Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-09 nr. 2949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• Viktorija Daujotytė.
IR ABEJOJANT
3
• Teodoras Četrauskas.
KAS BALSUOS PRIEŠ?
2
• MENO MONAI MENAMI3
• Vytautas Girdzijauskas.
KALĖDINĖ GINTARO BERESNEVIČIAUS PASAKA
2

POEZIJA 
• DOMANTAS RAZAUSKAS28
• POEZIJOS PAVASARIS 2003
• POEZIJOS PAVASARIS 2003 MOKSLEIVIAMS

PROZA 
 NIJOLĖ RAIŽYTĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• JANIS VESELIS

KULTŪRA 
• Marytė Kontrimaitė.
PASIKALBĖJIMAI JELGAVOJE
1
• 2002-ŲJŲ METŲ AUTORIAI1

PAŽINTYS 
• KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE4

KNYGOS 
• Jadvyga Bajarūnienė.
APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI
11
• Virginija Paplauskienė.
IŠEIVIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS
• NOVA ISTRA1
• NEIŠTIKIMOJI
• INGRIDA KAVEN3

IN MEMORIAM 
• SU JONU LAUCE ATSISVEIKINUS5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vidas Poškus.
SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS
1
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"ALLA METAMORPHOSE"
2
• Jonė Fridmanaitė.
SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
NUVAINIKUOTAS HORIZONTAS
4
• Renata Ščerbavičiūtė.
AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI
4
• Jurgita Ludavičienė.
DŽIOVINTOS GĖLĖS IR PRISIMINIMŲ LAGAMINAS IŠ OSLO
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEKIO INTRIGA

TEATRAS 
• "MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"1
• Martynas Petrikas.
"VAGINOS MONOLOGŲ" MONOLOGAS
31
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIUOSE VAIKAMS NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21 VALANDĄ VIETOS LAIKU1
• PATVIRTINTA NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBA19

KRONIKA 
• PAMĄSTYMAI GŪDŽIUOS GRAFOMANIJOS APKASUOS9

DE PROFUNDIS 
• VYTAS DEKŠNYS7
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS12
• DE PROFUNDIS REDAKCIJOS ATSAKYMAS L.JAKIMAVIČIUI7
• VISU GYVENIMU2

PROZA

NIJOLĖ RAIŽYTĖ

NEPAŽĮSTAMOJI IŠ SENOS FOTOGRAFIJOS

[skaityti komentarus]

Klasikinių veido bruožų moteris iš devyniolikto amžiaus žvelgė į mane su priekaištu tarsi klausdama: nejaugi taip lengvabūdiškai, net piršto nepajudinusi, įkiši šitą fotografiją į odinį aplankalą su užrašu "Neatpažinti asmenys" ir greitai užmiršti, kaip pamiršai kitus, kurių vardų tau taip ir nepavyko išsiaiškinti?

Ak, kokia įnoringa ponia, pamanau, tačiau mano ranka su fotografija sustingsta ore. Atidžiau pažvelgiu į moters portretą. Tamsios mąslios akys, santūrus, be mažiausios šypsenėlės, žvilgsnis, plonos kietai sučiauptos lūpos, kiek platoka nosis, - atrodo, kad ji tik ką nors uostė: gėles, kvepalus… Tamsūs ilgi plaukai, sušukuoti sklastymu per vidurį ir tampriai susegti nugaroje. Suknelė labai puošni, su rauktinukais, po kaklu - tviskanti sagė. Na ir išsipuošei! Gal tądien buvo tavo gimtadienis ar vardadienis, o gal tu specialiai nusipaveikslavai pas puikų Vilniaus fotografą, kažkokį lenką, galvodama apie tuos, kurie gyvens po tavęs. Palikai savo atvaizdą, tačiau kodėl neužrašei nei savo vardo, nei pavardės? Gal manei esanti neverta, kad apie tave kalbėtų, į tave žiūrėtų, prisimintų, pasakotų keisčiausias istorijas. Neabejoju - buvai labai gera, stropi katalikė ir savo gyvenimą paskyrei labdarai, kilnioms idėjoms. Aukštuomenės vakarėliuose ne kartą kirtaisi su sulenkėjusiais pasipūtusiais bajorais, ne kartą gynei niekinamą ir svetimtaučių trypiamą lietuvišką žodį. Gal keletas lemtingą minutę ištartų tavo sakinių buvo svarbesni negu ilgas ir bevaisis garsaus karaliaus valdymas. Nežinau, ar buvai laiminga… Tavo akys liudija, kad patyrei nemažai sielvarto ir skausmo, tačiau, matau, tu ne iš tų lengvabūdžių panelių, kurios ieškojo lengvo gyvenimo. Dažnai keičiamos suknelės, parsivežtos iš Paryžiaus, prabangūs papuošalai, lėkšti juokeliai salonuose, įsikibus į parankę galantiškam kavalieriui, - visa tai, rodos, nedera prie tavo veido. Išgyventą dramatišką meilę tikriausiai amžiams paslėpei savo širdyje tarytum neįžengiamose senosios Lietuvos giriose. Sudeginai visus laiškus, dienoraščius. Koks kuklumas, koks santūrumas, koks paslaptingumas! Ak, jūs, kukliosios, gerosios panelės ir ponios iš devyniolikto amžiaus, globojote už save silpnesnius, likimo nuskriaustus, gražiausias dienas atidavėte rašytojams, filosofams, dailininkams, daktarams, mokslininkams, kunigams, o pačios likote gūdžioje užmarštyje; nei jūsų vardų, nei pavardžių nėra enciklopedijose, jūsų nemini orūs istorikai, apie jus nekuria romanų rašytojai.

Gal man tik pasirodė, bet tu, regis, susiraukei. Kodėl? Tau nepatinka mano samprotavimai? O gal nori, kad kuo greičiau kibčiau į darbą? Gerai jau gerai - pabandysiu ką nors sužinoti apie tave, tačiau nieko neprižadu; kartais muziejininkės darbas būna ilgas, kruopštus, tačiau tuščias, bevaisis, o kartais - trumpas, bet duodantis stulbinančių rezultatų; viskas, kaip ir gyvenime, čia priklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių, o gal nuo mėnulio. Nuo mėnulio? Matau - šypsaisi. Šiąnakt, garbioji ponia, bus pilnatis, ir spustels šaltukas. Dangus taip tviskės žvaigždėmis, kad prieš jas nublanks net prašmatniausi didmiesčio žibintai. Sustirę vargani medžiai pasidabins pelynų spalvos šerkšnu, ir visi žiūrės tik į juos, žiūrės ir šnibždės: kaip gražu…

Ponia - garbingo amžiaus literatūros mokslininkė, kurios namuose jau lankiausi keletą kartų, manęs laukė. Mažytis apvalus stalelis buvo gražiai serviruotas, ant komodos žydėjo rožės. Jos neatskiriama draugė - keisto melsvo kailio katė - kaip visada, užšokusi man ant peties, lyžtelėjo skruostą. Kai ją paglosčiau, teikėsi susirangyti sterblėj. Į atsineštą fotografiją ponia Adelė iš pradžių nekreipė nė mažiausio dėmesio: ilgai kūreno krosnį, žarstekliu maišydama žarijas ir pasakodama istorijas iš jaunystės laikų, paskui, uždegusi gal dešimt žvakių, pakvietė išgerti arbatos. Vėliau, pasakodama apie savo du seniai mirusius vyrus - vienas, tremtinys, palaidotas šaltajame Sibire, antrąjį pasiglemžė vėžys, - išbūrė mano likimą kortomis; apsnūdusi nuo karštos arbatos ir krosnies skleidžiamos šilumos, mažai ką begirdėjau, įsidėmėjau tik žodžius: "O o o , kiek dar visko bus…" Ir tik tada, kai pro retą užuolaidą nosį kyštelėjo plačiai besišypsantis mėnulis, ponia Adelė užmetė vieną akį ir į seniai viltį praradusią nepažįstamąją. Mačiau, gražioji jauna ponia fotografijoje buvo suirzusi, nepatenkinta, rodos, priekaištavo: "Kodėl tu jos nepertraukei? Šita mokslininkė domisi tik savimi, aš jai visai neįdomi. Nors ponios kambarys lūžta nuo knygų, senų žurnalų ir paveikslų (kaip ji dar ir gyva, tūnodama tokiose dulkėse?), tačiau abejoju, ar ji ką nors girdėjo apie mane…"

- Neniurzgėk, - tyliai sudraudžiau nepažįstamąją iš senos fotografijos, - gerbkime bent jos pastangas.

Deja, tikrai nesivyliau. Ponia Adelė, palingavusi galva, tarė:

- Tokios moters niekur niekada nemačiau, ji tikrai ne rašytoja, nebent kokia turtinga dvarininkaitė ar mieste gyvenusi bajoraitė, kokių buvo ne viena ir ne dvi…

Taigi, nieko nepešusi, pagaliau atsisveikinau su vaišinga seniausia miesto gyventoja. Nors buvo vėlyvas metas, tačiau namai neviliojo; gal todėl, kad galva tebesvaigo nuo žvakių ir smilkalų kvapų, ausyse tebeskambėjo ponios Adelės pasakojimai; atrodė, kad žmonės, apie kuriuos ji man šnekėjo, pavirtę juodais šešėliais, seka iš paskos, lyg norėdami dar ką nors svarbaus pasakyti, - gal tai, ko nepasakė ar net nežinojo ji pati. Tačiau aš nenorėjau ilgiau pasilikti devynioliktame amžiuje, norėjau gyventi šiandien, dabar, šią valandą, šią minutę. Gal kavinės nerūpestingumas ir šurmulys man padės? Gal štai čia, išsigandę tirštų dūmų, pykčio, šlykščių keiksmų, vulgarybių, triukšmingos muzikos ir kvailai kikenančių panelių, mane apleis juodieji praeities šešėliai.

Atsisėdau pačiame kampe, priešais duris, ir, užsisakiusi taurę vyno, nužvelgiau dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios publiką: trys stebėtinai viena į kitą panašios jaunos merginos viliojo prie gretimo stalelio sėdinčius vyrus, tačiau jie į jas nekreipė nė mažiausio dėmesio. Prie kito staliuko įsikūrusi plikagalvių kompanija bjauriai keikėsi, o salės viduryje, rodos, viską pamiršusi, šoko susiglaudusi porelė. Pastebėjau, kad nė viena mergina nenešioja sijono, - visos mūvi kelnes, kurios, kiek tik įmanoma, aptempia jų siaurus berniokiškus užpakaliukus. Visi, išskyrus šokančią porelę, barmeną ir mane, be perstojo rūkė. Netrukus man net ėmė perštėti gerklę.

Kai jau buvau besprunkanti į lauką, staiga prasivėrė plačios medinės durys, ir jose pasirodė neaukšta, tačiau dailios figūros, įsmaugtu bitės liemeniu, plačiai moteriškais klubais, iškiliu biustu moteris. Vilkėjo tokią pačią suknelę, kaip ir nepažįstamoji iš senos fotografijos. Plaukai, veidas, papuošalai… lyg jau matyta… Velniai rautų, bet juk tai - ji!

Pamačiusi mane, šelmiškai pamerkė akį.

Visi vyrai sužiuro į ją. Sumaigę nebaigtas rūkyti cigaretes į pelenines, liovėsi keikęsi, pritilo, o paskui kaip apsėsti sutartinai puolė patarnauti atvykėlei: plikagalvis patraukė kėdę, kaimynių gražuolių nesugundytas ponas pataisė ilgo sijono klostę, užkliuvusią už atlošo, kažkuris net ėmė deklamuoti Šekspyro sonetus ("Nors gyvas dar esu, jaučiuosi žuvęs. Galvoj man viskas sukasi ratu…"), o barmenas, netekęs žado, tik spoksojo, nežinodamas, ką daryti, ko jai pasiūlyti. Vienoje rankoje moteris laikė rimbą, - matyt, atjojo ant žirgo, - o kitoje - kažkokį keistą ginklą. Buvo sveikai įraudusi, visa švytėjo.

- Gal pakvaišai! - šūktelėjau išsigandusi. - Šis laikmetis ne tau. Tave, liauną švelnią gėlelę, pražudys nenuoširdumas, apgaulės, žiaurumas, nepagarba. Tad geriau grįžki atgal į seną fotografiją ir ramiai ilsėkis.

Moteris neklausė mano perspėjimų, tik, priėjusi kiek arčiau, tarė:

- Tu čia dabar ramiai gurkšnoji vyną, o aš, tavo metų būdama, jau medžiojau giriose. Man nieko nereiškė nušauti stirną ar šerną. Medžioklė buvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Nebuvau tokia sentimentali ir atsargi kaip tu. Tad palik mane ramybėje ir leisk man elgtis taip, kaip noriu.

- Gerai jau gerai, daryk kaip išmanai. Jeigu tu prisimeni, kad mėgai medžioti, tai gal žinai ir savo vardą, savo kilmę?

- Gaila, bet daugiau nieko neprisimenu. Net savo vardo.

Išeidama iš kavinės, dar kartą atsidariau rankinuką ir pažvelgiau į seną fotografiją. Moters atvaizdo joje nebuvo - rankoje laikiau tik storus kartoninius ir labai puošnius rėmelius. Auksiniai ornamentai tarsi juokėsi iš manęs: ji paspruko, čia tai bent! Jeigu kam nors papasakosi, niekas nepatikės, tad geriau tylėk kaip vandens į burną prisisėmusi.

Kitą rytą pramiegojusi pavėlavau į darbą. Muziejaus direktorius, su kuriuo vos ne kaktomuša susidūriau ant laiptų, nusišypsojęs atsakė į pasveikinimą ir net nepasiteiravo, kodėl vėluoju. Direktorius buvo supratingas, demokratiškų pažiūrų žmogus, todėl darbuotojai jį gerbė ir niekada jam nedarydavo gėdos. Tik kartą mačiau jį priblokštą ir sutrikusį. Viena muziejaus budėtoja staiga jam atnešė tokį pareiškimą: "Prašyčiau atleisti iš darbo, nes naktimis mane ėmė persekioti vaiduokliai. Tikriausiai tai mirusių rašytojų vėlės!" Direktorius, netekęs žado, klausėsi keisto moters monologo.

- Jie, pone direktoriau, vaikšto lubomis ir sienomis, dūksta ekspozicijų salėse ir koridoriuose, juokiasi, šnibždasi, o kartais net ir bjauriai barasi, keikiasi, gal net tarpusavyje pešasi. Praeitą naktį kažkuris sudaužė Petro Cvirkos vazą. Ne aš ją sudaužiau, bet jie. Jie! Gal tas pakvaišęs, į juodąją magiją įnikęs Herbačiauskas, gal vėjavaikis Kazys Binkis ar ta mimoza Salomėja Nėris. Žinot, kaip dabar visi puola tą vargšę moterį, skaičiuodami jos nuodėmes ir meilužius. Gal ją kuris nors emigrantas (dabar ir jų archyvai čia susigrūdo) piktai užsipuolė, o ji, pagriebusi po ranka pasitaikiusią vazą, gynėsi. Na, aš tik taip manau. O kur dar rašytojai - buvę partizanai, saugumiečiai, spaliukai, komjaunuoliai, komunistai, žydšaudžiai, kunigai, ateistai, šizofrenikai, psichopatai, homoseksualistai, lesbietės, ištvirkėliai, sadistai ar seksualiniai maniakai. Visi po vienu stogu - kaip baisu!

Direktorius manė (niekas nežino, kaip buvo iš tikrųjų), kad budėtojai pasimaišė protas dėl to, jog ji sudaužė memorialinę rašytojo Petro Cvirkos vazą, todėl ramino ją kaip įmanydamas.

- Nesikrimskit, ponia, - sakė, - keramikas padarys lygiai tokią pačią - pamatysit.

Tačiau budėtoja neapsiramino, teko ją išvežti į psichiatrinę ligoninę. Paskui mes, muziejininkės, ilgai guodėme sutrikusį vargšą Rašytojų muziejaus direktorių. Vaišinome konjaku ir pažadėjome užpirkti mišias už visus mirusius rašytojus, kad jie čia mums nesivaidentų ir tarpusavyje nesipeštų. Sumetę po litą, taip ir padarėme. Dar patarėme direktoriui į naktinius budėtojus priimti tik stiprių nervų žmones, o ne paliegusias moterytes.

Atsisėdusi už darbo stalo, nekantraudama išsitraukiau fotografiją su nepažįstamosios atvaizdu ir labai apsidžiaugiau. Vaje! Drąsuolė sugrįžo! Tačiau kas čia dabar jai atsitiko? Geriau įsižiūrėjusi pastebėjau, kad viena moters akis buvo pamušta, o skruostas perrėžtas kažkokiu aštriu daiktu. Pasiėmusi didinamąjį stiklą, apžiūrėjau ją kaip chirurgė. Taip taip… žaizdos visai šviežios…

Kolegė muziejininkė kažką man kalbėjo. Tačiau aš taip buvau įnikusi į ekspertizę, kad nieko neišgirdau. Ir tik tada, kai ji į mane paleido trintuką, atsitokėjau.

- Vakar, - sakė ji, - skambino ponas N. Pasigyrė, kad turi gerai išsilaikiusių (daugybę metų pragulėjo metaliniame bidone žemėse) kontrafakcinių leidinių. Gal ką ir parduos, žinoma, už padorią sumą.

Pažadėjusi kurią nors laisvesnę dieną palaikyti jai kompaniją, vėl tęsiau ekspertizę. Na ir kas čia tau taip užvožė? Su kuo susipešei?

Nepažįstamoji graudžiai ir tyliai sušnibždėjo:

- Vidurnaktį gatvėje mane užpuolė kažkokie vaikigaliai ir norėjo atimti auksinę sagę. Išgelbėjo senas šautuvėlis ir parakas. Smagu buvo žiūrėti, kaip jie dėjo į padus.

- Oho! Tu moki apsiginti!

- Aš juk medžiotoja.

- Ką dar veikei šią naktį?

- Apžiūrėjau parduotuvių vitrinas (jos tikrai nuostabios), ten sukabintus keistų modelių drabužius, naktiniame bare susipažinau su gražiu ilgaplaukiu jaunuoliu, aktoriumi, nusifilmavusiu jau dviejuose filmuose, tačiau prie jo paskui prikibo kažkokia klaikiai išsidažiusi (gal prostitutė) apgirtusi mergelė ir jį išsivedė. Išeidamas jis klausė mano vardo ir prašė adreso, tačiau ką aš galėjau atsakyti: kad neturiu vardo, o mano namai - aplankalas su užrašu "Neatpažinti asmenys"? Maldauju, suteik man vardą ir pavardę. Užrašyk, kada ir kur gimiau. Tada aš būsiu kaip ir tu, kaip ir kitos, galėsiu su kuo nors susipažinti, susitikinėti, galėsiu kalbėtis apie meilę, gyvenimą ir mirtį.

- Gerai jau gerai, - nusileidau. - Argi pirmą kartą man tenka meluoti… Užrašysiu, kad esi Berta Pugačiauskaitė. Bajoraitė. Gimė Vilniuje tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt antraisiais. Kada mirė - neaišku. Palaidojimo vieta taip pat nežinoma. Daugiau žinių apie šią moterį nerasta. Ar tai tave tenkina?

- O! Ačiū. Nuostabu. Berta. Tai taip gražiai skamba.

Dar kažką norėjau jai sakyti, tačiau nepažįstamoji staiga vėl ėmė ir dingo iš fotografijos. Tikriausiai išbėgo į vaistinę tepalo žaizdoms užsigydyti, o gal… ieškos to gražaus ilgaplaukio jaunuolio, apie kurį man nuoširdžiai užsiminė. Juk dabar ji jau turi savo vardą.

Sėkmės tau, Berta!

2001-2002 m.

 

Skaitytojų vertinimai


55712. liuvida :-) 2009-11-15 21:53
labai patiko

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
8:56:25 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba