Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-09 nr. 2949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• Viktorija Daujotytė.
IR ABEJOJANT
3
• Teodoras Četrauskas.
KAS BALSUOS PRIEŠ?
2
• MENO MONAI MENAMI3
• Vytautas Girdzijauskas.
KALĖDINĖ GINTARO BERESNEVIČIAUS PASAKA
2

POEZIJA 
• DOMANTAS RAZAUSKAS28
• POEZIJOS PAVASARIS 2003
• POEZIJOS PAVASARIS 2003 MOKSLEIVIAMS

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• JANIS VESELIS

KULTŪRA 
• Marytė Kontrimaitė.
PASIKALBĖJIMAI JELGAVOJE
1
• 2002-ŲJŲ METŲ AUTORIAI1

PAŽINTYS 
• KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE4

KNYGOS 
• Jadvyga Bajarūnienė.
APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI
11
• Virginija Paplauskienė.
IŠEIVIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS
• NOVA ISTRA1
• NEIŠTIKIMOJI
• INGRIDA KAVEN3

IN MEMORIAM 
• SU JONU LAUCE ATSISVEIKINUS5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vidas Poškus.
SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS
1
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"ALLA METAMORPHOSE"
2
• Jonė Fridmanaitė.
SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
NUVAINIKUOTAS HORIZONTAS
4
 Renata Ščerbavičiūtė.
AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI
4
• Jurgita Ludavičienė.
DŽIOVINTOS GĖLĖS IR PRISIMINIMŲ LAGAMINAS IŠ OSLO
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEKIO INTRIGA

TEATRAS 
• "MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"1
• Martynas Petrikas.
"VAGINOS MONOLOGŲ" MONOLOGAS
31
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIUOSE VAIKAMS NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21 VALANDĄ VIETOS LAIKU1
• PATVIRTINTA NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBA19

KRONIKA 
• PAMĄSTYMAI GŪDŽIUOS GRAFOMANIJOS APKASUOS9

DE PROFUNDIS 
• VYTAS DEKŠNYS7
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS12
• DE PROFUNDIS REDAKCIJOS ATSAKYMAS L.JAKIMAVIČIUI7
• VISU GYVENIMU2

DAILĖ

AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI

Renata Ščerbavičiūtė

[skaityti komentarus]

Kartais pagalvoju, kad kai kurie žmonės iš tiesų yra sudarę sutartį su velniu, kaip J.W.Goethe`s Faustas ar O.Wilde`o Dorianas Grėjus. Nesileidžiant į svarstymus, kokios vėlesnės tokio sandėrio pasekmės, reikia pasakyti, kad kurį laiką jiems neblogai ėjosi. Vieni jų gavo amžiną jaunystę, lošė ir išlošė nemenkas sumas kazino, kitus raguotasis panardino į gundantį alkoholizmo arba moterų liūną, treti darė stulbinančią karjerą. Pažįstu tokių, ir ne vieną. Aišku, būtų naivu manyti, kad sutartis su velniu arba demonų apsėdimas yra koks mistinis viduramžiškas aktas. Nelabasis šiaip jau yra guvaus proto ir paprastai stengiasi susidraugauti su tais, kurie jau ir taip yra šiek tiek apdovanoti Dievo. Čia turiu omenyje menininkus.

Jei nepasimirdavo, stulbinančių galių viduramžiais įgydavo tie, kuriuos įkasdavo pasiutęs šuo. Šiandien galingi šiapus tampa tie, kurie apsikrečia politiniu virusu ir padaro sėkmingus žingsnius politinėje šachmatų lentoje. Ir vargu ar tuos menininkus, kurių kūryba yra pasiutusiai gera, yra kandžioję pasiutę šunys.

Labai mėgstu Marquezą ir Bulgakovą. Dėl jų kūrybos demoniškumo ir demonų, nuolat pasirodančių jų kūryboje. Veikiausiai demonai buvo apsėdę Goyą, daugelį ekspresionistų ir Vienos akcionizmo atstovus. Gyvas demonų siautėjimo lizdas Lietuvoje - Evaldas Jansas. Nieko nuostabaus, juk jis dažnai čiumpa į rankas kamerą, kuri šiaip jau, kaip ir daugelis didžiųjų XX amžiaus išradimų, ne iš Dievo. Šarūnas Sauka irgi veikia išvien su demonais. Tačiau mane stebina tai, kad nelabasis Lietuvoje yra nusitaikęs į tokią iš pažiūros nekaltą meno šaką kaip keramika. Svajonę ir Paulių Stanikus, kiek pasiautėję jų keramikoje, demonai nukreipė šiuolaikiškesnių meninės raiškos priemonių linkme, tačiau tai, ką jie daro Audrius Janušonio kūryboje, - atskira tema.

Krikščionybė demonus traktuoja kaip piktąją jėgą; daugelio tautų mitologijose jie - atsitiktiniai personažai, atstovaujantys tamsiosioms jėgoms. Tačiau graikų mitologijoje egzistavo demonai - genijai arba likimo simboliai, kurie visiškai tiktų ir menininko talentui apibūdinti. Egzistuoja toks graikiškas terminas - "olbiodaimon", kuris pažodžiui verčiamas kaip "laimingai demoniškas". Turėdama galvoje šias demonų aiškinimo perspektyvas, grįžtu prie A.Janušonio keramikos, teigdama, kad ji - aiškiai demoniška. Demonų veikimo pėdsakų ir pačių demonų joje gausybė. Reiktų pasakyti, kad A.Janušonis yra sukūręs net savotišką individualią keramikos mitologiją su tik jai būdingais personažais. Ir nors ją galima pavadinti tiek pasiutusia, tiek demoniška, visgi ji beveik angeliškai graži. Nieko nuostabaus, juk demonų yra tiek pat, kiek angelų. Ir vieni, ir kiti visais laikais buvo puiki tema menininkų vaizduotės žaismui.

Audrius Janušonis visiškai ignoruoja keramikos, kaip taikomosios dailės šakos, statusą, priversdamas ją tarnauti skulptūrai. Jo lipdomi personažai - bjaurūs. Tai velniai, gyvūnų ir žmonių hibridai, adeptai, nuogaliai katiniškomis ausimis, labiausiai panašūs į graikiškus satyrus, atgrasūs žmogiški biustai, į postamentus susmukusios galvos, suknežinti, plokšti veidai-blynai. Demonologijos vadovėliai neabejodami juos priskirtų demonams. Štai kokia "Ta velnio muzika" - kiaulės knyslės pavidalo instrumente velniūkštis "knisa" garsus. Sakau "knisa", kadangi po jo pirštais - pirštaduobės, o šitaip išgauti garsai turėtų būti "išknisti". "Tas velnio motociklas" lekia patrakusiu greičiu, o ir jis pats - dar viena kiauliaknyslė, kurių dar ne vieną matome ir kitose skulptūrinėse kompozicijose. Viduramžių mene kiaulė buvo tapatinama su demonais, laikoma puotavimo ir ištvirkavimo, tamsumo simboliu, tai kaipgi čia be jos? Vienam Audriaus Janušonio personažui teko dar keistesnė funkcija - "Tie velnio dantys": belieka su nuostaba ir pasibjaurėjimu griežti dantimis, pražiodžius nelabajam ryklę. Šis veiksmas rodosi neišvengiamas, kaip ir daugelis kitų, kuriuos, sadistiškai autoriaus priversti, atlieka jo herojai. Vieniems jų prilipdomos kupros, antri bjauriai pražiodomi, treti patiria stebuklingas transformacijas, kuriomis tai mėgaujasi, tai priešinasi, apimti siaubo. Aišku, tai literatūra, smagūs nuotykiniai pasakojimai žiūrovams, kurie priverčiami ilgėliau stabtelėti prie kiekvienos skulptūrinės kompozicijos, kad galėtų dešifruoti ir įsisąmoninti jų moralus.

Audriaus Janušonio keramika - moralizuojanti, sarkastiška, beveik ciniška. Kai kurie kūriniai interpretuoja gerai žinomas pasakėčias arba patarles, tarkim, apie varną ir sūrį, apie kuprą ir šaukštą, kitus pamokomus atvejus. Kiti atvirai šaiposi iš žiūrovo, dešifruojančio pažįstamą ikonografiją ir pasakojimą. Šie - vieni smagiausių, dalinantys skardžius antausius žiūrovui. "I thought you would never ask", - pašaipiai kreipiasi į žiūrovą prakaulus vyriškio biustas. Kreipiasi tekstu, kuris lyg komiksų knygelėje įkomponuotas į debesėlį, išeinantį iš kalbančio burnos. Toks netikėtas ciniškas atvirumas - man tikras smūgis. Nepaklausiu, nedrįstu, o ypač dabar, kai raudonuodama slenku prie kitos skulptūros. "Atleiskite, ar nematėte, kur nuėjo meno kritikas?" - klausiama kitoje kompozicijoje. Vėl smūgis, dabar tiesiai į paširdžius. Mane nuramina "Kvailystė": būtent taip pasijunti padariusi tikrą kvailystę - būtent tokia veido išraiška reaguoji į personažo mimiką ir veiksmus, kurių neįmanoma detaliai aprašyti. Būtų per daug kvaila.

Atskirą ciklą sudaro "Amalgamos". Šiuos kūrinius būtų galima vadinti makabriškomis žmogiškų ir gyvuliškų, paukštiškų pavidalų transformacijomis. Pasak žodyno, "amalgama" - lydinys, į kurio sudėtį įeina gyvsidabris, vartojamas auksuojant metalinius gaminius, gydant dantis (ak, tie velnio dantys). Dar gali būti įvairių daiktų, idėjų mišinys. Skamba gerai, panašiai kaip pentagrama, anagrama. O įvairias medžiagas, idėjas ir pradus A.Janušonis maišo ir kituose kūriniuose. Keramika jungiama su tekstu (medžiaginė ir verbalinė raiška), su kičinėmis sovietinio periodo porceliano figūrėlėmis (kičas ir menas), su aliuminio gaminiais (šaukštais). A.Janušonis elgiasi su moliu ir su savo personažais drastiškai: haliucinuodamas smukdo ir niekina, žemina, prievartauja ir suknežina. O išeina gražiai. Keramika gyva, paviršiai daugiasluoksniai, lipdyti, glazūra eižėja ir švyti, siluetai grakštūs, o povyzos išdidžios, orios. Ir nors veikėjai vaizduojami negudrūs, išeina gana intelektualiai, "olbiodaimon" išeina. Tai ar bus čia apsieita be demonų?

 

Skaitytojų vertinimai


8856. marta :-) 2004-06-06 14:39
nebliogai visai

10697. ieva :-) 2004-10-11 17:56
puikus straipsnis:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
8:56:28 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba