Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-09 nr. 2949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• Viktorija Daujotytė.
IR ABEJOJANT
3
• Teodoras Četrauskas.
KAS BALSUOS PRIEŠ?
2
• MENO MONAI MENAMI3
• Vytautas Girdzijauskas.
KALĖDINĖ GINTARO BERESNEVIČIAUS PASAKA
2

POEZIJA 
• DOMANTAS RAZAUSKAS28
• POEZIJOS PAVASARIS 2003
• POEZIJOS PAVASARIS 2003 MOKSLEIVIAMS

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
 JANIS VESELIS

KULTŪRA 
• Marytė Kontrimaitė.
PASIKALBĖJIMAI JELGAVOJE
1
• 2002-ŲJŲ METŲ AUTORIAI1

PAŽINTYS 
• KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE4

KNYGOS 
• Jadvyga Bajarūnienė.
APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI
11
• Virginija Paplauskienė.
IŠEIVIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS
• NOVA ISTRA1
• NEIŠTIKIMOJI
• INGRIDA KAVEN3

IN MEMORIAM 
• SU JONU LAUCE ATSISVEIKINUS5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vidas Poškus.
SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS
1
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"ALLA METAMORPHOSE"
2
• Jonė Fridmanaitė.
SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
NUVAINIKUOTAS HORIZONTAS
4
• Renata Ščerbavičiūtė.
AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI
4
• Jurgita Ludavičienė.
DŽIOVINTOS GĖLĖS IR PRISIMINIMŲ LAGAMINAS IŠ OSLO
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEKIO INTRIGA

TEATRAS 
• "MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"1
• Martynas Petrikas.
"VAGINOS MONOLOGŲ" MONOLOGAS
31
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIUOSE VAIKAMS NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21 VALANDĄ VIETOS LAIKU1
• PATVIRTINTA NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBA19

KRONIKA 
• PAMĄSTYMAI GŪDŽIUOS GRAFOMANIJOS APKASUOS9

DE PROFUNDIS 
• VYTAS DEKŠNYS7
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS12
• DE PROFUNDIS REDAKCIJOS ATSAKYMAS L.JAKIMAVIČIUI7
• VISU GYVENIMU2

VERTĖJO PUSLAPIS

JANIS VESELIS

BULIAUS PASAKOJIMAS

[skaityti komentarus]

Latvių rašytojas Janis Veselis (1896-1962) - vienas savičiausių tarpukario Latvijos prozininkų. Jo novelės pasižymi gyvu ir vaizdingu pasakojimu, ryškiomis ir taikliomis gyvenimo charakteristikomis. Yra išleidęs knygas: "Pasaulio griausmuose" (1920), "Šmėklos ir žmonės" (1924), "Gyvenimo vainikai" (1943) ir kitas. Nuo 1950 metų gyveno JAV.

Jau nuo pat vaikystės jaučiau, kad pono Arkano rančoje mane augina specialiai. Mes galėjome laisvai ganytis, laipioti - išaugti laukiniai ir įsiutę. Lavino mūsų ūmumą, erzindami raudonomis besiplaikstančiomis skepetomis. Mes išmokome bėgti, pulti, grumtis, rausti žemę. Galėdavome užsipulti arklius - tai treniruotės dalis. Raiteliai mus badydavo neaštriais kardais, bet kai mes tykodavome parversti arklius ir gerai suknežinti ragais erzintojus, jie visi tuoj pat dingdavo, ir mums belikdavo tik patrinti ragus į klintis bei prausti žemę.

Mūsų gyvenimas didžiojoje, krūmais apaugusioje teritorijoje buvo lengvas, bet pavojingas. Be to, mes buvome atskirti nuo kitų bandų, nuo karvių, maurojančių kaimyninėse rančose.

Iš savo veršio metų atsimenu tokią karvutę, kuri vieną sykį buvo atėjusi pas mane ir grublėtu mielu liežuviu laižė man sprandą.

Kada mane iš aptvaro nuvedė į grotuotą narvą, ji padėjusi snukutį, ant diendaržio tvoros pažvelgė liūdnai į mane ir užmaurojo. Aš bandžiau ragais sulaužyti narvo strypus, bet ratai pradėjo judėti, ir aš daugiau nebemačiau savo mylimosios telyčaitės, su kuria jau buvo prasidėjęs mano gyvenimo kelias. Po to mane atvedė į tuščią, krūmais apaugusią vietovę, kuri priklausė ponui Arkanui. Nuo tos dienos su kitais veršeliais gyvenau ir augau laisvėje. Čia gyveno ir mano protėviai, kurie dideliais pulkais šokinėjo šioje žemėje, bėgo nuo raudonų gaisrų, plaikstomų vėjo ir grėsmingai artėjančių sausa žole. Aš raudonį norėčiau subadyti, sumindžioti. Jis gąsdina, priverčia kraują kunkuliuoti.

Didžioji bulių dalis mėgdavo ganytis kartu: kartais badydavosi pusiau juokais, pusiau rimtai. Būdavo ir tokių, kurie ganydavosi atskirai. Kartais atsibastydavo prie bandos, bet vėl greitai atsiskirdavo. Man taip pat patiko vienatvė, ypač po to, kai laimėdavau visas bulių kovas, nors būti bandos vadu netroškau.

Rujos metu mane kankino meilės geismas. Jausdavau, kad net už kelių mylių yra karvių. Aš apšokdavau visa didžiulio aptvaro teritoriją, ieškodamas išėjimo, bet visada susidurdavau su gana tvirta tvora, kurios mano stiprūs ragai nepajėgdavo išlaužti. Tuo labiau kad visada šalia būdavo vienas raitas bulių piemuo, kuris ietimi ir botagu nugindavo mane prie kitų vargo brolių. Ietis mane mažiau gąsdino negu botagas, kurio kirčiai, palikdami žaizdas ant mano nugaros ir papilvės, buvo skausmingesni.

Klajodamas užkopdavau ant kalno, nuo kurio matydavau tolumoje besiganančias karvių bandas. Iš ten girdėdavosi kviečiantis maurojimas - joms taip pat buvo sunku. Pakėlęs savo smailius ir aštrius ragus baubiau prieš raudoną saulėlydį, rausdamas žemę. Kai nurimdavau, vis dar girdėdavau švelnų karvių mykimą.

Tai priversdavo mano kraują užvirti.

Slėnyje girdėjosi piemens žingsniai. Tai buvo naujas vaikinas, kuris su mumis elgdavosi kitaip. Jis taip pat erzindavo raudonomis skepetomis, buvo griežtas ir tvirtas, bet prižiūrėdavo mus, vertindavo mūsų stiprumą, stengėsi susipažinti su mūsų gyvenimu. Geriausiai aš jam buvau matomas rausvo saulėlydžio fone, kai stypsodavau užvertęs ragus kaip debesų jautis. Per akmenis jis užkopė pas mane. Piemens rankoje nebuvo nieko išskyrus lengvą rykštę. Aš nė kiek nebijojau ir linksmai į jį pažvelgiau. Man jis pasirodė toks laibas ir nepavojingas.

Jis taip pat buvo geranoriškai nusiteikęs. Rodydamas ranka į bandą karvių, kurios prieblandoje rusvo kalno papėdėje atrodė kaip išbarstyti akmenys, kažko manęs paklausė, vadindamas mane Minotauru. Tai buvo mano naujasis vardas, į kurį aš visada atsiliepdavau. Supratau, kad jis manęs klausia, ar aš noriu pas karves, jei mauroju ir kapstau žemę.

Tada jis mane nuvedė atgal į diendaržį, kur jau mano likimo broliai gėrė iš lovių. Kaip visada piemuo Haimė Malaveris, mus apžiūrėjęs ir sandariai uždaręs diendaržį, nuėjo į akmeninę apkerpėjusią būdą, stovinčią po palmėm,- tai mūsų piemenų būstas. Visi buliai atsigulė, ramiai gromuliavo, kol užmigo, bet aš šią naktį negalėjau miegoti. Jaučiau, kad nutiks kas nors nepaprasta. Be to, Haimė man atrodė kitoks nei visada - susierzinęs ir neramus.

O buvo štai kas. Netrukus iš tamsos ant kalno išniro baltas merginos veidas. Ji buvo apsirengusi tamsiu rūbu, pro kurio apačią švysteldavo blyškios blauzdos. Mergina, praėjusi pro diendaržį, atsidūrė prie mano ragų, kuriuos buvau užkoręs ant tvoros.

"A, tai tu tas Minotauras, Haimės mylimiausias jautis. Na, ko nori? Kodėl nemiegi?"

Mūktelėjau su tuo pačiu troškuliu, kuris mane visą dieną kankino. Pažinau šią merginą. Jos vardas buvo Izabelė. Ją kartais matydavau ganymo metu, bet dar niekada ji nebuvo čia atėjusi tokią tamsią ir pavojingą naktį. Jos susijaudinusi ranka praslydo tarp ragų ir pakasė sprandą.

"Žinau, ko nori. Nori pas mano karves, dėl kurių maurojai stovėdamas ant akmenų prieš saulėlydį. Rytoj Haimė jus paliks. Jis ruošis rudens kovoms. Tu taip pat turėsi ten dalyvauti ir mirsi arenoje. Galbūt tu kovosi su pačiu Haime. Tai nėra taip paprasta, kai piemuo kaunasi su savo jaučiais: jie pažįsta vienas kitą, nes tarp jų yra daugiau meilės negu įniršio, tačiau ir meilėje yra pykčio. - Ji susimąstė ir pridūrė: "Iki rudens jau būsi pamiršęs Heimę, kuris tau bus kaip svetimas, kai abu įeisit į areną".

Ji dar užtruko prie manęs, nors aš žinojau, kad Izabelė ėjo visai kitur.

"Geranoriškai tave išleidžiu, jei tu laiku grįši į diendaržį, - pasakė ji. - Prieš mirtį tau taip pat norisi mėgautis malonumais. Aš tave parginsiu, jei užtruksi mūsų ganykloje". Ji staigiai atšovė vartų sklendę, o toliau jau man pačiam reikėjo suktis.

Izabelės balkšvas veidas švystelėjo prie akmeninės būdos įėjimo, o aš atvertęs vartus puoliau į kalną.

Grįžau dar prieš aušrą, atsiguliau prie vartų, kad nė vienas iš mano kvailų draugų nesugalvotų nuklysti ten, kur aš buvau. Akmeninėje būdoje buvo tamsu, bet iš ten sklido tylūs ir švelnūs šnabždesiai bei atodūsiai. Švintant pradėjo matytis suklupusių jaučių figūros, panašios į didelius rusvus akmenis. Prie būdos įėjimo pasirodė baltas veidas ir blauzdos, pridengtos tamsiu paltu. Izabelė priėjo prie manęs.

"Jau grįžai, Minotaurai. Jūs, gyvuliai, atliekate viską greičiau, nei mes, žmonės. Dabar mes turim bendrą paslaptį. Saugok ją".

Rytą, užšovusi vartus, ji linksmai išėjo. Tą kartą gulėjau ilgai, nes kiti buliai jau buvo išėję į ganyklas. Sapnavau raudoną saulėlydį, išbalusį veidą, mielą karvę. Kada pagaliau atsikėliau, užkopiau į ganyklos kalną, tačiau niekur nemačiau savo piemens Haimės. Jis nepasirodė nei kitą, nei dar kitą dieną. Daugiau jo ir nebeprisimindavau. Ganiausi, stiprėjau, tryniau ragus į akmenis - gyvenau kaip laukinis. Kartais pas mus ateidavo kaimyninio aptvaro mergina Izabelė. Ji atrodė dar labiau išbalusi, jos tamsios akys buvo paraudusios ir ašarotos. Kai mergina kalbėdavosi su manimi, kartais didžiulės ašaros riedėdavo skruostais. Norėdamas išblaškyti jos liūdesį linksmai sumykdavau, tačiau ji vis vien atrodė susirūpinusi.

Jau ketvirtą vasarą atrodžiau didelis, stiprus, užgrūdintas kovų. Mano ragai buvo išlenkti, smailiais ir aštriais galais, kurie nelūždavo galandant į akmenis. Rudenį, kai dar saulė kaitindavo kalno žemę, pas mus pasirodė ponas Arkanas su dar kažkokiais vyrais. Mus sugynė į vieną vietą. Vienas iš jų mosikavo botagu, pažymėjo bulius, kurie kausis ateinančiose kovose. Aš buvau vienas iš pirmųjų. Dėl mano tvirto sprando ir ragų jie žarstė komplimentus. Išrinktuosius raiteliai varė miesto gatvėmis. Mes galėjome pulti, badyti žmones, kurie stovėjo gatvės pakraščiuose ir žiūrėjo į bulių bėgimą. Jokios žalos nedarėme, tačiau kraują kaitino šauksmai, moterų ir vaikų spiegimas, kai bėgome pro duris ir ropštėmės ant turėklų. Lėkėme kaip sulaukėję didvyriai, miesto gynėjai. Kruviną kovą nujaučiančių gyvulių bliovimas maišėsi su žmonių klyksmais.

Kai mus suvarė į siaurus koridorius, pasijutome belaisviais. Ganyklos buvo taip pat aptvertos geležiniais strypais, tačiau ten jautėmės laisvi.

Čia mums trūko šviesos. Kartkartėmis užuosdavome saldų, prėską kvapą, kurį užpūsdavo vėjas. Man pasidarė bloga. Aš atsidūriau medinėmis lentomis aplaktame koridoriuje, iš kurio matėsi ilgomis kelnėmis mūvintys jaunuoliai. Išskėtę prieš save raudonus keturkampius audinius, jie erzino mus šauksmais ir švilpimais.

Lėkiau koridoriumi į priekį, tikėdamasis atsidurti išsvajotoje laisvėje; bėgau tiesiai į jaunuolius, laikančius raudonas skepetas, tačiau mano ragai atsitrenkdavo į tvirtą strypą. Aš skausmingai apsidaužiau ragus, bandžiau bėgti per aukštą tvorą, tačiau nesėkmingai - toli paliko didžiojo kalno laisvė. Sugrįžęs atgal į siaurąjį koridorių, piktai gromuliavau, rausiau pakratus - pasižadėjau atkeršyti tiems, kurie mene erzino, kvailino, leisdami bėgti uždarais koridoriais.

Nujaučiau, kad tai buvo tik žaidimo pradžia, - kova dėl gyvybės ir mirties.

Tramdydamas savo įniršį, išgirdau švelnų, mane šaukiantį balsą:

"Minotaurai. Minotaurai! Ar mane dar atsimeni? Ar atmeni, kai tau leidau bėgti pas savo diendaržio karves? Vakariniam etape tau teks kautis su Haime. To nepavyks išvengti. Jis norėjo kovoti su tavimi, nes tu esi stipriausias iš šiandien kovojančių bulių, be to jis yra geriausias matadoras. Aš neprašau, kad tu jį saugotum, bet palik gyvą. Haimė mane paliko, nors šią vasarą aš turėsiu jo kūdikį. Jei jis gaus daug pinigų už šias kovas, galbūt mane ves, ir mes pradėsim naują gyvenimą. Ta naktis mums abiem buvo svarbi, ar ne, Minotaurai? Čia atvažiavo daug žmonių iš Amerikos, mačiau gražių panelių žavingomis akimis. Bijau, kad jos neįsimylėtų mano Haimės, jo iš manęs neatimtų, nestos panelės yra turtingos, turi automobilius, o aš turiu tik dvi mylinčias rankas. Esu vargšė žemės tarnaitė. Subadyk Haimę! Taip subadyk, kad jo neįsimylėtų tos amerikietės ir kad jis būtų visiškai mano. Tau juk nesvarbu, tu vis tiek turėsi mirti. Tu esi geras, kalnų Minotaure!"

Gražioji Izabelė glostė mane, ašarų lietus lijo jos išbalusius skruostus, o lašai krito ant mano ragų. Vasarą sutikdavau ją daugybę kartų ateinančią prie mūsų tvoros. Aš džiaugsmingai sumaurojau. Jos veidas buvo toks, kaip aną naktį. Tada ji nubėgo koridoriumi, ji atrodė papilnėjusi, bet vis tiek gera, graži tamsiaplaukė mergina. Jos banguoti plaukai dengė pečius.

Vis labiau tamsėjo arena, kur rinkosi kraujo ištroškusi publika.

Tegu man nesako, kad žmogus yra rami, gailestinga būtybė: plėšresnio gyvūno nėra buvę Žemėje. Jis sunaikino mano giminės buivolus didžiojoje ganykloje, kur jie gyveno tūkstančius metų. Girdėjau kraujo mūšio gausmą. Manyje atbudo praeitis, užvirė kraujas, susitraukė raumenys. Mano dviejų likimo brolių žūtį palydėjo minios džiaugsmingos ovacijos.

Išmušė ir mano valanda.

Tarnai atidarė vartus, ir aš pasileidau pirmyn. Iš tamsos patekau į šviesą, kuri mane apakino. riešininkas man išreiškė pagarbą: parpuolęs ant kelių viena ranka laikė drobę, mane pasitikdamas prie vartų. Tai mane supykdė, suteikė drąsos ir stiprybės. Buvau neapdairus, puoliau į raudoną skepetą, nors pirmiausia reikėjo užsimesti ant ragų patį kovotoją. Taigi savo ragais kliudžiau priešininko margą švarką. Jis jau vėl buvo pasirengęs kovai. Kai atsigręžiau pasiruošęs matadorą pasmeigti kaip žiogą, jis pasislėpė už strypo, tada aš apsidaužiau gražiuosius ragus. Žiūrovai sudūzgė kaip bičių avilys, nustebinti matadoro manevru - "posta gajola".

Tik dabar galėjau pažiūrėti, kas iš tikrųjų vyko arenoje. Pakėlęs galvą pamačiau išbalusią ir susijaudinusią Izabelę, sėdinčią pirmoje eilėje.

Mūsų žvilgsniai susitiko paskutinį kartą. Kaip saulės karštis per mano nugarą nušnarėjo vasara su savo kaitriomis dienomis, tamsiomis kovos naktimis. Prie Izabelės sėdėjo kažkokia liemeninga moteris iš jankių žemės. Ji atrodė garbinga ir santūri, bet akys degė jausmingu smalsumu, aistra.

Jos žvilgsnis ieškojo stotingo matadoro, bet pažvelgė į mane, nes atrodžiau kaip įsikūnijusi jėga. Supratau Izabelę: ji troško, kad Haimė liktų gyvas, bet neįžymus, kad tokios jankės, kaip ši, kraipanti šlaunis, nepasiglemžtų jo sau.

Matydamas abi šias susijaudinusias ir gražias moteris, pasisukau prie tvoros ir pabandžiau ją perbėgti, bet mano priekinės kojos pakilo į viršų ir nuslydo atgal. Išgirdau baimingą Izabelės šauksmą, o jankė pabalo ir su nuostaba žiūrėjo, ar man pavyks perbėgti strypus ir ką nors subadyti.

Dabar prasidėjo mano tikroji kova. Kai Haimė sviedė savo beretę Izabelei, nors ją pagavo jankė, aš taip pasveikinau šias dvi moteris, dėl kurių mes ketinom kautis. Kovotojo padėjėjai vaikė mane geltonomis skepetomis, o jis stovėjo drąsiai, sekdamas mano elgesį ir veiksmus. Aš įsibėgėjau į vieną skepetą, į kitą, gainiodamas šiuos vaikinukus po visą aikštę. Kartkartėmis jie vos ne vos išvengdavo mano ragų.

Tada prieš mane stojo pats Haimė, žemai išskleisdamas audinį ir tvirtai stovėdamas. Puoliau jį, skraistė praslydo pro mano ragus, tačiau jis buvo šalia, tada puoliau atgal, bet - vėl tik skuduras.

Taip mes pražaidėm visus šiuos etapus: veroniką, pusveronikę, gaonerą, čikueliną. Stebėjausi savo varžovo sugebėjimais išsisukti, išlikti visiškai ramiam, šaltakraujiškai laukti mano ragų ir trauktis nuo mano dažno kvėpavimo, grėsmingo šnypštimo. Supratau, kad šitokiu būdu tik pavargsiu ir nepasieksiu jokios pergalės.

Tada į areną į jojo pikadorai, apsirengę kaip žieduoti riteriai, o arklių šonai buvo apsaugoti vatiniais maišais. Užpuoliau vieną jų juokingų ir pamėkliškų kovotojų. Man pavyko įgrūsti ragus į arklio šoną, tuo pačiu metu pajutai bukos ieties dūrį į nugarą. Pamaniau, kad man nepavyks net paeiti; nusviedžiau arklį į šoną kaip šiaudų kūgį, pradėjau badyti ant žemės nukritusius raitelius, kurie per neklusnius drabužius ir lokiškus batus negalėjo pasikelti. Jau vienas būtų pribaigtas, jei vėl nebūtų pradėjusios plaikstytis raudonos skepetos, kurios uždengė man šonus.

Aikštės viduryje mane užpuolė vyras ir kaspinuotais iešmais subadė mano nugarą. Skaudėjo, kai kuokos lingavo plėšydamos mano kūną. Stengiausi jas numesti, bet veltui. Vėl aikštės viduryje susitikau su savo budeliu. Įsiutęs puoliau ant jo. Jis tikėjosi, kad mano ragai skros tik skepetą, tačiau jis sulingavo tarp mano ragų ir nuslydo per mano nugarą, trenkdamasis į smėlį. Jis nespėjo atsistoti ant kojų, kada į jo kūną suleidau stiprius ragus. Po to jis atsistojo, šlubavo, o aš savo pasitenkinimui girdėjau juoką.

Izabelė taip pat juokėsi, pergalingai pakėliau galvą ir pažiūrėjau į tą pusę.

Šypsojosi ir šalia sėdinti jankė - dabar aš joms buvau didvyris, na kaip anas šlūbčiojantis.

Suklydau pamanęs, kad nugalėjau. Haimė vėl stovėjo šalia manęs, atsargus ir pilnas šaltakraujiško pykčio. Visose publikos eilėse stojo tyla. Negirdėjau nei šauksmų, nei švilpimų.

Staiga priėmiau pirmąją špagą, kuri nuslydo kažkur gilyn, kaulo link, bet dar stovėjau sukaupęs paskutines jėgas. Įsibėgėjau į savo priešininką. Dabar jis bėgo, ir tuo pat matu jį užkliudė mano ragas. Tada Haimė vėl atsigręžė į areną ir dar vieną špagą įdūrė į mane. Jaučiau, kaip teka mano kraujas ir gyvybė. Aplink mane lakstė kovotojo padėjėjai, erzindami ir uždegdami mane, bet aš stovėjau nejudėdamas lyg akmens gabalas vasaros ganyklose. Man buvo nesvarbu, kas atsitiks. Priešais mane, prie pat mano mirtinų ragų stovėjo Haimė: išbalęs, šaltakraujiškas, ryžtingai pasiruošęs dar kartą smeigti į mane, jei aš nenukrisčiau. Mačiau, kaip jam per kelnes teka raudonas kraujas. Mūsų žvilgsniai susitiko paskutinį kartą.

Tada aš parklupau prieš jį ant kelių, taip, kaip jis klūpojo laukdamas manęs arenoje, ir atsiguliau ant subadyto šono.

Tamsa užmerkė man akis, tamsa, kurioje daugiau nebuvo nei akmenuotų ganyklų, nei arenos, nei klykiančios minios.

Iš latvių kalbos vertė DOVILĖ VAINAUSKAITĖ

Versta iš: JānisVeselis. "Izlase", Rīga, 1996.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
8:56:43 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba