Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-05-25 nr. 3144

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ73
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Laura Sintija Černiauskaitė.
POEZIJOS PAVASARIS: KARTŲ SUSITIKIMAI
107

POKALBIAI 
• ANTANAS SUTKUS: MANO BRANGUS SENTIMENTAS LITERATŪRAI IR LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS3
• ATSIPRAŠYMAS3

KNYGOS 
• „ILIUSTRUOTAS ARCHITEKTŪROS ISTORIJOS ŽODYNAS: ANGLŲ-LIETUVIŲ KALBOMIS“1
• „ŽYDAI, IZRAELIS IR PALESTINIEČIAI“2
• „LOTYNŲ–LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNAS / DICTIONARIUM LATINO–LITUANICUM“4
• „TAUTOS KILMĖ“
• Karolis Baublys.
IŠLIEKAMOJI VERTĖ KIAUROMIS PADANGOMIS
13
• Irena Šerytė.
KAIP BALZAMUOTOJAS PASALDINA KASDIENYBĘ
• Lina Čekauskaitė.
STOTYS: ATLIKTA
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
 Virginijus Kinčinaitis.
PAUKŠTIS DANGAUS VALTYJE
• Vidas Poškus.
PIEŠTI VISUR IR VISADA
2
• MENAS NETRADICINĖSE ERDVĖSE

FOTOGRAFIJA 
• Kristina Civinskienė.
TAPYBIŠKOS REMINISCENCIJŲ FOTOGRAFIJOS
1

TEATRAS 
• Gražina Mareckaitė.
TELŠIŲ TEATRO MĮSLĖS
2
• TEATRŲ FESTIVALIS „ŠERMUKŠNIS“: NESIBAIGIANTIS KARNAVALAS1

MUZIKA 
• Laimutė Ligeikaitė.
LIETUVIŠKŲ KŪRINIŲ PREMJEROS IŠ „NEPAKLUSNIŲJŲ“ ŽEMĖS
7
• Danutė Petrauskaitė.
MUZIKUOK, STUDIJUOK IR DŽIAUKIS!
2

PAVELDAS 
• Tomas Titas.
PALANGOJE – RASTŲ BERLYNE TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTŲ PARODA
1
• MOKSLINĖS KONFERENCIJOS, SKIRTOS PALANGOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ BAŽNYČIOS 100-MEČIUI, PROGRAMA1

POEZIJA 
• VAIVA KUODYTĖ2

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI  
• PEDRO MEXIA
• ALAN JENKINS1

PROZA 
• Mindaugas Peleckis.
GURU GURU
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ada Jonušytė.
BERLYNE VIENĄ PAVASARIO DIENĄ
6
• Sam Leith.
INTERNETAS SUNAIKINO VIDEONUOMOS PUNKTĄ…
1
• Mindaugas Peleckis.
ŠIUOLAIKINIO VAIKŲ RELIGINGUMO APMATAI
5

KRONIKA 
• SMAGIAUSIOS AKIMIRKOS
• HIPHOPAS ŠĖLS VILNIUJE
• CHORAS „VILNIUS“ – SU DVIEM PERGALĖMIS

DE PROFUNDIS 
• MEILĖ, GROŽIS IR REKLAMA3

PARK@S 
• VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS: MEDIJŲ KULTŪRA LIETUVOJE: VIRTUALU AR REALU?3
• Gintautas Mažeikis.
KOLABORAVIMO IR KONKURENCIJOS MITAI BEI KOOPERACIJOS BAIMĖS
3
• Jonas Ruškus.
KŪRYBIŠKUMO RIBOS: DAR KARTĄ APIE UNIVERSITETŲ REFORMĄ
• Gabrielė Inčiūraitė.
„KRITINĖ MASĖ“ (KM): MES ESAME EISMAS
7
• TOMAS RADZEVIČIUS
• Vigmantas Butkus.
IŠBANDYMAS ŠIAULIAIS
1
• Tomas Butvilas.
KIEK KAINUOJA ŠYPSENA? ARBA: SINTETINIS ŽAISLŲ PASAULIS

DAILĖ

PAUKŠTIS DANGAUS VALTYJE

Virginijus Kinčinaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Juozas Lebednykas. „Ratas“. 2004

Birželio 1–17 d. Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3), birželio 20–liepos 15 d. Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks Juozo Lebednyko skulptūrų paroda.

Žmogui įprasta blaškytis tarp įvairiausių tikrovių ir pasaulių, tačiau geram menininkui pasaulis nesidvejina, jis turi vieną, savo paties kuriamą, sukurtą ar perkuriamą pasaulį. Visa kita jam yra reikšminga tiek, kiek tai dar laukia jo prisilietimo.

Todėl nepasiduokite lengvai šventinei iliuzijai, brangieji, Juozas tarytum su mumis, bet tuo pačiu metu ir kitur. Nors jis dabar su šypsena priima jubiliejinius sveikinimus, savo mintimis ir visa esybe jis gali būti ir kitoje vietoje, tikrame savo alcheminių atkerėjimų ir metamorfozių pasaulyje, kur tveriasi ir veriasi nauji formų ir medžiagų sąskambiai, kur kantriai ir lėtai išauginamas skulptūrų sodas, o jo vaisiai vėliau pabyra į mūsų netobulas gyvenimiškų erdvių plynes.

Troškimas gyvenimo laiką užpildyti prasmingomis formomis, harmoningais jų santykiais, sodriais atspalviais užveria šį amžinai nerimastingą ir nuolat ieškantį menininką ilgoms valandoms jo dirbtuvėje, kur bronza lydosi rankose, keramika išdegama kaitrios vaizduotės krosnyje, o akmuo nusėda minkštais granito dulkių patalais spalvingai meno puoselėtojų porai – Juozui ir Jolantai.

Juozo jubiliejaus proga svarbu pabrėžti, kad Panevėžio miesto pakraštyje, eglių šešėlyje, tarp samaningų žolynų ir vynuogių šakų pynių oriai rymanti Juozo ir Jolantos Lebednykų raudonplytė pilaitė – tai ne tik Juozo dirbtuvė. Greičiau tai suokalbiška meno priebėga, šios poros išpuoselėta reiklaus kūrybiškumo erdvė bei „biografinis“ miesto meninio gyvenimo archyvas.

Tad kas subrandinta šioje drąsių svajonių ir nenuilstamos veiklos terpėje? Juk, be dviejų puikiais menininkais tapusių vaikų, šie namai pripildyti ir Juozo skulptūrų, kurias būtų galima vis kitaip pergrupuoti ir sukurti vis kitokią jo kūrybinių ieškojimų ir atradimų „istoriją“.

Šio menininko skulptūra niekada nebuvo vienos medžiagos ar formos įkaitė. Nuo monumentalių viešų erdvių kompozicijų iki kamerinės plastikos, nuo metalo ir akmens link keramikos, nuo bronzos link atviromis spalvomis raibuliuojančių piešinių – taip maksimaliai išraiškingai menininkas siekia perkurti supančio pasaulio materiją ir perteikti savo grožio suvokimą. Todėl dėsninga, kad tokiomis įvairiomis medžiagomis jam rūpi išbandyti ir visas formos galimybes: nuo konstruktyvios abstrakcijos iki siurrealistinio ar ekspresyvaus figūratyvizmo.

Lipšnios organiškos formos, hibridiški gyviai, toteminiai reliktai ir kameriniai interjerinių narvelių paukščiai turi savo vietą menininko meistrystės ir vizijų pasaulyje. Štai masyvios, spalvingos keraminės vėžlių skulptūros itin dažnas J. Lebednyko motyvas. Vėžlio formoje menininkas atrado savotišką atramos tašką ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Juk neretai senovės mituose vėžliai laiko pasaulį. Kita vertus, jų suapvalintos, aptakios formos, prigimtinis kiauto „keramiškumas“ ir ilgaamžiškumas tiesiog prašosi į meno erdvę kaip universali, fantasmagoriška ir besąlygiškai įtaigi forma. Juozas tikslingai išplėtoja jos savybes, suteikdamas savo vėžlių kaimenėms rafinuotus, perregimus glazūros paviršių sąskambius, augindamas iš vėžlio kiauto dangiškus senųjų biblinių kultūrų bokštus ir puošdamas juos reljefine rytietiškų ornamentų ritmika.

Tačiau man labai artimos ir beveik abstrakčios ovalinės bei smailėjančios keraminės J. Lebednyko „formos“ ir „vaisiai“. Nenuostabu, kad jie taip apibendrintai ir vadinasi. Tai „ikitekstiniai“ formų pavidalai, kurių svarbiausia savybe pavadinčiau jų potencialias galias keistis ir įgyti nenuspėjamus naujus pavidalus jau mūsų vaizduotėje. Todėl tai provokuojantys kūriniai. Šiose hermetiškose, autoriaus vaizduotės kamerose subrandintose būtybėse netikėtai dera užbaigta jų forma ir transformacijos galimybė. Jos gali atgimti mūsų atmintyje kaip netikėtai prisikėlęs fantastinio filmo siužetas ar slogus kafkiškos novelės fragmentas. Jos išvynioja mūsų pojūčius bei jusles ir susuka juos atgal aplink savo aptakius ir slidžius lygius paviršius.

Viena iš didingai grėsmingų ir labiau angažuotų formų („Ratas“, 2004) yra lengviau atpažįstama, tačiau jos iliustratyvumas apgaulingas. Vienaip pažiūrėjus, ji atrodo kaip atkasta senoviško karo vežimo dalis, kitaip – panaši į patranką arba išdidintą laikrodžio detalę, svarbiausia, kad ji prikausto dėmesį ir persekioja tave it koks snaiperio taikiklis.

Keraminės monumentalios J. Lebednyko paukščių, kolonų, vėžlių, vėžliapaukščių, abstrakčių formų skulptūros atrodo kaip tūkstantmečius po žeme ar vandenyno dugne stūksoję, o dabar atsargiai iškelti ir švelniausių plaukų šepetėliais kruopščiai nuvalyti mirusių kultūrų kulto atributai. Tokius juos kuria taupios, lakoniškos formos, porcelianinis glazūros tviskėjimas, daugiasluoksnių ženklų nuorodos. Įdėmiai žiūrėdamas, šiose formose gali atrasti pagoniškų, indoeuropietiškų, induistinių ar islamiškų motyvų elementų. Tai jie nuvilnija kaligrafiškai tikslaus ornamento linijose arba suvirpa egzotiškais glazūros deriniais, tai įsirėžia į žemę klasikine, sunkoka savo forma.

Kurdamas kamerines skulptūras, Juozas mėgaujasi „minkštesniais“ siužetais. Turiu galvoje taktilines bronzos savybes ir nuolat pasikartojančius, bronza tvinkstančius moterų liemenis, kurie, rangydamiesi iš skulptoriaus delnų, stiebiasi nuo granito kubų sunkio, išsineria iš žmogiškų pavidalų ir ištirpsta erdvėje ažūriniais paukščių sparnų mostais arba smulkiu medžio lapų tinklu.

Yra dar vienas įdomus šio menininko darbų motyvas – aukojimo ritualų ir maldų išsiilgę toteminių apeigų stulpai. Jie pabrėžtinai vertikalūs, tai itin laibos ir trapios kompozicijos, sakykime, kad tai nuoroda į dar nesukurtas „orines“ ar „eterines“ šio menininko skulptūras.

Atvirumas materijos savybėms, aristoteliškos pastangos konkrečioje medžiagoje atrasti tai, kas jai būdingiausia, kas yra didžioji šios medžiagos potencija, jos galimybė augti ir stiebtis, mūsų akyse transformuotis ir daugintis, o pas­kui netikėtai sugrįžti į pradinę formą, yra išskirtinis skulptoriaus J. Lebednyko bruožas.

Lakoniška forma įkūnija tobulumo ilgesį, o šis ilgesys pripildo erdvę svajonių ir prisiminimų, kurie mus pavergia švelniu bronzos, tvariu keramikos ar poliruoto akmens pavidalu. Pasirodo, tai, kas trapiausia, veržiasi į tvariausią medžiagą. Tačiau tam reikia skulptoriaus rankų.

Todėl nerimastingas Juozo žvilgsnis ir sunkiai nuslepiamas jo abejingumas pakylėtoms kalboms apie meną gali reikšti viena – jis kuo greičiau nori atsidurti savo dirbtuvėje ir dar kartą patirti improvizacinį pasaulio perkūrimo galimybės džiaugsmą, kai dangui atverta akis pakils paukščiu, o šis nusileis valtimi, kai vėžlys persikūnys į erotinius sultono haremo nuotakų fetišus ar išsilies ežeru...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
8:58:19 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba