Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-11 nr. 2920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SVEIKINAME ŠIŲMETĮ JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ – POETĄ IR VERTĖJĄ JONĄ ZDANĮ8
• TRUMPAI

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBA,3

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
AŠ IRGI NORĖJAU
2

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS KONFERENCIJA 
• Elena Baliutytė.
POEZIJA IR STICHIJOS: UGNIS - ĮVAIZDŽIO RAIDOS FRAGMENTAI
3
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
UGNIS - EMOCIJŲ SKLAIDOS BŪDAS
• Audinga Peluritytė.
MŪZŲ IR MEDŪZŲ APSUPTYJE
8

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS LAUREATAI 
• DONATAS PETROŠIUS1
• EGLĖ JUODVALKĖ
• VIKTORAS RUDŽIANSKAS2
• J.C.TODD
• JURGITA BUTKYTĖ1
• KRYSTYNA RODOWSKA
• KORNELIJUS PLATELIS1
• DOSTENA ANGUELOVA-LAVERGNE
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS19

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS ĮSPŪDŽIAI 
• Paulina Žemgulytė.
UGNINIS DRUSKININKŲ RUDUO
1
• ANTROJI DIENA IR T.T.

MUZIKA 
• Salomėja Jonynaitė.
"JAUNA MUZIKA" PRADĖJO NAUJĄ SEZONĄ
2
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA

TEATRAS 
• Rasa Paukštytė.
F... LEFT F...RIGHT, arba ĮSPŪDŽIAI IŠ ŠITO PASAULIO
 Ingrida Daunoravičiūtė.
ŠIUOLAIKINĖS RUSIJOS DRAMATURGIJOS FORUMAS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
APIE ATEIVIUS - TIKRUS IR IŠ SENOVĖS ROMOS
2

DAILĖ 
• PRIEŠ LINĄ VISI YRA LYGŪS5
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEK SVERIA PROFILIS?

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Pabedinskas.
AMERIKIETIŠKA TRADICIJA LATVIŲ FOTOGRAFO ANDRĖJO GRANTO KŪRYBOJE
3

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ
6
• PIRČIUPIŲ MUZIEJAUS EKSPONATUS SIŪLOMA PERKELTI Į NAUJĄ VARĖNOS KRAŠTO MUZIEJŲ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• PREMIJOS
• KONKURSAS
• PARAIŠKOS
• PARAIŠKOS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS
• "LIETUVOS ISTORIJA TAPYBOJE"1
• LMKA PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• PERDAGAS

TEATRAS

ŠIUOLAIKINĖS RUSIJOS DRAMATURGIJOS FORUMAS

Ingrida Daunoravičiūtė

[skaityti komentarus]

Spalio 15-19 d. Valstybiniame jaunimo teatre vyks šiuolaikinės Rusijos dramaturgijos forumas. Šis projektas bus tęsiamas ir vėliau, forumo organizatoriai žada supažindinti žiūrovus su kitų kaimyninių šalių dramaturgija.

Šįmet bus pristatyta pati jauniausia Rusijos dramaturgų karta, kuri gerai žinoma ne tik savo tėvynėje, bet ir už jos ribų. Naujoji Rusijos dramaturgija statoma Europos teatruose, ją noriai spausdina Europos teatriniai žurnalai. Mūsų žiūrovams tai būtų pirma pažintis su jaunaisiais autoriais ir jų kūryba. Forumo metu bus parodyti 6 eskizai ir 3 spektakliai pagal O.Bogajevo, O.Muchinos, K.Dragunskajos, V.Sigarevo, A.Slapovskio, V.Sorokino, V. ir O.Presniakovų pjeses bei V.Pelevino apsakymo inscenizacija.

Vienas šio forumo tikslų - pamatyti kiek jauniausių Rusijos autorių teatrinė kalba, grindžiama naujomis kategorijomis, naujais meniniais vaizdiniais, yra aktuali ir atliepia mūsų jaunų teatro kūrėjų bei žiūrovų kartą. Dėl šios priežasties forumas orientuojamas į jaunus žiūrovus. Taip pat pusę pjesių eskizų rodys dar Muzikos akademijoje studijuojantys režisieriai. Kitus pjesių eskizus pristatys viduriniosios kartos režisieriai - R.Kudzmanaitė, G.Liutkevičius, A.Radzevičius bei vyresniosios kartos režisieriai - D.Tamulevičiūtė, A.Latėnas.

Atviros Lietuvos fondo salėje režisierė Olga Subotina (Maskva) skaitys paskaitą, o Jaunimo teatro Didžiojoje salėje bus parodytas jos režisuotas Maskvos šiuolaikinės režisūros ir dramaturgijos centro spektaklis - Ksenijos Dragunskajos "Dygumo pojūtis".

Šiuolaikinės Rusijos dramaturgijos forumas, turint galvoje jo tęstinumą, siekia įtraukti į gyvą teatrinį procesą ne tik būsimus režisierius, bet ir būsimus aktorius, scenografus, vertėjus. Orientuodamiesi į jauną žiūrovą taip pat tikimės prabilti į subkultūrinę Vilniaus visuomenę, kurioje slavų kultūra palikusi bene ryškiausią pėdsaką.

Išties šis forumas reikalingas tiems, kurie myli teatrą, ir ypač tiems, kurie nustojo jį mylėti. Norisi tikėti, kad šiuolaikinė Rusijos dramaturgija pritrauks savus žiūrovus, sulauks gero atbalsio. Kiekviena iš devynių į forumą atrinktų rusiškų pjesių kelia savus klausimus, į kuriuos kūrėjai ieškos savo atsakymų, tegu kol kas tik eskizų forma.

Režisierė Ramunė Kudzmanaitė (Vasilijaus Sigarevo "Plastilinas"):

Atrodo, kad dar iki šiol mes bandome susigaudyti, kaip mes gyvenam - čia ir dabar ar vis dar ten. Todėl ši pjesė, šis forumas, šios šiuolaikinės Rusijos pjesės artimos mums kaip mūsų gyvenimo dalis, pažįstama ir atpažįstama. Gal todėl man, mums, kaip žiūrovams, naujoji kapitalistinė drama, jos temos, personažai vis dar ganėtinai svetimi. Juk tai atsitinka ne mums, o kažkam kitam, tai vyksta ten… Mes negalime susitapatinti su tais personažais, neleidžiame sau išgyventi tos svetimos patirties.

"Plastiline" kiekvienas įvykis, personažas man yra skausmingai artimas, jis yra sukaupęs skaudžiausią ir šviesiausią mano, mūsų patirtį. Gal iš rusų klasikos tai yra perimta, čia per žiaurią patirtį nušvinta Dostojevskio "Idioto" šviesa, Kristaus istorijos šviesa. Netgi pjesės kalba - išoriškai madingai šokiruojanti, brutali, gatvės kalba - staiga tampa ir Vilniaus gatvės, mūsų jaunimo kalba. Mažos, drebančios širdies, prievarta išstumiamos iš gyvenimo, kalba.

Režisierius Auris Radzevičius (Vladimiro ir Olego Presniakovų "Kūno atėjimas"):

Keistas sutapimas - baigęs kurti filmą apie tatuiruočių meistrą, gaunu pjesę, kuri prasideda tatuiruotės priklijavimu ant nekaltos mergaitės kaktos. Tėvas ją užmuša, gal netyčia, nes: "Jis mato kitokį dukros gyvenimo kelią". Atsitiktinis lipdukas tampa dideliu ženklu. Misija nutrūksta. Prasideda kita misija - reikia pereiti į paralelinį pasaulį, kuris prieš kelias akimirkas dar buvo paprastas ir mielas, kuriuo buvo galima tikėti ir pasitikėti. Ir atsiveria panoktinumas.

Režisierius Gintaras Liutkevičius (Olgos Muchinos "Tania - Tania"):

Ši pjesė - tai pasaka apie meilę, duoną ir šautuvą. Kodėl apie meilę? Nes personažai pjesėje daugiau apie nieką nekalba. Meilė "Tanioje" - kaip svaigūs moteriški kvepalai, kurių prisigėręs visas pjesės oras, kaip karuselė, įsukanti į jausmų - tikrų ar tariamų - verpetą. Kodėl apie duoną? Didžiąją pjesės dalį herojai sėdi už stalo, geria, linksminasi ir vis kartoja: "Gyventi gera". Man jie panašūs į vaikus, kurie iš duonos kepalo pirščiukais iškrapšto minkštimą, palikdami nepaliestus apdegusios plutos griaučius. O šautuvą su "Tania" sieja Čechovas, Antonas Palyčius, teigęs, kad jei scenoje kabo šautuvas, tai jis būtinai turi iššauti. Šautuvo pjesėje nėra, jis seniai užstatytas lombarde, bet yra visa kita iš didžiojo rusų dramaturgijos metro arsenalo - sodyba, senas sodas, gamtos inspiruotos herojų refleksijos, net personažų vardai - dėdė Vania, Ivanovas.

Režisierius Agnius Jankevičius (Viktoro Pelevino "Mėlynas žibintas"):

Rusų literatūra - marginalinė ir alternatyvinė - žavi tuo, kad, radikaliomis formomis teigdama antiliteratūrą, vis tiek išlaiko stiprią tradiciją, rusų mentaliteto dvasią. Joje jaučiama ir Rytų, Tibeto kultūros įtaka. Tai pasakytina ir apie Peleviną, ir apie jo gerą bičiulį, kultinį Rusijos bardą Borisą Grebenščikovą.

Liūdna buvo sužinoti, kad Maskvoje jauni žmonės, aišku, stumiami politinių jėgų, plėšė ir degino Pelevino, Sorokino, Jerofejevo knygas. Rengė akciją… Tebūnie mano spektaklis pagal vieną iš Pelevino kūrinių kaip kontrakcija…

Režisierė Dalia Jokubauskaitė (Vasilijaus Sigarevo "Juodas pienas"):

Juodame piene" yra viskas - meilė, mirtis, žmogaus gimimas, bandymas atgimti, išdavystė, be galo sunki pasirinkimo akimirka. Istorija plastiškai įsilieja į šiuolaikinį kontekstą. Tai pasakojimas apie vidinį ir išorinį humaniškumą. Autorius sutelkia dėmesį į prekybos agentų porą - Šurą ir Liovčiką. Jų poelgiais, jų lūpomis prašneka apie galimybę pasitikėti vienas kitu, jaustis saugiems šalia vienas kito kritiškais momentais. Humanizmas - dvasios teritorija. Jo stoka, jo siekimas nulemia įvykių eigą sudėtingiausiais gyvenimo etapais, kai žmogus priverstas atsisukti į žmogų, pažiūrėti jam į akis ir nuspręsti - brolis jis ar vilkas.

Režisierius Linas Mikuta (Vladimiro Sorokino "Koldūnai"):

Iki kokios stadijos žmogus gali išlikti žmogumi? Ar jis visada žmogus, nepaisant nieko? "Koldūnai" - tai tik vienas bandymas pažvelgti į visuomenės ir jos darinių sužaloto žmogaus pjūvį. Žmogaus, turinčio didžiulę negatyvią patirtį. Norisi paanalizuoti šios patirties priežastis ir pasekmes. Mes keliame sau klausimą - kas žmogų stumia į totalinį kanibalizmą, ir fizinį, ir dvasinį? Ar tada, kai jis gali tiesiogine šio žodžio prasme suvartoti - suvalgyti, suėsti jį pagimdžiusius, savo kūną ir kraują, ar ir tada dar jį galime vadinti ŽMOGUMI? Vladimiras Sorokinas teigia - TAIP.

Režisierė Dalia Tamulevičiūtė (Aleksejaus Slapovskio "Pjesė Nr. 27"):

Kas nulėmė šios pjesės pasirinkimą? Jauni žmonės, aktoriai - jie paskambino ir paprašė. Kai jauni žmonės prašo padėti, tu neturi teisės atsisakyti.

Žiūrint šiuolaikines pjeses dabar nuolat Vilniuje vykstančiuose festivaliuose, akcijose, susidaro įspūdis, kad visi pradėjo rašyti viena tema - smukę, paribio žmonės, nuolatinis svaiginimasis… Atrodo, kitų temų visai nėra. Ir staiga - pjesė apie vyro ir moters santykius šiuolaikiniame pasaulyje, apie amžiną, keistą trikampį: vyras-žmona-draugas. Man visada buvo įdomūs kūriniai, kuriuose parodoma, kad žmogui skauda, bet kartu jis dar sugeba ir pasijuokti iš savęs. Ir dar, jei tu repetuoji ir vis randi toje medžiagoje sau naujų dalykų, tau neatsibosta jų ieškoti, vadinasi, tai įdomi, dėmesio verta pjesė.

Jau dabar galima drąsiai teigti - Rusijos dramaturgija tapo kur kas laisvesnė. Anksčiau rėmus peržengdavo gal tik Volodinas, Rozovas, iš vėlesnių - Razumovskaja. Tuo metu egzistavo vienas standartas - socialistinis realizmas, kuriame turėjo "išsitekti" dramaturgas. Kaliaginas yra pasakęs: nepakenčiama, kai geras kovoja su dar geresniu.

Šis Rusijos dramaturgijos forumas - gal ženklas, kad mes realiai tampame demokratiška šalimi, kurioje dramaturgija nebeskirstoma į rusų, anglų ar norvegų. Svarbu, kad pažindami ją mes tampame turtingesni ir kartu neprarandam savasties.

Režisieriai Algirdas Latėnas ir Gintaras Liutkevičius (Aleksejaus Slapovskio "Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės"):

A.Latėnas. Kodėl pasirinkome šią pjesę? Viena iš priežasčių - ji tinka dirbti su studentais. Pjesė parašyta mozaikos principu, joje jungiama 10 istorijų. Toks principas, kai žmonės vaidina ištraukas, repetuoja po du ar tris, yra efektyviausias. Taip yra lengviau pagauti reikiamą tempą, įsivažiuoti. Slapovskio pjesė labai subtili, atvira interpretacijai, įsiliejanti į šiuolaikinės dramaturgijos srautą ir kartu išsiskirianti.

G.Liutkevičius. Pjesėje 10 istorijų, nesusietų jokiu siužetu. Autorius ją pavadino daugiaaukšte; čia atskiros temos jungiamos viena - meilės - tema. Ši pjesė - tarsi namo skerspjūvis, mūsų dabarties gyvenimo skerspjūvis. Kalbant metaforiškai, dramaturgas mūsų gyvenimą pavaizdavo kaip didžiulį skruzdėlyną, organizmą, kuris nesikeičia: ar tu į jį žiūri akimirką, ar amžinybę - jis visada toks pats. Mūsų užduotis buvo parodyti, kas atsitinka į šį žmonių gyvenimo skruzdėlyną įmetus, kaip kokį svetimkūnį įbrukus meilę, šį patį universaliausią žmogišką jausmą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:49:58 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba