Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-09 nr. 2949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• Viktorija Daujotytė.
IR ABEJOJANT
3
• Teodoras Četrauskas.
KAS BALSUOS PRIEŠ?
2
• MENO MONAI MENAMI3
• Vytautas Girdzijauskas.
KALĖDINĖ GINTARO BERESNEVIČIAUS PASAKA
2

POEZIJA 
• DOMANTAS RAZAUSKAS28
• POEZIJOS PAVASARIS 2003
• POEZIJOS PAVASARIS 2003 MOKSLEIVIAMS

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• JANIS VESELIS

KULTŪRA 
• Marytė Kontrimaitė.
PASIKALBĖJIMAI JELGAVOJE
1
• 2002-ŲJŲ METŲ AUTORIAI1

PAŽINTYS 
• KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE4

KNYGOS 
 Jadvyga Bajarūnienė.
APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI
11
• Virginija Paplauskienė.
IŠEIVIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS
• NOVA ISTRA1
• NEIŠTIKIMOJI
• INGRIDA KAVEN3

IN MEMORIAM 
• SU JONU LAUCE ATSISVEIKINUS5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vidas Poškus.
SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS
1
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"ALLA METAMORPHOSE"
2
• Jonė Fridmanaitė.
SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
NUVAINIKUOTAS HORIZONTAS
4
• Renata Ščerbavičiūtė.
AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI
4
• Jurgita Ludavičienė.
DŽIOVINTOS GĖLĖS IR PRISIMINIMŲ LAGAMINAS IŠ OSLO
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEKIO INTRIGA

TEATRAS 
• "MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"1
• Martynas Petrikas.
"VAGINOS MONOLOGŲ" MONOLOGAS
31
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIUOSE VAIKAMS NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21 VALANDĄ VIETOS LAIKU1
• PATVIRTINTA NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBA19

KRONIKA 
• PAMĄSTYMAI GŪDŽIUOS GRAFOMANIJOS APKASUOS9

DE PROFUNDIS 
• VYTAS DEKŠNYS7
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS12
• DE PROFUNDIS REDAKCIJOS ATSAKYMAS L.JAKIMAVIČIUI7
• VISU GYVENIMU2

KNYGOS

APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI

Jadvyga Bajarūnienė

[skaityti komentarus]

Vokietijos leidyklos išleista Teodoro Četrausko "herojinė pasaka", kurios lietuviškas pavadinimas - "Juozas - taktinis šalies patriotas", buvo pristatyta Frankfurto knygų mugėje. Prieš tai įvairiuose Vokietijos miestuose ir miesteliuose surengta nemažai autorinių skaitymų, kūrinį recenzavo tiek solidūs dienraščiai, tiek regioninė spauda. Akcentuota pažintinė T.Četrausko romano (nors knyga itin savita, ir ją sunku įsprausti į žanro kanonus) vertė bei jos meninis lygis. Į istorinės praeities įvykius, tragiškus lietuvių tautai, autorius, aktualių, taiklių humoreskų, satyrų kūrėjas ir neeiliniu produktyvumu pasižymintis vertėjas iš vokiečių kalbos, sugebėjo pažvelgti ironiškai. Recenzijų, radijo laidų autoriai stebėjosi, kodėl ši knyga nebuvo ar negalėjo būti išleista Lietuvoje. Iš šio kazuso padaryta šiokia tokia sensacija (tegul), nors, tiesą sakant, versija nepalanki Lietuvai, jos įvaizdžiui užsienyje. Nejaugi pagarsėjome kaip tauta, nesuvokianti, kad dramatiškiems ir tragiškiems dalykams pavaizduoti gali būti pasitelkiama švelni ironija, satyra, groteskas? Nejaugi taip jau ir negalime gyventi be istorinių mitų ar būtinos "herojinės pasakos"? Šis "poreikis" ironizuojamas jau pačia kūrinio intencija.

T. Četrausko knyga iš tikrųjų yra "antipasaka", nes pasakojami įvykiai skaitytoją panardina į lietuvių tautos skausmingą besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo ir pokario tarpsnį. Šis tragizmas savitu meniniu būdu pirmiausia ir yra išryškinamas. Šiuolaikinio skaitytojo skonio neatitiktų patetiškas rezistencinių kovų išaukštinimas ar tradicinis epinis kalbėjimas. Žinoma, vaizduojant lietuvių pasipriešinimą, galimas ir kraštutinumas, kone ignoruojantis tonas. Gal būt tik jaunosios kartos rašytojai gali sau "leisti" nuvertinti lietuvių tautos išlikimui pasišventusių, prieš grubią svetimą jėgą sukilusių lietuvių vyrų ir juos palaikančių tautos žmonių herojiškus ir kasdienius žygdarbius. Galbūt tai "madinga", galbūt toks diskursas priimtinesnis, tarkim, jauniems skaitytojams, o gal tai jau mankurtizmo apraiškos? Vertybių kaita neišvengiama, tačiau yra fundamentalių dalykų, yra šventojo Gralio erdvė, kuri pačius griovėjus stumia į destrukciją ir tapatumo praradimą. Tai, žinoma, diskusiniai dalykai, kuriuos iš dalies provokuoja ir T. Četrausko kūrinys, bet tik iš dalies, nes (kaip pažymėta ir vokiečių kritikų recenzijose) visiškai aišku, "kieno pusėje" yra pats autorius.

T. Četrausko "herojinė pasaka" nukelia į dramatizmo, netikrumo, baimės kupinus karo ir pokario laikus, kada Lietuvoje beveik pusę amžiaus truksiantį viešpatavimą pradėjo "didysis brolis". Beje, vokiškame tekste skamba malonybinis sovietinių įsiveržėlių apibūdinimas: "bratok". Deminutyvinė kalbėsena tik pabrėžia prarają tarp "jaukaus" sovietinių įsiveržėlių įvaizdžio ir jų tikrojo veido (peršasi paralelės su Balio Sruogos "Dievų miško" stilistika). Keliais bruožais efektingai išryškinama bene klastingiausia okupantų mentaliteto savybė: tariamas "gerybiškumas", maskuojantis pavojingą primityvumą, žiaurumą ir naikinimo ideologiją. Iš tiesų ne per geriausius jausmus sukelia didžiojo brolio priminimas... Knygos herojus (nors tiksliau būtų jį vadinti antiherojumi) padaro lemtingą klaidą, neįvertinęs "bratokų" klastingų ėjimų, nesuvokęs, jog jo, lietuvio, mėginimas pergudrauti profesionalius tautų pavergėjus - naivus vaikiškas žaidimas.

Gūdi 1947 metų žiema mažame Lietuvos miestelyje. Atpažįstamas autoriaus gimtasis Čiobiškis - savotiški Lietuvos Pilėnai. Pasakojamasis laikas trunka tik kelias dienas, kurios jau nieko nelemia. 27 metų mokytojas, mokyklos direktorius Juozas tapo nelaimingo atsitikimo (iš tikrųjų - surežisuoto nusikaltimo) auka. Vežant rinkimų biuletenius į rajono centrą pakeliui, miške, jį partrenkia ir suvažinėja sovietų "polutorka". Kliedinčio, merdinčio herojaus sąmonė retrospektyviai fiksuoja svarbiausius jo trumpos biografijos įvykius ir išgyvenimus. Pasakojimo pabaigoje herojus pereina skaistyklą, vėliau atsiduria erdvėje, kur žemiškosios kategorijos jau neturi galios...

Juozo gyvenimas - daugelio jo kartos lietuvių likimo paradigma. Jis - simpatiškas, šiltas, šviesus žmogus, nors jam, "taktiniam šalies patriotui", ir nelemta tapti herojumi. Juozas stengiasi atsiplėšti nuo valstietiškų tradicijų, savo gyvenimą susieja ne su žeme, ne su plūgu, kaip "lietuvių tautos simboliu", o su mokslu, su knyga. Jo išvaizdos skiriamasis požymis - iki blizgesio nušveisti (o ne žemėti) batai, tarsi simbolizuojantys prie žemės fatališkai prisirišusios lietuvių tautos gyvenimo alternatyvą. Išskirtinė ir Juozo šeima: jo žmona Judita - taip pat mokytoja, buvusi gražiausia, protingiausia, labiausiai geidžiama mokytojų seminarijos auklėtinė, visai tikėtina, kad jos gyslomis teka ir šiek tiek aristokratiško kraujo. Su lengva ironija rodoma, kaip prasidėjusios okupacijos sąlygomis buvo sureikšmintas socialinės kilmės klausimas. Vieni veikėjai (ypač Juditos tėvas medkirtys) prisiekę savo kilmei, kiti siekia išsiveržti iš jos, manipuliuoti ja... Užėjus "broliukams", proletariška kilmė tampa privalumu. Išryškėja tautos tragikomedijos, tragedijos, deformacijos, sukeltos istorinių kataklizmų, iškreipusių natūralią tautos būties tėkmę, pažeidusių tautos identitetą. Visa tai T.Četrausko knygoje parodyta per individualią Juozo tragediją, per jo šeimos likimą.

Artinantis rusams 1943-1944 metais, Juozas su kūdikio besilaukiančia Judita nusprendžia bėgti į užjūrį. Tokiu atveju jo lauktų "strateginio patrioto" dalia. Apie šią patriotizmo atmainą romane taip pat kalbama su ironija... Tačiau kasandriškoji Judita numato kelionės pavojų, kadangi rusai skandina laivus su pabėgėliais. Šis motyvas - pagrindinis ir G.Grasso romano "Krabo žingsniu" variklis, nors vokiečių literatūros grandas šios temos ėmėsi vėliau. Įdomi T.Četrausko knygoje polemika su G.Grassu (kurio kūrinius jis yra vertęs į lietuvių kalbą).

Kūrinio fabula įvilkta į pasakos, padavimo rūbą. Fantastiški elementai susipina su moderniosios prozos bruožais. Saikingai pasitelkiami palyginimai su žinomais kultūros istorijos faktais (tiesa, kiek netikėtas pačiame pirmajame puslapyje Juozo ir garsiojo kino režisieriaus Pazolini`o mirties aplinkybių gretinimas), tačiau kai Lietuvos teritorija besikeičiančių istorinių situacijų fone lyginama su Šagrenės oda, iškyla ir istorinės lemties tema, mažos tautos egzistenciniai pavojai grėsmingų kaimynų akivaizdoje. Taikliai pasityčiota iš sovietinės gigantomanijos, nelauktai ją apibūdinant kaip "menas menui" - ideologiją. Savitikslė ideologija, mąstant ne apie žmonių gerovę, o apie imperijos įvaizdį, skambios, patetiškos, hipnotizuojančios kalbos, didingi užmojai - tai patyrę žino, kokia pavojinga buvo ši klounada. Paradoksalu, tačiau sovietinių kultūrologų dekadentine apšaukta "menas menui" doktrina, pasirodo, kuo taikliausiai apibūdina pačią "teisingiausios pasaulyje santvarkos" esmę. Pirmas klaidingas žingsnis sukelia visą virtinę nesusipratimų, painiavų, atsitraukimų, fatališkų sprendimų. Juozas įsivelia į dvigubą žaidimą. Jis talkina partizanams, jo sūnaus krikštatėvis - pats rezistentų vadas "generolas Velnias". Miestelio žmonės solidarūs, visi protestuoja prieš Stalino parankinių nešamą raudonąjį marą. Tačiau atsiranda išdavikas, o ir patys partizanai, keršydami tikriesiems ar tariamiems išdavikams, nesirenka priemonių. Pakliuvęs į rusų rankas, Juozas mano neištversiąs kankinimų. Jis pasižada dirbti okupantų naudai ir taip pasirašo sutartį su pačiu nelabuoju. Naiviai tikėdamasis juos apgauti, vildamasis, jog galės būti dvigubai naudingas saviškiams. Šis ko ne vaikiškas mėginimas žaisti katę ir pelę, iš anksto įtikėjus savo sėkme, baigiasi pražūtingai.

Įtaigaus meninio pasakojimo pagrindas - virtuoziškas temos ir "antitemos" pynimas. Viena linija brėžia mito, pasakos perspektyvą (krivių, vaidilučių krašte, besididžiuojančiame savo didinga istorine praeitimi, saugančiame Pilėnų, Žalgirio mūšio atminimą, gyveno kartą ...), kita dekonstruoja panašias mitologemas, rodo "žmogiškąjį" rezistencijos veidą. Atitinkamai naudojamos epinės priemonės. Viena kryptis - pasakos stilistika (nėra konkrečių vietos nuorodų, tik pasikartojančios leitmotyvinės formulės, pavyzdžiui, "upių tėvas", t.y. Nemunas, "upių motina", t.y. Neris). Antrąją pasakojimo kryptį grindžia moderniajai prozai (Thomo Bernhardo, Wolfgango Koeppeno, Siegfriedo Lenzo, Edgaro Hilsenratho) būdingas kontrapunktinis teksto atkarpų dėliojimas, "bėganti", svinguojanti sintaksė, kultūrinės reminiscencijos.

Kadangi recenzentė skaitė tik vokišką vertimą (iš tiesų paradoksas: begalę vokiečių rašytojų knygų lietuvių kalba prakalbinęs vertėjas nusipelnė būti skaitomas - bent kol kas - tik vokiškai!), labai gerą įspūdį padarė subtiliai niuansuotas vokiečių kalbos stilius, pati kalbos ritmika. Vertėjas Klausas Berthelis iš tiesų puikiai sugebėjo perteikti estetinę teksto kokybę, todėl T.Četrausko kūrinys primena geriausius moderniosios vokiečių prozos pavyzdžius. Natūralu, jog taip 2002 metų Frankfurto knygų mugei pateiktas kūrinys sulaukė atgarsio, kartu vokiečių skaitytojus priversdamas susidomėti iki šiol Europoje ne itin daug pažįstamos mažos Pabaltijo tautos istorine praeitimi. Pats laikas suvokti, jog istoriją kuria ne vien didžiosios tautos, kad žmogiškoji istorijos substancija gal kaip tik labiausiai išryškėja "pasmerktų" regionų kontekste.

Juozas bando modeliuoti savo gyvenimą, sukurti šviesesnę būties versiją. Per jo asmenį akcentuojama pasirinkimo, prisitaikymo problema. Kūrinio autorius tikriausiai neatmeta tikrojo herojiškumo galimybės, tačiau atskleidžia "herojiškumo", mitų kūrimo mechanizmą, parodo, kad reali kasdienybė priešo akivaizdoje diktuoja savo dėsnius ir sprendimus. Būti ar nebūti herojumi - tai kartu ir aplinkybių sutapimo, atsitiktinumo dalykas, ir savotiška kaukė. Šiaip ar taip, heroizmas Juozo nepasirenka. Galbūt iš jo gyvenimo būtų galima sukurti herojinę legendą, tačiau autorius pasirenka kitą pasakojimo būdą, tarsi demontuodamas galimą herojišką versiją, neslėpdamas savo ironiško požiūrio, tačiau kartu įtaigiai atskleisdamas trumpo herojaus gyvenimo tragizmą. Vėlgi paradoksas: savo tikrąja paskirtimi laikęs kovą su okupantais, po mirties jis paskelbiamas lietuvių partizanų keršto auka...

Juozas primena daugelį moderniosios literatūros "antiherojų"; ypač peršasi paralelė su Maxo Frischo romano "Štileris" ("Stiller", 1954) tapatumo ir egzistencijos krizę išgyvenančiu pagrindiniu veikėju, pralaimėtoju, nepatiriančiu tikrosios žmogiškos laimės. Akivaizdūs ir skirtumai, bet čia į juos leistis būtų ne visai prasminga.

Knyga skirta žiaurius išbandymus patyrusiai tėvų kartai ir remiasi tikrais įvykiais (sukrečiantis epizodas - šaltakraujiškas mokyklos palėpėje įsikūrusių lietuvių partizanų išžudymas). Kartu autorius užkodavo ir būsimąją: kūdikis Aurelijus, "aukselis", gimsta kone aiškiaregis, pavojingose situacijose gebantis pasirinkti tinkamą "kovos su priešu" būdą. Viena kulminacinių pasakojimo scenų - sovietų įsibrovimas į Juozo namus, kur jie išvysta kone biblinį vaizdą - Juditą, naujagimį ir jauną žydaitę. Pradėjęs nežmoniškai klykti, sumaniai vaidindamas mirštantį ir nukreipdamas įsibrovėlių dėmesį nuo abiejų jaunų moterų, Aurelijus užkerta kelią smurtui. Jo tolesnis gyvenimas - "ilgametė ironiška rezistencija", taigi sovietinių laikų Lietuvos intelektualų, kūrėjų dalia. Tokia ir paties autoriaus principinė pozicija.

Naujagimiui būdingas "aiškiaregiškumas" primena G.Grasso romano "Skardinis būgnelis" herojaus Oskaro Macerato pagrindinę savybę. Tik aukštesnės mistinės ar ypatingu būdu apšviestos racionalios jėgos geba intuityviai ir akimoju įvertinti pasaulio absurdą ir neteisybę. T.Četrausko romane "auksinis kūdikis" pasižymi "kosmine išmintimi", kurios neturi suaugusieji, kasdieninės sąmonės žmonės. Juozas tik po mirties užmezga ryšį su kosminėmis ar dangiškomis jėgomis; veiksmas pakylėjamas į metafizinę plotmę.

Į pasakojimą įtraukiama ir tariamoji nuosaka - kas būtų, jeigu…? Jeigu Aurelijaus tėvai būtų išplaukę į Ameriką, jeigu keltas būtų nuskandintas, jei Aurelijaus kūnas būtų patekęs į jūros dugną… Tuomet galbūt jo lauktų "garsieji" G.Grasso unguriai, o gal jis būtų pavirtęs Žilvinu, gelbėjančiu žvejus, aplankančiu savo tėvų ir kitų kraštiečių kapus, pasirodytų užsieniečiams ir taip padėtų saugoti savo gimtinės atminimą.

Knygos pabaigoje herojus pereina skaistyklą: "griežtas ir skausmingas tardymas" (p. 84) - savotiškas psichoanalitinis seansas. Juozui dar skirta iki galo perprasti patį save. Egzistencializmo filosofijoje ir literatūroje, pavyzdžiui, Maxo Frischo kūryboje, kalbama apie tai, kad žmogui sunkiausia priimti save tokį, koks jis yra, su visomis savo silpnybėmis. Sąžinės patikrinimas Juozui sukelia šoką. Jis pasijunta lyg F.Kafkos herojus, atsidūręs prieš "amžinąjį teismą". Paliečiama skausminga "tėvynės" tema - ar ji ne per daug reikalauja iš eilinio žmogaus?

Alegorinis pabaigos pasakojimas - tarsi pozityvus kūrinio akcentas. Juozas - lyg Goethe`s Faustas - paimamas į dangų, į amžinosios šviesos karalystę. (Tiesa, šioje vietoje galima įžvelgti ir vokiečių klasiko "amžinojo moteriškumo" idėjos parodiją.) Taip užsibaigia istoriniuose vingiuose besiblaškančio jauno žmogaus kelias, realistiškai parodant eilinių lietuvių laikyseną priverstinės, smurtinės okupacijos sąlygomis.

Norėtųsi tikėti, kad lietuviškai išleista talentingo prozininko, patyrusio kalbos meistro knyga sulauks ir daugiau recenzijų. T.Četrausko kūrinys turėtų būti ypač artimas vidurinės ir vyresnės kartos skaitytojams, kurių atmintyje dar gyva žiaurių pokario laikų tikrovė.

Vokiškai publikuotame a. a. Jurgio Kunčino straipsnyje apie T. Četrausko kūrybą pabrėžiama tokia mintis: "Knyga tebėra aktuali - pasaulis vis dar menkai žino apie lietuvių rezistenciją jėga primestam režimui, trukusią iki pat Stalino mirties".

O tai, kad T. Četrausko knygoje prismaigstyta aštrių adatėlių, jos skaitymą daro ir pikantišką. Tarkim, kas galėtų paneigti, kad Lietuva nėra teatrališkus ritualus mėgstantis kraštas?.. (p. 53).

Četrauskas T. ALS OB MAN LEBTE: EIN HEROISCHES MÄRCHEN. Aus dem Litauischen von Klaus Berthel. - Oberhausen: Atbena, 2002.

 

Skaitytojų vertinimai


2267. partizanas2003-05-09 08:32
gal ir neblogas tas romanas - kaip iš atpasakojimo galima spręsti, tačiau Ivaškevičius kietesnis. Bet jeigu jau taip, tai apie partizanus dar nei vieno gero grožinės literatūros kūrinio nėra parašyta. Vien tik snargliojimaisi sentimentalūs arba tariamai ironiški pasakojimai (šitie tai dažniausiai su tikrove nieko bendro neturi). Bet ko norėti, jei ir partizanai ne kažin ką parašė. Tik Daumantas geras - ten ir ironijos - nors vežimu vežk; dar Baliukevičius - tikras šedevras - tik jis liūdnas, o ir dienoraščius amoralu kažkaip skaityti. Apie Ramanauską nesinori nieko blogo sakyti - nes jį labai gerbiu - ir dėl jo tragiškos žūties - tik jo knyga tai didaktiškai mokytojiškai nuobodi.

2304. Dar pats skaitantis2003-05-11 11:13
Paskaičius partizano komentarą galima pagalvoti, kad knygas galima vertinti vien pagal atsiliepimus ir recenzijas, ir jų net nereikia leisti lietuviškai, kaip šiuo atveju,- racionalizatoriška mintis.

2327. Partizanas2003-05-12 08:06
1)o tai kam tada tos recenzijos ir atsiliepimai reikalingi?; 2)lietuvių literatūros lygis rašant apie partizanus toks nulinis, kad ją kritikuoti galima ne tik perskaičius kokią nors recenziją, bet net ir vos sužinojus, jog autorius dar tik pradėjo rašyti naują opusą

2329. Skaitantis2003-05-12 10:17
O kodėl? Pora Jūsų pastabėlių ir lygis iškart pagerėtų.

2334. Partizanas2003-05-12 11:35
Deja, deja... nepagerėtų, net ir užpakalius rašytojams ištarkavus. O to tiesą sakant, net ir reikėtų - tada pasirodytų iš asmeninės patirties parašytas partizaninis šedevras

2336. Skaitantis2003-05-12 11:47
Tada paimkite tarką ir padarykite tvarką, juk Jūs ne tik partizanas, bet ir, tikiuosi, patriotas. Dėl Tėvynės meilės ir jos šlovės kartais galima prasilenkti su demokratija, bent jau nebūsite pasmerktas.

2340. Vycka2003-05-12 19:17
Tai bent diskusija.

2352. keule2003-05-13 09:32
Ai, partizaninė tema nė velnio neišnaudojama. Pasikalbėkite su partizanais (kol jie gyvi) tokių perlų pažeria, kad ronamas gautusi ir teisingas, ir ispūdingas. Tik dirbt reikia, medžiaga šluotis, negalvojant kokios pakraipos bus romanas, o tada ir gausis autentiškas. O blie, keule ekspertu pavirto. Seubas, ainu megot

2354. Nustebęs2003-05-13 11:40
Pritariu Vyckai, ir darsyk nusistebiu, kad tokia diskusija vyksta po svarbiu straipsniu, kuris pats yra reiškinys lit. kritikoje, nes parašytas litratūrologės, sugebančios įžvelgti tarptautines lietuvių literatūros sąsajas, subtiliai paliesti sklaidos užsienyje problemas, be to, romanas susišaukia su šią savaitę Š.A spausdinama G. Graso romano ištrauka, atrodo, kad internautai net neskaito tų medžiagų, kurioms rašo komentarus, svarbu ką nors leptelėti ir parodyti save, tačiau tai dažniausiai menkavertiška ir negresia pavojus, kad paskui būtų išspausdinta laikraštyje, atseit, pažeidžiant teises, nespausdinama todėl, kad nėra ko spausdinti. O tokių straipsnių, kaip Bajarūnienės, manau, irgi nėra reikalo talpinti, reikia ko nors paprasčiau iš lituanistinės mokyklos. Beje, jeigu būtų tarkuojamas užpakalis tikrajam kovų dalyviui, tai būtų labai nehumaniška, nes jam būtų apie 80.

2387. pernelyg zemiska2003-05-14 20:11
kulturos `strategai` privalo sugebeti atpazinti kurini ir isguiti is saves nora sunaikinti rasytoja, kuris jiems nepalankus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
8:56:37 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba