Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-09 nr. 2949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• Viktorija Daujotytė.
IR ABEJOJANT
3
• Teodoras Četrauskas.
KAS BALSUOS PRIEŠ?
2
• MENO MONAI MENAMI3
• Vytautas Girdzijauskas.
KALĖDINĖ GINTARO BERESNEVIČIAUS PASAKA
2

POEZIJA 
• DOMANTAS RAZAUSKAS28
• POEZIJOS PAVASARIS 2003
• POEZIJOS PAVASARIS 2003 MOKSLEIVIAMS

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• JANIS VESELIS

KULTŪRA 
• Marytė Kontrimaitė.
PASIKALBĖJIMAI JELGAVOJE
1
• 2002-ŲJŲ METŲ AUTORIAI1

PAŽINTYS 
• KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE4

KNYGOS 
• Jadvyga Bajarūnienė.
APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI
11
• Virginija Paplauskienė.
IŠEIVIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS
• NOVA ISTRA1
• NEIŠTIKIMOJI
• INGRIDA KAVEN3

IN MEMORIAM 
• SU JONU LAUCE ATSISVEIKINUS5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vidas Poškus.
SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS
1
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
 ...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"ALLA METAMORPHOSE"
2
• Jonė Fridmanaitė.
SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
NUVAINIKUOTAS HORIZONTAS
4
• Renata Ščerbavičiūtė.
AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI
4
• Jurgita Ludavičienė.
DŽIOVINTOS GĖLĖS IR PRISIMINIMŲ LAGAMINAS IŠ OSLO
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEKIO INTRIGA

TEATRAS 
• "MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"1
• Martynas Petrikas.
"VAGINOS MONOLOGŲ" MONOLOGAS
31
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIUOSE VAIKAMS NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21 VALANDĄ VIETOS LAIKU1
• PATVIRTINTA NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBA19

KRONIKA 
• PAMĄSTYMAI GŪDŽIUOS GRAFOMANIJOS APKASUOS9

DE PROFUNDIS 
• VYTAS DEKŠNYS7
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS12
• DE PROFUNDIS REDAKCIJOS ATSAKYMAS L.JAKIMAVIČIUI7
• VISU GYVENIMU2

AKTYVIOS JUNGTYS

...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...

[skaityti komentarus]

iliustracija

Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro-studijos "Palėpė" repertuare - naujiena. Spektaklis "Šis tas apie mūsų motiną" - internetinė svetainė tik Lietuvos piliečiams. Problemos čia ne tiek internetinės, kiek realios, lietuviškos. Personažai - realūs lietuviai, kalbantys šiuo metu ypač aktualiomis temomis. Viena jų - masinis, ypač jaunimo, išvažiavimas į užsienį. Šia tema VITALIJA KOT kalbėjosi su spektaklio kūrėjais.

Olegas Kesminas (režisierius). Mintis sukurti tokį spektaklį gimė prieš metus. Bendraudamas su jaunais žmonėmis kalbuosi apie jų veiklą, planus, perspektyvą. Labai dažnai išgirstu - "planuoju išvažiuoti iš Lietuvos, negalvoju gyventi čia.." Man 36-eri. Atsimenu visus sąjūdžius, perversmus. Atsimenu, kaip gyvenom iki to laiko - per sunkiausius ekonominius, finansinius lūžius - žinau, kaip gyvenam dabar. Matau didelį kontrastą tarp tos sąmonės, kuri buvo 1989-aisiais metais, kai man buvo 22 metai, ir šių dienų. Dabar gyvenimas, atrodo, pagerėjo. Ir tos tada trūkusios laisvės atsirado. Ekonomiškai nelabai kuo pradedam skirtis nuo užsienio. Bet kažkas atsitiko su mumis pačiais: nebevertinam, nebematom, nebesuprantam, daromės visiškai merkantiliški. Vyksta moralinių vertybių lūžis, žiaurus ir labai destabilizuojantis padėtį. Norėjau apie tai pakalbėti teatre - kas vyksta, kodėl tai vyksta. Šis spektaklis - tai atsakymas.

Ypatingai šiuo metu galime pasijusti pasaulio piliečiais. Atrodo, sienos tarp valstybių išnyksta, ir tu gali pritapti kiekvienoje pasaulio vietoje. Tai galėtų būti viena priežasčių, kodėl žmonės išvažiuoja gyventi į užsienį.

Vytautas Danilevičius. Nepritariu tai pasaulio piliečių koncepcijai. Galvojau apie šią problemą. Manau, kad žmogus, galintis susieti save su kažkokia konkrečia tauta, yra pranašesnis. Žmogus - socialinė būtybė, jam reikalingas ryšys su bendruomene. Žmonės, laikantys save kosmopolitais, yra nepilnaverčiai. Galbūt kada nors jie tai supras. Esu mokęsis užsienyje pusę metų. Nepaisant to, kad jautiesi ten pakankamai konfortabiliai, vistiek ieškai ryšio su Lietuva. Kaip malonu buvo gauti elektroninius lietuviškus laiškus arba skaityti lietuviškus laikraščius. Ryšys su tėvyne būtinas. Manau, patriotizmo šiais laikais reikia daug daugiau, nes išlikti lietuviu priespaudoje buvo daug lengviau negu išlikti lietuviu laisvėje, kai gali važiuoti kur nori, daryti ką nori, kalbėti kokia nori kalba...

Agnė Simanavičiūtė. Žmonės turbūt išvis nežino, ką su ta laisve daryti, blaškosi, vieni šneka vienaip, kiti kitaip. Spektaklis neperša kažkokios nuomonės, greičiau verčia susimąstyti, ko jie klausosi ir ką išgirsta.

Gabrielė Aničaitė. Mane gąsdina visi šitie važiavimai. Juk negali žmonėms uždrausti tuoktis su užsieniečiais, nes neliks lietuvių tautos... O jeigu po 50-ies metų neliks lietuvių kalbos... Baisiausia, kad niveliuojasi paveldas. Aišku, nereikia pulti į kraštutinumus, užsidaryti. Neaišku, kur ta riba. Aš pati jaučiuosi pasimetusi, taip pat nežinau, ką su ta laisve daryti.

Žygimantas Barzda. Mūsų tėvai dar žino, kas yra laisvė. Mes jau nežinom, gyvenam tokioj valstybėj, kai viskas gerėja, galime daugiau visko turėti. Čia kaip toje patarlėje - "Apetitas atsiranda bevalgant". Užsienyje yra daugiau galimybių užsidirbti didelius pinigus, dėl to ten ir važiuojama. Jaunimas tikrai myli Lietuvą, jis tikrai sugrįš.

Agnė. Galbūt tėvai nenori perduoti tradicijų, galbūt mes patys nenorim jų perimt, nežinau. Man baisiausia, kai dingsta tradicijos. Vaidinu spektaklyje, žiūriu į verbas. Kiek iš mūsų bežino iš kur jos, ką su jom darydavo, koks tai simbolis. Tai tik vienas mažas pavyzdys, o kur dar visos kitos šventės.

Nepastebime labai daug dalykų, kurie susiję tik su mumis. Laisvė tapo mūsų lietuviškojo autentiškumo išbandymu.

Agnė. Esu iš tų, kurie galvoja, kad Lietuvoje geriausia. Savos sienos man padeda.

Vytautas. Pats stipriausias dalykas, kurio nesuvaidinsi iki galo, tai yra mūsų visų tekstų autentiškumas. Būtent tai ir yra svarbiausia, kad kalbame ne mūsų pačių sugalvotais žodžiais, o taip, kaip kažkokioj konkrečioj vietoj konkrečiu metu pasisakė ginčydamiesi tikri lietuviai, esantys vienoj ir kitoj Atlanto pusėj. Užsidaryti Lietuvoje taip pat blogai, kaip ir išvažiuoti ilgam laikui. Pamatyti pasaulį būtina, kad nesušvinktum bevirdamas savo sultyse. 10 metų - per mažas laiko tarpas suprasti, ar tai, kas dabar vyksta Lietuvoj: negrįžtama globalizacijos pasekmė ar tik laikinas reiškinys.

Jolita Blažytė. Paauglystėj teko daug keliauti. Lietuva - "tai ne lygis", maniau tada... Nuvažiuodavau, pamatydavau naujausias parduotuves, didžiausius pastatus. Galvodavau, kodėl Lietuvoje taip nėra. Su amžiumi atėjo supratimas, kad Lietuvoje man gerai, čia yra žmonės, kurie mane myli, kuriuos aš myliu.. Į užsienį važiuočiau tik dėl darbo, nes Lietuvoje pinigai "ne tie". Be to, yra daug įdomių vietų, kurias verta pamatyti. Išvažiuoti ir pasilikti gyventi užsienyje nenorėčiau.

Žygimantas. Kuriant buvo daug susimąstymo apie išvažiavimus, apie pačią Lietuvą, ar ją myliu...

Gabrielė. Išvažiuoti niekada neplanavau. Buvo "crazy" minčių: išvažiuoti, daug užsidirbti ir paaukoti ligoninėms ir mokykloms, kad Lietuvoje būtų geriau... Spektaklis mane paskatino atidžiau pažvelgti į problemas Lietuvoje. Nežinojau, kokia situacija. Supratau, kad visos problemos ir tekstai - realūs. Žmonės iš tikrųjų taip kalba, jie taip mąsto. Ir tai yra blogai. Pradėjau net svarstyti apie Europos Sąjungą - gerai tai ar blogai. Gal ir aš galiu ką nors padaryti, pasakyti, gal kažkam nuo to bus geriau.

Dalia Kiaupaitė. Visada buvau priešiškai nusiteikusi prieš išvažiavimą į Ameriką. Dabar galvoju, gal vis dėlto reikia ją pamatyti, kad daugiau suprastum apie šiandieninį pasaulį, kurio neatskiriama dalis yra Lietuva. Galbūt spektaklio įtakota galiu garsiau reikšti savo nuomonę, ja dalintis su aplinkiniais. Galvoju apie tai, kas vyksta, kodėl vyksta, dėl kokių žmonių tai vyksta. Per pastarąsias dienas (jau po spektaklio) pastebėjau kitą tendenciją - žmonės pradeda iš užsienių grįžti...

Agnė. Užsienyje yra į ką pažiūrėti... Čia kaip iš spektaklio - "mes su tuo baudžiauninko sindromu". Prisimenu, atvažiavę prancūzai buvo tiesiog susižavėję, kad Lietuvoj taip gražu ir yra tiek daug ko pamatyti. Gal mes iš tikrųjų sėdim "užsidarę savy" ir nieko nematom.

Reikia kuo daugiau pamatyti, pažinti, kad suprastumei, ką turi arti savęs. Kalbam labai optimistiškai, kad dauguma žmonių sugrįš... Žinau tik, kad iš tų žmonių, su kuriais vasarą praleidau Amerikoje, grįžo mažuma. O tie, kurie grįžo, rašo laiškus - kaip gailisi, kad nepasiliko. Ką mes, jauni žmonės, galime padaryti, kad taip nebūtų...

Agnė. Mūsų spektaklis - tai pirmas žingsnis. Reikia kalbėti, kalbėti, kalbėti... Spektakliu, ar po spektaklio.

Vytautas. Kodėl žmonės bėga iš Lietuvos? Ne viskas čia taip gerai, kaip mes norėtumėm. Yra daug problemų, galbūt paveldėtų iš sovietinių laikų, galbūt dėl to, kad esame lietuviai. Kai pasižiūri į šalia esančias Latviją, Estiją ar Lenkiją, pavaikštai tomis gatvėmis, pasižiūri į parduotuves, supranti, kad ir ten daug geriau nėra. Mes visi gyvenam su tom pačiom problemom. Tam, kad žmonės iš Lietuvos nebėgtų, reikia tiesiog Lietuvą sutvarkyti taip, kad nebūtų gėda prisipažinti, jog esam lietuviai, kad galėtume aukštai iškėlę galvas drąsiai sakyti - mes iš Lietuvos. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Galbūt jaunimas per daug pasyvus, tada kažkas sprendžia už juos. Lietuviams labai trūksta iniciatyvos. Daug paprasčiau vergaut airiui, negu pabandyti sukurti viską pačiam.

Jolita. Sutinku, kad kalbėdami galime daug ką pasiekti. Bet negi tik kalbėdami atvesime Lietuvą į protą? Taip nemanau. Reikėtų su šiuo spektakliu važinėti po Lietuvą.

Žygis. Nuo nulio nieko negali pradėti. Esu materialistas. Jei neturi pradinio kapitalo, nieko nebus. Esam nekvaila tauta. Jei valdžia susimąstytų, tai galėtų tą jaunimą sulaikyti...

Olegas. Daug dalykų daryti jau per vėlu. Sovietinis palikimas, reformos, nesuvokimas, kas esi, kur esi, atvedė į dabartinę situaciją. Nesitiki, kad valdžia kažką darytų, priviliotų ar sulaikytų jaunimą. Kai savarankiškas žmogus ryžtasi išvykti, jo sulaikyti neįmanoma.

Gabrielė. Reikia pradėti nuo savęs, reikia patikėti, kad yra gerai, kad gali būti dar geriau. Tada savo tikėjimu galbūt įtikinsi dar kokį žmogų... Bandos jausmas. Kai visi važiuoja, lekia, vadinasi, ir tau reikia važiuoti. Svarbiausia negalvoti, kad likai vienas ir nenuleisti rankų.

Dalia. Žmogus turi suprasti, jog jis yra ir pilietis, turintis pilietines pareigas, pavyzdžiui, kad ir aktyviai dalyvauti rinkimuose. Jauni žmonės ypač pasyvūs. Mūsų kartos sąmonė apsnūdusi, galbūt dėl to, kad per tokį trumpą laiką įvyko labai daug pasikeitimų.

Vytautas. Kai nuvažiuoji į užsienį, dažniausiai pasakoji apie mūsų revoliuciją, apie Baltijos kelią, apie 1991-ųjų metų įvykius. Tai gražu, didvyriška, poetiška. Galbūt tame ir problema - taip, įvyko ta gražioji revoliucija, kuri įeis į pasaulio istoriją, bet gyvenimas ja nepasibaigė. Nuo mūsų priklauso, kaip viskas klostysis toliau.

Dalia. Kai po nepriklausomybės atkūrimo vyko ūkio, ekonomikos reformos, dalis žmonių pasijuto apvilti, jie prarado tikėjimą laisva Lietuva, nes viskas vyko ne taip, kaip tikėjosi.

Gabrielė. Jeigu kažką čia pašnekėsi, o po to eisi krautis lagaminų, tai bus blogai. Reikia kitus uždegti pavyzdžiu. Mažiau kalbų, daugiau darbų.

Reikėtų pradėti nuo dėmesio žmogui, savo artimui. Tas visa tai perduotų kitam. Grandininė reakcija. Man regis, mūsų spektaklis ne tiek meilės tėvynei, kiek meilės kitam žmogui modelis. Tapti laimingu, darant laimingais kitus...

Koks santykis tarp jūsų ir jūsų vaidinamo personažo?

Gabrielė (Logika Tyliai Tyliai). Spektaklio personažai atrodo kažkokie kvaili, tos visos jų kalbos. Bet juk tai tiesa. Yra tokių skirtingų žmonių. Jie dėl to nekalti. Net Valgytoja, kai šneka apie hamburgerius. Jai tai rūpi, ir tai yra tikra.

Dalia (Valgytoja). Savo personažo mintims daugeliu atvejų visiškai nepritariu. Visgi, Valgytoja nėra visiškai neigiamas personažas, juk ji Lietuvos rusė. Galbūt noras išvykti pagrįstas. Juk užsienyje "buvai, esi ir liksi svetimas"...

Žygimantas (Laikraščių skaitytojas). Aš ir mano personažas - du skirtingi žmonės. Bandžiau sugalvoti, kaip toks personažas turėtų atrodyti. Aišku, jį labai lengva įsivaizduoti, daug tokių. Aš norėjau suprasti, kodėl jis taip pyksta ant Amerikos. Žmonės išvažiuoja ne dėl to, kad jiems nepatinka tėvynėje, juos tiesiog priverčia gyvenimas. Jeigu kai kas gali gerai užsidirbti Lietuvoje, kam tada pykti ant išvažiavusiųjų. Tai neteisinga. Būtų labai įdomu pamatyti tą žmogų realybėje. Kodėl jis toks?

Jolita (Gabri). Mano pesonažas - gimnazistė, paauglė. Viskas jai blogai. Ji galvoja, kad užsienyje daug geriau. Bet juk ir ten paaugliai susiduria su tomis pačiomis problemomis.

Vytautas (Prof. Habil. Dr. Zenonas, Kunigas Žudikas). Sutinku su savo personažais, nors ne iki galo. Teko vaidinti du radikaliausius patriotus šiame spektaklyje - iki piktumo patriotišką ir naiviai patriotišką. Nepritariu Kunigo Žudiko fašizmui, tam aklam Europos sąjungos nekentimui. Zenono patriotizmas naivokas, bet jis man toks tyras ir gražus, kad kartais net norisi būti panašiu į jį. Žmonėms realiame gyvenime trūksta to idealizmo, kurį parodai scenoje. Didžiuojuosi, kad mums pavyko sukurti nevienpusiškus, netipažinius personažus. Netgi baisiausi Lietuvos nekentėjai turi savo pasiteisinimus.

Gabrielė. Bandau suprasti personažus. Kodėl jie tokie, kas atsitiko, iš kur tas pyktis. Visi jie pyksta ant kažko - Amerikos, valdžios, tėvų. Tas pyktis ir yra blogiausia tiek spektaklyje, tiek realiame gyvenime. Meilė išgelbės pasaulį ir Lietuvą.

_______________________

Puslapius rengia Agnė Žagrakalytė

 

Skaitytojų vertinimai


55912. laimingas :-) 2009-11-25 15:43
Radau si puslapi irases Google "myliu lietuva". Vakar mane apvoge narkomanai, sedesiu skolose ir valgysiu makaronus iki pavasario. Pries pusmeti narkomanas mano pensininkei mamai istrauke rankinuka su 100lt ir paskutiniu laseliu kvepalu is 1970m. Myliu lietuva?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
8:56:31 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba