Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-09 nr. 2949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS20
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• Viktorija Daujotytė.
IR ABEJOJANT
3
• Teodoras Četrauskas.
KAS BALSUOS PRIEŠ?
2
• MENO MONAI MENAMI3
• Vytautas Girdzijauskas.
KALĖDINĖ GINTARO BERESNEVIČIAUS PASAKA
2

POEZIJA 
• DOMANTAS RAZAUSKAS28
• POEZIJOS PAVASARIS 2003
• POEZIJOS PAVASARIS 2003 MOKSLEIVIAMS

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• JANIS VESELIS

KULTŪRA 
• Marytė Kontrimaitė.
PASIKALBĖJIMAI JELGAVOJE
1
• 2002-ŲJŲ METŲ AUTORIAI1

PAŽINTYS 
• KAZIMIERAS ALEKNA VIDSODYJE4

KNYGOS 
• Jadvyga Bajarūnienė.
APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ - SUBTILIAI IR ŽMOGIŠKAI
11
• Virginija Paplauskienė.
IŠEIVIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS
• NOVA ISTRA1
• NEIŠTIKIMOJI
• INGRIDA KAVEN3

IN MEMORIAM 
• SU JONU LAUCE ATSISVEIKINUS5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vidas Poškus.
SPALVOS, SPONTANIŠKUMAS IR RIKSMAS
1
• Irena Talutytė.
JAUNIMO KALBA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ...MEILĖ IŠGELBĖS LIETUVĄ...1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
"ALLA METAMORPHOSE"
2
• Jonė Fridmanaitė.
SCENOJE - SUGRĮŽĘS VILNIAUS VAIKAS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
NUVAINIKUOTAS HORIZONTAS
4
• Renata Ščerbavičiūtė.
AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI
4
• Jurgita Ludavičienė.
DŽIOVINTOS GĖLĖS IR PRISIMINIMŲ LAGAMINAS IŠ OSLO
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEKIO INTRIGA

TEATRAS 
 "MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"1
• Martynas Petrikas.
"VAGINOS MONOLOGŲ" MONOLOGAS
31
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIUOSE VAIKAMS NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAVOJINGOS GAUJOS IR NEPAVOJINGOS "MIRAMAX" IŠPAŽINTYS

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21 VALANDĄ VIETOS LAIKU1
• PATVIRTINTA NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBA19

KRONIKA 
• PAMĄSTYMAI GŪDŽIUOS GRAFOMANIJOS APKASUOS9

DE PROFUNDIS 
• VYTAS DEKŠNYS7
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS12
• DE PROFUNDIS REDAKCIJOS ATSAKYMAS L.JAKIMAVIČIUI7
• VISU GYVENIMU2

TEATRAS

"MUS PALAIKO UTOPIJOS KŪRIMO ĮTAMPA"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Audronis Liuga
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Gegužės 16-24 d. Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro mažojoje scenoje, "Menų spaustuvėje", dviejose Jaunimo teatro scenose, vyks jau tapusi kasmetinė "Naujosios dramos akcija", kurioje bus parodyti keturi garsių pasaulio režisierių spektakliai, penki lietuvių režisierių parengti šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai, vyks susitikimai su atvykstančiais režisieriais, dramaturgais, visais projekto dalyviais. Apie šiųmetinę akciją pasakoja jos sumanytojas, organizatorius ir ideologas, Teatro ir kino edukacijos ir informacijos centro vadovas (bei pats sau pavaldinys) AUDRONIS LIUGA.

Kiekvienais metais grasinate, kad "Naujosios dramos akcija" paskutinė, tačiau šis renginys, sumanytas kaip vienkartinis, jau faktiškai tapo vienintelis (po LIFE festivalio), kuriuo siekiama supažindinti Lietuvos žiūrovus su pačiais ryškiausiais pasaulinio teatro reiškiniais, ir metai iš metų tai daroma. Kodėl grasinate, kad neberengsite akcijos, ir tų grasinimų visgi netesite?

Na, tai nėra labai dėkingas darbas. Šios akcijos idėja įdomi pati savaime, tačiau jos įgyvendinimas - ypač neturint savo techninės bazės, pastovios "gyvenamosios vietos" - yra labai komplikuotas. Kiekvieną kartą po akcijos sakau - viskas, man gana. Galvoju, kad turiu teatrologo profesiją, galėčiau dirbti tiesioginį darbą, tik nesu, beje, įsitikinęs, kad iš rašymo galima šiandien pragyventi. Norėdamas rengti tokio pobūdžio renginius, turi žinoti ir išmanyti viską - ir kur reikės įkalti vinį, ir buhalterinius dalykus. Antraip neturėsi apie ką konkrečiai šnekėti su suburtais akcijai žmonėmis. Tačiau vienintelis impulsas, kuris vis dar palaiko, žinoma, tas, kad akcija vis dar įdomi man pačiam. Aš netikiu projektais ir programomis, kurios daromos institucijų, norinčių gražiai pasirodyti valdžiai ar visuomenei, norinčių, kaip dabar madinga sakyti, gražiai išleisti pinigus ar pamaloninti rėmėjus. Man atrodo, kad tokie dalykai negyvi. Ar gyva mano organizuojama akcija - apie tai sprendžia kiekvienais metais žiūrovai, tačiau man yra įdomu ne šiaip suorganizuoti renginį. Tas procesas gal mažiausiai patrauklus. Įdomu yra savo rankomis padaryti, inspiruoti tam tikrus kultūros faktus, kurių man ir mano bendraminčiams trūksta šiandieniniame teatro peizaže. Atsiradę nauji spektakliai ir tai, kad jie įdomūs Lietuvos žiūrovams, kad jie pritraukia Europos festivalių dėmesį, ir yra pagrindinis stimulas judėti į priekį. Pirmasis tikslas pasiektas - teatruose atsirado ir daugėja naujų pjesių, jomis domimasi, vadinasi, vertėjo dirbti. Tačiau kiekvienais metais programos formavimas, apsisprendimas, ką gi atvežti į Lietuvą parodyti, apie ką šia akcija kalbėti, yra visų pirma iššūkis man pačiam. Negaliu kiekvienais metais sakyti - pažvelkite, kokia įdomi yra britų dramaturgija. Vieną kartą tai parodei, pareiškei, ką manai, ir viskas, kartoti to nebegali. Nes reikia ieškoti naujų teatrinio gyvenimo aspektų. Negalima visą laiką teigti, jog teatrui turi būti įdomios (ar yra įdomios) tik aktualijos.

Akcijos moto "Atgal į ateitį" yra lyg užuomina, kad šiek tiek keičiasi renginio turinys, kad dominuos tradicijos. Kaip pats interpretuojate akcijos paantraštę?

Pernai akcija vadinosi "Britų iššūkis - lietuvių atsakas". Pabrėžiau šį devizą ir atvežtiniais spektakliais, ir lietuvių režisierių darbais, pjesių skaitymais. Labiau orientavausi į tą minėtą aktualumą. Bet manau, kad šiandien, kai teatrai labiau domisi nauja Europos dramaturgija, aktualumo sąvoka tampa kasdienybe. Ir ne tik teatre - masinėje kultūroje, spaudoje taip pat. Pajutau poreikį paklausti, kiek šiuolaikiniame teatre gali būti gyvybingi dalykai, nesusiję su vienadienėmis socialinėmis ar kitokiomis problemomis. Apskritai teatro praeities, tradicijų, istorijos refleksijos yra vienas kertinių šio meno klausimų. Ir didžiausi iššūkiai jam. Teatras, viena vertus, egzistuoja čia ir dabar. Kita vertus, įdomu pažvelgti, kiek jis sugeba vienadienėje kultūroje (o joje dominuoja būtent vienadieniai dalykai) apeliuoti į esmingesnius dalykus, kaip jis gali prasiskverbti per tą masinės kultūros paviršių. Aktualus klausimas - kas ta praeitis? Kai kalbame apie ją, tai sakome "Žaldokynė", Borisas Dauguvietis... Bet man praeitis - kur kas platesnė sąvoka. Ji glaudžiai susijusi su atminties sąvoka. Jei prisimeni, vadinasi, ir reflektuoji. Yra šalies, tautos kolektyvinė atmintis, tačiau ji gyva tik per individualias emocijas. Tradicija mene taip pat egzistuoja tik per individualią menininko atmintį. Sakoma "žanras prisimena save", "istorija prisimena save". Įdomu, kaip ta atmintis komunikuoja su šiuolaikiniu žmogumi per temas, žanrus.

iliustracija
"Žiema", rež. Oskaras Koršunovas

Jūsų principas, kiek žinau, yra atvežti į Lietuvą tik tuos spektaklius, kuriuos matėte pats ir kurių menine kokybe neabejojate. Papasakokite apie atvežamus kūrinius ir jų režisierius.

Spektaklių atranką iš dalies lėmė geografija. Ankstesnėse akcijose daug dėmesio skyriau didelėms kultūrinėms erdvėms - britų, prancūzų, vokiečių. Šįmet norėjosi, kiek leis galimybės, pasižvalgyti po Baltijos šalis - dalyvaus Norvegijos, Suomijos, Latvijos, Rusijos spektakliai. Akcija prasidės Oskaro Koršunovo Norvegijoje režisuota Jono Fosse`s pjese "Žiema". Tai pjesė, grįsta melodramiška istorija, dviejų vienišų žmonių susitikimu. Spektaklis yra labai įdomus paties Oskaro kūrybos kontekste. Režisierius šiandien kuria šiek tiek kitokį teatrą. Žinome jį kaip didelių formų, agresyvių priemonių šalininką. O "Žiema" - minimalistinės formos, be to, pati medžiaga Koršunovui nėra būdinga. Jonas Fosse - tai Čechovo, Ibseno, Becketto tradicija. Ja Oskaras nelabai domėjosi. "Žiema" - impresionistinė pjesė, o Oskaras niekada nebuvo impresionistas. Taigi šiame spektaklyje susitiks impresionistinė literatūra ir ekspresionistas režisierius. Norėjosi atvežti "Žiemą" ir todėl, kad po "Oidipo karaliaus" labai įdomu pažvelgti, kaip menininkas įstengia naudoti visai kitokias priemones, nei pažįstamos mums. Kaip melodraminis siužetas suskamba didelių formų režisieriaus rankose.

Seniai Lietuvoje norėjau pristatyti Andrejų Mogučį, kurį laikau vienu įdomiausių keturiasdešimtmečių kartos režisieriumi. Jis neturi savo teatro, daugiausia gastroliuoja ir dirba užsienyje. Jo spektaklis "Durnių mokykla" gal tiksliausiai atitinka atminties sąvoką ir galėtų būti šiųmetinės programos centras, nes kreipiasi į kiekvieno atmintį. Spektaklis neturi aiškiai išreikšto teatrinio žanro, tai kino, teatro, instaliacijos samplaika, šių menų ryšių nagrinėjimas. Ir per šiuos ryšius bandoma atsekti žmogaus, kurio psichika pažeista, prisiminimų emocinę geografiją. Spektaklis gretinamas su Andrejaus Tarkovskio "Veidrodžiu", yra gavęs visus garbingiausius Rusijos teatrinius apdovanojimus, vienintelis iš Rusijos pelnęs prizą BITEF festivalyje.

Pirmą kartą Lietuvoje viešės ir latvis Viesturas Kairišas - žinomas teatro, kino, operos režisierius. Vilniuje įvyks spektaklio "Jasmina" premjera. Mačiau tik jo eskizą, tačiau gerai žinau dramaturgės Ingos Abelės pjesę, kurioje miesto istorija supinama su žmonių gyvenimais. Autorė parodo, kaip stipriai miesto praeitis veikia dabartinius žmones, kurie iš visų jėgų stengiasi būti šiuolaikiški. Teatras dažnai pamiršta, kad dabarčiai daro įtaką praeitis. Be to, turėsime progą matyti ir naujos teatro krypties gimimą. Būtent šiuo spektakliu Viesturas Kairišas pradeda įgyvendinti savo teatro "United Intimacy" ("Jungtinis intymumas") programą.

Na, o režisierius Kristianas Smedsas - mūsų teatro žiūrovams pažįstamas dar nuo LIFE festivalio, kuriame buvo parodytas jo "Dėdė Vania".

Gal apie Smedsą pasakykit šiek tiek plačiau - visgi šio menininko biografiniai posūkiai gali būti labai pamokomi. Jie kažkuo primena "miltiniškąjį" kelią.

Taip, Kristianas - unikalus menininkas. "Takomo" teatras, kurį jis įkūrė Helsinkyje, buvo pats populiariausias Suomijoje, vienintelis, labai aktyviai kviečiamas į festivalius. Bet prieš metus Smedsas paliko ir šį teatrą, ir Helsinkį. Išvažiavo į mažą Kajanio miestelį. Buvau ten žiūrėti "Voiceko" repeticijų ir vietą galėčiau palyginti, na, tarkim, su kokiais mūsų Anykščiais. Viskas, kas yra tame miestelyje, - tai Smedso teatras. Medinė troba, į kurią jau plūsta aktoriai, festivalių organizatoriai, šiaip teatro mėgėjai. Pas mus jaunas menininkas savęs neįsivaizduoja be sostinės, čia esančių teatrų ar ŠMC. Smedsas - absoliuti priešingybė, jis pats gali visur sukurti meno centrą, pats juo tapti. Be to, kiekvienas jo spektaklis labai glaudžiai susijęs su aplinka. Dabar provincijoje jis kuria teatrą, kuris rastų bendrą kalbą su tos provincijos bendruomene. Smedso teatras lyg klausia: kas buvo Suomija, kas ji yra dabar? Jis remiasi mitologija, archetipais. Pats Kristianas prirašė "Voicekui" papildomo teksto. O apie patį spektaklį galiu pasakyti, kad tai yra psichodelinė roko opera, kurios finalas sukelia šoką, realybės šou tarsi transformuojasi į teatrą, nebegali suprasti, kas yra tikra, o kas ne. Jaunas, energingas, atrakcinis spektaklis.

iliustracija
"Voicekas", rež. Kristianas Smedsas

Akcijos struktūra lyg ir nesikeis - be atvežamų spektaklių, pamatysime naujų pjesių eskizus, skaitymus, kuriuos rengia Rimas Tuminas, Cezaris Graužinis, Sigitas Račkys, Ramunė Kudzmanaitė (nauja, kad ji repetuoja Smedso radijo pjesę, kurią transliuos Lietuvos radijo I programa). Tačiau gana paslaptingai pristatote Tankredo Dorsto "Meriliną" - kaip Menų spaustuvės inicijuotos tęstinės meninės programos "Pravda" dalį. Kas ta "Pravda"?

Šiek tiek dirbu besikuriančioje organizacijoje "Menų spaustuvė" - esu atsakingas už programas. Man buvo pasiūlyta sugalvoti tęstinę programą, kuri būtų susijusi su "Menų spaustuvės" vieta - buvusia "Tiesos" spaustuve. Taigi yra buvusi "Pravda", šios spaustuvės praeitis, ir yra įsivaizduojama ateitis. "Pravdos" projektas - siūlyti menininkams dalyvauti šioje "zonoje" su projektais, kurie susietų praeitį, jos tapsmą moderniu menų centru ir įsivaizduojamą ateitį. Projekte gali dalyvauti visų sričių menininkai, jų projektai turi būti dokumentuojami ir tapti šio centro kūrimo istorija, dabarties menininkų idėjų istorija. Man labai įdomu pažvelgti, kaip ši zona transformuojasi, kokios yra siūlomos buvusiai "Pravdai" tiesos. Kokia yra meninė tiesa? Į šį klausimą ir siūloma atsakyti.

O kokia Dorsto "Merilino" tiesa?

Tai gigantiška istorija, kurioje sujungiami viduramžiai ir Antrasis pasaulinis karas, inkvizicija ir neonacizmas. Jos veikėjai - mitų ir legendų personažai, karalius Artūras, apskrito stalo riteriai, Gralio taurės ieškotojai. Visos pjesės pristatymas truktų apie 16 valandų. Tai beprotiškas projektas. O pjesės esmė ta, jog visi joje suburiami tam, kad būtų sukurta utopinė vieta - tiesos, gėrio, taikos vieta. Ji kuriama tarsi remiantis Vakarų civilizacijos vertybėmis, o viskas baigiasi didžiule tragedija - tėvas žudo sūnų, visi kovoja su visais, vyksta grandiozinės skerdynės. Šios pjesės skaitymas - vienas didžiausių išbandymų ir man, ir "Menų spaustuvei", ir, žinoma, repetuojančiam Gintarui Varnui. Kai visi susirinkome šaltame kambarėlyje - Gintaras, aktoriai Saulius Balandis, Viktorija Kuodytė, Povilas Budrys, Andrius Bialobžeskis, - supratome, kad norime padaryti tai, kas neįmanoma: "ant pliko akmens" parodyti tokios apimties literatūrinę medžiagą. Bet tai vėlgi - bandymas paversti realybe nors mažiausią tos utopijos dalį. Šiandien, kai viskas remiasi pragmatiškumu, įvaizdžio dalykais, nyksta kultūrinės utopijos sąvoka. Bet mus galbūt tik tai ir palaiko - utopijos kūrimo įtampa. Toje utopijoje ir apskritai "Naujosios dramos akcijoje" dalyvauja tik tie menininkai, režisieriai (kalbu ir apie atvykstančius Andrejų, Viesturą, Kristianą, ir apie lietuvius), kurie nori pajudinti iš vietos vienus ar kitus projektus. Be daugybės žmonių norų tai būtų neįmanoma, turint labai mažai lėšų.

Kalbėjosi RASA PAUKŠTYTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


2824. Anykštėnas2003-06-27 10:12
Pirma apsilankykit ir pamatykit Anykščius, o tada rašykit apie medines trobas. Nors tai yra mažas miestelis. bet jaune visiška tundra.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
8:56:23 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba