Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-25 nr. 3324

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
stuburinis
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kūrėjai bus apdrausti
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pakelta galva žengiant į Boloniją

POLEMIKA 
• JONAS PALIONIS.
Nekraipykime mūsų bendrinės kalbos istorijos!
8

PUBLICISTIKA 
• RIMANTAS ŠALNA.
Vienas iš paskutiniųjų jėzuitų – Juozapas Mickevičius
4

KNYGOS 
• PRANĄ BIELIAUSKĄ kalbina RAMINTA VAŽGĖLAITĖ.
Tobulas magiško skausmo realizmas
2
 EGLĘ BIELSKYTĘ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
Įstabiai gyvas Stambulo paveikslas
• JANINA SURVILAITĖ,
Ciurichas (Šveicarija).
Kai atsiveria reikšmingos praeities vartai
• Mieli Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nariai,3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Klaipėdos pilies teatro režisierių ALVYDĄ VIZGIRDĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
„Niekada nelaikiau mūsų profesijos sunkia...“
• Dailiosios lyties ypatumai ir juodojo humoro klasika
• RIMA POCIŪTĖ.
Istorinės dramos vieta šiuolaikiniame teatre ir istorizmo ilgesys
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Apie „nemandrius“ dalykus – mirtį ir gyvenimą
1

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Metafizinė egzistencijos erdvė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atsargiai, degtukai!
• JULIJA MUŠINSKIENĖ.
Dailės konkursas „Lietuvos sakmė“
1
• Parodos „Lietuvos sakmė“ konkurso nuostatai
• Projektas „Grafikos kontekstai: Deklaracija“

MUZIKA 
• JAV muzikų viešnagės Lietuvoje
• GEDMINTĖ SAMSONAITĖ.
Jeano Sibelijaus muzikos koncertas

POEZIJA 
• RASA GELEŽINYTĖ7

PROZA 
• DEIMANTĖ BANDZEVIČIŪTĖ.
Laiškai Tau
4
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Lieptas
8
• STASYS BABONAS.
Apšviesta naktis
3

VERTIMAI 
• XAVIER FARRE
• PATRIZIA CAVALLI

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ribos
147

FOTOGRAFIJA 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Pastelinių spalvų kontrastai

DE PROFUNDIS
„O dabar visi kartu pagalvokime:
ką man išgerti?“ Venedikt Jerofejev
 
• IEVA GUDMONAITĖ.
būviniai
5
• ANATOLIJ TRUŠKIN.
Pavojingas panašumas
1

KNYGOS

Įstabiai gyvas Stambulo paveikslas

EGLĘ BIELSKYTĘ kalbina RŪTA BURBAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

        Elif Shafak romanas  „Stambulo pavainikė“, pasirodęs 2006 m., pernai pasiekė ir Lietuvos skaitytojus. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ekspertai atrinko jį į Metų verstinės knygos rinkimų šešetuką ir rekomenduoja skaitytojams.

        Kontraversiški, aistringi E. Shafak kūriniai išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų. Gimusi Prancūzijoje, į Turkiją ji grįžo tik paauglystėje, bet stiprus ryšys su turkų kultūra, tradicijomis ir istorija jaučiamas kiekviename E. Shafak kūrinyje. Osmanų istorija, islamo mistika ir šiandieninių turkų tapatybės paieškos – pagrindinės rašytoją dominančios temos. „Stambulo pavainikė“ –­ romanas apie istorinę atmintį, apie skriaudą, kaltę ir susikalbėjimą.

        Vertėja Eglė Bielskytė Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau mokyklose dėstė lotynų bei lietuvių kalbas, dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriuje, vertė filmus televizijoje. Šiuo metu dirba lietuvių literatūros projektų vadove, verčia prozą iš anglų kalbos. 

        EGLĘ BIELSKYTĘ kalbina RŪTA BURBAITĖ.


Koks Jūsų požiūris į Elif Shafak „Stambulo pavainikę“?

Labai geras. Paprastai knygą imuosi versti tik tada, jeigu jinai patraukia, sužavi (juk tai mano laisvalaikio pomėgis). O paskui, jau versdama, ir iš viso ją įsimyliu. Tad turbūt negaliu būti labai objektyvi vertintoja.

Lietuvos skaitytojams tai pirmoji pažintis su E. Shafak kūryba. Ar ši autorė gerai žinoma pasaulyje?

Tai pirmoji šios autorės knyga, išversta į lietuvių kalbą, bet iš viso ji yra parašiusi jau dvylika („Stambulo pavainikė“ –­ dešimta). Shafak – viena populiariausių dabartinių turkų autorių, tikrai žinoma daugelyje pasaulio šalių. Ji laikoma savotiška kosmopolite – gimė Prancūzijoje, diplomatės šeimoje, į Turkiją grįžo tik paauglystėje, mokėsi Ispanijoje, Amerikoje. Šiuo metu dėsto politinius moks­lus – tiek Amerikoje, tiek Turkijoje. Ir knygas rašo ir turkų, ir anglų kalbomis –­ „Stambulo pavainikė“ buvo parašyta ang­liškai (taigi į lietuvių kalbą versta iš originalo kalbos), ir tik vėliau išversta į turkų kalbą.

Tad apie ką ši knyga?

Atsakyti kartu ir lengva, ir labai sunku. Kai 2006 m. knyga pasirodė Turkijoje, autorei buvo iškelta byla už turkiškumo pažeminimą, jai grėsė treji metai kalėjimo. Knygoje kalbama apie dabartinius turkų ir armėnų santykius, prisimenamas 1915 metų armėnų tautos genocidas. Tai –­­ viena pagrindinių knygos temų. Bet papasakoti siužetą ne taip paprasta.

Istorinė plotmė atskleidžiama pasakojant dviejų šeimų gyvenimą. Viena jų –  turkai Kazandžiai iš Stambulo. Be galo įdomi šeima, ją sudaro beveik vienos moterys, mat šios giminės vyrai miršta sulaukę keturiasdešimties metų. Kita – armėnų išeivių Čakmakčianų šeima, kadaise išgyvenusi genocidą, tremtį ir atsidūrusi JAV. Jauniausia iš jų – viena pagrindinių knygos veikėjų devyniolikmetė Armanuš. Ji yra armėno ir amerikietės duktė. Motina po skyrybų iš pasiutimo, norėdama atkeršyti tai didelei, nekenčiamai armėnų šeimai, tyčia išteka už turko. Šis turkas – Kazandžių šeimos sūnelis, bėgantis nuo savo, kaip Kazandžių vyro, lemties (ankstyvos mirties). Armanuš sunku suvokti, kas ji yra: armėnė, amerikietė? Ji atsiduria savotiškose pinklėse. Norėdama susigaudyti savyje ir gyvenime, slapčia iškeliauja į Stambulą ieškoti savo šaknų. Čia apsistoja patėvio šeimoje ir susidraugauja su bendraamže Kazandžių atžala – pavainike Asja, auginama keturių tetulių (iš kurių viena yra jos motina), močiutės ir prosenelės. Asjai, priešingai negu Armanuš, nerūpi nei turkų, nei jos pačios šeimos istorija, ­ ji sąmoningai nieko nenori apie tai girdėti. Taigi armėnė ir turkė klaidžioja po Stambulą, ieškodamos Armanuš giminės pėdsakų. Ir pamažu veriasi skaudūs dalykai, tiek tolimos praeities, tiek dabarties. Praeitis neatsiejama nuo dabarties.

Piešiamas nuostabus Stambulo paveikslas: gatvės, kavinės, užeigos, keltai, gatvelės. Labai gražus Stambulas ir labai skaudi istorija. Spalvingi romano veikėjai, ypač turkės moterys: viena jų turi tatuiruočių saloną, kita – griežta turkų istorijos mokytoja, trečia – keistuolė šizofrenikė, o ketvirta – aiškiaregė, ant jos pečių sėdi po džiną. Tie džinai dalyvauja veiksme, pasakoja apie praeitį, atskleidžia paslaptis. Ir skaitytojas tuo tiki! Nes tai – Stambulas.

Romane viena istorija aplimpa kitom, į jas įsiterpia dar kitos. Puikiai dera siužetai iš Biblijos ir iš rytietiškos pasakos. Yra net viena indoeuropietiška (išnašoje nurodoma, kad lietuviška) –  pasaka apie kraujomaišą, kaip brolis norėjo vesti seserį. Gana šiurpi istorija.

Koks Jūsų, kaip vertėjos, santykis su šia knyga? Koks buvo šios knygos vertimas? Galbūt kuo nors ypatingas?

Didžiausias sunkumas verčiant buvo armėniškos ir turkiškos realijos. Musulmoniškos apeigos. Nacionaliniai valgiai, papročiai. Armėniškos ir turkiškos frazės. Reikėjo ieškoti pagalbos iš šalies. Prie vieno stalo susėdę armėnai ir turkai atpažįsta vieni kitų patiekalus, bet vadina juos skirtingais vardais. Tai įdomūs susikalbėjimo ir nesusikalbėjimo, atskirties ir bendrumo dalykai.

Shafak stilius kiek sunkokas (ne sudėtingumo prasme), kartais atrodydavo, kad žodžiai lyg dirbtinai parinkti, ieškota kuo rečiau vartojamo. Keista, neįprasta sintaksė. Galbūt dėl to, kad knyga vis dėlto rašyta angliškai, ne gimtąja autorės kalba? Spėlioju.

Kuo „Stambulo pavainikė“ galėtų būti aktuali ir įdomi Lietuvos skaitytojui?

Lietuvos skaitytojui labai įdomūs japonai, kinai ir pan., kodėl turėtų būti neįdomūs armėnai ir turkai?  Shafak – puiki pasakotoja, mokanti prikaustyti skaitytojo dėmesį. Įstabiai spalvingas, gyvas, beveik užuodžiamas dabartinio Stambulo paveiks­las! Su įvairiausio plauko gyventojais.

Be to, mūsų skaitytojui aktualūs ir romane keliami klausimai – apie istorinę atmintį ir užmarštį, apie kolektyvinę tautos skriaudą ir kaltę. Juk jaučiam neblėstančią skriaudą dėl sovietų represijų ir reikalaujam, kad mūsų skausmą, perduodamą iš kartos į kartą, gerbtų. Antra vertus, patys neretai esame vadinami žydšaudžių tauta ir verčiami atgailauti už senas (kieno?) nuodėmes. Tad tai, apie ką kalbama „Stambulo pavainikėje“, ne tik labai suprantama, bet ir jaudina iki širdies gelmių.



Skaitytojai kviečiami balsuoti už vertingiausią 2010 m. verstinę knygą
tinklalapyje www.llvs.lt.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:55:33 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba