Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-05-25 nr. 3144

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ73
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Laura Sintija Černiauskaitė.
POEZIJOS PAVASARIS: KARTŲ SUSITIKIMAI
107

POKALBIAI 
• ANTANAS SUTKUS: MANO BRANGUS SENTIMENTAS LITERATŪRAI IR LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS3
• ATSIPRAŠYMAS3

KNYGOS 
• „ILIUSTRUOTAS ARCHITEKTŪROS ISTORIJOS ŽODYNAS: ANGLŲ-LIETUVIŲ KALBOMIS“1
• „ŽYDAI, IZRAELIS IR PALESTINIEČIAI“2
• „LOTYNŲ–LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNAS / DICTIONARIUM LATINO–LITUANICUM“4
• „TAUTOS KILMĖ“
• Karolis Baublys.
IŠLIEKAMOJI VERTĖ KIAUROMIS PADANGOMIS
13
• Irena Šerytė.
KAIP BALZAMUOTOJAS PASALDINA KASDIENYBĘ
• Lina Čekauskaitė.
STOTYS: ATLIKTA
 (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
PAUKŠTIS DANGAUS VALTYJE
• Vidas Poškus.
PIEŠTI VISUR IR VISADA
2
• MENAS NETRADICINĖSE ERDVĖSE

FOTOGRAFIJA 
• Kristina Civinskienė.
TAPYBIŠKOS REMINISCENCIJŲ FOTOGRAFIJOS
1

TEATRAS 
• Gražina Mareckaitė.
TELŠIŲ TEATRO MĮSLĖS
2
• TEATRŲ FESTIVALIS „ŠERMUKŠNIS“: NESIBAIGIANTIS KARNAVALAS1

MUZIKA 
• Laimutė Ligeikaitė.
LIETUVIŠKŲ KŪRINIŲ PREMJEROS IŠ „NEPAKLUSNIŲJŲ“ ŽEMĖS
7
• Danutė Petrauskaitė.
MUZIKUOK, STUDIJUOK IR DŽIAUKIS!
2

PAVELDAS 
• Tomas Titas.
PALANGOJE – RASTŲ BERLYNE TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTŲ PARODA
1
• MOKSLINĖS KONFERENCIJOS, SKIRTOS PALANGOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ BAŽNYČIOS 100-MEČIUI, PROGRAMA1

POEZIJA 
• VAIVA KUODYTĖ2

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI  
• PEDRO MEXIA
• ALAN JENKINS1

PROZA 
• Mindaugas Peleckis.
GURU GURU
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ada Jonušytė.
BERLYNE VIENĄ PAVASARIO DIENĄ
6
• Sam Leith.
INTERNETAS SUNAIKINO VIDEONUOMOS PUNKTĄ…
1
• Mindaugas Peleckis.
ŠIUOLAIKINIO VAIKŲ RELIGINGUMO APMATAI
5

KRONIKA 
• SMAGIAUSIOS AKIMIRKOS
• HIPHOPAS ŠĖLS VILNIUJE
• CHORAS „VILNIUS“ – SU DVIEM PERGALĖMIS

DE PROFUNDIS 
• MEILĖ, GROŽIS IR REKLAMA3

PARK@S 
• VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS: MEDIJŲ KULTŪRA LIETUVOJE: VIRTUALU AR REALU?3
• Gintautas Mažeikis.
KOLABORAVIMO IR KONKURENCIJOS MITAI BEI KOOPERACIJOS BAIMĖS
3
• Jonas Ruškus.
KŪRYBIŠKUMO RIBOS: DAR KARTĄ APIE UNIVERSITETŲ REFORMĄ
• Gabrielė Inčiūraitė.
„KRITINĖ MASĖ“ (KM): MES ESAME EISMAS
7
• TOMAS RADZEVIČIUS
• Vigmantas Butkus.
IŠBANDYMAS ŠIAULIAIS
1
• Tomas Butvilas.
KIEK KAINUOJA ŠYPSENA? ARBA: SINTETINIS ŽAISLŲ PASAULIS

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jonuškaitė, Birutė. KREGŽDĖLAIŠKIS. – V.: Versus aureus, 2007.

Viršelyje turėtų matytis fotomenininkės sukurtas paukštis – turbūt todėl nuotrauka ir pasirinkta „Kregždėlaiškiui“ apipavidalinti. Mano akimis žiūrint, paukštis negražus, truputėlį bauginantis. Tačiau, kita vertus, kodėl jis turi būti gražus?

Turinys parodo, kad Birutės Jonuškaitės pasaulyje bjaurumas turi lygiai tokias pačias teises egzistuoti, kaip ir grožis. Nors kai kurie literatūros žinovai (pirštais nerodysiu) vis vartoja tokias frazes kaip „parašyta moteriškai švelniai“, regis, metas pripažinti, kad moterų kūryba gali būti ne tik švelni, lyriška, estetiška ir visaip kaip maloni širdžiai. Kaip ir vyrų kūryba, ji gali ir turi teisę būti visokia ir apie viską.

B.Jonuškaitės kūriniai atveria savitą, sakyčiau, „laukinės moters“ pasaulį, glaudžiai susijusį su gamtoje egzistuojančiais „gyvybės–mirties–gyvybės“ ciklais. Tai išsamiai aprašyta Clarissos Pinkolos Estes knygoje „Bėgančios su vilkais: laukinės moters archetipas pasakose ir legendose“. (Jei kas nuoširdžiai nori suprasti moteris, rekomenduoju, užuot varčius nesuskaičiuojamus moteriškus žurnalus, paskaityti šią knygą.)

„Kregždėlaiškyje“ šalia poetiškų, tapybiškų, impresionistiškų vaizdų gausu ironijos (bet ne cinizmo), kartėlio (bet ne tragiškumo), paslapčių ir užuominų (bet ne intelekto lavinimo pratimų). Autorė nesipuikuoja nei jautrumu, nei žiniomis, taip pat (priešingai, nei tikisi moterų kūrybos kritikai) nėra priešiška vyrams. Svarbūs autobiografiškų pasakojimų bruožai – nuoširdumas, bandymas priartėti prie kito, suprasti problemą, įžvelgti joje tam tikrų dėsnių sklaidą, užuot šaltai analizavus ar sarkastiškai pašiepus. Ją domina visos gyvybės formos: nuo ežero iki vikšro, nuo gėlės iki vos susiformavusio gemalo; taip pat nevaržomai, kaip ir gyvybė, nagrinėjama mirtis.

Rašytoja sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp idealizavimo ir kritikos, „keistų“ ir tradiciškų personažų, emocingos patetikos ir ramaus nešališkumo. Atrodo, viskas, ką pasakotoja išgyvena, jai įstringa taip giliai, kad ne taip lengva tą patirtį išreikšti žodžiais. Jos savitas pasaulis ne visiems aiškus ir suprantamas, jame daug mįslių, kurias gali atspėti tik panašaus mąstymo skaitytojai arba tie, kam gerai pažįstama jos atskleidžiama aplinka. Todėl skaityti „Kregždėlaiškį“ yra gana sudėtinga, užtat įdomu.

Granauskas, Romualdas. RŪKAS VIRŠ SLĖNIŲ. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Kol literatūros kritikai ginčijasi, ar R.Granauskas yra XX a. lietuvių literatūros klasikas, ar modernizmo atstovas, filosofas A.Šliogeris nedvejodamas pripažino jį geriausiu visų laikų lietuvių rašytoju. Apskritai apie R.Granausko kūrybą tiek visko prirašyta, kad kiekvienas mokinukas žino, kokios šio rašytojo dažniausiai pasirenkamos temos, požiūris į aptariamą problemą, kūrinių kalbos stilius, siužeto ypatumai. Jie akivaizdūs ir naujame rašytojo romane.

Vėl aprašomas Žemaitijos kaimas. Pirmosios nepriklausomybės ir pokario metų istorijos peripetijose jis išlieka daugiau ar mažiau saugi senųjų tradicijų puoselėjimo salelė. Kaimo mokyklos mokytojų ir dviejų jos mokinių likimas – dėmesio centre. Nors neretai užbėgama įvykiams už akių, pasakojimas, kaip įprasta, chronologiškas: epinis ir emocionalus, psichologinis ir švelniai moralizuojantis; stilius – „vyriškai poetiškas“.

Kaip žadama ketvirtame viršelyje, čia svarbiausias akcentas – „priešybių apkabinimas“. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kokiam tikslui tai daroma. Čia priešybės vėl tradicinės: vyras ir moteris, archajiškas, idiliškas kaimas ir žiaurus, žmogų luošinantis miestas, bendruomenės pagarba tradicijai ir naujos valdžios abejingumas, atsakomybės prisiėmimas ir lengvabūdiškumas. Vyrą ir moterį sieja kiek mistinis, audringas ryšys, vieną stumiantis į nevykusį gyvenimą, o kitą – į tragišką mirtį. Taip atskleidžiamos rašytoją labiausiai dominančios likimo ir asmeninio pasirinkimo, moralės ir asmenybės degradavimo temos. Gitanos Gugevičiūtės žodžiai apie apysakų rinkinį „Šunys danguje“ puikiausiai tinka ir pagrindiniam veikėjui Jonui Vyniautui apibūdinti:„Šis personažas – dažniausiai išgyvenęs istorinių permainų kataklizmus – yra gana konservatyvios prigimties: jis vienu metu ir rezistentas, ir opozicionierius, ir dviejų pasaulių – anuometinės „idiliškosios“ ir dabartinės, bedvasės, pragmatiškosios Lietuvos – riboženklis. Žmogus – auka“ (http://www.klaipeda.daily.lt).

Žodžiu, „Rūke virš slėnių“ nerasime nei neįtikėtinų personažų, nei neįprastos jų aplinkos, nei kitokio požiūrio į istoriją. Tačiau vargu ar reiktų tikėtis ko nors naujo iš gyvų klasikų. Belieka mėgautis vis kitaip sekamomis istorijomis ir džiaugtis jų autorių ištikimybe savo įsitikinimams.

Styron, William. SOFI PASIRINKIMAS. Iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – V.: Alma littera, 2007.

Amerikiečių pokario rašytojas didžiuliame 600 puslapių romane – viename iš dviejų, kuriuos yra sukūręs, – pabandė aprašyti bene svarbiausius savo jaunystės įspūdžius, apmąstymus, įvykius ir patyrimus. Nors pavadinime minimas Sofi vardas, su ja susipažinsime tik 64 puslapyje, o iki tol išsamiai pasakojama apie viską, kas atrodo svarbu jaunuoliui, 1947 m. atvažiavusiam į Niujorką įgyvendinti savo svajonės – tapti rašytoju. Čia ir nevykusi jo karjera laikraštyje, ir šeimyninės peripetijos, ir gyvenviečių keitimas naujame mieste, ir daugybė erotinių fantazijų.

Galiausiai pasakotojas naujoje gyvenvietėje susipažįsta su keista porele: iš Europos ištrūkusia lenkaite Sofi ir jos meilužiu, „nevaldomu golemu“. Nuo tol jis seka visus jų bendro gyvenimo įvykius. Būtent jam Sofi pasakoja savo baisius išgyvenimus koncentracijos stovykloje, atvykimo į išganingą Ameriką ir (nevisiško) atsigavimo istoriją.

Kažin ar ši kraupi patirtis sudomintų jaunuolį, jei ne fizinis potraukis prie Sofi. Vis dėlto pirmiausia jis pasakoja apie save: nevykusius meilės nuotykius, bandymus padėti išnarplioti audringus Sofi ir Natano santykius, sutinkamų niujorkiečių portretus, savo vietos gyvenime paieškas. O kartu užrašo padrikus, nevientisus, bet smulkius Sofi pasakojimus apie sudėtingą savo praeitį, karo baisybes, liguistą prisirišimą prie Natano ir nepakeliamą kaltės jausmą. Įterpia daugybės autorių mintis apie koncentracijos stovyklų fenomeną, turbūt menkai amerikiečiams įsivaizduojamų įvykių fašizmo apimtoje Europoje aiškinimus, savo dienoraščius ir išsamią Sofi supusių žmonių (net koncentracijos stovyklos prižiūrėtojų) psichologinę analizę.

Ir pačiam pasakotojui nepristinga dvasinių kančių: kilęs iš vergvaldiškų Amerikos pietų, jis nuolat ginčijasi su Natanu dėl asmeninės atsakomybės už baltųjų nusikaltimus. Daug samprotauja apie Sofi „europietiškumą“, Amerikos regionų gyventojų skirtumus, religiją ir Dievą, muziką ir gydymą psichoanalizės būdu... Nors Sofi likimas lieka dėmesio centre, nepasakyčiau, kad visiškai į ją įsijaučiama. Tonas išlieka ramus net tada, kai pasakojama apie išties kraupius dalykus. Autoriaus patriotizmas susipina su saviironija.

Puikus vertimas leidžia nevaržomai keliauti siužeto vingiais prie tragiškos pabaigos. Vis dėlto Sofi atvejis toks sudėtingas, kad nenuostabu, jog 1980 m. Lenkijoje romanas uždraustas. Visada lengviau būti kategoriškam, nei bandyt suprasti ir užjausti. Nors ši knyga paliudija, jog Aušvico suprasti neįmanoma.

Barth, John. KELIO PABAIGA. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Jau nuo pirmų puslapių tas Džeikobas Horneris atrodo kažkur matytas. Žinoma, jis panašus į ankstesnio J.Barth’o romano „Plaukiojanti opera“ veikėją – nevykėlį, pasakojusį apie savo paskutinę gyvenimo prieš neįvykusią savižudybę dieną. Čia – irgi vidutinio amžiaus, kiek frustruotas, keistai visuomenėje nepritampantis vyrukas. Fragmentiškas, postmodernistiškai iš praeities į dabartį ir atgal „šokinėjantis“ pasakojimas panašus į koliažą. Džeikobas Horneris bando surasti gyvenime savo vietą, bet pamato tik tūkstantį kaukių, absurdišką, veidmainišką puritonišką žaidimą.

Romanas parašytas 1958 m., tačiau stebėtinai primena palyginti neseniai sukurtus amerikiečių filmus: „Amerikos grožybes“, „Magnoliją“, „Mažąją Mis“ ir per ŠMC TV rodytą Larry’o Davido šou „Pažabok savo entuziazmą“. Juose tarsi „demaskuojama“ pragmatiška, optimistiškai viską į dėžutes dėliojanti Amerikos visuomenė: už gražių „fasadų“ slypi tokie beviltiški personažai, kad belieka karčiai nusijuokti, nes teisybės paieškos niekur nenuveda. Džeikobą Hornerį ištinka savotiškas paralyžius, kai jis pamato, jog už jo „fasado“ nieko nėra. Jis žino, kaip „reikia“ gyventi, tačiau kažkas viduje neleidžia elgtis „normaliai“ ir „padoriai“, kelia depresiją ir pasibjaurėjimą aplinkiniais. Ir tada pasirodo Gydytojas.

Viskas paprasta: imkimės terapijos. Maisto terapijos, Vaistų terapijos, Chirurginės, Dinaminės, Informacijos, Bendravimo terapijos, Seksualinės terapijos... Džeikobui labiausiai tinka Darbo ir nuolatinio užimtumo terapija. Tačiau jis vis tiek nemandagus, neprisileidžia, visą laiką analizuoja save ir situaciją, daro išvadas, „matuojasi“ įvairias kaukes: „Kai tik pasiunti velniop objektyvias vertybes, privalai nuolat rengtis kovai ir būti akylas, nes pasikliauti gali tik savimi.(...) Kur dar, velniai griebtų, išskyrus Ameriką, įmanomas džiaugsmingas nihilizmas?“ (p. 59). Kuo visa tai gali baigtis? Prisiminus minėtų filmų pabaigas, atrodo, kad vieną kartą „pabudusio“ užliūliuoti teorijomis ir terapijomis jau nebeįmanoma.

Romano kalba maloni, vertimas negriozdiškas, stilius tikslus, be epitetų, daugiažodžiavimų ar pagražinimų. Pasakojimas gana šmaikštus, gana asmeniškas, bet kartu pažįstamas ir patrauklus. Neįtikėtina, kad visa tai vyko Amerikoje jau prieš pusšimtį metų.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
8:58:09 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba