Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-25 nr. 3324

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
stuburinis
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kūrėjai bus apdrausti
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pakelta galva žengiant į Boloniją

POLEMIKA 
• JONAS PALIONIS.
Nekraipykime mūsų bendrinės kalbos istorijos!
8

PUBLICISTIKA 
• RIMANTAS ŠALNA.
Vienas iš paskutiniųjų jėzuitų – Juozapas Mickevičius
4

KNYGOS 
• PRANĄ BIELIAUSKĄ kalbina RAMINTA VAŽGĖLAITĖ.
Tobulas magiško skausmo realizmas
2
• EGLĘ BIELSKYTĘ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
Įstabiai gyvas Stambulo paveikslas
• JANINA SURVILAITĖ,
Ciurichas (Šveicarija).
Kai atsiveria reikšmingos praeities vartai
• Mieli Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nariai,3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Klaipėdos pilies teatro režisierių ALVYDĄ VIZGIRDĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
„Niekada nelaikiau mūsų profesijos sunkia...“
• Dailiosios lyties ypatumai ir juodojo humoro klasika
• RIMA POCIŪTĖ.
Istorinės dramos vieta šiuolaikiniame teatre ir istorizmo ilgesys
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Apie „nemandrius“ dalykus – mirtį ir gyvenimą
1

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Metafizinė egzistencijos erdvė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atsargiai, degtukai!
• JULIJA MUŠINSKIENĖ.
Dailės konkursas „Lietuvos sakmė“
1
• Parodos „Lietuvos sakmė“ konkurso nuostatai
• Projektas „Grafikos kontekstai: Deklaracija“

MUZIKA 
• JAV muzikų viešnagės Lietuvoje
• GEDMINTĖ SAMSONAITĖ.
Jeano Sibelijaus muzikos koncertas

POEZIJA 
• RASA GELEŽINYTĖ7

PROZA 
• DEIMANTĖ BANDZEVIČIŪTĖ.
Laiškai Tau
4
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Lieptas
8
 STASYS BABONAS.
Apšviesta naktis
3

VERTIMAI 
• XAVIER FARRE
• PATRIZIA CAVALLI

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ribos
147

FOTOGRAFIJA 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Pastelinių spalvų kontrastai

DE PROFUNDIS
„O dabar visi kartu pagalvokime:
ką man išgerti?“ Venedikt Jerofejev
 
• IEVA GUDMONAITĖ.
būviniai
5
• ANATOLIJ TRUŠKIN.
Pavojingas panašumas
1

PROZA

Apšviesta naktis

Ištrauka iš romano „Žuvų gyvenimas šulinyje“

STASYS BABONAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintaro Balionio nuotrauka


Holidi girdėjo... Gali prisiekti – tikrai, girdėjo: naktimis po daržinės skliautais šnibždasi du balsai. Vyriškas ir moteriškas. Vienas, aišku, Prano, jo tėvo, kitas – gal Danos? Kada ji ateina, kada iškeliauja? Gal moteriškas balsas – šmėklos? Kažkas jam postringavo, kad visos moterys – šmėklos... Išsiaiškins. Atvilko kopėčias, atrėmė į sieną. Atkabino pastogės langą. Pro pravertą langą Holidi klausysis, ką šnibžda pastogėje du balsai... Gal antro nėra? Gal tėvas pats klausia ir pats atsako? Klausia vyrišku, o atsako moterišku balsu.

Sutemo... Holidi atsliūkino prie daržinės. Į veidą plasnoja, glaudžiasi, tirpsta didelės snaigės. Neskubėdamas Holidi kopia aukštyn, aukštyn. Prie pastogės lango. Gal į snaigių debesį? Linguoja didžiulės kepurės ausys. Už suskilusio lango, po daržinės stogo skliautais, klajoja (Holidi neklysta) tylus vyriškio balsas. Ir moters. Holidi pravers langą. Vyriai kad tik nesugirgždėtų! Suciksi, girgžteli... Atrodo, kad didelis paukštis čia pat valytųsi snapą. Gal paukštis juodas? Juodo, didelio paukščio nemato Holidi... Vėjas suūkia. Vėl nutyla. Suūkia, nutyla. Holidi langą stumtels, kai ūkia vėjas: nėra juodo paukščio –­­ tik girgždantys lango vyriai klebsi. Tikriausiai paukščio nėra... Kaukia žiemos vėjas. Holidi langą atveria. Gal jį atidarė vėjo šuoras? Prožektorius pūpso kišenėje. Nereikia šviesos. Dar nereikia. Jis klausysis daržinės pastogėje klajojančio šnibždesio... Vėjo ūkavimas kapos šnibždesį lyg milžinišką slieką. Holidi, bamblys būdamas, mėgdavo skriausti sliekus. Atsiritindavo medinę trinką, ant kurios tėvas kapodavo mėsą, susirasdavo duonriekį peilį, išsitraukdavo iš degtukų dėžutės slieką... Daug mažučių sliekiukų „atsirasdavo“ ant tos medinės trinkos. Motinai demonstruodavo, kiek jis turi „naujų draugų“. Kuprota moterėlė tik rankomis skėsčiodavo, praverdavo lūpas, bet žodžių neišspausdavo. Ašaros risdavosi raukšlėtais skruostais. Vyriškas balsas šokteli į tamsą. Prano:

– ...šviesa man tamsoje... Gydytojai, tie kvaiši išmėsinėtojai, nusprendė, kad mano galva subuktuota... Ligoninėje gydo tik kūną. Yra ir nervininkų palatos grotuotais langais. Žmonių ten negydo. Prie lovų pririša, raminamaisiais šeria...

– Pabėk iš čia, – moters balsas sušnibžda.

Jie – dviese daržinėje? Danos gergždžiantis balsas blaškosi pastogėje lyg vandens ir purvo sparnas, atplėštas pravažiuojančio automobilio.

– Mano širdis sudaužyta, – vyriškio šnibždesys bėgioja šieno paviršiumi. – Neturiu aš širdies. Tik mėsos gabalas. Per jį sruvena raudono vandens upeliai. Aš –­ miręs. Supranti, aš miręs.

– Žmonės prisikelia iš numirusių. Juos įmanoma prikelti. Aš tave galiu prikelti.

– Nenoriu.

– Ar bijai vėl mylėti? Vėl svajoti? Vėl laukti?

– Bijau. Jau nenoriu.

– O aš – vis dar laukiu... Pabėk iš čia. Abu pabėkime.

Holidi iš kišenės išsitraukia prožektorių. Pistoletas... Šviesos pistoletas! Pirmąja auka taps moteriškas balsas. Dana? Tegul ji pirmoji paskęsta šviesoje! Spusteli jungtuką. Šviesa Holidi akims šieno kalnus atskleidžia. Ir juodą šešėlį... Už šešėlio, šešėlio judesius kartoja mažutis, mažutis žmogus. Gal šmėkla? Nejaugi šmėklos šešėliais, lyg didžiuliais skydais, nuo žmonių save slepia? Kur Pranas, jo tėvas? Išjungia prožektorių. Klausosi... Žingsniai keisti tolsta. Atrodo, kad ne šienu, o stogo lentelėmis kažkas nulapatavo. Krebžda visas šienas. Gal jame slepiasi du milijonai žiurkių, o gal viso pasaulio vorai sudžiūvusioje žolėje apsigyveno? Vėl – šviesos šūvis! Holidi į tėvą pataikė. Prano Giržado galva nusvirusi, primena didžiulį vystantį gėlės žiedą... Ji kopūstą primena. Nukirstą. Pakabintą ant skersinio. Nejaugi tėvo kaklą juosia virvė? Gal Dana įgrūdo jį į kilpą? Jo mylima moteris... Šmėkla. Kur ji? Šviesos diskas šokčioja siena. Kur šmėkla? Tik šienas. Šieno kalnai. Vėl nusvirusi tėvo galva. Šienas... Nėra šmėklos. Nejaugi tiesa, kad tėvas seniai iškeliavo į aną pasaulį pas angeliukus ir pas Dievą, kuris labai geras... Nejaugi šalia keisto, ant virvės kybančio svambalo tupėjo dvi dvasios: tėvo ir Danos? Kalbėjosi jos... Holidi prožektoriaus neišjungė. Įgrūdo į kišenę. Pro pravertą pastogės langą į tamsą, lyg į eketę, Holidi nėrė. Atkištomis rankomis, išskleistomis kojomis į šieną tėškėsi. Lyg varlė... Dairosi didžiulė varlė. Iš pravertos kišenės (gal iš raupsuotos odos?) veržiasi nedrąsi šviesa. Kvailus ornamentus piešia ant šieno... Kur Dana? Holidi išsitraukia iš kišenės prožektorių. Šviesa tarsi paukštis, pasprukęs iš narvelio, plačiai išskleidžia sparnus. Į pastogės gelmę jie atsiremia. Kur šmėkla? Apvalus šviesos lopas virpėdamas šokčioja šieno kalnais... Nuknebusi tėvo galva sujuoduoja. Už jos –­ dar viena: daug didesnė, irgi juoda. Šešėlis? Kur šmėkla? Gal ji slepiasi juodame, dideliame šešėlyje?

– Pakelk galvą! – Holidi balsas sušnara lyg vėjo gūsis prieš audrą.

– Sūneli, leisk man ramiai numirti.

– Ką? Seni, tu rimtai? – Holidi rankos aplink tėvo kaklą blaškosi. Virvės ieško. Nėra...

– Sūnau, ar kilpą ruošiesi man nerti? Gyvenimas užnėrė. Ir veržia. Vis stipriau, stipriau.

– Seni, ar tu čia vienas? Aš mačiau Daną.

– Sūnau, kai aš čia vienas tūnau, daug ką matau. Niekam nepasakoju, neklausinėju. Sūnau, išleisk... Aš dar noriu paklajoti po žemę.

– Ne vieta, seni, čia tau. Tu tiesą kalbi... Į šulinį vėl įgrūsiu. Nemeluos antras kartas. Žingsniuojam, senas kerėpla, – Holidi čiupo Prano Giržado ranką, stipriai truktelėjo. Senio galva kilstelėjo, atsilošė, į šonus svyruoja.

– Sūneli, paleisk mane. Aš rasiu kelią.

– Senas kerėpla, aš tave pradžiuginsiu – nereikia ieškoti kelio: nuo šieno riskis, klemšiok per kiemą, lįsk į šulinį, į pasmirdusią, šlapią skylę. Iš skylės išlindai, vėl į skylę įgrūsiu. Į tėvynę sugrįši...

– Šulinys, linys, šonys... Gelmė, gelmę. Šviesa, –­ duslus balsas virš šieno pakimba. Iš visų pusių šnara. –­ Šulinys, linys, žiedai. Visur žiedai...

Ne Prano balsas. Danos? Ar ją Holidi regėjo? Šmėkla! Šmėkla žodžius taria Danos balsu... Holidi akys išsiplėtė, burna prasivėrė, keliai linksta, pirštai išsitiesė. Prožektorius krito į tamsą. Užgeso.

Sūnus nepaleis tėvo rankos.

– Šulinyje žuvys gyvena, – šmėklos balsas iš pastogės į šieną beldžiasi. Gal Prano balsas? Kieno ranką Holidi laiko saujoje? Gal šmėklos? Balsas sušlama prie pat ausies. – Šulinys, linys... Šulinyje daug akmenų.

Holidi nepaleis rankos! Stumteli daržinės duris. Skubės per kiemą. Šmėkla (gal Pranas?), pirmoji pro daržinės duris išplaukia. Ne jis – šmėkla jį veda! Kur? Kur jį veda šmėkla? Gal į šulinį? Jį už rankos tempia. Jį – Holidi? Jo niekas nei už rankos, nei už nosies nevedžiojo... Šmėkla įritins Holidi į šulinį.

Abu, Holidi ir šmėkla, pakelia tą pačią koją, abu nuleidžia. Lyg rikiuotėje. Atrodo, kad nežinia kas muša ritmą. Gal tik tvoros nuo šalčio pokši? Iš aukštai, aukštai, iš mėnulio šviesos krinta mažutės snaigės. Gal pelenai? Kas juos pelenais barsto?

– Tėvas – tu, ar ne? Tark, kas esi! – Holidi stabteli, spokso... Šalia jo – baltas baltas žmogus. Ant Holidi pečių tik kelios snaigės nutūpė. Ar gali ant to, kuris šalia žingsniuoja, visos snaigės lyg drugeliai į šviesą skristi?

– Aš, – prabyla baltas, baltas žmogus. Gal šmėkla? Balsas labai panašus į tėvo. Tėvas! Holidi tėvas. – Mielas jaunas žmogau, aš nesu tavo tėvas. Aš – ne tėvas... Aš viską žinau. Aš apie tai galiu pasakyti visą tiesą.

– Pragydai. Dvėsti bijai? Atsibodai. Atrodo, kad aš neturiu ko veikti šioje žemėje... Aš noriu būti tėvas. Noriu turėti sūnų.

– Ar tiesos, jaunas žmogau, nenori žinoti?

– Suglausk rankas! – Holidi bato kulnimi beldžia į šulinio kraštą...

Tamsoje, čia pat, tyso juodas rąsto gabalas, apvyniotas grandine. Viename jo gale dunkso didžiulė rankena. Kur kibiras? Holidi pasilenkia. Spėjo pažvelgti į šulinio gelmę... Iš gelmės į jį žvelgia dvi juodos akys! Gal šulinio vanduo Holidi akis piešia? Netoli šulinio stovi tėvas... Gal šmėkla? Nejaugi šmėklos akis šulinio gelmė atkartoja? Gelmėje plevena balzganas ovalas. Gal didelės žuvys į Holidi žvelgia? Jis girdėjo kalbas, kad Dana tvenkinyje sugautas žuvis į šulinį neša. Gal šulinyje žuvys didelės didelės užauga? Ar žuvys šulinyje gali virsti žmonėmis? Šulinyje... žmogaus... galva. Truputį žemiau – pečiai. Viena ranka atremta į cementinį šulinio žiedą. Žmogus... Šmėkla! Nejaugi ta pati... Nejaugi ta, kuri vartėsi ant šieno – tūno šulinyje? Mėnulio šviesa (iš kur didelis diskas atplaukė į vidurį dangaus?) veržiasi pro apšarmojusias medžio šakas, į šulinį krinta, apšviečia šmėklą... Užmestą ant pečių, mėnulio šviesa iš tamsos plėšia skarelę. Gal vandenyje ištižusią kilpą? Kieno pečius apsivijo skarelė? Balzgana skarelė (gal ištižusi kilpa?) sujuda. Ji gyva! Skarelė nuo kaklo liuoktels ant iškeltos šmėklos rankos. Gyvas, balzganas smauglys iš šulinio išsiverš, apsivys Holidi kaklą...

– Mielas tėtuk, einam į kambarį. Pasėdėsim prie stalo. Kažką norėjote man pasakyti? Aš irgi turiu daug šnekos.

– Sūnau, čia tu? Mano sūnus taip gražiai nekalbėjo... Sūnau, ar čia tu? Antanuk, čia tu?


 

Skaitytojų vertinimai


67096. zole :-) 2011-03-28 18:04
Tokius tekstus reikia skaityti ne viena karta ir klausyti kai skaitai.

67267. smekla2011-04-02 19:37
ko niekas nekomentuoja? juk taip gerai apie mane raso.

67268. nuluzus obelis> smeklai2011-04-02 19:42
perskystos blauzdos

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:55:21 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba