Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-25 nr. 3324

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
stuburinis
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kūrėjai bus apdrausti
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pakelta galva žengiant į Boloniją

POLEMIKA 
• JONAS PALIONIS.
Nekraipykime mūsų bendrinės kalbos istorijos!
8

PUBLICISTIKA 
• RIMANTAS ŠALNA.
Vienas iš paskutiniųjų jėzuitų – Juozapas Mickevičius
4

KNYGOS 
• PRANĄ BIELIAUSKĄ kalbina RAMINTA VAŽGĖLAITĖ.
Tobulas magiško skausmo realizmas
2
• EGLĘ BIELSKYTĘ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
Įstabiai gyvas Stambulo paveikslas
• JANINA SURVILAITĖ,
Ciurichas (Šveicarija).
Kai atsiveria reikšmingos praeities vartai
• Mieli Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nariai,3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Klaipėdos pilies teatro režisierių ALVYDĄ VIZGIRDĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
„Niekada nelaikiau mūsų profesijos sunkia...“
• Dailiosios lyties ypatumai ir juodojo humoro klasika
• RIMA POCIŪTĖ.
Istorinės dramos vieta šiuolaikiniame teatre ir istorizmo ilgesys
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Apie „nemandrius“ dalykus – mirtį ir gyvenimą
1

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Metafizinė egzistencijos erdvė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atsargiai, degtukai!
• JULIJA MUŠINSKIENĖ.
Dailės konkursas „Lietuvos sakmė“
1
• Parodos „Lietuvos sakmė“ konkurso nuostatai
• Projektas „Grafikos kontekstai: Deklaracija“

MUZIKA 
• JAV muzikų viešnagės Lietuvoje
• GEDMINTĖ SAMSONAITĖ.
Jeano Sibelijaus muzikos koncertas

POEZIJA 
• RASA GELEŽINYTĖ7

PROZA 
 DEIMANTĖ BANDZEVIČIŪTĖ.
Laiškai Tau
4
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Lieptas
8
• STASYS BABONAS.
Apšviesta naktis
3

VERTIMAI 
• XAVIER FARRE
• PATRIZIA CAVALLI

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ribos
147

FOTOGRAFIJA 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Pastelinių spalvų kontrastai

DE PROFUNDIS
„O dabar visi kartu pagalvokime:
ką man išgerti?“ Venedikt Jerofejev
 
• IEVA GUDMONAITĖ.
būviniai
5
• ANATOLIJ TRUŠKIN.
Pavojingas panašumas
1

PROZA

Laiškai Tau

DEIMANTĖ BANDZEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

        Pirmiausia esu žmogus. Dar esu Deimantė. Kartais būnu Skorpionas. Kiekvieną dieną būnu lituanistė (o lituanistas irgi žmogus). Kartais tampu viena iš W. Disney’aus veikėjų. Galbūt vieną dieną tapsiu mokytoja. Mėgstu juodąjį humorą, žaisti su degtukais ant plono ledo, šokinėti stogais, klausytis lietaus barbenimo į stiklą, erzinti kaimynus, švaistyti laiką, skaityti B. Radzevičių ir P. Širvį, rašyti ant popierinės servetėlės autobuse.

        Kūrybos pradžia – pirmoje klasėje sukurtas eilėraštis apie išdidų ąžuoliuką, stovintį prie kelio. Kurti paskatino grupės „Nirvana“ muzika, lietuviškas kinas ir rožės.

        Savo kūrybą esu publikavusi „Studentų eroje“, „Šiaurės Atėnuose“ ir studentų laikraštyje „Savas“.

        Rašau prozą ir poeziją. Esu stebėtoja. Rašau, ką matau, ką jaučiu, kas mane supa, kuo gyvenu aš, kuo gyvena žmonės. Manau, kad kiekvienas gali būti Menas. Pasak A. de Saint-Exupéry, tereikia „išlaisvinti žmogų, ir jis pradės kurti“. Taip, kūryba man yra Laisvė ir Išsilaisvinimas.


Intro

Pavogiau tas akimirkas. Taip. Aš. Godžiai surinkau ir paslėpiau tamsiausioje mėnulio kišenėje. Tik viena aš galėsiu jas pažinti iš naujo. Tik egoistų egoistė galėtų taip elgtis. Ant akių beri rudus ryžius, šnabždi maldą, kad viską pamirščiau, kad akys nustotų blizgėt, kad jos užsimerktų. Prieš tave. Tu šamanas, ir tavo dievas paseno. O jis ryja mane. Laikas.


I

Prašau, tik nesakyk man tiesos, prašau, tik nesakyk, ir aš tau jos nesakysiu. Mes įkalinti praeities bendrabutyje. Na gerai, gal tik aš. Bendrabučio sienos kvepia drėgme ir pelėsiu, tai primena namus, kur nekūrenama krosnis, kur saulė pro tankius medžius retai tešviečia, bet ne, čia skauda. Čia skausmo namai. Ar yra kur nors toks daiktas, kuris, sviestas į sieną, nesudužtų? Pasirodo, ne. Tik matau, kaip grindis paliečia žadintuvas. Pabyra sraigtai, rodyklės, rodyklės ir sraigtai. Taip miršta laikas. Laužau pažadus į geležinius bendrabučio vartus ir sakau, jog tai daugiau nepasikartos, ne, ne, ne. Susitaikyk, susitaikyk, susitaikyk, kvaile, su ta mintimi. Ar gali? Ir prašau, tik nesek iš paskos, negrįžk. Matau tik vyšnias, jos juokiasi, jos nusirengia, ir iš gėdos nuleidžiu akis. Žiūriu pro langą, kur sidabrinis gyvenimas tik prasideda. Žmonės paeiliui užsitraukia užuolaidas nuo pirmo aukšto ligi penkto, paeiliui. Ir suprantu, kad tu nevertas nė vieno gramo sidabrinio gyvenimo. Bendrabutyje temsta, rašau laišką, be adresanto, adresato.

Prastas iš tavęs dailininkas. Ir ne todėl, kad pieši, o todėl, kad nepieši. Manęs? Ne. Nereikia. Kaip apsimesti, kad nesuprastum? Geriau kalbėti nesąmones. Cha, bet viską kuo puikiausiai supratai, nepergudravau sidabrinio gyvenimo. Žiūrėdama į tavo veidą, stengiausi į jį nežiūrėti. Mėgau savo ką tik išplautų plaukų kvapą, ir kai vėjas apsigyvendavo juose. Atidariau dėžutę, ten gulėjo seni kompaktiniai diskai, apyrankė, spalvotos degtukų dėžutės, alaus kamšteliai, ir visa tai buvo susiję. Suprantu. Aš ta, kuri nebeseka iš paskos.


II

Šiandien sapnavau keistą sapną. Ir klaikų. Ir baisų. Ir tamsų. Ir purviną. Tai toks sapnas, iš kurio žmonės paprastai pabunda rėkdami, išpilti šalto prakaito, vos atgaudami kvapą. O aš pabudau kaip niekad rami, apsiverčiau ant kito šono, atsimerkiau. Tai įvyko. Mano akistata. Praeitis. Dešimties madonų veidai supa mane, jos nesišypso, jos žiūri gailiai į mane, rankose laiko nuvytusias pievų gėles. Madonos glosto gėles lyg benamį katiną, kažką šneka kalba, kurios aš nesuprantu. Pastebiu, kad guliu ant žemės. Nuoga. Virš manęs – skaisčiai mėlynas dangus, sakyčiau, dangiškas. Mano rankos ir kojos surištos kraujuotomis virvėmis, apžiūriu savo kūną – nė lašelio kraujo. Madonos mėto ant manęs nuvytusias gėles, ir tos gėlės prigyja ant kūno. Sakau: „Po velnių, kas čia darosi?“ Jos kalba, ne, greičiau nekalba, o šnara kaip medžių lapai vėjyje, ir tas šnarėjimas tai sustiprėja, tai susilpnėja. Noriu juoktis. Isteriškai. Madonų veidai jauni, tartum devyniolikmečių, jos grakščiai sukasi aplink mane. Staiga sustoja. Dangus apsiniaukia ir ima lyti. Virvės nuo rankų ir kojų išsilydo. Madonos pradeda lydytis, telieka juodos balutės. Iš juodų balučių ima kilti fontanai ir iš jų iššoka po matriošką. Raudonais sijonais, raštuotomis liemenėmis, jos ima trypti pagal kažkokią čestušką, pakelia mane nuo žemės pora raudonveidžių, viena iš jų man sako: „On teper’ tvoj vrag.“ Nemoku aš matrioškų nacionalinės kalbos, bet išlemenu, ką seniai mokėjau: „Idi k čiortu.“ Matrioškos įmeta mane į kažkokį tamsų tunelį. Atsistoja veidu į mane ir juokiasi net už pilvų susiėmusios, bado mane pirštais ir toliau juokiasi, nekalba, tik juokiasi. Aš stoviu ir nieko nesakau, tik stoviu, lai juokiasi. Man skruostu nerieda ašaros, o skleidžiasi gėlės. Gėlės virsta vijokliais, kurie suraizgo mane. Matrioškos išeina. Aplink tampa šviesu. Vyras gimsta iš šviesos. Aš matau jo gyvenimą. Skaidriam kupole jis auga. Matau, kaip jis spardo kamuolį, spardo katiną, spardo tėvą. Dabar tas pats vyras prieš mane. Jis tyli – aš tyliu, jis nežiūri į mane – ir aš nežiūriu. Vyras išeina. Aš pamatau jo mirtį. Viskas nutyla, viskas subruzda, viskas pakyla, viskas sukasi, viskas sustoja. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu. Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu.


 

Skaitytojų vertinimai


67061. terra2011-03-27 21:13
gražu: "Pro mane prabėga pulkas žmonių, sutrypia, ir aš atsikeliu."

67063. a ir v2011-03-27 22:08
Labai gražu, :)

67089. visokiu yr visokiu reik2011-03-28 12:48
netgi ir vaikudarzeliokuriniku

67271. pūkas2011-04-02 22:07
Labai labai gražu. Taip švelniai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:55:12 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba