Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-09 nr. 2949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• Viktorija Daujotytė.
IR ABEJOJANT
3
• Teodoras Četrauskas.
KAS BALSUOS PRIEŠ?
2
• MENO MONAI MENAMI3
• Vytautas Girdzijauskas.
KALĖDINĖ GINTARO BERESNEVIČIAUS PASAKA
2

POEZIJA 
• DOMANTAS RAZAUSKAS28
• POEZIJOS PAVASARIS 2003
• POEZIJOS PAVASARIS 2003 MOKSLEIVIAMS

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• JANIS VESELIS

KULTŪRA 
• Marytė Kontrimaitė.
PASIKALBĖJIMAI JELGAVOJE
1
• 2002-ŲJŲ METŲ AUTORIAI1

PAŽINTYS 
• KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE4

KNYGOS 
• Jadvyga Bajarūnienė.
APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI
11
• Virginija Paplauskienė.
IŠEIVIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS
• NOVA ISTRA1
• NEIŠTIKIMOJI
• INGRIDA KAVEN3

IN MEMORIAM 
• SU JONU LAUCE ATSISVEIKINUS5

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Vidas Poškus.
SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS
1
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"ALLA METAMORPHOSE"
2
• Jonė Fridmanaitė.
SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
NUVAINIKUOTAS HORIZONTAS
4
• Renata Ščerbavičiūtė.
AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI
4
• Jurgita Ludavičienė.
DŽIOVINTOS GĖLĖS IR PRISIMINIMŲ LAGAMINAS IŠ OSLO
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEKIO INTRIGA

TEATRAS 
• "MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"1
• Martynas Petrikas.
"VAGINOS MONOLOGŲ" MONOLOGAS
31
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIUOSE VAIKAMS NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21 VALANDĄ VIETOS LAIKU1
• PATVIRTINTA NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBA19

KRONIKA 
• PAMĄSTYMAI GŪDŽIUOS GRAFOMANIJOS APKASUOS9

DE PROFUNDIS 
• VYTAS DEKŠNYS7
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS12
• DE PROFUNDIS REDAKCIJOS ATSAKYMAS L.JAKIMAVIČIUI7
• VISU GYVENIMU2

JAUNIMO PUSLAPIS

SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS

Vidas Poškus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algirdas Judickas. "Atplaišos". 2002

Jau keleri metai dailės gyvenimas Alytuje yra apmiręs. Mieste nėra nei vienos galerijos, todėl parodos rengiamos iš principo tam nepritaikytose patalpose - teatro rūmų fojė, viešojoje bibliotekoje ir panašiai, kur jos atlieka antraeilę, dekoratyvinę paskirtį, tačiau netampa esminiais įvykiais. Be to, gerą dešimtmetį į Alytų nebeatvyksta aukštąsias dailės mokyklas baigusių kūrėjų, todėl siauro vietinių dailininkų ratelio nepapildo nauji nariai, o bendros kultūrinio gyvenimo atmosferos nepraskaidrina kitoks požiūris. Visgi esama nuo seniau kuriančių ir nuolat novatoriškesnių savirealizacijos būdų bei kitų erdvių ieškančių menininkų. Tarp tokių - Alytaus viešosios bibliotekos Informacijos ir laisvalaikio centro salėje tapybos ir tapybinių koliažų (paties autoriaus pavadintų "atplaišomis") parodą surengęs tapytojas bei kryždirbys Algirdas Judickas. Atsinaujinimo dvasia ypač pastebima tapybiniuose koliažuose. Jų pagalba autorius siekia išeiti iš tradicinės tapybos žanro rėmų. Paties dailininko atveju bei konservatyvoko vietinio konteksto fone šis poelgis regisi pakankamai naujoviškai.

A.Judickas nėra baigęs aukštųjų dailės mokslų, tačiau jo kūryba pasižymi profesionalumu. Manyčiau, taip yra todėl, kad dailininkas, priešingai nei daugelis savamokslių kūrėjų, ypač atidus plastinėms, pirmiausia koloristinėms, problemoms. Esminis dalykas A. Judicko kūriniuose yra spalvos, kurių pagalba jis betarpiškai reiškia savo subjektyvius jausmus. Tapydamas autorius semiasi įkvėpimo iš pačios paprasčiausios natūros. Dominuoja eskiziškai užfiksuoti elementarūs kaimiško peizažo motyvai - pirkios, ežios, tvoros, kūdros, vienas kitas gyvulys. Kartais šmėsteli kasdieniškus buities darbus dirbančio žmogaus figūrėlė, tarytum kasdienybės miglų apgaubtas pasirodo žmogaus veidas. Eilinės tikrovės atplaišos suteikusios tik pirminį kūrybinį impulsą. Tolimesniame etape menininkas spontaniškai, drąsiais potėpiais, tiesiog nesirinkdamas kloja skirtingas viso spektro spalvas vieną šalia kitos, žaižaruojančio, tačiau iš principo tamsaus, niūraus kolorito pagalba siekdamas labiau perteikti net ne bendrą vaizduojamo siužeto atmosferą, o savo subjektyvias, dažniausiai slogias, tragiškas nuotaikas.

Koliažuose, kurie kiekybiškai ir plastiškai yra pagrindinis parodos akcentas, vaizdai pateikiami fragmentuotai, iš tikrųjų kaip kokios atplaišos. Dalyje jų visiškai atsisakyta figūratyvumo ir pasukta link abstrakcijos. Jie sukurti priklijavus atskirus įvairių dydžių ir pavidalų ištapytų plokščių gabalus ant vieno pagrindo. Siekiant išvengti padrikumo, skeveldrų kontūrai apvesti galingais ryškiais potėpiais. Koliažų koloritas yra intensyvesnis nei grynos tapybos darbų. Taip yra dėl jų dvilypumo. Pačios ištapytos skeveldros yra sodrių spalvų. Kartais net atrodo, kad A.Judickas nepajėgia suvaldyti autonomiškai egzistuojančių, spontaniškai gimusių mėlynų, rudų, geltonų, juodų potėpių. Šią ypatybę lėmęs abstraktusis pradas, neprisirišimas prie nuosaikesnio kolorito reikalaujančios natūros. Taigi vien dėl to koliažai atrodo brutaliau už subtilesnių spalvų derinių tapybines kompozicijas. Lyg to būtų maža, autorius netaisyklingų formatų, skirtingų koloritų (nuo šiltų iki šaltų), įvairių siužetų gabalus be jokių kompromisų improvizuodamas sujungęs į vientisus ansamblius. Prieštaringų pradų struktūros sulipusios į bendrą kaleidoskopinę masę, kurioje kiekvienas vienetas gyvena kitokiu, bendrai tvarkai nepavaldžiu ritmu ir kartu oponuoja kaiminystėje esantiems segmentams. Kalbant muzikiniais terminais, koliažai primena spontaniškai atsiradusią kakofoniją, kur kiekvienas garsas, šiuo atveju - vaizdas, spalva - bando perrėkti vienas kitą.

Pačiomis savo gyvenimo, taip pat ir kūrybos ypatybėmis A.Judickas artimas ekspresionizmo pradininkui V.van Goghui. Tarytum savaime dailininko karjerą pasirinkęs autorius didžiąją gyvenimo dalį praleidžia nuošalioje sodyboje netoli Pivašiūnų bažnytkaimio, kurioje drožia kryžius, tapo kasdienybės ir asmeninių išgyvenimų inspiruotus paveikslus. Kaip olandui, lietuvių menininkui kūryba yra šventas aktas. Tapybos tarytum kokios religijos pagalba jis bando pakeisti žmones. Nori padaryti juos geresniais. Siekia, kad paprasti darbininkai, valstiečiai, pamąstytų ne vien apie buitinius, bet ir apie nekasdieniškesnius dalykus. Tai liudija šios parodos surengimas Informacijos ir laisvalaikio centro salėje. Prisimintina, kad savo laikais V.van Goghas norėjo rengti proletarams prieinamas ekspozicijas, tačiau vienintelis postimpresionistinių darbų demostravimas darbininkų valgykloje baigėsi visišku fiasko. Dailininkas turėjo išsikraustyti dėl pasipiktinusių žiūrovų reakcijos. A.Judickui taip neatsitiko. Jo darbai sėkmingai kabo iki suplanuotos ekspozicijos pabaigos. Taip yra todėl, kad savo spalvų intensyvumu, kompozicijų drastiškumu, piešinio grubumu keleriopai lenkia savo pirmtaką. Nykaus sovietinio mikrorajono bendrabučio salėje kiekvieną dieną laisvalaikio praleisti susirenka pensininkai. Garbaus amžiaus žmonės lošia šachmatais, šaškėmis, kortomis, pliekia domino. Kai aš apžiūrinėjau parodą, jų skleidžiamas triukšmas net ausis užgulė, tačiau tie balsai nenustelbė kūrinių, ypač koliažų, dėl jų intensyvumo. Ekspresyvūs darbai taip pat skleidė ne mažesnį triukšmą, jie šaukė. Jeigu būtų eksponuoti tik paveikslai, A. Judicką tikriausiai būtų ištikęs panašus, kaip ir jo tapybos brolio, likimas. Tačiau agresyvūs koliažai gebėjo perrėkti ir užgožti patalpoje esančių gyvų žmonių keliamą baisų bildesį. Laisvą laiką azartiniais žaidimais užpildantys pagyvenę ponai regėjosi sutrikę ir pasimetę tos spontaniškos kūrybos fone. Paveikslai jiems trukdė susikaupti. Tai liudija, kad kūriniai darė poveikį - na tai kas, kad negatyvų. Svarbu, kad aplinkiniai neliko abejingi ir atkreipė į dailės kūrinius dėmesį. Galbūt kažkas jiems iš to viduje liko. Gal susimąstė apie fundamentalesnius dalykus, o ne vien apie tai, į kokį langelį pastatyti karalienės ar bokšto figūrą. Jei ne apie tai, kad tapybos pagalba galima pasiekti Anapusybę, tai bent apie intensyvių spalvinių derinių, spontaniškų ir brutalių kompozicijų poveikį jų bendrai psichologinei savijautai. O to, manau, ir siekė kūrėjas.

 

Skaitytojų vertinimai


2297. linutre :-( 2003-05-10 20:40
pabaiga straipsnio laabai nuvalkiota, beje ir straipsnis neitin gyvas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
8:56:29 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba