Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-05-25 nr. 3144

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ73
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Laura Sintija Černiauskaitė.
POEZIJOS PAVASARIS: KARTŲ SUSITIKIMAI
107

POKALBIAI 
• ANTANAS SUTKUS: MANO BRANGUS SENTIMENTAS LITERATŪRAI IR LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS3
• ATSIPRAŠYMAS3

KNYGOS 
• „ILIUSTRUOTAS ARCHITEKTŪROS ISTORIJOS ŽODYNAS: ANGLŲ-LIETUVIŲ KALBOMIS“1
• „ŽYDAI, IZRAELIS IR PALESTINIEČIAI“2
• „LOTYNŲ–LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNAS / DICTIONARIUM LATINO–LITUANICUM“4
• „TAUTOS KILMĖ“
• Karolis Baublys.
IŠLIEKAMOJI VERTĖ KIAUROMIS PADANGOMIS
13
• Irena Šerytė.
KAIP BALZAMUOTOJAS PASALDINA KASDIENYBĘ
• Lina Čekauskaitė.
STOTYS: ATLIKTA
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
PAUKŠTIS DANGAUS VALTYJE
• Vidas Poškus.
PIEŠTI VISUR IR VISADA
2
• MENAS NETRADICINĖSE ERDVĖSE

FOTOGRAFIJA 
• Kristina Civinskienė.
TAPYBIŠKOS REMINISCENCIJŲ FOTOGRAFIJOS
1

TEATRAS 
• Gražina Mareckaitė.
TELŠIŲ TEATRO MĮSLĖS
2
• TEATRŲ FESTIVALIS „ŠERMUKŠNIS“: NESIBAIGIANTIS KARNAVALAS1

MUZIKA 
• Laimutė Ligeikaitė.
LIETUVIŠKŲ KŪRINIŲ PREMJEROS IŠ „NEPAKLUSNIŲJŲ“ ŽEMĖS
7
• Danutė Petrauskaitė.
MUZIKUOK, STUDIJUOK IR DŽIAUKIS!
2

PAVELDAS 
• Tomas Titas.
PALANGOJE – RASTŲ BERLYNE TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTŲ PARODA
1
• MOKSLINĖS KONFERENCIJOS, SKIRTOS PALANGOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ BAŽNYČIOS 100-MEČIUI, PROGRAMA1

POEZIJA 
• VAIVA KUODYTĖ2

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI  
• PEDRO MEXIA
• ALAN JENKINS1

PROZA 
• Mindaugas Peleckis.
GURU GURU
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ada Jonušytė.
BERLYNE VIENĄ PAVASARIO DIENĄ
6
• Sam Leith.
INTERNETAS SUNAIKINO VIDEONUOMOS PUNKTĄ…
1
• Mindaugas Peleckis.
ŠIUOLAIKINIO VAIKŲ RELIGINGUMO APMATAI
5

KRONIKA 
• SMAGIAUSIOS AKIMIRKOS
• HIPHOPAS ŠĖLS VILNIUJE
• CHORAS „VILNIUS“ – SU DVIEM PERGALĖMIS

DE PROFUNDIS 
• MEILĖ, GROŽIS IR REKLAMA3

PARK@S 
 VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS: MEDIJŲ KULTŪRA LIETUVOJE: VIRTUALU AR REALU?3
• Gintautas Mažeikis.
KOLABORAVIMO IR KONKURENCIJOS MITAI BEI KOOPERACIJOS BAIMĖS
3
• Jonas Ruškus.
KŪRYBIŠKUMO RIBOS: DAR KARTĄ APIE UNIVERSITETŲ REFORMĄ
• Gabrielė Inčiūraitė.
„KRITINĖ MASĖ“ (KM): MES ESAME EISMAS
7
• TOMAS RADZEVIČIUS
• Vigmantas Butkus.
IŠBANDYMAS ŠIAULIAIS
1
• Tomas Butvilas.
KIEK KAINUOJA ŠYPSENA? ARBA: SINTETINIS ŽAISLŲ PASAULIS

PARK@S

VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS: MEDIJŲ KULTŪRA LIETUVOJE: VIRTUALU AR REALU?

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ernestos Šimkienės fotografija

Šiauliuose balandžio 26 – 28 d. vykęs penktasis tarptautinis medijų meno festivalis „Enter“ kvietė visus, geidžiančius patirti naujų kultūrinių įspūdžių, svaigintis skaitmeniniais vaizdais, medituoti elektroninių garsų debesyse, įsiklausyti į šiuolaikinio meno pulsą.

Vienas aktyviausių „Enter“ dalyvių – Vytautas Michelkevičius, antrus metus dirbantis VDA Fotografijos ir medijos meno katedroje ir studijuojantis VU komunikacijos fakulteto doktorantūroje. Be to, Vytautas redaguoja interneto žurnalą apie aktualią kultūrą www.balsas.cc., kuris stengiasi suburti medijų kultūrai neabejingą bendruomenę, aktyviausius kultūros, meno kritikus, bando kalbėti ne tik apie Lietuvos medijų kultūros reiškinius, bet ir aptarti tarptautinį kontekstą.

Vytautai, galima sakyti, kad tu sukiesi medijų kultūros terpėje?

Teisingai. Ir iš visų pusių – akademinės ir laisvesnės, meninės.

Ar galima kalbėti apie medijų kultūrą Lietuvoje?

Sunku pasakyti – žiūrint kaip mes ją suprasim. Kai prieš dvejus metus pradėjom leisti žurnalą, tai ir siekėme pristatyti medijų kultūros sampratą. Medijų kultūra paprastai sakant – tai kultūra, kuri kuriama pasinaudojant medijomis ir įvairiomis technologijomis. Aš nesakau, kad mes ją pirmieji pradėjome kurti Lietuvoje, bet kol apie ją nepradedi kalbėti ir nepasižiūri per medijų prizmę, gali sakyti, kad ji nėra apčiuopiama. Tačiau jei žvilgterėtume, kas vyksta šioje srityje Europoje – festivaliai, konferencijos, parodos – tai pas mus dar tėra pati pradžia.

Smarkiai atsiliekam?

Atsiliekam įvairiom prasmėm. Ne neigiama prasme, bet tiesiog pas mus visa tai vos vos prasideda. Toje srityje nėra pakankamos edukacijos, dėl to trūksta specialistų. Yra tik pavieniai medijų menininkai, kai kurie iš jų, beje, pasirodo ir šiame festivalyje.

Bet juk ne taip mažai menininkų baigė medijų meno studijas Dailės akademijoje.

Taip, tik jų čia niekas nefinansuoja, nes kultūros ministerijoje vyrauja visai kitokia kultūros samprata, todėl jie tam, ką daro, turi ieškoti paramos iš užsienio. Todėl kultūros sferoje jų lieka labai mažai, vienas kitas iš kurso, o visus kitus pasiglemžia reklama ir visos kitos praktinės taikomosios sferos – tiesiog tokia Lietuvos ekonominė situacija. Be to, nėra ir erdvės jiems pasireikšti, nes beveik nėra festivalių, vienas kitas – Šiauliuose yra „Enter“, anksčiau dar buvo festivalis „Centras“ Kaune, dabar jo nebeliko. Galerijos tokio meno irgi nepriima, todėl tie menininkai keliauja į kitą erdvę.

O koks yra tokios kultūros poreikis? Ar žmonėms jos reikia?

Čia dviguba problema. Žmonės gal ir norėtų, bet jie apie tai praktiškai nieko nežino. Gal dėl to pirmiausiai yra atmetimo reakcija, nes žmonės bijo technologijų. Bet jeigu jie nors truputį pasidomėtų, ką galima padaryti su technologijomis kultūros sferoje, tai greičiausiai būtų sužavėti ir pradėtų daugiau domėtis.

Ar tai nėra kartų problema? Vyresnieji bijo technologijų, dauguma iš jų turbūt jomis nesinaudos, jiems jų nereikia, bet juk jauni žmonės kaip tik gyvena toje terpėje.

Taip, bet dauguma vis dėlto lieka tradicinės kultūros rėmuose, nes yra susiformavusi tokia visuomenės struktūra, kultūros institucijos remia tradicinę kultūrą. Atsiranda jaunimo, kyla iniciatyvų, tačiau jiems baigus akademiją, viskas nuslobsta. Bet aš pats nemanau, kad čia kartų problema – ir vyresni galėtų tuo susidomėti, jei į kultūrą pasižiūrėtų kitaip. Pavyzdžiui, užsienyje rimti medijų menininkai yra brandūs žmonės, jiems keturiasdešimt – penkiasdešimt metų.

Ar galima sakyti, kad medijų kultūra – ne masinė kultūra?

Kaip pažiūrėsi – yra keletas sampratų. Viena vertus, galima sakyti, kad tai yra tik siaurame ratelyje, galerijose, interneto bendruomenėse vykstantys pašnekesiai ir darbų rodymai. Medijų kultūra, prasidėjusi XX a. 7 dešimtmetyje įvairiais videomenininkų eksperimentais, atsirado kaip opozicija masinei komunikacijai, žiniasklaidai ir pan. Tačiau Lietuvoje iki šiol nėra atsisakoma masinės komunikacijos ir masinių medijų, siekiama pasinaudoti jomis, kad būtų galima perduoti savo pranešimą ir išreikšti save – menininkas yra lyg ir opozicijoje, bet taip pat stengiasi bendradarbiauti ir rasti bendrą kalbą, kad savo projektą galėtų parodyti viešai. Bet medijų kultūra pradeda vystytis intensyviau, kai vartotojai sugeba naudotis medijomis, supranta jų veikimo mechanizmus ir pradeda tos kultūros produktus vertinti kritiškai. Jeigu tu patogiai sėdi prie televizoriaus valgydamas traškučius, tai esi tik pasyvus vartotojas, medijų kultūra yra tave įsiurbusi. Bet jeigu pradedi kritiškai vertinti tos kultūros produktus, tampi kritišku ir tuo pačiu kūrybišku medijų kultūros atstovu.

Dabar daugelis patogią kėdę ar minkštą fotelį prie televizoriaus iškeitė į kompiuterio kėdę. Ar to užtenka, kad galėtum vadintis medijų kultūros atstovu?

Jeigu žiūrėsim tik technologiniu požiūriu – tai niekas nesikeičia, vis tiek esi masinės komunikacijos dalyvis ir žiūrovas. Viskas priklauso ne nuo technologijos, o nuo turinio, santykio su medija, kritinio požiūrio. Beje, atskirai galima išskirti interneto arba tinklo kultūrą kaip medijų kultūros dalį.

Ar turėdami galvoje medijų kultūrą galime sakyti, kad kultūros vartojimas individualizuojasi?

Teisingai pastebėjai, vyksta judėjimas nuo kolektyvinės patirties link individualios, galima sakyti vyksta tam tikra demasifikacija: masinė komunikacija buvo skirta didelei homogeniškai auditorijai, dabar viskas krypsta link to, kad žmogus pats gali rinktis, jis gali gauti produktą, kurio jam labiausiai norisi. Tarkim, atsidarai internetinį laikraštį, suspaudai mygtukus, ir į kompiuterio ekraną išmetamos tos temos, kurios tau įdomios. Lygiai taip pat yra ir su televizija, tik čia interaktyvumo era dar tik prasideda, bet ateityje galėsi rinktis bet kokią programą ir ją žiūrėsi kokiu nori laiku. Taigi medijų vartojimas individualizuojasi, kiekvienas renkasi tai, ką nori ir gauna sau asmeniškai pritaikytą produktą.

Kokiomis medijomis naudojiesi tu asmeniškai? Ar visa tavo darbo ir laisvalaikio zona yra medijų kultūroje?

Iš esmės taip. Galiu pasakyti, kuo nesinaudoju – televizorium. Kai dar gyvenau su tėvais, jo nežiūrėdavau, o dabar aš jo apskritai namie neturiu, man jį pakeičia kompiuterio ekranas. Ypač dabar judančio vaizdo plitimui ekrane atsiranda vis naujų galimybių – pavyzdžiui, greitai bus pristatyta nauja paslauga „Joost“, kuri TV programas internete leis žiūrėti nemokamai – reikės tik parsisiųsti programą. Taigi aš ir esu „sulindęs“ į tą kompiuterio ekraną – galima sakyti, nesiskiriu su „laptopu“. Aišku, dar mobilusis telefonas, bevielis internetas. Daugiau kažkokių specialių reikalavimų neturiu. Aišku, knyga kaip senąja medija irgi dažnai naudojuosi. Nors daug skaitau ir ekrane. Knyga sukelia fizinių problemų – jeigu kažkur važiuoju, į savo „laptopą“ galiu susikrauti šimtus knygų ir straipsnių, o į kuprinę – ne.

Kaip pradėjai domėtis medijų kultūra, kokie buvo impulsai?

Baigiau informacijos bakalauro ir komunikacijos magistro studijas. Visą laiką buvau šalia medijų, laisvu laiku domėjausi fotografija ir kitomis medijomis, tad įgijau ir menininko bei kuratoriaus patirties. Po to pasitaikė proga studijuoti Austrijoje – Medijų meno institute bei Vienos universitete. Ten medijų kultūra labai stipriai pasistūmėjusi į priekį. Be to, nuolat lankausi festivaliuose, konferencijose, seminaruose, dalyvauju kaip žiūrovas ir skaitau pranešimus ir tai leidžia jausti dabartinį medijų kultūros pulsą.

Ar galėsime ir mes kada nors dalyvauti lygiavertėje diskusijoje?

Manau, čia ne kelių, o keliolikos, gal ir keliasdešimties metų klausimas, nes tai susiję su visa kultūros sistema: edukacija, galerijos, festivaliai, kultūros rėmimo politika ir visa kita – kai visa ši sistema normaliai veiks, kai bus pakankamai žmonių... Tiesa, klausei apie impulsus. Dar vienas svarbus impulsas man buvo darbas su Nomeda ir Gediminu Urbonais. 2004 m. jie organizavo festivalį „RAM-6“, į Vilnių buvo atvažiavę pasaulinio lygio medijų menininkų, specialistų, teoretikų ir aktyvistų. Tuo metu buvau labai užsidegęs išjudinti medijų kultūrą Lietuvoje. Dabar ieškau santykio su vietiniu kontekstu – bandau užmegzti dialogą – ne vien tik „importuoti“ idėjas iš užsienio.

Antri metai bandai megzti dialogą ir čia, Šiauliuose.

Šiauliuose radau bendraminčių, džiaugiuosi, kad iniciatyvos yra ne tik Vilniuje. Svarbu, kad susirenka žmonės, aišku, į „Enter“ festivalį galėtų suvažiuoti dar daugiau žmonių iš kitų miestų, atsivežti draugų.

„Enter“ festivalyje pristatei interaktyvų savo studentų projektą, be to, skaitei pranešimą apie nelinijinį interaktyvų naratyvą. Gal galėtum šią temą trumpai pristatyti „Parko“ skaitytojams?

Mes kartu su studentais „Interaktyvių medijų“ kurse nagrinėjame interaktyvumo sampratą ir interaktyvias patirtis mene. Viena iš svarbiausių temų yra nelinijinis naratyvas kaip alternatyva linijiniam naratyvui. Trumpai tariant nelinijinis naratyvas yra tokia pasakojimo forma, kur nėra vienos linijos struktūros ir siužetas rutuliojasi atsitiktine arba vienu iš daugeliu galimų įvykių tvarka. Nelinijinį naratyvą galime rasti nuo XX a. 6-7 dešimtmečio prancūzų naujojo romano bangos literatūroje, taip pat to paties laikotarpio kino kūriniuose. Iš literatūros ir kino kaip ryškiausią asmenybę būtų galima paminėti rašytoją, scenaristą ir kino režisierių Alainą Robbe-Grillet.

Kitą svarbų lūžį nelinijinio naratyvo raidoje padarė interaktyvumo atsiradimas ir pasyvaus žiūrovo/skaitytojo virtimas aktyviu dalyviu. Čia turimas omenyje ne tik virtualus interaktyvumas žiūrovo galvoje, bet ir fizinis interaktyvumas, kada nuo žiūrovo veiksmų priklauso siužeto vystymasis. Tai reiškia, kad meno kūrinys atsiranda tik tada, kai žiūrovas, aktyviai dalyvaudamas (spausdamas mygtukus, judėdamas erdvėje ir pan.), keičia naratyvą ir jo klostymąsi. Būtent tokius kūrinius pristatėme festivalyje. Čia buvo rodomi Agnės Kasilovskos, Karolio Čivinsko, Manto Grigaičio ir Ievos Kabašinskaitės projektai, kuriuos kiekvienas žiūrovas galėjo „patirti“ vis kitaip, t. y. tas patyrimas priklauso nuo individualaus pasirinkimo, ką matyti/girdėti/skaityti toliau.

Šie projektai, įgyvendinti su „Korsakow“ programine įranga, gali būti rodomi ne tik galerinėse erdvėse, bet internete. Tai ir planuojame su studentais padaryti artimiausiais mėnesiais – tiesiog sekite naujienas aktualios kultūros žurnale www.balsas.cc.

Klausinėjo Sigita Inčiūrienė

 

Skaitytojų vertinimai


38360. tyto2007-05-28 08:38
"`Beje, atskirai galima iškirsti interneto arba tinklo kultūrą kaip medijų kultūros dalį. "" - cia taip ir turi but :)?

38392. vytautas mi2007-05-28 18:47
taip;

38546. toto2007-05-31 23:06
Aha, dabar žinosiu - švelniai paplaukę infantiliukai yra „medijai“.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
8:58:18 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba