Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-05-25 nr. 3144

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ73
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Laura Sintija Černiauskaitė.
POEZIJOS PAVASARIS: KARTŲ SUSITIKIMAI
107

POKALBIAI 
• ANTANAS SUTKUS: MANO BRANGUS SENTIMENTAS LITERATŪRAI IR LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS3
• ATSIPRAŠYMAS3

KNYGOS 
• „ILIUSTRUOTAS ARCHITEKTŪROS ISTORIJOS ŽODYNAS: ANGLŲ-LIETUVIŲ KALBOMIS“1
• „ŽYDAI, IZRAELIS IR PALESTINIEČIAI“2
• „LOTYNŲ–LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNAS / DICTIONARIUM LATINO–LITUANICUM“4
• „TAUTOS KILMĖ“
• Karolis Baublys.
IŠLIEKAMOJI VERTĖ KIAUROMIS PADANGOMIS
13
• Irena Šerytė.
KAIP BALZAMUOTOJAS PASALDINA KASDIENYBĘ
• Lina Čekauskaitė.
STOTYS: ATLIKTA
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
PAUKŠTIS DANGAUS VALTYJE
• Vidas Poškus.
PIEŠTI VISUR IR VISADA
2
• MENAS NETRADICINĖSE ERDVĖSE

FOTOGRAFIJA 
• Kristina Civinskienė.
TAPYBIŠKOS REMINISCENCIJŲ FOTOGRAFIJOS
1

TEATRAS 
• Gražina Mareckaitė.
TELŠIŲ TEATRO MĮSLĖS
2
• TEATRŲ FESTIVALIS „ŠERMUKŠNIS“: NESIBAIGIANTIS KARNAVALAS1

MUZIKA 
• Laimutė Ligeikaitė.
LIETUVIŠKŲ KŪRINIŲ PREMJEROS IŠ „NEPAKLUSNIŲJŲ“ ŽEMĖS
7
• Danutė Petrauskaitė.
MUZIKUOK, STUDIJUOK IR DŽIAUKIS!
2

PAVELDAS 
• Tomas Titas.
PALANGOJE – RASTŲ BERLYNE TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTŲ PARODA
1
• MOKSLINĖS KONFERENCIJOS, SKIRTOS PALANGOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ BAŽNYČIOS 100-MEČIUI, PROGRAMA1

POEZIJA 
• VAIVA KUODYTĖ2

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI  
• PEDRO MEXIA
• ALAN JENKINS1

PROZA 
• Mindaugas Peleckis.
GURU GURU
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ada Jonušytė.
BERLYNE VIENĄ PAVASARIO DIENĄ
6
• Sam Leith.
INTERNETAS SUNAIKINO VIDEONUOMOS PUNKTĄ…
1
• Mindaugas Peleckis.
ŠIUOLAIKINIO VAIKŲ RELIGINGUMO APMATAI
5

KRONIKA 
• SMAGIAUSIOS AKIMIRKOS
• HIPHOPAS ŠĖLS VILNIUJE
• CHORAS „VILNIUS“ – SU DVIEM PERGALĖMIS

DE PROFUNDIS 
• MEILĖ, GROŽIS IR REKLAMA3

PARK@S 
• VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS: MEDIJŲ KULTŪRA LIETUVOJE: VIRTUALU AR REALU?3
• Gintautas Mažeikis.
KOLABORAVIMO IR KONKURENCIJOS MITAI BEI KOOPERACIJOS BAIMĖS
3
• Jonas Ruškus.
KŪRYBIŠKUMO RIBOS: DAR KARTĄ APIE UNIVERSITETŲ REFORMĄ
• Gabrielė Inčiūraitė.
„KRITINĖ MASĖ“ (KM): MES ESAME EISMAS
7
• TOMAS RADZEVIČIUS
 Vigmantas Butkus.
IŠBANDYMAS ŠIAULIAIS
1
• Tomas Butvilas.
KIEK KAINUOJA ŠYPSENA? ARBA: SINTETINIS ŽAISLŲ PASAULIS

PARK@S

IŠBANDYMAS ŠIAULIAIS

Vigmantas Butkus

[skaityti komentarus]

Prieš kelias savaites Šiauliuose viešėjo ir susitikimą su skaitytojais surengė vienas žinomas garbaus amžiaus rašytojas. Sovietiniais laikais intelektualesnės, estetiškai išrankesnės, konjunktūriškai mažiau suvaržytos literatūrinės aplinkos žmonių, prijautusių laisvesnei politinei laikysenai, šis rašytojas ir literatūrine-menine, ir visuomenine-politine prasmėmis buvo vertinamas, švelniai tariant, rezervuotai. Panašiai kaip ir dabar. Tai va, šis rašytojas, sovietmečiu gražiai glaudęsis į mokyklinius vadovėlius praslydusių bestilių oficioziškų raštijos atstovų skyrelyje, prieš susitikimą su skaitytojais davė interviu vienam rimtam Šiaulių leidiniui. Ir dabar aš tiksliai, tik gerokai trumpindamas ir su trumpais grafiniais-verbaliniais intarpais pacituosiu kai kuriuos jo pasisakymus iš minimo interviu. Tik klausykit:

„Drąsiai kalbančių rašytojų [sovietmečiu – V. B.] buvo nemažai. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad tarp tokių buvau ir aš. […] Kartą Plungėje, dar Brežnevo laikais, manęs [skaitytojai – V. B.] paklausė: „Kokia yra didžiausia šiais laikais bėda, kad mūsų gyvenimas lyg ir sustojęs?“ [!? – V. B.] Atsakiau nieko negalvodamas [!? – V. B.], kad viskas priklauso nuo vyriausiosios galvos: kaip vadovauja, taip mes gyvename [!!? – V. B.]. Kokios ovacijos, kokie plojimai [!? – V. B.]! Galima daugybę [!!? – V. B.] tokių momentų atsiminti. Mąstantys žmonės pasitikrindavo savo nuomonę ir norėdavo išgirsti, ką pasakys rašytojas. Rašytojas tiesos į vatą nevyniodavo [!!? – V. B.], nes neturėdavo ką prarasti [!!? – V. B.]. […] Dabar galima išgirsti, kad tuomet menininkai buvo persekiojami, jie negalėjo ko nori rašyti. Likus dvidešimčiai metų iki Atgimimo niekas nieko nebedraudė [!!? – V. B.]. Galiu drąsiai pasakyti, kad neparašė tiesos tie, kurie nenorėjo tiesos rašyti [!!? – V. B.]. […] Knygų [sovietmečiu – V. B.] neišleisdavo ne dėl idėjinių dalykų, o dėl prasto meninio lygio [!!? – V. B.].“

Panašių „samprotavimų“ interviu yra ir daugiau.

Nuo šios vietos turėtų baigtis informacinė ir prasidėti analitinė straipsnio pusė, kurią būtų galima pakreipti įvairiomis kryptimis: sociokritinės, antropologinės, mitologinės, psichologinės etc. analizės link ir rutulioti iki keliasdešimties puslapių panašius simptomiškus atvejus apibendrinančios sudijos. Nesant tokios galimybės, apsiribosime viena analitine pakopa, kurią metonimiškai pavadinome „išbandymas Šiauliais“, nors galėjome pavadinti ir aptakiau – „išbandymas provincija“.

Būkime atviri ir pripažinkime, kad interviu rimtam Vilniaus, respublikiniam leidiniui rašytojas panašių, korektiškai tariant, ne visai istorinę praeitį atitinkančių „teiginių“ ar bent jau tokios jų tirštumos tikrai nebūtų pažėręs, būtų susilaikęs. Tuomet ir iškyla klausimas: ką toks lengvai numanomas „respublikinio lygmens susilaikymas“ ir cituotasis „Šiaulių lygmens nesusilaikymas“ galėtų reikšti?

Sociokultūriškai provincija, šiuo atveju Šiauliai, iškyla kaip ideali autentiškas nuomones katalizuojanti terpė, o gal net ir kaip tam tikras atskirų „kultūros žmonių“ grupių socialines įtampas amortizuojanti, sugerianti aplinka. Taip nutinka, jei tiesiog emocijų lygmenyje nesąmoningai daroma prielaida, kad provincijoje bendraujama su „natūralesniu“, „nuoširdesniu“ skaitytoju, žiūrovu ar žurnalistu, žodžiu, adresatu, kuris, be abejo, būsiąs ir empatiškai patiklesnis, ir istoriškai užmaršesnis, ir mažiau subtilesnis, ir t. t. Ši prielaida gali pasitvirtinti komunikaciškai, kai didžiosios adresatų dalies lūkesčių horizontas ima ir sutampa su tuo, kas jiems siūloma. O siūloma paties siūlančiojo (atitinkamai, ir tų, kam siūloma) asmenines istorijas, ypač jei jos nėra norimai pavyzdinės, sinchronizuoti su Lietuvos istorija ir perrašyti pagal dabartines siekiamybes. Tarkim: brežneviniu sovietmečiu buvo ambivalentiškai kartu ir neblogai („niekas nieko nebedraudė“), ir blogai („gyvenimas lyg ir sustojęs“), o aš buvau, nors ir nebuvau kovotojas su tuo neblogu blogumu ar blogu neblogumu. Va toks širdžiai mielas stereoveidrodėlis su savu atvaizdu ant jo pagrindo ir pakišamas tariamai natūralesniam, nuoširdesniam, o iš tikrųjų tų pačių socialinių ar sociokultūrinių įtampų kamuojamam „pakultūrintam“ provincijos adresatui.

Tačiau minėtoji prielaida komunikaciškai gali ir nepasitvirtinti, kai adresatų lūkesčių, tiksliau, žinių, atminties horizontai ima ir absoliučiai nesutampa su tuo, kas jiems siūloma. O siūloma, kaip matome, Šiauliuose, provincijoje, tai, ko rimtai nepasiūlysi, neįsiūlysi sostinėje: pašvinkusią žuvį pirkti kaip šviežią.

Ir pagaliau psichoanalitiškai provincija dažnai iškyla kaip paranki galbūt tikriausio, adekvačiausio iš centrų atvyksiųjų identiteto išsklaidos vieta. Kaip budrumą užliūliuojanti ir gelmines svajones, vizijas, neatsakingus pasąmoninius pykčius, ketinimus, norus ištraukianti froidiška kušetė, šalia kurios lyg ir nėra stebinčio, diagnozuojančio, gydančio psichoanalitiko. Pakankamai ironizuodamas, bet ir pakankamai rimtai galėčiau pasakyti, kad toks „ištraukimas“, kurį anksčiau pavadinau „Šiaulių lygmens nesusilaikymu“, padeda palaikyti „respublikinio lygmens susilaikymą“. Kitaip tariant, negatyviu būdu jis nedaug, bet vis dėlto prisideda prie trapaus sostinės, bendravalstybinio sociokultūrinio stabilumo, bent kiek užtverdamas kelią lisenkaitiškai-šepetiškų retrospekcijų persvarai šalies mastu. Tik blogai, kad jis funkcionuoja kaip savotiška „garo nuleidimo“ vieta, „nesveiko“ garo, kartais net kaip kone asenizacinė duobė.

Žodžiu, provincija (Šiauliai, Panevėžys, Širvintos, Skuodas…) sunaudojama kaip vieša, bet jau nebe tokia vieša, o gal ir ne visai vieša sociokultūrinė erdvė, tiksliau, kaip kažkokia priverstinai ir ilgai laikytų susilaikymų nebelaikymo „išvieša“, darant prielaidą, kad joje galima daug ekspansyviau, egocentriškiau skleistis intymesnėmis, tirštesnėmis spalvomis. Šią sklaidą skatina bei aktyvina mažesnis ar ir visai mažas, t. y. kritinės masės nesiekiantis tokios erdvės intelektinis tankis, įgalinantis nekonvenciškas ir nevalingas metropolio atstovų Ego eksplozijas. Tai itin simptomiškas bei įdomus kultūrinės „pirotechnikos“ reiškinys, kurį tenka stebėti jau daug metų. Ir galiu pasakyti, kad išbandymą ar „išsibandymą“ Šiauliais (Kuršėnais, Telšiais, Užvenčiu…) išlaiko toli gražu ne visi metropoliečiai – tik stiprieji ir profesionalieji.

trysbutkai@takas.lt

 

Skaitytojų vertinimai


38500. siaulete_buvau :-) 2007-05-30 22:37
saunuolis straipsnio rasytojas!neapsiimu vertinti, tik noriu padekot uz galimybe vel nusisypsot ir atsidust, perskaicius gerbiamo dedes butkaus mintis. sekmes Jums, laikykit Siaulius!linkejimai tamstai Mokytojai:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
8:58:15 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba