Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-25 nr. 3324

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
stuburinis
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kūrėjai bus apdrausti
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pakelta galva žengiant į Boloniją

POLEMIKA 
• JONAS PALIONIS.
Nekraipykime mūsų bendrinės kalbos istorijos!
8

PUBLICISTIKA 
• RIMANTAS ŠALNA.
Vienas iš paskutiniųjų jėzuitų – Juozapas Mickevičius
4

KNYGOS 
• PRANĄ BIELIAUSKĄ kalbina RAMINTA VAŽGĖLAITĖ.
Tobulas magiško skausmo realizmas
2
• EGLĘ BIELSKYTĘ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
Įstabiai gyvas Stambulo paveikslas
• JANINA SURVILAITĖ,
Ciurichas (Šveicarija).
Kai atsiveria reikšmingos praeities vartai
• Mieli Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nariai,3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Klaipėdos pilies teatro režisierių ALVYDĄ VIZGIRDĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
„Niekada nelaikiau mūsų profesijos sunkia...“
• Dailiosios lyties ypatumai ir juodojo humoro klasika
 RIMA POCIŪTĖ.
Istorinės dramos vieta šiuolaikiniame teatre ir istorizmo ilgesys
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Apie „nemandrius“ dalykus – mirtį ir gyvenimą
1

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Metafizinė egzistencijos erdvė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atsargiai, degtukai!
• JULIJA MUŠINSKIENĖ.
Dailės konkursas „Lietuvos sakmė“
1
• Parodos „Lietuvos sakmė“ konkurso nuostatai
• Projektas „Grafikos kontekstai: Deklaracija“

MUZIKA 
• JAV muzikų viešnagės Lietuvoje
• GEDMINTĖ SAMSONAITĖ.
Jeano Sibelijaus muzikos koncertas

POEZIJA 
• RASA GELEŽINYTĖ7

PROZA 
• DEIMANTĖ BANDZEVIČIŪTĖ.
Laiškai Tau
4
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Lieptas
8
• STASYS BABONAS.
Apšviesta naktis
3

VERTIMAI 
• XAVIER FARRE
• PATRIZIA CAVALLI

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ribos
147

FOTOGRAFIJA 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Pastelinių spalvų kontrastai

DE PROFUNDIS
„O dabar visi kartu pagalvokime:
ką man išgerti?“ Venedikt Jerofejev
 
• IEVA GUDMONAITĖ.
būviniai
5
• ANATOLIJ TRUŠKIN.
Pavojingas panašumas
1

TEATRAS

Istorinės dramos vieta šiuolaikiniame teatre ir istorizmo ilgesys

RIMA POCIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Kovo 9 d. Rašytojų klube Valstybinio jaunimo teatro aktoriai Gediminas Storpirštis ir Aleksas Kazanavičius pristatė Arvydo Juozaičio istorinę dramą „Širdis Vilniuje“. Net kai aktoriai skaito dramos tekstą, vilkėdami kasdieniniais drabužiais tarsi eilinėje repeticijoje, ir sceninių efektų tėra tiek, kiek jų galima padaryti su kėde ir arbatos puodeliu sceniniam vyksmui nepritaikytoje patalpoje, pilnoje žiūrovų, akivaizdu – šios dramos tekstas yra profesionaliai sukurtas ir iš karto įtraukia aktorius. Kaip pažymėjo teatro profesionalai, tai puikiai pažįstant scenos meno prigimtį parašyta drama, kuri leidžia aktoriui parodyti save kaip menininką, garantuodama ryškų vaidmenį aktorinėje biografijoje tiek Pilsudskį, tiek Dzeržinskį vaidinsiantiems aktoriams. O gal kaip tik lietuvių teatro magijos priemonių – vizualių sceninių atributų – nebuvimas leido įžvelgti, kad ši sudėtinga drama yra paranki scenai. Beje, „Širdies Vilniuje“ autorius dramas pats preciziškai analizuoja ir teigia, kad mėgstamus spektaklius žiūrįs begalę kartų.

Nereikėtų skubėti dramos „Širdis Vilniuje“ vadinti istorine, nors žiūrovų susidomėjimą skatintų į Lietuvos istoriją įėjusių dviejų Europos mastu žinomų veikėjų –­ Josifo Pilsudskio ir Felikso Dzeržinskio –­ gyvenimo detalės, autobiografiniai faktai. Ir istorijos mokytojams į šį spektaklį, kaip į pažintinį, moksleivių vestis nevertėtų, nes tai nebus „rekonst­ruota istorija“. Po dramos skaitymo –­ žiūrovus sužavėjusios aktorių vaidybos epizodo, –­ A. Juozaitis paaiškino, kad kurdamas dramą labiau domėjęsis vadinamosios vakarietiškosios „atsitiktinių susitikimų“ dramos modeliu. Yra nemažai tokių dramų, ir A. Juozaitis paminėjo dvi. Tai Michaelo Frayno „Kopenhaga“, kurios draminis konfliktas pagrįstas atominės bombos kūrimo Antrojo pasaulinio karo metais dramatiškomis aplinkybėmis, įstumiančiomis fizikus N. Borą ir V. Heizenbergą į karines, politines peripetijas ir moralinius konfliktus. Kita drama yra mums žinoma: Paulo Barzo „Susitikimą“ –­­ istorinių meno pasaulio asmenybių J. S. Ba­cho ir H. F. Hendelio įsivaizduojamo bendravimo dramatišką viziją – 1999 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė R. Banionis. Šioje dramoje dvie­jų žinomų asmenybių įsivaizduojamas susitikimas suteikia galimybę atverti epochos konfliktus, kurie bent iš dalies veikė ir tuos istorinius asmenis.

A. Juozaitis pabrėžė, kad net nežinia, kiek realiai yra bendravę fizikai N. Boras ir V. Heizenbergas. J. Pilsudskis ir F. Dzeržinskis dramoje irgi „susitinka“, remiantis istorine medžiaga apie juos kaip apie XX a. pradžios Europą ir Rusijos europinę dalį apimančių karų scenos veikėjus. Abu turėjo asmeninių intencijų Vilniaus atžvilgiu, ir tai pavertė juos autsaideriais tų politinių jėgų, kurios grūmėsi tarpusavy (ir kurių vadais bei ideologais J. Pilsudskis ir F. Dzeržinskis buvo tapę). Iš sudėtingos, nelengvai prieinamos ir populiariosios kultūros dar neįsisavintos istorinės medžiagos autorius išgauna draminio konflikto rūdą: Vilniaus vaizdinys abiem dramos personažams įkūnija jų neįsisąmonintą tapatybę, galios valdyti ne tik manipuliuojant ir naikinant, bet ir dovanojant, išaukštinant, išskiriant iš visa kita troškimus. Abu herojai, pelnę išdavikų, pralaimėjusių išsišokėlių, niekšų istorinę reputaciją, susitinka idealiojoje plotmėje tuo metu, kai Vilniuje su visa lenkiškos kultūros pompastika laidojama J. Pilsudskio širdis, ir pradeda dialogą, vedantį nuo idėjos apie išsiplėštą ir atiduotą Vilniui širdį vietoj paminklo, kurio J. Pilsudskiui šis miestas nestatys, iki nuojautos, kokios vaikystės skriaudos galėjo būti jo vėlesnio gyvenimo ambicijų variklis. Dramos apie šias istorines asmenybes autorius suintrigavo publiką, atskleisdamas dar „neregėtos istorijos detalių“.

Mėginant priskirti A. Juozaičio dramas lietuviškajai tradicijai, akivaizdu, kad po kelių dešimtmečių turime autorių, pretenduojantį teatrui grąžinti tai, ką jame siekė įtvirtinti Juozas Grušas. Dėl kėlių tautų istorijos aprėpties drama „Širdis Vilniuje“ galėtų būti verčiama dar bent į keletą kalbų ir suprantama kaimyninių tautų kultūros kontekste.


 

Skaitytojų vertinimai


67149. jona :-) 2011-03-30 15:22
Gėriuosi Arvydo Juozaičio kūryba. Ačiū autorei taip šiltai apie tai parašiusiai.

67259. Arvydas Každailis :-) 2011-04-02 10:06
Iš Rašytojų klube matytų fragmentų atrodo, kad drama ne tik naujas žingsnis rašytojo kūryboje, bet ir lietuvio inteligento gebėjimas ir drąsa pžvelgti į dar ir šiandien aktualius mūsų ir artimų kaimynų požiūrius į bendrą istorinę praeitį. Ačiu rašytojui. Ačiu aktoriams.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:55:17 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba