Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-11 nr. 2920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SVEIKINAME ŠIŲMETĮ JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ – POETĄ IR VERTĖJĄ JONĄ ZDANĮ8
• TRUMPAI

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBA,3

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
AŠ IRGI NORĖJAU
2

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS KONFERENCIJA 
• Elena Baliutytė.
POEZIJA IR STICHIJOS: UGNIS - ĮVAIZDŽIO RAIDOS FRAGMENTAI
3
 Eugenija Vaitkevičiūtė.
UGNIS - EMOCIJŲ SKLAIDOS BŪDAS
• Audinga Peluritytė.
MŪZŲ IR MEDŪZŲ APSUPTYJE
8

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS LAUREATAI 
• DONATAS PETROŠIUS1
• EGLĖ JUODVALKĖ
• VIKTORAS RUDŽIANSKAS2
• J.C.TODD
• JURGITA BUTKYTĖ1
• KRYSTYNA RODOWSKA
• KORNELIJUS PLATELIS1
• DOSTENA ANGUELOVA-LAVERGNE
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS19

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS ĮSPŪDŽIAI 
• Paulina Žemgulytė.
UGNINIS DRUSKININKŲ RUDUO
1
• ANTROJI DIENA IR T.T.

MUZIKA 
• Salomėja Jonynaitė.
"JAUNA MUZIKA" PRADĖJO NAUJĄ SEZONĄ
2
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA

TEATRAS 
• Rasa Paukštytė.
F... LEFT F...RIGHT, arba ĮSPŪDŽIAI IŠ ŠITO PASAULIO
• Ingrida Daunoravičiūtė.
ŠIUOLAIKINĖS RUSIJOS DRAMATURGIJOS FORUMAS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
APIE ATEIVIUS - TIKRUS IR IŠ SENOVĖS ROMOS
2

DAILĖ 
• PRIEŠ LINĄ VISI YRA LYGŪS5
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEK SVERIA PROFILIS?

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Pabedinskas.
AMERIKIETIŠKA TRADICIJA LATVIŲ FOTOGRAFO ANDRĖJO GRANTO KŪRYBOJE
3

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ
6
• PIRČIUPIŲ MUZIEJAUS EKSPONATUS SIŪLOMA PERKELTI Į NAUJĄ VARĖNOS KRAŠTO MUZIEJŲ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• PREMIJOS
• KONKURSAS
• PARAIŠKOS
• PARAIŠKOS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS
• "LIETUVOS ISTORIJA TAPYBOJE"1
• LMKA PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• PERDAGAS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS KONFERENCIJA

UGNIS - EMOCIJŲ SKLAIDOS BŪDAS

Eugenija Vaitkevičiūtė

[skaityti komentarus]

Bene glaudžiausiai stichijos yra susijusios su emocijomis, jų raiška. Šiuo atveju ugnis vertintina kaip emocijų sklaidos būdas, atspindžių skaitytojų sąmonėje paieška. Palyginkime pakilumo, energijos "leksiką" S.Nėries eilėraščiuose: "Aš myliu gyvenimą jauną, ugningą,/ kaip myli pavasarį lauko gėlė". Ryto lengvumas, pavasaris, gaivus, laisvas oro įkvėpimas atviros erdvės eilėraščiuose kelia skaitytojui vienokią emociją (antroji eilutė), audra, besiplaikstančios liepsnos, stichija, veržlumas, aistra - visiškai kitokią (pirmoji eilutė). Abstraktas čia gimdo abstraktą, nuotaika - nuotaiką, poetės tikslas pasiektas. Toliau skaidyt ar provokuoti skaitytoją smulkiai išanalizuoti, kokia lauko gėlė - ramunė ar čiobrelis, kiek turi lapų, kokių, Jono ar Petro lauke ji auga, - nebėra reikalo, tai suardytų eilėraščio vientisumą.

Daiktų konstrukcijos, jų smulkėjimas, dėliojimas, rėmai ir panašus struktūravimas šiuo atveju abstrakčias emocijas skaitytojo sąmonėje susilpnina. Emocijų veržlumas nyksta. Vienas iš galimų tolesnių etapų - įsijungia kritikos variklis. Prastesnis variantas, jei siauram kriticizmui.

Ugnis - itin daugiaprasmė. Mene, ypač poezijoje, ji neretai smarkiai nutolsta nuo savo tikrojo fizinio pavidalo, įgyja pačias įvairiausias formas ir jomis reiškiamas prasmes. Poezijoje ugnis dažnai virsta židiniais, laužais, aistrų ir jausmų liepsnomis. Šiuolaikinėje poezijoje dažnai pasitaikančios ugnies formos - žvakės, degtukai ir kiti apčiuopiami objektai. Čia abstraktas virsta konkretika, automatiškai mažiau kreipiamasi į skaitytojų emocijas, vietoj to pirmoje vietoje atsiduria daiktų konstrukcijos. Pavyzdžiui, Gintauto Dabrišiaus rinkinio "Sunkiai kylanti antis" eilėraštis "Žaidimas": "Aš žiebiu degtukus / ir metu juos į vandenį (...) Aš užžiebiu ir metu -/ degantį degtuką / noriu padovanot vandeniui". Galima išvada: šiuo atveju ugnis - netvarumo, laikinumo raiška, dovanoti neįmanoma, kadangi jungiamos dvi priešingos plotmės - ugnis ir vanduo.

Taigi šiuolaikinėje poezijoje tolstama nuo abstraktų link konkretikos. Galbūt tai kartos ženklas - kai nebeveikia, problemų nesprendžia globalios sąvokos, atramos taškų ieškoma apčiuopiamybėje. Dažnėja su lietumi, šlapdriba susijusios poetinės simbolikos. Šiuo atveju ugnis iškyla kaip savotiškas būdas neutralizuoti priešingą, destruktyvią aplinką: ugnis, kaip žvakė, židinys, šiluma, sentimentalaus vakaro dalis ir kita. Šiuolaikinėje poezijoje sentimentalumas išlieka bene vienintelė tiesiogiai su ugnies stichija susijusi nuotaika. Pabrėžiu - tai sentimentalumas gerąja prasme, destrukcijos mažėjimas, nedera jo sieti su primityvumu.

Išnykus tiesioginei stichijų ir emocijų sąsajai, poezija pamažu pereina į jau aptartą struktūravimo lygmenį. Dažniausiai neberašoma: man linksma, man liūdna, mane degina aistra ar panašiai. Kreipimosi tiesiogiai į skaitytojo nuotaiką taip pat mažėja. Taigi rečiau emocijos raiškiamos abstrakčiais žodžiais. Kokie meniniai sprendimai tuomet pasitelkiami? Ryškėja tendencija: tekstuose daugiau žodžių, daugiapakopių jų konstrukcijų, daugėja daiktų, jų padėčių erdvėje ir detalių. Paprastai iš jų pinamas sudėtingas vaizdų ir aliuzijų tinklas, paliekamas dešifruoti skaitytojui, pritaikyti savo individualioms mąstymo konstrukcijoms bei jų sąlygotoms emocijoms. Čia vėl dera paminėti, kad pirmoje vietoje atsiduria tiesioginės sąsajos, tik kitokiu būdu: geriausiai skaitytojas ir poetas (visi kiti žmonės, beje, taip pat) vienas kitą supranta tuomet, kai atitinka abiejų individualios patirties suformuotos mąstymo konstrukcijos ir sukuriama tapati emocinė būsena. Esant vienokiai nuotaikai, skaitytojas rinksis vienokią poeziją, esant kitokiai, - kitokią, o kadangi emocijos kinta, universalios visiems visada tinkančios ir įtinkančios poezijos greičiausiai neįmanoma sukurti. Tačiau yra ir kitas dalykas: emocijų ir nuotaikų įvairovės dėka kiekvienas poetas ir kiekvienas eilėraštis turi galimybę tam tikru momentu rasti savo skaitytoją. Todėl ir eilėraščių hierarchija tampa sąlyginė; kiekviena poezijos atmaina turi savo auditoriją, kaip ir kiekvienas ugnies pavidalas - savo situaciją. Degtukais mes pasišviečiame, užkuriame židinį ir prie jo šildomės, o Vezuvijumi grožimės iš tolo. Visi šiuo atveju teisūs, ir visokia ugnis įspūdinga. Poezijoje skaitytojai dažniausiai ieško emocijų, tuo ji įvairina būtį ir išjudina įsisenėjusias, stabilias mąstymo konstrukcijas. Taigi pasisakyčiau už stichijas, jų raišką poezijoje, emocijų sklaidą bei energiją.

P.S. Jums šį tekstą išdėsčiusi kritikė apie vandenį pasižadėjo neberašyti ligi kitų metų, nes ši stichija pakeliui iš Poetinio Druskininkų rudens jai atkeršijo ir lietum, ir šlapdriba, ir balom, ir visais kitais pavidalais. Taigi tfiu tfiu tfiu - paskutinį sakinį apie gyvenime gausėjantį vandenį išbraukiau.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:49:58 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba