Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-09 nr. 2949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• Viktorija Daujotytė.
IR ABEJOJANT
3
• Teodoras Četrauskas.
KAS BALSUOS PRIEŠ?
2
• MENO MONAI MENAMI3
• Vytautas Girdzijauskas.
KALĖDINĖ GINTARO BERESNEVIČIAUS PASAKA
2

POEZIJA 
• DOMANTAS RAZAUSKAS28
• POEZIJOS PAVASARIS 2003
• POEZIJOS PAVASARIS 2003 MOKSLEIVIAMS

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• JANIS VESELIS

KULTŪRA 
• Marytė Kontrimaitė.
PASIKALBĖJIMAI JELGAVOJE
1
• 2002-ŲJŲ METŲ AUTORIAI1

PAŽINTYS 
• KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE4

KNYGOS 
• Jadvyga Bajarūnienė.
APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI
11
• Virginija Paplauskienė.
IŠEIVIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS
• NOVA ISTRA1
• NEIŠTIKIMOJI
• INGRIDA KAVEN3

IN MEMORIAM 
• SU JONU LAUCE ATSISVEIKINUS5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vidas Poškus.
SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS
1
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"ALLA METAMORPHOSE"
2
 Jonė Fridmanaitė.
SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
NUVAINIKUOTAS HORIZONTAS
4
• Renata Ščerbavičiūtė.
AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI
4
• Jurgita Ludavičienė.
DŽIOVINTOS GĖLĖS IR PRISIMINIMŲ LAGAMINAS IŠ OSLO
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEKIO INTRIGA

TEATRAS 
• "MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"1
• Martynas Petrikas.
"VAGINOS MONOLOGŲ" MONOLOGAS
31
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIUOSE VAIKAMS NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21 VALANDĄ VIETOS LAIKU1
• PATVIRTINTA NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBA19

KRONIKA 
• PAMĄSTYMAI GŪDŽIUOS GRAFOMANIJOS APKASUOS9

DE PROFUNDIS 
• VYTAS DEKŠNYS7
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS12
• DE PROFUNDIS REDAKCIJOS ATSAKYMAS L.JAKIMAVIČIUI7
• VISU GYVENIMU2

MUZIKA

SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

Jonė Fridmanaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

"Menas - ne dovana, juo negalima naudotis neatlyginamai, veltui: jis kainuoja labai brangiai ir reikalauja aukos", - rašė Hermanas Hesse. Tai patvirtina kiekviena sudėtinga menininko biografija.

Sėdžiu nedidelėje garso įrašų studijoje. Už stiklinės pertvaros prie fortepijono jaunutė pianistė vis kartoja kažkokį muzikos fragmentą. Belangėje salikėje šaltoka, tačiau dainininkas įkaitęs, dėmesingai seka skambinamą įžangą, stengiasi perimti jos ekspresiją, fortepijono diktuojamą savitai artikuliuojamą frazę…

Tenorui Leonui Baltrui sukako septyniasdešimt. Sunku patikėti. Net ir pirmos nepavykusios frazės liudija gerą dainavimo mokyklą. Tai patvirtina ir prieš kelis dešimtmečius įrašytos žymiausių operų herojų arijos, F.Schuberto dainų ciklas "Gražioji malūnininkė". Dar praėjusiais metais įrašyta kompaktinė plokštelė, kurioje - sudėtingiausias Richardo Wagnerio ciklas "Penki Mathildos Wesendonk eilėraščiai", Richardo Strausso dainos. Šiais metais baigta įrašyti kompaktinė plokštelė, kurioje skamba itališkos dainos. Tęsiant "Sugrįžimų" programą, gegužės 12 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyks dainininko vakaras.

Iš plataus, jaunystėje aplėkto pasaulio į Lietuvą, į gimtinę grįžo žmogus. Niekas nelaukė ir nepasitiko, nebuvo kam nė veido atpažinti. Naujas atrodė jaunystės miestas Vilnius. Buvo namai ir žmonės, bet maža širdies. Mėgstančiam net gatvėje bendrauti su žmonėmis, atlapaširdžiui Leonui tik vienas kitas veidas, rodėsi, šypsojosi, atsakė į optimistišką "Hallo!" Leonas Baltrus, grįždamas į išsiilgtą kraštą, manė mažame žemės lopinėlyje rasiąs dvasios ramybę, lietuvaitę žmoną, dosnius žmones, žinių apie meną ištroškusius jaunuolius. Sutiko visokių. Nepaisant kūrimosi negandų, drėgnų rudenų, lig šiolei ištariamas žodis "tėvynė" vis dar pasąmonėje sužaižaruoja jaudinančiais atšvaitais, palaikydamas žmogaus meilę, tikėjimą ir viltį.

Įvairiais gabumais apdovanotas Leonas patyrė emigranto dalią, karo Korėjoje baisybes. Jis ne tik dainavo. Ir šiandien patentuotu jo atradimu naudojasi "Kodak" firma.

Dainininko karjeros L.Baltrus siekė Amerikos ir Europos žemynuose. Dainavimą jis studijavo jau emigracijoje. Nuo 1953 m. tobulinosi garsiuose muzikos centruose: Niujorke, Manhatano muzikos koledže, Ročesterio (Niujorko valstija) Eastmano muzikos mokykloje, Sirakūzų universitete. JAV jo dainavimo mokytojai buvo "Metropolitano opera" solistė Anna Kaskas (Ona Katkauskaitė), A.Roselle, J.Huehnas. 1956-1960 m. Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno akademijoje studijavo pas įžymų tenorą ir pedagogą Tino Pattierą. Ir kiti jo mokytojai buvo žinomi dainininkai, didžiųjų pasaulio operos teatrų Niujorke, Milane, Londone, Romoje, Vienoje primarijai ir primadonos.

Perspektyviam dainininkui įvairias stipendijas skyrė ne tik JAV institucijos. Reikšminga jo brandai buvo Sirakūzų universiteto finansinė parama, 1956 m. Italijos kultūros atašė parodytas dėmesys. Rekomenduota mokytis Italijoje. 1966 m. dainininkas pradėjo studijuoti Romoje, operos teatro solisto tenoro Alfredo Lattaro klasėje. Gražią ateitį žadėjo 1964 m. laimėtas konkursas Don Chose vaidmeniui G.Bizet operoje "Karmen" sukurti (konkurse dalyvavo Niujorko valstijos dainininkai). Sunki prancūzų kalba parengta partija skambėjo puikiai. Tik sušlubavusi sveikata, dvi širdies operacijos neleido dainininko svajonėms išsipildyti.

Tačiau dainuoti teko nemažai. 1967-1969 metais L.Baltrus buvo Ročesterio italų operos trupės "Verdi Opera Society" pagrindinis tenoras. Ne vienerius metus buvo kviečiamas dainuoti tarptautiniuose festivaliuose Zagrebe, Dubrovnike, Trieste, Florencijoje. Yra koncertavęs Japonijoje, daug vokalinės muzikos vakarų surengė Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje.

Sceninę patirtį L.Baltrus kaupė rengdamas koncertinį ir kamerinį repertuarą, bendraudamas su partneriais, garsiais įvairių žemynų dainininkais.

Pirmą kartą atliko ne vieną Amerikos lietuvių kompozitorių - J.Gaidelio, A.Lapinsko - kūrinį.

Leonas Baltrušaitis (Baltrus) gimė 1933 metų kovo 23 dieną Klaipėdoje.

Ir dabar, vartydamas pilkas nuotraukas, jis pasakoja apie tas tolimas dienas:

Tėvas dirbo prie muitinės buvusios Prekių stoties viršininku. Pro jo darbo kambario langus matėsi uostas ir mėlynuojantis jūros lopas.

Būdami maži, su bendraamžiais žaisdavome uostamiesčio kiemuose. Netoliese gyveno nemažai švedų. Su vaikiščiais puikiausiai susikalbėdavome švediškai. Įdomu, kad po daugelio metų, bendraudamas su švedais, atsiminiau ir jų kalbą.

iliustracija
Leonas Baltrus

1939 m. kovo 23-iąją, mano gimimo dieną, hitlerininkams užėmus Klaipėdą, šeimą tėvas išsiuntė į Kretingą, - kad būtų saugiau. Iš jo, kaip viršininko, buvo reikalaujama informuoti apie Prekių stoties darbą. Tėvas žinojo, kad iš Belgijos pavėluotai Lietuvos vyriausybės užsakymu važiuoja traukinys su ginklais. Jis privalėjo vokiečiams atidaryti vagonus, parodyti krovinį, atiduoti dokumentus ir užplombuoti, - ginklai Lietuvos neturėjo pasiekti. Tačiau tėvas, sulaukęs traukinio penkiolika minučių anksčiau, skubiai pats vienas sutvarkė dokumentus ir traukiniui leido išvažiuoti į Lietuvą. Geri žmonės perspėjo: "Baltrušaiti, bėk! Tavęs ieško gestapas..." Kol hitlerininkai susigriebė, tėvas automatrisa jau bildėjo iš Klaipėdos mūsų link. Mėtydamas pėdas, jis apsistojo Šiauliuose. Vėliau pradėjo dirbti Vilniuje. Taigi, jau prasidėjus karui, Juozas Baltrušaitis tapo vienu pirmųjų lietuvių, vadovavusių Vilniaus geležinkelio Prekių stočiai.

Augau Vilniuje, kuris vėl buvo Lietuvos sostinė. Save vadinu Vilniaus vaiku. Čia ir dabar atsigauna širdis. Tada mūsų šeima gyveno Panerių gatvėje.

Metas buvo labai sudėtingas. Mieste pilna policijos, kuri saugojo žmones nuo plėšikautojų, kitokios agresijos. Lietuvių entuziazmas buvo didžiulis.

Už Aušros vartų, geležinkelio link, ir dabar stovi ilgas pastatas prie gatvės. Čia buvo Pedagoginio instituto Pavyzdinė pradžios mokykla, - joje pradėjau mokytis.

Leono, Vilniaus vaiko, atmintyje liko motociklais lakstantys kariškiai, klausomos radijo laidos ir kelionė į Vilniaus radiofono studiją.

1943-iaisiais, būdamas dešimties, su mokyklos choru Vilniaus radiofone, tiesiai į eterį prie mikrofono dainavau "Santa Liučiją". Mokytoja Larisa Prafenčikaitė tėvams dažnai sakydavo, kad turiu talentą, balsą - galėčiau mokytis dainuoti.

Tais pačiais metais, gegužės 10 d., dominikonų Šventosios Dvasios bažnyčioje kunigas A.Vaičiūnas suteikė Pirmąją komuniją.

Su tėvu mėgdavome vaikščioti po Bernardinų sodą, eiti į svečius. Panerių gatvėje, netoli geležinkelininkų ligoninės gyveno geležinkelininkas Žylys. Jis pasakodavo apie savo dukros muzikalumą. Jo duktė Teresa Zylis-Gara tapo žymia dainininke.

Iki šiol L.Baltraus atsimena operos spektaklius, kuriuos į Vilnių buvo atvežęs Kauno teatras.

Miesto savivaldybės išlaikomame teatre "Pohulanka" (J.Basanavičiaus gatvėje) vyko prie Filharmonijos besikuriančios operos trupės generalinės repeticijos ir spektakliai. 1943-iaisiais teatrą tvarkė, formavo repertuarą vokiečių okupantų atstovas Werneris Krausas. Miesto teatro direktorius Vytautas Alantas okupantams leido elgtis, kaip tik jie norėjo. Už tai buvo vokiečių apdovanotas ordinu.

Nors laikas buvo sunkus, Leonas lėkdavo ne tik į Miesto teatrą J.Basanavičiaus gatvėje, bet ir į lenkų teatrą "Liutnia" Gedimino prospekte, dabartinio Akademinio dramos teatro pastate. "Liutnioje" greta lenkiškų spektaklių buvo statomos W.A.Mozarto operos.

Liko jaudinantys sentimentai. Prisimenu įspūdingą Ch.Gounod "Faustą", artistiškas menininkų asmenybes. Esu klausęs dainuojančio Kazio Gutausko, Juzės Augaitytės.

Tuo laikotarpiu kiekvienas šeimoje spręsdavome savas problemas. Aš žavėjausi muzika, o mama eidavo į Lukiškių kalėjimą vertėjauti. "Slėpdamasi" už svetimos kalbos, pateikdavo įkalintiesiems reikalingos informacijos. Ji nuo gestapo išgelbėjo ne vieną žmogų. Buvo akimirkų, kai jai grėsė pavojus gyvybei. Todėl, saugodamas šeimą, tėvas visus mus išsiuntė į Pilviškius. Iš ten ir emigravome į Vokietiją.

Kurį laiką gyvenome pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno, Ingolštate. Ten pradėjau lankyti lietuvių gimnaziją. Tačiau jau 1949 m. spalyje su sesute Gina išplaukėme per Atlantą Amerikon. Apsistojome Niujorko valstijoje, Ročesteryje. Po dvejų metų čia apsigyveno ir tėvai.

Grįžęs į Lietuvą L.Baltrus norėjo tęsti pedagoginį darbą ir Lietuvos muzikos akademijoje. Tačiau neįtiko savais, laisvo pasaulio žmogui būdingais bendravimo su kolegomis metodais. Gaila, galėjo perduoti turtingą patirtį jauniems. Dabar su žmona Elena Brundzaite-Baltrus mėgaujasi Lietuvos muzikiniu gyvenimu. Klausosi, komentuoja ir pranašauja ateitį jauniems, kuriems lemta būti žinomiems pasaulyje.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
8:56:50 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba