Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-05-25 nr. 3144

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ73
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Laura Sintija Černiauskaitė.
POEZIJOS PAVASARIS: KARTŲ SUSITIKIMAI
107

POKALBIAI 
• ANTANAS SUTKUS: MANO BRANGUS SENTIMENTAS LITERATŪRAI IR LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS3
• ATSIPRAŠYMAS3

KNYGOS 
• „ILIUSTRUOTAS ARCHITEKTŪROS ISTORIJOS ŽODYNAS: ANGLŲ-LIETUVIŲ KALBOMIS“1
• „ŽYDAI, IZRAELIS IR PALESTINIEČIAI“2
• „LOTYNŲ–LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNAS / DICTIONARIUM LATINO–LITUANICUM“4
• „TAUTOS KILMĖ“
• Karolis Baublys.
IŠLIEKAMOJI VERTĖ KIAUROMIS PADANGOMIS
13
• Irena Šerytė.
KAIP BALZAMUOTOJAS PASALDINA KASDIENYBĘ
• Lina Čekauskaitė.
STOTYS: ATLIKTA
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
PAUKŠTIS DANGAUS VALTYJE
• Vidas Poškus.
PIEŠTI VISUR IR VISADA
2
• MENAS NETRADICINĖSE ERDVĖSE

FOTOGRAFIJA 
• Kristina Civinskienė.
TAPYBIŠKOS REMINISCENCIJŲ FOTOGRAFIJOS
1

TEATRAS 
• Gražina Mareckaitė.
TELŠIŲ TEATRO MĮSLĖS
2
• TEATRŲ FESTIVALIS „ŠERMUKŠNIS“: NESIBAIGIANTIS KARNAVALAS1

MUZIKA 
• Laimutė Ligeikaitė.
LIETUVIŠKŲ KŪRINIŲ PREMJEROS IŠ „NEPAKLUSNIŲJŲ“ ŽEMĖS
7
• Danutė Petrauskaitė.
MUZIKUOK, STUDIJUOK IR DŽIAUKIS!
2

PAVELDAS 
• Tomas Titas.
PALANGOJE – RASTŲ BERLYNE TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTŲ PARODA
1
• MOKSLINĖS KONFERENCIJOS, SKIRTOS PALANGOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ BAŽNYČIOS 100-MEČIUI, PROGRAMA1

POEZIJA 
• VAIVA KUODYTĖ2

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI  
• PEDRO MEXIA
• ALAN JENKINS1

PROZA 
• Mindaugas Peleckis.
GURU GURU
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
 Ada Jonušytė.
BERLYNE VIENĄ PAVASARIO DIENĄ
6
• Sam Leith.
INTERNETAS SUNAIKINO VIDEONUOMOS PUNKTĄ…
1
• Mindaugas Peleckis.
ŠIUOLAIKINIO VAIKŲ RELIGINGUMO APMATAI
5

KRONIKA 
• SMAGIAUSIOS AKIMIRKOS
• HIPHOPAS ŠĖLS VILNIUJE
• CHORAS „VILNIUS“ – SU DVIEM PERGALĖMIS

DE PROFUNDIS 
• MEILĖ, GROŽIS IR REKLAMA3

PARK@S 
• VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS: MEDIJŲ KULTŪRA LIETUVOJE: VIRTUALU AR REALU?3
• Gintautas Mažeikis.
KOLABORAVIMO IR KONKURENCIJOS MITAI BEI KOOPERACIJOS BAIMĖS
3
• Jonas Ruškus.
KŪRYBIŠKUMO RIBOS: DAR KARTĄ APIE UNIVERSITETŲ REFORMĄ
• Gabrielė Inčiūraitė.
„KRITINĖ MASĖ“ (KM): MES ESAME EISMAS
7
• TOMAS RADZEVIČIUS
• Vigmantas Butkus.
IŠBANDYMAS ŠIAULIAIS
1
• Tomas Butvilas.
KIEK KAINUOJA ŠYPSENA? ARBA: SINTETINIS ŽAISLŲ PASAULIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

BERLYNE VIENĄ PAVASARIO DIENĄ

Ada Jonušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gegužės 1-oji. Berlynas, Kreuzenbergas

XIX a. pabaigos vėlyvojo klasicizmo „arkadų stiliaus” (Rundbogenstil) tamsiai oranžinių plytų Emauso bažnyčia iš pirmo žvilgsnio atrodytų niekuo neypatinga – viena iš daugybės Berlyno šventyklų, buvusi sostinės priemiesčio Kreuzbergo, kuris sostinei vis plečiantis buvo prarytas miesto ir šiandien jau yra visai šalia centro, protestantų bendruomenės centras, o dabartiniais laikais gyvena prisiminimais, kaip ir jos egzistenciją palaikantys uoliai sekmadieniais į mišias susirenkantys pamaldūs senučiukai. O ir jų vis mažėja, nes anuometinio Rytų Berlyno rajonas po sienos nugriovimo tapo labai mėgstamas jaunimo, įvairaus plauko nepripažintų menininkų ar bent jau įsivaizduojančių tokiais esą, imigrantų – ir greičiau ne dėl garsiai deklaruojamo Kreuzbergo išskirtininumo (laisvės kvapas ir skonis, tolerancijos dvasia, avangardinės kultūros židinys), o dėl pigesnių butų, parduotuvių ir pragyvenimo lygio apskritai, ir senieji gyventojai, pavargę grumtis su triukšmingomis studentų šventėmis, girtuoklių dainomis po langais, netvarka ir vis didėjančiu nusikalstamumu, ėmė jaustis čia vis svetimesni ir ieškotis kokio ramesnio būsto.

Tačiau net ir nieko apie tai nenutuokiančiam turistui, išvažiavusiam pažioplinėti į Rytus arba, tiksliau, į tai, kas iš to liko, į akį kristų kone trečdalį bažnyčios dengiantys grafiti piešiniai, dažniausiai vaizduojantys anarchistų ženklus, skelbiantys panieką supuvusiam kapitalizmui, agituojantys prieš nacizmo apraiškas (pvz.: netoleranciją kitos odos spalvos atvykėliams) ar už kairiųjų politinius idealus. Šiandien nedidelė, namų apsupta Lausitzer aikštė tarp šventyklos ir metro estakados ypač gyvybinga. Visas prieigas prie jos saugo policininkai, nuosekliai tikrinantys kiek didesnes ar šiaip įtartinai pasirodžiusias kuprines ir krepšius, ieškodami alaus butelių (mat uždrausta įsinešti stiklinę tarą), petardų, peilių, šakučių ir visų kitų siautėjančioje minioje ginklais galinčių virsti daiktų. Nors, kad ir kaip jie stengtųsi, aišku, jog riaušės yra tiesiog tradicinė šios šventės dalis ir kiekvienais metais jaunimas tampa vis išradingesnis. Na, bent jau rimtų sužeidimų paprastai pavyksta išvengti, ir miesto valdžia lieka daugmaž patenkinta, aiškiai suprasdama, kad jei sumanytų kada neduoti leidimo demonstracijai, tai sukeltų nepalyginamai didesnių nuostolių, o kur dar tikrai didelį atgarsį visoje šalyje turėsiantis pasipiktinimas. Beje, šiais metais ir taip jau uždraudė technomuzikos festivalį „Love parade“, tad dabar galima daugiau dėmesio skirti saugumui.

Atsirėmusios į bažnyčios šoną, mes su Agne markstomės nuo kaitrios pavasario saulės ir gurkšnodamos alų bandome susidoroti su spalvingais lankstinukais, laikraštukais, agitaciniais kvietimais, atsišaukimais ir panašiais popieriais, kuriais mus tiesiog užvertė, vos įėjus į aikštę. Kaip ir reikėjo tikėtis, dauguma jų yra susiję su būsimuoju G8 grupės susitikimu Vokietijoje, nes šiuo metu – tai karščiausia tema, labiausiai kaitinanti jaunimo pasipiktinimą ir vienijanti bendrai kovai su mitologiniu velniu. Ypač simboliška, kad susitikimas vyks Heiligendamo miestelyje (lietuvių kalba: šventųjų pylimas/ kelias), tai galima sugalvoti visokių skambių šūkių, pavyzdžiui, ant IV Internacionalo Vokietijos sekcijos Revoliucinės socialistinės sąjungos raudonos vėliavos, kur po organizacijos ženklu dviem rankom laikomas kūjis ir pjautuvas, šviečia nedviprasmiškas užrašas: „Pasaulio šventieji ateina taves valdyti: G8 2007“. Gal netgi, galvoju, šiandien bus tokia kaip ir ruošiamų protestų repeticija... Šiaip ar taip, birželis bus įdomus, nes pasipriešinimui ruošiamasi tikrai rimtai: visur mūsų institute iškabinti skelbimai nurodo, kada, kaip ir su kuo nemokamais autobusais galima nuvykti į Heiligendamą, susirinkimų, pristatančių protesto akcijos strategiją, laikas, organizacijų, dalyvaujančių visame renginyje, sąrašas ir panaši informacija.

Besikalbant prie mūsų prieina tik neseniai Laisvajame universitete pradėjęs dirbti dėstytojas persas Pedramas, iš kurio praėjusių metų postmodernizmo kurso labiausiai įsiminė per paskutinį seminarą žiūrėtas filmas apie Slavojų Žižeką. Vokiečiams šis filosofas pasirodė gana simpatiškas ir sąmojingas, o filme pusę laiko buvo šnekama apie klozetų tipus, su kuriais, pasirodo, susijusios ir tautų ypatybės. Pedramas, rūkydamas pro langą, pareiškė, kad kurso pabaiga sėkmingesnė, nei jis manė ir pasiūlė kur nuvažiuoti visiems išgerti ta proga. Dabar jis irgi gerai nusiteikęs dalina lankstinukus prieš tą patį G8, o pamatęs buvusias studentes plačiai nusišypso ir kviečia mus būtinai prisijungti.

Bandydamos surasti vieną Agnės pažįstamą, atpažįstame ir daugiau savo kursiokų, kurie spalvingoje minioje jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Štai keistai spygaujančiame ir praeivius gaudančiame, matyt, tai progai apsirengusių ir nusigrimavusių klounų būryje pamatau ir politikos mokslų Otto Suhro instituto įžymybę Michelį. Užpraeitame studentų laikraščio numeryje jis pateko net į pirmą puslapį, o toliau buvęs ilgas ir išsamus interviu atskleidė, kad Michelis visai nėra koks garbės ištroškęs pasipūtėlis, – jis, panašiai kaip ir Robinas Hudas, tiesiog kovoja už teisybę ir gina silpnesniuosius. Iš nuotraukos žvelgia melancholiškų akių vaikinas su peruku ir grimu, nes pasirodyti be šių atributų Micheliui būtų pavojinga. Veikla, kuria jis užsiima mus visus gindamas, iš tikrųjų šiek tiek rizikinga: Michelis kovoja prieš studentų paskaitų lankomumo tikrinimą, mat jo nuomone, studijos yra laisvas žmogaus pasirinkimas, o suaugęs žmogus ir pats nusprendžia, į kurias paskaitas jis nori vaikščioti, o į kurias – ne. Tai visai nėra paprasta padaryti, nes dėstytojai paprastai pasitaiko senos kartos užsispyrėliai. Taigi Michelis apsirengia savo klouno kostiumą, veidą paslepia po storu dažų sluoksniu, užsimaukšlina raudoną peruką, vidury paskaitos įsiveržia į auditoriją, čiumpa sąrašus dėstytojui iš rankų ir pabėga juos plėšydamas! Nors pirmą semestrą per tokią akciją vos nepatekau į bėdą, nes dėstytojas ėmė grasinti privalomu egzaminu visiems, net jeigu norėjau gauti tik dalyvavimo paskaitoje patvirtinimą be pažymio, vaizdas buvo tiesiog nepakartojamas. Po kiek laiko, aišku, pripranti prie visokių keistenybių, bet tas pirmas kartas tikrai pribloškė. O Michelis, pasirodo, yra išnešęs gal kokius 7 sąrašus. Pirmą kartą, sakė, irgi bijojo, bet paskui širdis ima dažniau mušti tik prieš atplėšiant auditorijos duris. Beje, savo tikslą jis irgi pasiekė – dabar institute privalomų dalykų paskaitos neprivalomos, o pasirenkamųjų – atvirkščiai.

Galiausiai ieškotas bičiulis prisistato pats. Čilietis Salvijus į aikštę atėjo vienas, nes jo draugai atsisakė eiti, bijodami būti sumušti per riaušes. Mes tik smagiai pasijuokiame ir trise patraukiame į kitą aikštės pusę pašokti ir dar alaus. Nusiirti į kitą galą nebuvo lengva, nes visa teritorija nusėsta alternatyvaus jaunimo, alternatyvių tėvų, kurie į demonstraciją dar ir vaikus atsitempė, o pastarieji neklaužados nieko nežino, kaip tik pasimesti arba maišytis visur po kojom, o jau šunų šunų... Pagalvotum, kad kokių vidutinio ir stambaus dydžio augintinių parodoje atsidūrei. Staiga vienas pribėga ir ima džiugiai šokinėti, o aš atpažįstu kursiokės Petros vokiečių aviganį, su kuriuo susidraugavau per viena ekonomikos seminarą, nes Jimas visą semestrą jo nė vieno nepraleido, visąlaik klusniai tupėdavo šeimininkei prie kojų ir tik į pabaigą, pajutęs studentus kraunantis daiktus, imdavo krebždenti letena duris. Dėstytojui tai būdavo ženklas, kad jau reiktų artėti prie išvadų.

Galiausiai pasiekiame siaurą gatvelę aikštės pakraštyje, kur išrikuota sunkvežimių kolona ir kur iš kiekvieno sklinda vis kita muzika, kiti šūkiai, o dar girdisi, kas vyksta pagrindinėje scenoje, ir viskas susilieja į mielą kakofoniją, kurią puikiai iliustruoja susirinkusi publika. Nusikapstome prie techno sunkvežimio, kuris atrodo gyvybingiausiai ir sutraukė nemažai žmonių. Ant tento iš vienos pusės išpurkštas užrašas, skelbiantis, kad muzikos kopijos palaiko ją gyvą, ir Disnėjaus ženklas su kaukole. Kur kas mįslingesnis šalimais plyšaujančios drum’n’bass mašinos pavadinimas – Stasi 20 („Stasi“ – komunistinių laikų saugumas Rytų Vokietijoje). Bet, nespėjus gerai ir apsidairyti, kolona pajuda, ir didžiulė minia ima šokdama iš lėto slinkti paskui sunkvežimius. Tik ties posūkiu pamatau, kad prieš juos visus dar žygiuoja ir rimčiausieji protestantai, o ant aukštesnių aikštės vietų susispietę daugybė fotografų nukreipia objektyvus nuo raudonų vėliavų jūros, kuri jau dingo už kampo, ir atsigręžia į šokančią minią. O čia pažvejoti irgi yra ką. Štai aš ką tik numyniau raištelį, ant kurio prisirišusi nediduką pripūstą raudoną ruonį vedėsi mėlynus katės ūsus ir nosį ant veido nusipiešusi mergina su ryškiai geltonų plastmasinių gėlių puokšte. Puoliau atsiprašinėti, bet ji tik nusišypsojo ir užsirišo jį ant galvos, kad visur nesipainiotų. Šalia jos keliauja trys baltos elfės su gobtuvais ir ryškiom vyšninėm lūpom, užsimetusios sportines kuprines. Transvestitai irgi varžosi, kuris iš jų pranašesnis ir net negali pasakyti, ar laimėtų aukštas vaikinas labai trumpu sijonėliu ir labai pūstom lūpom, ar greičiau tas, užpakaly taip išradingai prakarpęs džinsus, kad aiškiai matyti juodos nėriniuotos kelnaitės, nors juos abu ir užgožia šviesiaplaukis gėjus apsitempęs sidabrinių žvynelių drabužį, besimaudantis dėmesio spinduliuose. Nors daugiausia auskaruotų, tatuiruotų, skiauteriuotų pankų su šunimis buvo prie savo muzikos sunkvežimio su didžiule arklio nuotrauka, keletas jų buvo ir netoli mūsų ir labai pagyvino publiką vis įnirtingai šokinėdami ir kviesdami prisidėti. Taip pat matyti daugybė savo politines pažiūras skelbiančių protestuotojų, kad ir nelabai originaliai. Dauguma pasirinkę įprastus marškinėlius su užrašais: Stalingrad, Lenin, įvairia Sovietų Sąjungos atributika, nesuskaičiuojama gausybe Che Guevarų versijų, filmo „Blood Diamond“ motyvais. Nereikia pamiršti, kad ir jau minėti klounai įsijungė į minią ir toliau sėkmingai spygavo. Tarsi besisukantis kaleidoskopas, užburiantys vaizdai keitėsi pašėlusiu greičiu, suteikdami žmonių masei vis kitą spalvą ir formą, o aš jaučiausi lyg neseniai Lietuvoje matytų „Svifto namų“ scenose: „O kur dar liliputai!...“

Prižygiavus Spree upę, muzika staiga nutyla, minia nuščiūva ir sustoja. Iš sunkvežimio garsiakalbių vokiškai, prancūziškai ir, Salvijaus džiaugsmui, ispaniškai dabar jau sklinda įvairiausi demonstracijos lozungai: „Mes prieš darbininkų išnaudojimą“, „Sutrukdyk G8 ateiti į Vokietiją“, „Padidinkit minimalią algą – suteikit galimybę gyventi“, „Padėkim imigruoti afrikiečiams“, „Milijonai vienetams ir centai milijonams“, „Vieno euro darbai tik policininkams“, „Ir jie nori gyventi kaip vakarų europiečiai“ ir taip toliau. Publika vienus jų džiaugsmingai pasitinka pritarimo šūksniais ir švilpimu, kitus – negarsiu murmėjimu, o aš tuo metu užsižiūriu į telefono stulpą įsikorusį vyriškį su raudonu gvazdiku dantyse ir plakatu kairėje rankoje: „Visi kartu per naują revoliuciją į geresnius amžius“. Neilgai trukus agitacinė dalis šiam kartui baigta, ir, pailsėjusios minios džiaugsmui, pasigirsta nauji užburiančios muzikos garsai.

Taip po truputį keliaujame per daugiausia imigrantų (ypač turkų) gyvenamą Neukölln rajoną, kurie abejingai rūkydami stebi eiseną iš savo balkonų ir mėto nuorūkas žemyn arba, pasipiktinę triukšmu, užtrenkia langus. Tik vaikai džiūgauja pamatę spalvotą reginį ir mojuoja susispietę ant palangių. Kelios dar neskarotos arabų mergytės net įsidrąsina išbėgti į lauką ir kurį laiką palaimingai šokinėja aplink šaligatviu žygiuojančius policininkus, kol jų nesusirenka mamos. Kartu su mumis keliauja policininkai: juodai vilkintys apsauginiai iš antikonfliktinės komandos; „paprastieji“, žali nuo galvos iki kojų prižiūrėtojai su pritvirtintom lazdom bei racijom; „sunkioji artilerija“, glaudžiai būreliais susispietę nedideli šalmuoti ir iki dantų ginkluoti greitojo reagavimo būriai. Šiandien darbo nei vieniems kol kas nėra ir visi, stengdamiesi išlikti oficialūs, kaip pridera, rimti, vis tiek susidomėję stebi demonstrantus, juokauja tarp savęs ar net fotografuojasi su įdomesniais egzemplioriais, pavyzdžiui, nežinia iš kur atsiradusia didžiulį antino kostiumą apsivilkusia mergina, lakstančia palei koloną. Didžiausias jų rūpestis iki šiol – stengtis išvengti iš viršaus kartkartėm nukrintančios vienos kitos nuorūkos. Taip ir patys policininkai pritampa prie minios ir įsilieja į bendrą šventės nuotaiką, nes be tokios apsaugos turbūt ir patiems akcijos dalyviams būtų nejauku, tarsi jie nekeltų nei grėsmės, nei bent prielaidos, kad kas nors tokio galėtų įvykti. Be to, nebūtų nei į ką mėtyti akmenis, nei nuo ko bėgti... Juk daužyti mašinas niekieno neprižiūrimas gali pradėti kiekvienas, o štai su policijos palyda – tik patys drąsiausieji, labiausiai atsidavę idėjai.

Agnė krykštauja kupina visuotinio džiugesio ir užburiančio bendruomenės jausmo, o Silvijus vis skambina draugams pranešti, kad jis sėkmingai šoka, klausydamasis techno, čia visi labai faini ir nė kiek nepavojingi. Sakė, negali atsistebėti, kad taip praleidžia šią dieną, nes ji Čilėje yra švenčiama labai „normaliai“: žygiuoja komunistų partija su savo vėliavom ir plakatais bei darbo liaudis, politikai sako nuobodokas kalbas, kiekvienąkart žadėdami imtis darbo ir pagerinti proletariato padėtį. O ji, pasakoja Silvijus, kaip negerėja, taip negerėja. Ir išvis nuo Amerikos įtakos įsigalėjimo viskas eina velniop. Na gerai, prieš tai jie turėjo diktatorių, bet tai nebuvo iš esmės taip jau blogai ir, širdyje jausdamas nuoskaudą, čilietis irgi ketina važiuoti keršyti į Heiligendamą, jei jau tokia proga pasitaikė. Bet čia pat susirūpinimo šešėlis dingsta jo veide, ir Silvijus, vėl išsišiepęs iki ausų, pasiūlo pamokyti keletą Lotynų Amerikos šokių žingsnelių, mat, pasirodo, jis, kaip dauguma tautiečių, aistringas šio meno gerbėjas. Agnė entuziastingai priima pasiūlymą, o aš tobulinu savo arabų kalbos žinias skaitinėdama parduotuvių, restoranų, užeigų, kirpyklų, kepyklų iškabas ir reklamas.

Taip nuotykingai pasiekiame Hermanno aikštę pačioje Neuköllno širdyje, kur linksmybės tęsiasi. Visiems sunkvežimiams išsivažinėjus galiausiai lieka tik „mūsiškis“, ir ilgus savo dredus į kuodą susirišęs jau vyresnio amžiaus akiniuotas didžėjus toliau kaitina ištikimiausius šokėjus, kurie atsiduoda svaiginančiam laisvės pojūčiui didžiausiame Berlyno plote po atviru dangumi. Į ritmą tūpčioti pradeda net tuščius butelius renkantis senukas, benamė kinė liūdnu veidu, savo suraišiotą mantą palikusi prie parduotuvės, ir netyčia užklydęs amerikietis riedutininkas, kuris niekaip nesupranta, kas čia po galais vyksta. Policininkai irgi baigia darbo dieną, o keletas likusiųjų jau nesivaržydami šypsosi ir nužiūrinėja šokančias merginas. Jie net leidžia keliais gabalais pratęsti pasilinksminimą, pasibaigus leidimo laikui, taip pelnydami visuotines publikos simpatijas, išreiškiamas švilpimu, rėkimu, trypimu ir plojimais, o dauguma šėlstančiųjų paskutines minutes nesitverdami kailyje nesustodami šokinėja. Siautėjimas galutinai baigiasi jau pradėjus temti ir metro stotyje atsisveikinu su Agne ir Silvijumi, kurie išvažiuoja atgal į Lausitzer aikštę pasiimti dviračių ir gal dar pasiklausyti baigiamųjų demonstracijos koncertų. Grįžus namo nuvargus griūvu į lovą su savo visais įspūdžiais ir atsikeliu kitos dienos vidurdienį. Parašau Agnei žinutę, klausdama, kaip ten ji išsimiegojo ir kaip dėl to klubo penktadienį. Greitai gaunu ir atsakymą: „Žinai, mes ten vakar užsibuvom ir vos pabėgom iš baisių riaušių. Šiek tiek nusibrozdinau nugarą, bet gal vis tiek varom ;D“

Na, va, ir vėl nepavyko atšvęsti gegužės pirmosios taikiai. Per žinias praneša, kad buvo imta deginti šiukšliadėžes, mėtyti akmenis į policininkus, keli girti protestuotojai išvežti į kalėjimą ar ligoninę. Atsakingas už saugumo operaciją valdininkas, kaip ir reikėjo tikėtis, pakomentuoja, kad nieko baisaus neatsitiko, padėtį jie kontroliavo, o aukų ir nuostolių pavykta išvengti.

Gal ir taip, galvoju aš, juk Emauso bažnyčia tikrai yra išgyvenusi dar ir ne tokių demonstracijų, dar ir ne tokio smurto...

 

Skaitytojų vertinimai


38393. Šiaurys Narbutas>Adai :-) 2007-05-28 18:49
Tikrai gan idomu, bet kiek trukdo skaitant isijausti i veiksma tie draugu minejimai, kuriu mes LM skaitytojai nifiga nepazistame. ir dar kad tie draugai pasakytu pvz., ka nors naudingo. pvz., kaip rasti koki panku ar fašistu ar stasi kluba Berlyne, kas naujo TACHLESS vyksta, kuris lyg ir buvo viso autores propoguojamo stiliaus žmoniu centru...gal dabar jau ne? toliau isvada. tai kas gi ivyko toje demonstracijoje? tik tusofke, ar tik visi norejo pademonstruoti save? kas gi? ir kas toje baznycioje tokio smurtisko ivyko? ir kuo gyvenimas autores nuomone skiriasi berlyne nuo gyvenimo trakuose ar vilniuje. sekmes:):)_:)

38486. hmm2007-05-30 15:01
"anuometinio Rytų Berlyno rajonas" - kas cia dabar per nesamone apie Kreuzberga? :)))

38501. gerbeja :)2007-05-31 00:21
Idomus pasakojimas, is tiesu pateiktas idomia forma. kai skaitai tai taip ir iskyla pries akis visas vaizdas :) ir privercia susimastyti

38592. Gracija :-) 2007-06-02 14:04
Pasirinkta idomi straipsnio forma, bet skaityti trukdo begales asmeniskumu. Negaleciau sio straipsnio pavadinti publicistiniu, greiciau idomiu rasineliu. Siokie tokie "lyriniai nukrypimai" kai kur primena minciu srauto technika, o ilgi ir painus sakiniai apsunkina skaityma. Taciau tai nera labai blogai, nes pasakojimas tokiu budu pajegia aprepti platu konteksta - ne tik geguzes pirmosios ivykius, bet ir kasdieniame studentu gyvenime pasireiskiancia maistinga dvasia. Spalvingas ir detalus (kartais pernelyg) aprasymas isupa skaitytoja i gyvybinga protestuotoju minia. Pradziugina truputis ironijos. Taciau truksta issamesnio pacios protesto idejos aprasymo. Susidariusi pirma ispudi, kad protestas - "didelis balius", vienijantis taikos sergetojus ir maistautojus, smagiai nukerta paskutiniosios pastraipos. Geriausia yra tai, kad pasakojimas parasytas zmogaus, buvusio paciam ivykiu sukury, o ne vien "kazka apie tai girdejusio". Todel galima atleisti visus trukumus - ir studentiska neprofesionaluma, ir turinio trukumus, ir pacios idejos neisbaigtuma.

38604. virusas :-) 2007-06-03 00:10
Schwartze-Division nach Kreuzberg!!!;-)

48893. Zasp :-) 2008-10-06 12:28
My heart breaker :D

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
8:58:14 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba