Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-09 nr. 2949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• Viktorija Daujotytė.
IR ABEJOJANT
3
• Teodoras Četrauskas.
KAS BALSUOS PRIEŠ?
2
• MENO MONAI MENAMI3
• Vytautas Girdzijauskas.
KALĖDINĖ GINTARO BERESNEVIČIAUS PASAKA
2

POEZIJA 
• DOMANTAS RAZAUSKAS28
• POEZIJOS PAVASARIS 2003
• POEZIJOS PAVASARIS 2003 MOKSLEIVIAMS

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• JANIS VESELIS

KULTŪRA 
• Marytė Kontrimaitė.
PASIKALBĖJIMAI JELGAVOJE
1
• 2002-ŲJŲ METŲ AUTORIAI1

PAŽINTYS 
 KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE4

KNYGOS 
• Jadvyga Bajarūnienė.
APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI
11
• Virginija Paplauskienė.
IŠEIVIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS
• NOVA ISTRA1
• NEIŠTIKIMOJI
• INGRIDA KAVEN3

IN MEMORIAM 
• SU JONU LAUCE ATSISVEIKINUS5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vidas Poškus.
SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS
1
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"ALLA METAMORPHOSE"
2
• Jonė Fridmanaitė.
SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
NUVAINIKUOTAS HORIZONTAS
4
• Renata Ščerbavičiūtė.
AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI
4
• Jurgita Ludavičienė.
DŽIOVINTOS GĖLĖS IR PRISIMINIMŲ LAGAMINAS IŠ OSLO
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEKIO INTRIGA

TEATRAS 
• "MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"1
• Martynas Petrikas.
"VAGINOS MONOLOGŲ" MONOLOGAS
31
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIUOSE VAIKAMS NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21 VALANDĄ VIETOS LAIKU1
• PATVIRTINTA NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBA19

KRONIKA 
• PAMĄSTYMAI GŪDŽIUOS GRAFOMANIJOS APKASUOS9

DE PROFUNDIS 
• VYTAS DEKŠNYS7
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS12
• DE PROFUNDIS REDAKCIJOS ATSAKYMAS L.JAKIMAVIČIUI7
• VISU GYVENIMU2

PAŽINTYS

KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE

PENI PARŠUS, RAVI BATVINIUS, SVAJOJA APIE MIŠKĄ, O SVAJODAMAS RAŠO APSAKYMUS IR EILĖRAŠČIUS…

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kazimieras Alekna

Kaip laikausi? Kaip gyvenu? Neblogai laikausi ir dar ne blogiau gyvenu. Kaip kitaip sakysi pavasarį! Gražus mano kaimelis, kuriame gyvenu, dar gražesnis jo pavadinimas - Vidsodis. Taigi gyvenu vidury sodo, maždaug šeši šimtai trobų tame mano sode, skaičiuokime - po tris žmones kožnoj troboj, taigi vos ne du tūkstančiai žmonių aplink mane, o aplink tą mano sodą ant kalnelio - visa Lietuva…

Trisdešimt devintais kaimelis pasistatė bažnyčią. Turime paštą, mokyklą, kultūros namus, dvi parduotuves, kavinę, gyvenu dviejų aukštų mūriniame name, kuris yra mano Birutės namas. Šalia tvartas, daržinė, viralinė, šuns būda.

Ko daugiau žmogui reikia?

Ko iš Kelmės didmiesčio nusidaužiau į Vidsodį? Atsakysiu tiesiai - ten mane nuvedė beprotiška meilė fantastiškai moteriai Birutei - daugiau niekas, ir, matyt, pats savo kojomis iš Vidsodžio nebeišeisiu.

Tai galima pavadinti Likimu, kuris ištiko mane.

Iš ko gyvenu ir kaip gyvenu? Iš žemės ūkio gyvenu. Esu baisiai turtingas - turiu dešimt hektarų žemės. Taigi vidutiniokas ūkininkas, kurio gal nepriderėtų vežti į Sibirą. Bet kiek šitokių anais laikais išvežė! Prie namų yra penki hektarai - ganykla karvei, pieva pasišienauti, plotelis bulvėms, rugiams ar kviečiams ir mišiniui. Kiti penki hektarai toliau nuo namų - du miško ir trys nenaudojamos pievos. Tą pievą ketinu apsodinti mišku. Senatvėje bus labai gražu. Turėsiu savo grybų ir savo uogų.

Beje, jų turiu ir dabar…

Iš kur tos žemės? Ta, kur prie namų, yra mano moters - Birutės. Tiksliau - jos tėvų. Aš atėjau Vidsodin į žentus, kaip čia kalbama. Bet žentas irgi ne plikas - turiu žemės Papušynio kaime, jei žinai, pakeliui iš Kelmės į Tytuvėnus. Ten trys hektarai miško - senelis man paliko, ir pusšešto hektaro dirbamos žemės. Man šitiek nereikia, todėl ją esu išnuomojęs dėdienei. Dėdė yra miręs, o dėdienė gyvena iš žemės, ir tegu sau gyvena - Dieve mano, ar gaila geram žmogui tokio gyvenimo…

Ką už nuomojamą žemę gaunu? Keistas klausimas, atsakytų politikas. Ką gali gauti už žemę, kuri šiandien yra bevertė, nors tai pats brangiausias turtas, kokį tik turime, - kur vaikščiotume, jei nebūtų žemės, ant ko trobas statytume ir kur šulinius kastume?! O gaunu ką - dėdienė sumoka visus mokesčius, kurių iš žemininko reikalauja valstybė, kai nuvažiuoju, visada pavaišina kavos puoduku…

Su kuo dirbu žemę? Ar turiu traktorių, plūgą, akėčias ar kombainą? Iš kur aš, žurnalistas, gausiu traktorių, bet žemę, kaip pridera doram šiuolaikiniam žemininkui, ariu traktoriumi - turiu plačią giminę iš Birutės pusės, kuri turi užsiveisusi ne tiktai traktorių, bet ir daug ko, kas reikalinga žemei draskyti. Mudu nuperkame kuro - jie, giminaičiai, padaro darbą.

Iš ko darau pinigus pragyvenimui? Aš jų nedarau, aš jų paprasčiausiai neturiu - Birutė kas mėnesį gauna du šimtus litų pensijos. Tai ir visi mudviejų pinigai. Gaučiau ir aš šiek tiek, jei būčiau pensininkas. Bet aš dar nesu pensininkas. Mes iš tų dviejų šimtų pragyvenam. Aš dar centą kitą priduriu iš to, ką gaunu, kai eilėraštį ar apsakymą išspausdina rajono laikraštis "Bičiulis". Tie pinigai vadinami honoraru. Dabar štai redaguoju ir perrašinėju draugui romaną - manau, už tą darbą irgi šiek tiek gausiu, tik jau ne tiek, kad galėčiau traktorių nusipirkti. Ir svajonės tokios neturiu - kam man tas traktorius…

Kaip vadinsis tas romanas? Keistai vadinsis, tačiau tiksliai - "Visi pirštus į save lenkia". Parašė jį Stasys Ramanauskas. Tikras žemininkas. Iš prigimimo. Gyvena Butkiškėje, pakeliui į Kražius. Baigęs tik pradinę mokyklą. Bet pradėjo rašyti dar anais laikais, kai dirbo ekskavatorininku, - vyrai sėda šnapso gerti, o jis susirietęs kabinoje išsitraukia bloknotą ir rašo rašo rašo. Taigi nepragėrė Ramanauskas proto, nepragėrė kaimo, o jį aprašė. Išleido apsakymų knygą, dabar, matai, - romaną leis. Dvidešimt metų jį rašė. Romanas apie kaimą, tiksliau - apie jo paties gyvenimą. Maždaug du šimtai puslapių. Į tiek tas žmogaus gyvenimas sutilpo…

Šeimynos neturiu? Turiu Birutę, ar to neužtenka, o ji turi du savo vaikiukus - sūnų ir dukrą. Dukra gyvena Vilniuje, sūnus - Šaukėnų miškų girininkas. Jis mums žada padėti - tuos tris hektarus bevaisės pievos mišku apsodinti ir gražiai sutvarkyti. Girdėjom, ateityje bus duodamos didelės dotacijos miškui. Tai bus tada, kai į mano Kelmę ateis Europos Sąjunga, arba mano Kelmė į ją nueis…

Taigi kažkas liks ir po mūsų. Ne tiktai knygos ir žvilgsnis pro langą į žydrą Vidsodžio dangų…

Iš ko gyvenu? Laikome su Birute dvi karves ir keturias kiaules. Pieno nepardavinėjame - separuojame. Grietinę patys valgome, o kas lieka, giminėms nuvežame ir draugams parduodame. Nešti perkupčiams neapsimoka. Ten už ačiū atiduodi, o kartais ir to ačiū negauni - apmauna kaip mulkį, ir viskas. Galėčiau kokiam nors vargšui ir už ačiū atiduoti - man baisiai gaila vargšų, bet atiduoti veltui verslininkui, kuris yra milijonierius, - širdis neleidžia. Nedoras būčiau, jei atiduočiau, - geriau kiaulėms sušerti, tos bent sukriuksi atsidėkodamos už gardų kąsnį ir geriau auga. Dvi kiaules auginam sau, viena prieš šventas Kalėdas išvažiuoja į Vilnių pas Birutės dukrą, o kas lieka, parduodam. Bet jau kainos, kainos, neduok Dieve, kokios mažos. Melžiama karvė jau penkis šimtus bekaštuoja…

Patsai pjaunu veršius ir kiaules? Ne, negaliu gyvo padaro žudyti - prašau kaimynų. Tie gali ir sugeba gražiai padaryti. Pats gal tiktai vištai kaklą nukertu - užsimerkiu ir nukertu. Negi eisi pas kaimyną višta nešinas?! Durniumi Vidsodyje palaikys…

Kokia Birutės specialybė, kad net keturias kiaules per metus nupeni ir dvi karves melžia? Ji - vidsodietė, čia gimusi ir augusi, baigusi Vilniaus kultūros mokyklą, 23 metus dirbo Vidsodžio kultūros namų direktore ir, kaip sakiau, iš to užsidirbo dviejų šimtų litų senatvės pensiją. Dabar melžia karves, o aš auginu kiaules.

Iš kur ateina tie, sakai, įdomūs herojai į mano apsakymus? Visaip jie ateina. Ir pėsti, ir važiuoti, tiktai lėktuvais neskraido, nes Vidsodyje nėra aerodromo. Ir ateina jie, tie mano herojai, tiesiai iš gyvenimo. Sakai, nurašau žmonių gyvenimus? Taip nebūna. Man užtenka menkos to gyvenimo detalės, aš įsikimbu į ją kaip skęstantis šiaudo ir jau varau, varau, varau, kur akys veda, kur kojos neša, nors jos ir pastalėje. Kartais dvi trys detalės sueina į krūvą, ir toliau rutuliojasi apsakymas. Kartais aš save imu ir užprogramuoju. Prieš miegą. Kaip užprogramuoju ir kam? Paprasčiausiai pasvajoju prieš užmigdamas. Tarkim, svajoju, kad važiuoju į užsienį, ir besvajodamas užmiegu. Ir jau sapnuoju užsienį. Ir tokie vaizdai mano akyse, tokie vaizdai - tik dėk į krūvą, ir bus apsakymas.

Kur buvau savo svajonėse? Paskutinį kartą šnekučiavau su Algirdu Brazausku. Užsienyje? Nežinau, kur - užsienyje ar Lietuvoje. Tikriausiai Lietuvoje. Kur man su Algirdu Brazausku po užsienius. O viskas buvo labai paprastai - mudu svėrėmės ant svarstyklių. Taigi savo svorius tikrinomės - katras sunkesnis? Žinoma, aš. Juk žemę dirbu. Ir ko jo klausiau - kada Lietuvoje bus taika ir ramybė? Juokauji. Klausinėsi tokių dalykų. Konkrečiai mudu, atrodo, apie nieką nesišnekėjome. Salė buvo didžiulė, daug žmonių, jis tik sako: prieš lendant į pirtį, Kazimierai, reikia pasisverti, gerai pasipėrus - irgi: taigi tik šitaip, žmogau, gali sužinoti pirties naudingo veikimo koeficientą arba visą savo brudą, kuris su prakaitu išvarva. Stojosi jis ant svarstyklių - ir nubudau.

Taip ir liko neaišku, kiek Algirdas Brazauskas svėrė po pirties, taigi kiek savo brudo nusiplovė…

O šiaip per savo gyvenimėlį esu labai daug naudingų žmonių prisapnavęs. Anais laikais, tarkim, Leonidą Brežnevą - kartu šampaną gėrėme, kur - nežinau, bet labai gražioje vietoje, kultūringoje aplinkoje. Teko sapne dalykiškai pabendrauti su Žaku Širaku, manau, kad tai buvo Prancūzijoje, bet garantuoti negaliu.

Ar teko kur nors pakeliauti? Rusų laikais teko - esu visą Tarybų Sąjungą skersai išilgai išmaišęs.

Ką pastaruoju laiku skaičiau? Dabar šitiek knygų, kiek niekuomet Lietuvoje nebuvo, - ar ne šeši šimtai leidyklų dirba. Neskaito, brolau, Kazimieras Alekna svetimų knygų. Visai neskaito. Kai ką norėčiau nusipirkti, bet, pats supranti, nėra pinigų, o jei atvirai, stengiuosi nieko neskaityti - geriau per tą laiką sėsti prie stalo ir parašyti apsakymą arba eilėraštį. Tik šitaip, manau, gali nuo visokiausių nereikalingų įtakų išsisukti. Esi pats - ir daugiau niekas. Bijau svetimų minčių į galvą įsileisti - su savomis vos ne vos susitvarkau…

Kaip prasideda Kazimiero Aleknos diena? Labai paprastai. Kaip ir kiekvieno kaimo žmogaus diena. Šeštą ryto nusiprausiu šaltu vandeniu ir einu prie karvių. Pašeriu ir, jei kalbėsime apie šiuos mėnesius, sėdu prie Stasio Ramanausko romano ir jį tvarkau. Vasarą, žinoma, bus kitaip. Žiemą kaime yra neblogai. Pavalgei, atsinešei malkų, vandens, apėjai gyvulius - ir laisvas. Vasarą - nešk žolę kiaulėms, tai iš ryto, paskui eini daržo ravėti, rytą skubi į ganyklą melžti karvės, parneši namo pieną, separuoji, paskui vėl žolė kiaulėms, vėl daržas, ir vėl karvė, ir vėl pienas, o sutemus - televizorius arba rankraščiai…

Kada pirmus apsakymus parašiau? Labai seniai, o jei tiksliau - tuoj po armijos. Tarnavau, beje, metus Leningrade ir metus Maskvoje - taigi ne kokiose nors rusų džiunglėse. Pirmi apsakymai gimė maždaug septyniasdešimt ketvirtais penktais metais. Išspausdino juos Kelmės rajono laikraštis, kuris vadinosi "Komunistiniu rytojumi" ir kuriame aš dirbau - ne komunistiniame rytojuje, žinoma, o laikraštyje. Nuo aštuoniasdešimt antrųjų pradėjau planingai rašyti - nuolat. Tai jau nebebuvo pomėgis, tai jau buvo ir tebėra darbas. Taigi jau dvidešimt metų rašau ir gyvenu rašymu. Spausdinau daug kur, o devyniasdešimt aštuntais išleidau apsakymų knygą, kurią pavadinau "Rudens žydėjimas", du tūkstančiai pirmais - apsakymų knygą "Širdies mauzoliejus". Už pirmąją knygą gavau kelmiškių literatūros premiją, kuri pavadinta anksti mirusios poetės Reginos Biržinytės vardu. Dabar mano stalčiuje guli dvi nespausdintos knygos - apsakymų ir eilėraščių. Dar nebaigtas romanas "Nugalėtojų kova", kurį laikas baigti. Pavadinimas nieko bendra neturi su revoliucija ar panašia kova. Idėja tokia: meilė - dviejų asabų kova, kurioje nugali abu…

Tai toks būtų romanas, kurį nežinau, kada baigsiu. Gal ir nebaigsiu…

Pirmąją knygą, turiu padėkoti, man padėjo išleisti rajono savivaldybė - aš pridėjau tiktai tūkstantį litų. Antrąją išleidau už savo pinigus ir už tuos, kuriuos pavyko prisirinkti iš smulkiųjų verslininkų, - stambieji literatūros neremia. Jiems ne literatūra, ne knygos galvoje - jiems galvoje pinigai, kurie daro pinigus, o literatūra juk pinigų nedaro...

Taigi dvi parašytos knygos guli stalčiuje. Jei turėčiau pinigų, tučtuojau išleisčiau, bet aš jų, tų pinigų, neturiu, jų turi tie, kurie neturi apsakymų ir eilėraščių rankraščių…

Toks gyvenimas, pasakytų prancūzas, bet aš ne prancūzas, aš - žemaitis, todėl apsakymus visgi planuoju ateinančiais metais išleisti. Iš kur imsiu pinigų? Nežinau, tikrai nežinau - ėmiau ir užsiprogramavau šitaip. Ir sapnavau, kad išleidau. Ir kad Valentinas Sventickas ją vartė. Ir Jonas Liniauskas. Apsakymų knyga turėtų būti storoka - panaši į pirmąją ir antrąją mano knygą, o eilėraščių rinkinys - gal kokių šešiasdešimties puslapių. Juk kiti metai man neeiliniai - Kazimierui Aleknai sukanka penkiasdešimt penkeri, ir leidžiu tuos eilėraščius todėl, kad žmonės matytų, jog aš dar gyvas, dar krutu ir plunksną krutinu. Kelmiškiai žino, kad gyvas, nes rajono laikraštyje kiekvieną mėnesį išspausdinu po keturis eilėraščius. Balandžio mėnesį kauniškis "Nemunas" paskelbė du apsakymus - "Mėnulio šulinys" ir "Grindų vanduo su apynių ekstraktu". Apsakymai tie kiek naujoviški, kokių dar nerašiau. Neilgi. Didesnė minties koncentracija juose. Bent jau aš taip manau. Gal ir "Nemuno" žmonės taip mano - apsakymų į Kauną pats nevežiau, nesiūliau prisimynęs, o tik paštu pasiunčiau - minėjau, kad Vidsodyje po daugelio reformų dar išlikęs gyvas paštas…

Kas tas grindų vanduo? Ilgai pasakoti - skaityti reikia…

Beje, publikacija "Nemune" - ne pirmoji. Mano apsakymus tas žurnalas spausdino gal prieš dvidešimt metų. Kodėl toks ilgas tarpas tarp publikacijų? Aš pats nežinau. Gal Lietuva sumaišė? Vidinis Nepriklausomybės karas? O po karo užeina ne tiktai ekonominis, bet ir tam tikras minties nuopuolis. Beje, turėjau ir šeimyninių sukrėtimų, tam tikrų dvasinių revoliucijų po trobos stogu, kai reikėjo viską perkainoti - be kitų, ir save. Taigi viena revoliucija Lietuvoje, kita - manyje. Žodžiu, gyvenimą pakeičiau kardinaliai…

Taigi tokiai ilgai pertraukai įtakos turėjo revoliuciniai įvykiai Lietuvoje ir mano asmeniniame gyvenime. Visi mes laiko vaikai ir kitokie būti negalime…

Kodėl iš redakcijos šilto kabineto išėjau į kepyklą? Ne toks jau šiltas tas redakcijos kabinetas, visai nešiltas. Dirbai - žinai. Redakcijoje neparašysi, ką nori parašyti ir kaip nori parašyti. Ten turi taikytis prie konjunktūros. O konjunktūros ribos iš esmės priklausė ir priklauso nuo redaktoriaus - koks jo minčių diapazonas. Aš išėjau iš redakcijos - ir man visai nebuvo svarbu, kur eiti, svarbu, kad galva būtų laisvesnė mano mintims, mano siužetams, mano apsakymams, mano eilėraščiams. Nenorėjau būti kieno nors užprogramuotas. Pasako - ir pili, broleli, apie soclenktynes, kurių juk nebuvo, - buvo darbas. Man tai nepatiko. Aš nepritapau prie to, nors žurnalistikos mokslus baigęs. Aš norėjau būti laisvas su savo mintimis, aš norėjau būti savo minčių šeimininkas. Todėl atsidūriau tarp laisvūnų melioratorių. Man patiko jų palaidas gyvenimas. Niekas tau ant sprando kasdien neriogso. O paskui nuėjau į kepyklą. Tampiau maišus, o betampydamas padariau karjerą - tapau tešlininku, tai yra duoną maišiau, yra toksai baisiai atsakingas darbas. Pagaliau dar vienas laiptelis karjeros laiptais - stovėjau prie krosnies ir jos temperatūrą reguliavau. Galiausiai tapau ekspeditoriumi - duoną po krautuves vežiojau. Taigi visur mano dirbta, visur gyventa. Net Šiaulių televizorių gamykloje dirbau, bet per blokadą rusai nustojo tiekti metalą, ir buvome išvaryti į gatvę. Tapome visai laisvi. Nuo darbo ir nuo pragyvenimo. O juk planavau - užsidirbsiu Šiauliuose pinigų ir išleisiu knygą. Pagal tuos mano apskaičiavimus mano pirmoji apsakymų knyga turėjo išeiti bent dešimčia metų anksčiau, negu išėjo.

Bet išėjo, kaip išėjo…

Kur geriausia buvo? Žinoma, kepykloje. Labai geras gyvenimas, ne viename apsakyme rašiau. Geresnis ir už šiandienykščio ūkininko, o ką jau kalbėti apie žurnalisto. Laisvų laisviausias. Atidirbi savo valandas - ir kur akys veda. Pinigų į rankas neėmiau - visus atiduodavau Taupomajai kasai. Maistas nekainavo - viskas vietoje. Ką suvalgai - tas tavo, dar ir namo parsineši. Labai gera šitaip gyventi. O dar mokėjo po pustrečio šimto rublių per mėnesį į rankas. Nepalyginsi su žurnalisto kapeikomis.

Užsienio kalbas kokias moku? Rajono laikraščio redakcijoje tų kalbų nereikėjo, melioracijoje dirbant - irgi, o ką jau kalbėti apie tuos metus, kai kepykloje nešiojau miltų maišus ar duonai tešlą maišiau. Be rusų, prie kurios užaugęs, moku vokiškai, skaitau, rašau, kalbu, dainuoju, jei reikia. Bet dabar nereikia. Su kiaulėmis gali ir lietuviškai susikalbėti. Vokiškai jos gal ir nesuprastų. Joms reikia jovalo, o ne kalbų…

Taigi matai - gyvena Vidsodyje Kazimieras Alekna, kuris augina kiaules, ravi daržus, rašo eilėraščius ir apsakymus, leidžia knygas ir vakarais užprogramuoja save įdomiai nakčiai, kad atsidurtų ten, kur niekuomet nėra buvęs. Kokios svajonės kartais apima tokį žmogų, sulaukusį tokio amžiaus? Įdomios. Aš džiaugiuosi pagaliau suradęs savo vietą gyvenime. Man, atvirai pasakysiu, džiugu gyventi. Biblija moko žmogų gyvent šia diena, bet aš, keista, gyvenu tiktai rytdiena. Ar lengva šitaip gyventi? Ir lengva, ir nelengva, bet man tai nėra sunku. Jau vien todėl, kad kitais metais žmonėms, kurie sulauks penkiasdešimt penkerių, tai yra tokiems, kaip dabar aš, bus mokama dalinė pensija. O jei gausiu tuos žadamus pusantro šimto litų! Dievuliau mano! Atsikvėpsiu lengviau. O visa kita? Niekų niekai.

Taip ir gyvenu ateitimi, svajodamas kiek galima daugiau padaryti lietuvių literatūrai. Taigi gyvenimas pro mano langą darosi šviesesnis.

O kas matyti pro mano trobos langą? Visas gyvenimas matyti. Visa jo paletė. O jei konkrečiai: pro miegamojo langą - Vidsodžio bažnyčia, pro virtuvės - Vidsodžio kapinės. Vasarą jas nuo mano akių užstodavo medžiai - aš jų nematydavau. Pernai juos iškirto - dabar kapinaites matau kiekvieną dieną. Jos manęs visiškai nebaugina. Natūralu. Kaip debesis arba saulė.

Aišku, norėčiau matyti kitokį vaizdą. Sakysim, didžiulį gėlyną. Bet matau tai, ką matau, tiksliau - kas man lemta matyti. Kartais imu ir paskaičiuoju - kiek aš dar galiu padaryti? Dešimt knygų apie kaimą dar galėčiau parašyti ir išleisti. Jei būtų kas leidžia. O jei nebus, tyliai nusinešiu į Vidsodžio kapinaites, kurias kasdien matau pro savo trobos langą.

O jaučiuosi labai gerai. Toks gyvenimas, kokį gyvenu, atitinka mano būdą. Man nereikia didelio triukšmo, nereikia alaso, nereikia parketo, nereikia krištolo - aš visa tai turėjau: ir kilimus, ir parketus, ir prabangą, kokia ji gali būti Kelmėje. Bet gyvenimas buvo nemielas. Dabar man gyvenimas mielas. Turiu tikslą - rašyti ir išleisti, kas parašyta, ir jaučiuosi žmogus savo vietoje. Aš visada buvau ir esu optimistas ir planuoju optimistiškai. Tėvukas pragyveno iki septyniasdešimties metų, mamytė vos ne iki aštuoniasdešimties. Abu buvo dideli knygų skaitytojai. O tik ūkininkai - dirbo žemelę ir dainavo. Mama giesmininkė buvo nepamainoma. Taigi mano optimalus amžius netrumpas - tik dirbk ir dirbk.

Taip ir slenka mano gyvenimas - nuo bažnyčios iki kapinaičių.

Kaip kiekvieno kaimo žmogaus gyvenimas…

Monologą užrašė rašytojas ADOLFAS STRAKŠYS

 

Skaitytojų vertinimai


11424. Asta Galvydytė :-) 2004-11-09 09:30
Šis straipsnis yra puikus.Apie tokias temas galetų buti ir daugiau parašyta.

43149. aunuva :-) 2007-12-06 15:33
nu gerai sudeliota, malonu, kad Vidsodyje toks sviesuolis atsirado. Kazimierai, pro virtuves langa turetumei matyti smingancios zemen senosios Vidsodzio mokyklos kampa. Nesimokei ten, todel ir nematai... I kapinaites neziurek, zvelk auksciau ir matysi tolumoje Luksiu miska. O uzlipes ant tvarto stogo turetumei ir satrijos pakausi iziureti. Linkejimai Tarutei. Ate

57007. janina :-) 2010-01-30 18:56
Varčiau mokyklines nuotraukas. tavo parašyta man ,,prisimink tokį Kazą,kuris nelaikė savęs žmogum`` O buvai pats šauniausias klasėje. Rašyk Kazimierai visada,nes be vaistų gydai žmogaus sielą. sudie , su pagarba Janina

57301. Joana Valatkeviciute - Aleknaite (Ritos dukte) :-) 2010-02-21 19:52
Labas dede Kazimierai. Labai dziaugiuosi tave suradusi. Mama Rita Sliesaraviciene - Aleknaite jau seniai taves iesko. Prasom susisiek su mumis. Mano tel. 867768017, o mamos 860090245. Labai lauksime.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
8:56:45 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba