlikta ji buvo naujo bendradarbiavimo, kurį paskatino „Victoria“ ir britų režisierius, dramaturgas ir aktorius, vienas trupės „Forced Entertainment“ įkūrėjų bei narių –­­­ T. Etchellsas, dėka.

Timas Etchellsas, kaip jis minėjo po spektaklio Grace, jau kurį laiką norėjęs sukurti spektaklį, kuris būtų skirtas vaikams arba kitu būdu įtrauktų vaikų dalyvavimą. Kaip galima būtų pristatyti jo tekstą? Tai –­ teiginiai, tiesioginiai kreipiniai, nukreipti visų pirma į suaugusiųjų auditoriją. „Jūs mus maitinate. Jūs mus prausiate. Jūs mus rengiate. Jūs mums dainuojate. Jūs stebite mus miegančius. Jūs pažadate ir manote, kad mes tai pamiršime. Jūs sekate pasakas, kurios baigiasi laimingai ir kurios baigiasi nelaimingai, ir kurios visai nesibaigia. Jūs aiškinate mums, kas yra meilė. Jūs aiškinate mums karo ir ligų priežastis. Jūs tyliai šnabždatės, kai manote, jog mes jūsų negirdime. Jūs sakote mums, kad naktis seka dieną. Jūs pasakojate mums apie Antarktidos atradimą, elektros išradimą, bangų sukeltos energijos panaudojimą, Bastilijos šturmą, pergalę prie Stalingrado...“ Šis tekstas, kurio išsakymas trunka maždaug vieną valandą, – spektaklio veiksmo pagrindas. Tekstą Etchellsas sukūrė (arba sudėliojo) pagal savo ir kitų žmonių pokalbius, nurodymus vaikams. Kaip teigia autorius, esą jį bei jo trupę „Forced Entertainment“ domina ne tiek naratyvinio teatro tradicija, kiek perfomatyvūs veiksmai (arba veiksmų performatyvumas) kasdienybėje.

Scena, kurion įžygiuoja septyniolika įvairaus amžiaus vaikų, įrengta tarsi mokyklos sporto salė. Kaip pažymėjo viena spektaklio žiūrovė, esą bestebint dar tuščią sceną susidaro įspūdis, jog bet kurią akimirką jon kaip viesulas įsiverš tuntas siaučiančių vaikų, juolab kad tuo pačiu metu girdimas garsinis fonas – išdykaujančių, šūkaujančių ir dūkstančių vaikų garso įrašas. Tačiau muzika nutyla ir, atsivėrus šoninėms „sporto salės“ durims, ramiai įžengę vaikai viena linija išsirikiuoja avanscenoje. Jie žvelgia į žiūrovus – nužiūri juos visiškai atvirai. Ir net pasidaro truputį nejauku pajutus, jog vaikai iš tiesų jus mato. Tuomet jie pradeda sakyti tekstą. Tiksliai ir kartu. Jie augina įtampą. Jie kreipiasi į suaugusius (tekstas skirtas suaugusiems). Jie kreipiasi į žiūrovus. Jie tekstą beveik šaukia, tačiau stebėtinai tiksliai. Toliau prasideda režisieriaus variacijos ką tik nuskambėjusia tema. Visi vaikai, išskyrus vieną, pasitraukia į scenos gilumą, tekstą sako likęs vienas. Prie jo po kelių eilučių prisijungia kitas/kiti, vėliau jie keičiasi, ir taip tęsiasi spektaklis. Kartais jie vėl grįžta į vieną liniją avanscenoje ir vėl, rodos, tūžmingai rėžia publikai į akis savo tekstą. Tikras publikos išplūdimas. Ir vis dėlto vienoje finalinių scenų sulaukiame ir „tradicinės“ vaikų šėlsmo scenos – dūkimas, vaikiškos muštynės, gaudynės... Ar kartodami tekstą, ar šėldami scenoje, vaikai vis išlaiko tą pačią įtampą, kuri paveikia publiką taip, jog, išėjus iš teatro salės į gryną orą, norisi atsidusus priminti sau –­ ramiai, tai buvo tik spektaklis.

Vienas paskutinių akcentų yra tai, ką mes matėme „üBUNG“ spektaklyje, ir tai, kas vis dar išlieka ir stebina šiame „Victorios“ pastatyme, – nepaprastas techninis tikslumas, kuriuo pasižymi vaikų vaidyba. „üBUNGE“ – sinchroninis veiksmas scenoje ir videomedžiagoje, šį kartą – septyniolikos vaikų sinchronizuotas choras, kuris tiksliai ir aiškiai išsako tekstą. Šį valandos trukmės tekstą, eilę „Jūs mums sakote, kad... “ vaikai visą moka mintinai –­ nesvarbu, bendros ar kurio nors iš jų eilutės tai būtų. Prieš premjerą Grace viena spektaklio dalyvė susilaužė ranką. Jos vaidmuo, jos eilutės buvo čia pat išskirstytos, perduotos kitiems vaikams ir nei vienam tai nesukėlė sunkumų. Šiame spektaklyje nuginkluoja vaikų profesionalumas – ir ne mūsų „kritiškai“ akiai įprasta prasme „kaip vaikui (neprofesionalui) tai – labai gerai“. Ne, tikras profesionalumas. Profesionalo, už savo pasirodymą gaunančio atlyginimą. Ir tikriausiai neretu atveju didesnį nei lietuvių profesionalų aktorių.

Dar kartą pakartosiu – į spektaklį ėjau nusiteikusi skeptiškai. Atrodė, idėja – žinoma, todėl pati forma, mintis nebevaidino lemiamos reikšmės – atvirkščiai, piršo nusiteikimą, neva „nieko šiuo jau nebenustebinsi.“ Tačiau atviromis akimis žvelgiantys vaikai, būdami taip arti publikos, nuginklavo. Jų buvo daug, tačiau jie įtikino, kiekvienas sukurdamas savitą charakterį. Režisieriui beliko išmoningai naudotis galimybe žaisti skirstant vaikų išliejamą energiją, sukuriamą įtampą. Spektaklis paveikė – tuomet tikriausiai leidžiama sakyti – spektaklis pavyko. Pavyko taip, kad ir toliau norisi sekti „Victorios“ keliais.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
8:59:34 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba