GEDIMINAS GELGOTAS. NAUJI KARJEROS STANDARTAI

EXI(S)T

Norint būti geru kompozitoriumi, reikia ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną skirti specialybei – sakydavo Juozas Gruodis. Viskas, ko reikia, yra pieštukas, lapas popieriaus ir fortepijonas –­ sakydavo kiti. Tačiau šiandien to nepakanka. Kompozitorius yra priverstas ne tik kurti, bet ir rūpintis kūrybos sklaida: sugebėti verbalizuoti ir motyvuoti savo kūrybines idėjas, išmanyti viešųjų ryšių reikalus, ieškoti finansinės paramos arba turėti gerą vadybininką, kaip ir atlikėjas ar bet kurios kitos srities menininkas.

Prieš porą metų akademinės bendruomenės akiratyje pasirodęs kompozitorius Gediminas Gelgotas pagrindė kaip tik tokį „naują“ kompozitoriaus sėkmės kelią. Nelaukęs, kol visuomenė jį pastebės, nusprendė pats aktyviai įtvirtinti savo poziciją meno pasaulyje (rinkoje). Dar daugiau, šio jaunosios kartos kompozitoriaus veikla sulaužė Lietuvos akademinio kompozitoriaus karjeros standartus: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, „Druskomanija“, studijos ir meistriškumo kursai užsienyje, „Jauna muzika“, „Gaida“, puslapis Lietuvos muzikos informacijos centro tinklalapyje, užsakymas iš užsienio festivalio etc. Praleidęs daugelį šių tipinių karjeros laiptelių, jis, būdamas 22 metų, turi ne tik didelių ambicijų ir dėmesį atkreipiančių idėjų, ne tik savo Naujų idėjų kamerinį orkestrą, bet ir savo publiką. Jis yra žinomas, nors „įteisinant“ jo vardą neprisidėjo nei festivalių industrija, nei koncertinė organizacija, nei viešoji įstaiga ar sąjunga. Gediminas Gelgotas nesuvaržytas jokios kūrinių užsakymo sistemos ir muzikos terpėje veikia nepriklausomai kurdamas, pats atlikdamas ir organizuodamas. Tad jei menininkas ir gali keisti pasaulį (G. Gelgoto atveju – suvirpinti širdį), tai tik aktyviai skverbdamasis į sociumą.

Kitas klausimas – kiek meno žiniasklaidos reikia ir kaip ją pateikti. Iš tiesų G. Gelgoto „visuomenės informavimo skyrius“ ir „įvaizdžio formavimo grupė“ veikia puikiai. Pranešimuose spaudai, kurie sparčiai plinta, formuojamos aiškios koncepcijos (standartiniai reklaminiai šūkiai derinami su įdomiais kompozitoriaus sumanymais ir jų verbalizacijomis), o skaitant rimtą ir solidžią (nors parašytą formaliai ir senamadiškai) G. Gelgoto biografiją, sunku patikėti, kad rašoma apie jauną autorių. Tačiau kas gali būti labiau suinteresuotas, kad publika ateitų, jeigu ne pats kompozitorius? Be to, daugeliui, ypač akademinių kompozitorių, turbūt bauginantis būtų menininko Konstantino Bogdano statusas, kuris geriausiai žinomas kaip „nežinomas“ menininkas. Galiausiai šiandien žmogus jau turėtų būti įgijęs atsparumą reklamai, būti perpratęs jos kodus, veikimo principus ir funkcijas.

Jei G. Gelgoto sėkmė būtų pagrįsta vien viešaisiais ryšiais, ji būtų trumpalaikė, tačiau kovo 24 d. kompozitorius pristatė ketvirtą savo projektą. Vadinasi, čia egzistuoja tai, kas įtraukia klausytoją į kompozitoriaus pasaulį, kviečia „apsigyventi“ jo mene. Galbūt Vilniaus publiką jis traukia projektų vientisumu, rimtumu, aiškiai formuluojamomis koncepcijomis, netradicinėmis, organiškomis muzikinio vyksmo formomis, bet turbūt labiausiai jis paveikus pagrindine idėja, jog muzika turi sukrėsti dvasią. Mistifikuotas ir ezoterinis garsų pasaulis, nuolatinis deklaravimas, kad niekas neliks „už muzikos“, muzikos grąžinimas žmonėms, tylos grąžinimas pasauliui ir panašūs siekiai veikiausiai ir suvilioja publiką.

Antai G. Gelgoto muzikinėje misterijoje EXI(S)T svarstomos ir bandomos atskleisti fundamentalios filosofinės kategorijos: vidinis triukšmas ir tyla, sapnas ir realybė. „Kur išėjimas (EXIT) į tylos pasaulį?“; „Ar aš egzistuoju?“ („Am I EXIST?“); „O kur iš tiesų yra sapnas?“ –­ šie egzistenciniai klausimai lydėjo visą velykinę G. Gelgoto misteriją ir ta proga jai tiko. O vadinamasis „Tobulas kūrinys –­ tylos kulminacija“ –­ turėjo tapti tikra velykine dvasios terapija ir užgniaužti vidinį dvasios triukšmą (nežinia kaip kitiems, tačiau man šis tylos kūrinys tik priminė keidžišką tylos triukšmą, nors jo intencijos buvo kitos). Be premjerinio postminimalistinio kūrinio „Am I EXIST?“ skambėjo nuoširdžiai konservatyvūs šiuolaikinių akademinių JAV kompozitorių Morteno Lauridseno (renesanso stiliaus) ir Erico Whitacre’o (edukaciniai) choriniai kūriniai, kuriuos atliko „Jauna muzika“.