Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-09 nr. 2949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• Viktorija Daujotytė.
IR ABEJOJANT
3
• Teodoras Četrauskas.
KAS BALSUOS PRIEŠ?
2
• MENO MONAI MENAMI3
• Vytautas Girdzijauskas.
KALĖDINĖ GINTARO BERESNEVIČIAUS PASAKA
2

POEZIJA 
• DOMANTAS RAZAUSKAS28
• POEZIJOS PAVASARIS 2003
• POEZIJOS PAVASARIS 2003 MOKSLEIVIAMS

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• JANIS VESELIS

KULTŪRA 
• Marytė Kontrimaitė.
PASIKALBĖJIMAI JELGAVOJE
1
• 2002-ŲJŲ METŲ AUTORIAI1

PAŽINTYS 
• KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE4

KNYGOS 
• Jadvyga Bajarūnienė.
APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI
11
• Virginija Paplauskienė.
IŠEIVIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS
• NOVA ISTRA1
• NEIŠTIKIMOJI
• INGRIDA KAVEN3

IN MEMORIAM 
• SU JONU LAUCE ATSISVEIKINUS5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vidas Poškus.
SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS
1
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"ALLA METAMORPHOSE"
2
• Jonė Fridmanaitė.
SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
NUVAINIKUOTAS HORIZONTAS
4
• Renata Ščerbavičiūtė.
AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI
4
• Jurgita Ludavičienė.
DŽIOVINTOS GĖLĖS IR PRISIMINIMŲ LAGAMINAS IŠ OSLO
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEKIO INTRIGA

TEATRAS 
• "MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"1
• Martynas Petrikas.
"VAGINOS MONOLOGŲ" MONOLOGAS
31
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIUOSE VAIKAMS NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ

NAUJI FILMAI 
 Rasa Paukštytė.
PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21 VALANDĄ VIETOS LAIKU1
• PATVIRTINTA NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBA19

KRONIKA 
• PAMĄSTYMAI GŪDŽIUOS GRAFOMANIJOS APKASUOS9

DE PROFUNDIS 
• VYTAS DEKŠNYS7
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS12
• DE PROFUNDIS REDAKCIJOS ATSAKYMAS L.JAKIMAVIČIUI7
• VISU GYVENIMU2

NAUJI FILMAI

PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

Rasa Paukštytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Pavojingo žmogaus išpažintys"

"Miramax" studija šį kino sezoną, kuris tradiciškai užsibaigs Kanų kino festivalio atidarymu gegužės 15 d., išties buvo lyderė, užvertusi Europos festivalius ir "Oskarų" akademikus pačia įvairiausia produkcija. Užtenka paminėti jau rodytus ar rodomus dabar "Čikagą" ir "Valandas", kad išryškėtų studijos pretenzijų diapazonas - nuo dainuojančių žmogžudžių iki reflektuojančių savo būtį herojų, nuo teatrališko "show must go on" iki subtilaus kino montažo. "Miramax" tikrai "gamino orą" kinematografiniame peizaže - tai bene daugiausia šįmet linksniuota Holivudo studija, kurios sunkiąją šio sezono artileriją mūsų ekranuose pristato du nevienodo svorio, bet vienodai garsūs filmai - aktoriaus Georgie`o Clooney`o režisūrinis debiutas "Pavojingo žmogaus išpažintys" ir gyvo klasiko, nepriklausomo kino simbolio, aštuntojo dešimtmečio šedevrų - "Piktos gatvės", "Taksistas", "Įsiutęs bulius", pasakojančių apie "įsiutusias gatves", režisieriaus Martino Scorsese`s "Niujorko gaujos".

"Pavojingo žmogaus išpažintis" turėtų pažiūrėti visi pradedantys režisieriai, kad atsakytų sau į klausimą - kodėl filmo kūrėjai padarė, atrodo, viską, kad kinas gimtų, o filmo kaip nėra, taip nėra. Kad jie pamatytų, kaip neriasi iš kailio debiutantas Georgie`as Clooney`s, o "Pavojingo žmogaus išpažintys", slenkant ekraniniam laikui, vis labiau tampa iš rankų kūrėjui slystančia mozaika.

Mozaika kuriama, žvaigždės kaprizas būti režisieriumi realizuojamas pasitelkus gana įdomų personažą - realybės šou televizijoje pionierių Chucką Barrisą ir jo atsiminimų knygą. Joje autorius lyg tarp kitko užsimena, kad laisvu nuo televizinių idėjų įgyvendinimo metu (o kartais ir priderindamas šou reikalus) jis vykdė FTB užduotis - ant jo sąžinės guli 33 žmonių gyvybės. Medžiaga, žinoma, verta satyros, fantasmagorijos, net tragedijos. Jeigu Clooney`s kartu su "Miramax" nepūstų į tą pačią "čikagišką" dūdą, - nieko rimta, viskas pokštas.

Su režisūra Clooney`o filmas neturi nieko bendra, bet užtat daug turi sąsajų su bejėgiškumo, neturėjimo ką pasakyti maskavimu. Bet noras būti režisieriumi ir pavadovauti filmavimo aikštelėje Julijai Roberts stipresnis už savo galimybių suvokimą. Nors tą kamufliažą kartkartėmis net, sakytum, malonu žiūrėti, tiksliau - vartoti. Clooney`s gana energingai spalvina juostą anilininėm spalvom - tai suteikia retroatspalvį. Chucko žmona Drew Barrimor, jam išvykus į komandiruotę vykdyti FTB užduoties, neria į hipių judėjimą - režisierius ir herojus prisimena tam tikrus laiko ženklus, kurie jau savaime turi žiūrovą palenkti į kūrėjų pusę. Clooney`s sugalvojo ne tik suderinti dabartį ir praeitį, kurioje, žaismingoje, spalvotoje, televizijos šou prodiuseris galabijo ar norėjo galabyti žmones. Jis net pasistengė imituoti Chucko Barrio amžininkų atsiminimus ir įmontuoti juos į savo mozaiką kaip pseudodokumentiką. Ko dar, atrodytų, reiktų filmui? Ogi režisieriaus "stuburo", jo santykio su visu šiuo dviprasmišku jovalu. Tačiau, kaip žvelgti į Chucką Barrį, Clooney`s nesugalvojo, net sau neatsakė į klausimą, kas jo herojus? Paranoikas melagis ar nusikaltėlis, kokia ta visuomenė, su malonumu valganti realybės šou produktą ir nė neįtarianti, jog jos sumanytojas - pavojingas žmogus (nepriklausomai netgi nuo to, ar žudė iš tikrųjų žmones, ar tik svajojo - ir vienu, ir kitu atveju cinizmo triumfas yra akivaizdus)? To pavojingo žmogaus išpažintys, anot Clooney, - tiesiog nekalti (ir kūrėjo garbei reikia pridurti - nevulgarūs) anekdotai, kurie beriami porą valandų, o, matyt, galėtų būti beriami dar porą. Jokio estetinio ir etinio skirtumo nebus.

iliustracija
"Niujorko gaujos"

Kas kita - "Niujorko gaujos". Nepaisant visų prieštaravimų, viso triukšmo, kilusio dėl šio filmo, nepaisant to, kad legenda visuomet neatitinka savo realaus pavidalo, "Niujorko gaujos" - visgi profesionalus ir gerbtinas meistro kūrinys. Primenantis, kad ir Amerika turėjo praeitį, kad šią praeitį liudija kaukolės ant senų rūsių lentynų, o jos istorija kraujo tirštumu nenusileidžia viduramžiškajai. "Niujorko gaujos", žinoma, dekoratyvios. Paviljonas Romoje, kuriame buvo pastatytas dviaukštis XIX a. vidurio Niujorkas, pribloškia didingumu, dekoratorių perfekcionizmu. Ir suteikia seno pokarinio kino, senovės pojūtį. Režisierius iš naujo modeliuoja sakmišką erdvę. Scorsese`s pasakojama istorija alsuoja chrestomatija: Amerikos istorija - tai keršto istorija, pasakojimas apie perkandamas ir perrėžiamas gerkles dėl vietos po saule. Scorsese garbingai išlaiko nesentimentalią gaidą visame filme. Tai - ne odė praeičiai, o drobė apie įsivaizduojamą praeitį. Joje suderinama asmeninių sąskaitų suvedimo drama ir antrinantis jai fonas. Asmeninė Amsterdamo istorija ir didžioji istorija mikliomis meistro rankomis nepastebimai kaitaliojama vietomis - tai viena, tai kita atsiranda pirmame plane, ir ilgainiui supranti, kad atvykėlio airio Amsterdamo kerštas Mėsininkui - būdas apgyvendinti, padaryti savą teritoriją. Šis kerštas gana rafinuotas. Amsterdamas, dar vaikas būdamas, matė, kaip Mėsininkas Bilas nužudė jo tėvą dvasininką gaujų susidūrimo metu, mojuojant kabliais vietoj rankų. Mėsininko akyje - erelis, Amsterdamo slėptuvėje - tėvo peilis. Amsterdamas sugrįš į Niujorką ir taps dešiniąja Mėsininko ranka bei antruoju šalia Mėsininko kišenvagės Dženės sugulovu. Išlauks keršto akimirkos. Masinės scenos - tarsi iš viduramžių paveikslų, Breigelį primena peizažai, o flamandų natiurmortus - viskas, kuo sotinasi gaujos. Bet pagrindinis patiekalas - kraujas, kuriuo sotinasi Mėsininkas-Danielis Day-Lewisas ir Amsterdamas-Leonardo DiCaprio. Vitališkumu, teatrališkumu, derinamu su psichologine vaidyba, nugali penkerius metus ekranuose nesirodęs Day-Lewisas. Kaip reikalauja siužetas, - DiCaprio, mergaičių ir prodiuserių džiaugsmui. Nesidžiaugia vienas Scorsese - jam šioje hiperrealistinėje pasakoje, trisdešimt metų išnešiotoje svajonėse, herojų nėra. Tiksliau, abstraktus tas herojus - teritorija. Negaliu susilaikyti nepacitavus vienos kritikės, šmaikščiai sukergusios šį filmą su žinomu anekdotu: "Bushas su siaubu stebi, kaip iš kruvinos filmo masės iškyla Niujorko Dvyniai, ir klausia: kas tai? O Scorsese atsako: tai mūsų tėvynė, sūneli." Bet pažodžiui, matyt, filmo nereiktų suprasti. Visgi Scorsese`s kuriama niūri abstrakti vizija konkrečioje istorinėje dekoracijoje dar ir stipriai atmiešta vaidybiškumo, sąlygiškumo, atrakciškumo elementais. Jo kritiškumas neperžengia etinių ribų, už kurių savo šalies vėliava būtų maišoma su purvu. Retu taktu paženklinta neapykantos ir kraujo klanais grįsta estetika.

iliustracija
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
8:56:42 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba