Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-05-25 nr. 3144

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ73
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Laura Sintija Černiauskaitė.
POEZIJOS PAVASARIS: KARTŲ SUSITIKIMAI
107

POKALBIAI 
• ANTANAS SUTKUS: MANO BRANGUS SENTIMENTAS LITERATŪRAI IR LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS3
• ATSIPRAŠYMAS3

KNYGOS 
• „ILIUSTRUOTAS ARCHITEKTŪROS ISTORIJOS ŽODYNAS: ANGLŲ-LIETUVIŲ KALBOMIS“1
• „ŽYDAI, IZRAELIS IR PALESTINIEČIAI“2
• „LOTYNŲ–LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNAS / DICTIONARIUM LATINO–LITUANICUM“4
• „TAUTOS KILMĖ“
• Karolis Baublys.
IŠLIEKAMOJI VERTĖ KIAUROMIS PADANGOMIS
13
• Irena Šerytė.
KAIP BALZAMUOTOJAS PASALDINA KASDIENYBĘ
• Lina Čekauskaitė.
STOTYS: ATLIKTA
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
PAUKŠTIS DANGAUS VALTYJE
• Vidas Poškus.
PIEŠTI VISUR IR VISADA
2
• MENAS NETRADICINĖSE ERDVĖSE

FOTOGRAFIJA 
• Kristina Civinskienė.
TAPYBIŠKOS REMINISCENCIJŲ FOTOGRAFIJOS
1

TEATRAS 
• Gražina Mareckaitė.
TELŠIŲ TEATRO MĮSLĖS
2
• TEATRŲ FESTIVALIS „ŠERMUKŠNIS“: NESIBAIGIANTIS KARNAVALAS1

MUZIKA 
• Laimutė Ligeikaitė.
LIETUVIŠKŲ KŪRINIŲ PREMJEROS IŠ „NEPAKLUSNIŲJŲ“ ŽEMĖS
7
• Danutė Petrauskaitė.
MUZIKUOK, STUDIJUOK IR DŽIAUKIS!
2

PAVELDAS 
• Tomas Titas.
PALANGOJE – RASTŲ BERLYNE TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTŲ PARODA
1
• MOKSLINĖS KONFERENCIJOS, SKIRTOS PALANGOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ BAŽNYČIOS 100-MEČIUI, PROGRAMA1

POEZIJA 
• VAIVA KUODYTĖ2

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI  
• PEDRO MEXIA
 ALAN JENKINS1

PROZA 
• Mindaugas Peleckis.
GURU GURU
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ada Jonušytė.
BERLYNE VIENĄ PAVASARIO DIENĄ
6
• Sam Leith.
INTERNETAS SUNAIKINO VIDEONUOMOS PUNKTĄ…
1
• Mindaugas Peleckis.
ŠIUOLAIKINIO VAIKŲ RELIGINGUMO APMATAI
5

KRONIKA 
• SMAGIAUSIOS AKIMIRKOS
• HIPHOPAS ŠĖLS VILNIUJE
• CHORAS „VILNIUS“ – SU DVIEM PERGALĖMIS

DE PROFUNDIS 
• MEILĖ, GROŽIS IR REKLAMA3

PARK@S 
• VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS: MEDIJŲ KULTŪRA LIETUVOJE: VIRTUALU AR REALU?3
• Gintautas Mažeikis.
KOLABORAVIMO IR KONKURENCIJOS MITAI BEI KOOPERACIJOS BAIMĖS
3
• Jonas Ruškus.
KŪRYBIŠKUMO RIBOS: DAR KARTĄ APIE UNIVERSITETŲ REFORMĄ
• Gabrielė Inčiūraitė.
„KRITINĖ MASĖ“ (KM): MES ESAME EISMAS
7
• TOMAS RADZEVIČIUS
• Vigmantas Butkus.
IŠBANDYMAS ŠIAULIAIS
1
• Tomas Butvilas.
KIEK KAINUOJA ŠYPSENA? ARBA: SINTETINIS ŽAISLŲ PASAULIS

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI

ALAN JENKINS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Alanas Jenkinsas gimė 1955 metais Saryje, užaugo Londone. Baigė Sasekso universitetą, dirbo literatūros apžvalgininku ir redaktoriumi laikraščių „Times“, „The Observer“ ir „The Independent“ kultūros prieduose. Išleido poezijos rinkinius: „Karštuosiuose namuose“ („In the Hot-House”, 1988); “Žalioji širdis” („Greenheart”, 1990); “Skriauda” („Harm”,1994; pripažintas geriausiu metų rinkiniu – Forward Poetry Prize premija); „Tėkmė” („The Drift”, 2000; nominuotas T. S. Elioto premijai); „Juodoji knygutė” („The Little Black Book”, 2001); „Trumpa gyvačių istorija” („A Short History of Snakes: New and Collected Poetry”, 2001); „Trumpesnysis gyvenimas” („A Shorter Life”, 2005).


Prie Josifo Brodskio kapo
1


Į paskutinį kelią traukei glėbyje šaltam lėktuvo
(buvai, girdėjau, cinke užplombuotas sandariai),
tikrai nebūtų buvę vargas tau: juk šaltis buvo
tavasis pradas, leidęs tau mąstyti – taip darei
tu Stokholme šaltam savuosius darbus,
tuo tarpu prakaitu ir beprotybe gatvės šnypštė aršiai
Manhatane ir Brukline – ten tavo senas fordas „merkas“ vargo.
Kaip būtum alpęs ir kamavęsis iš karščio
Venecijoj tą dieną, kai laidojom tave. Prieš porą gal dienų
tarsi akvarele ir guašu tapytas miestas slėpėsi iš lėto
šitoj karštoj migloj. Dabar atsigręžiau į kraštą vandenų –
ant nuskalautų marmurinių laiptų supos vaporetto,
druska ten jūros varžės sūrumu su ašaromis moteriškių,
garavo sienos, medžiai, oru virsdami virpėjo, blyško.

2


Tuomet susimąsčiau: galbūt jau po dešimtmečio ar kito
šis medžio ir akmens, šviesos, vandens stebuklas
tarsi Atlantidà pavirs į vandenį ir mitą...
Žmona tavoji ir duktė prie antkapio priklupo kukliai,
tarsi Pietà... Maldas ir padėkas jau kunigas atskaitė –
viena dalelė liūdesio, dvi dalys pakilumo rimto,
būrelis rusų, jankių, lenkų saulėje sukaitę
(daugiausia žydai) tesuprato pagrindinę mintį.
Tik kam berūpi – juk dabar svarbiausia tai,
kad išėjai visiems laikams, o mes vis dar keleiviai žemės.
Matau, kaip pusryčius beruošdamas sau, nelauktai
eilių nudriskusį pluoštelį traukei iš kišenės.
Girdžiu dėl prieveiksmių dar derantis tave, tarsi prekiją gatvės liesą
miestelio turguj Vidurio Europoj... bet tu, kaip visada, laimėsi.

3


Dabar guli tu žemėje šaltoj po vėjais
ir dalinies šešėlį kipariso, bendrą molį kapo
ne su kirilica rašytais antkapiais – su Poundu, žydų nekentėju –
štai kaimynystė, kur namais tau paskutiniais tapo.
Namais! Juk pusę tavo amžiaus tarsi prašalaičiui užsieniečiui
namai tau buvo nuomotas kiekvienas butas;
dabar štai ant vainiko užrašas: Poetui ir piliečiui –
nuo prezidento!
Rusijos! Lyg to norėjęs būtum...
Groteskas, paskutinis neviltingas kirtis
susigrąžinti bandant sūnų, iš šalies kadais išvytą,
tarsi atlygintų vainikais ar ištrintų mirtį
tėvų ir visa tai, kas buvo ištarta ar padaryta.
Gražuolė kūkčiojo greta (ir aš buvau pravirkęs gailiai).
Vijoklis raizgės ant šakelės kipariso – vardan tavo meilės...

4


Visi tik tai suprato, ką mylėjo ir prarado.
Nuo to, kas nepražudė, tik tapai stipresnis. Stiebėsi eilutės tiesios,
nebodamos smulkių šlykštybių, pošlosties, niekšybės prado.
Beveik girdžiu, kaip tu sakai: Pritaupęs, tik karstan bepasidėsi,
ar ne? Aš išėjau, kaip pridera, nykybėje žiemos,
(atleisk, didinga vėle!), bet manau, kad Wynstanas sumos
ir man elegiją mažytę rašo jau, aure –
didysis mažesniajam – buvo šalta, tarsi pragare,
tarsi arkangelui prilietus. Jei termometrą pažastin įbrukt pavyktų,
jis rodytų daugių daugiausia nulį – tiek kalbos,
tarsi Kitų Vardų saloj, lauke, talpykloj,
toli tarp Stokholmo fasadų mūrytų, medinių margumos,
net mano kambarėlyje – ten retkarčiais ir jis užeina, nusitampęs
su valkatomis, narkomanais, gatvės muzikantais –


5


pažįstamas praeivis pirštu į mano sielą rodė.
Ar paklusau ramiai? Be abejo, juk išlaikyt didvyrio toną
ne mano skonis ir ne mano tai vaidmuo, ne mano žodis.
Beje, jie atsiuntė ne kokį miesteliūkščio Bonapartą ar Neroną
manęs parvesti, ne kokį komisarą odine kepure,
ne pasipūtusį menkystą, kad atvertų man akis,
ne kritiką froidistą, kad mano Id pirštu baksnotų vis,
ne girtą emigrantą Grinvič Vilidžo bare,
dūsuojantį garais į veidą, ne chirurgą, kurs peiliu po mano vidurius
ieškotų vidurio, ir ne rašeivą prastą, kad su žiburiu
Gyvenimą Poeto rast bandytų, metęs savo darbą (nuobodų tokį, kad – o varge!),
ne šventąjį, ne nusidėjėlį, ne žurnalistą, pašlemėką, juodadarbį,
ne kameros kaimyną – rankoj kortų ištisa kaladė...
Horacijus tai buvo, Hardy’s, Frostas – dainiaus balsas mane vedė:


6


man buvo perduota kuo draugiškiausiu laiškeliu,
kad laikas eiti man maitinti kirmėlių,
kad man nelemta nusibaigti „viešbuty didžiuliam,
sukėlus sąmyšį tarp kambarinių“, tyliai gulint,
kaip Wynstanui, bet čia, dabar, beverčiant tuosius
kadais gyvenusius į laiką dabartinį, mažesniuosius – į didžiuosius,
bet, kaip sakiau tau, šiam sode galybė paukščių ir poetų,
Kely Aukštybėsna kalba maldauti laiko atleidimo neturėtų,
kalbos nenugalėsi, kas beviešpatautų rūmuos:
žiauri valstybės sistema ar begalinis vulgarumas
žmogaus širdies, įkaitęs raudonai, – juk tiems tai palanku,
kuriais gyvena ji, kokia nyki bebūtų proza biografijų ilgų,
gyvenimai išpuoselėti mūsų. Jos nenutildys panieka, šlovė, apgaulė
nei nihilistų šlamštas joks. Apleidau jau mirtingus savo kaulus.


7


Esu tik tai, kas liko eilėse... Žmonos ilgiuosi ir mažos dukružės,
visų, kuriuos mylėjau. Žiauru, tačiau vienatvė būtinai
visur sekioja pašaukimą. Žvilgsnio manojo geismai
jau nebetrikdo – jam dabar berūpi grožis žemės.
Garbusis mano „aš“ – dalelė kūno ir penki šeštadaliai vandens – visai palūžę
drėgnais jau dvelkia dumbliais, laime ir namais. Tad venkite pavojų
Šitais išlepusiais laikais, kai žudoma dėl pramogos. Visus, visus bučiuoju.
Virpėjo saulė, leidos, o dukra bėgiojo, krykštė,
drugelį vaikėsi tarp kiparisų ir kapų čionykščių.
Nerūpi jai nei paslaptys gimimo, nei mirties erdvė aptemus.
Ar veikiai laikas tas ateis, kai jai pavyks suvokti tiesą šią,
jog mirti galima tik taip: drąsa lydės ar baimė tykos,
gulėsi čia, jau jokia nepasiekiamas ranka,
kitiems bejėgiškai sustojus aplink kapą nykų?


Iš anglų kalbos vertė VYTAS DEKŠNYS
 

Skaitytojų vertinimai


38548. krankt2007-06-01 01:50
Hot-House yra siltnamis, o ne "karstas namas".

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
8:58:23 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba