Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-11 nr. 2920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SVEIKINAME ŠIŲMETĮ JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ – POETĄ IR VERTĖJĄ JONĄ ZDANĮ8
• TRUMPAI

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBA,3

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
AŠ IRGI NORĖJAU
2

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS KONFERENCIJA 
• Elena Baliutytė.
POEZIJA IR STICHIJOS: UGNIS - ĮVAIZDŽIO RAIDOS FRAGMENTAI
3
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
UGNIS - EMOCIJŲ SKLAIDOS BŪDAS
 Audinga Peluritytė.
MŪZŲ IR MEDŪZŲ APSUPTYJE
8

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS LAUREATAI 
• DONATAS PETROŠIUS1
• EGLĖ JUODVALKĖ
• VIKTORAS RUDŽIANSKAS2
• J.C.TODD
• JURGITA BUTKYTĖ1
• KRYSTYNA RODOWSKA
• KORNELIJUS PLATELIS1
• DOSTENA ANGUELOVA-LAVERGNE
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS19

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS ĮSPŪDŽIAI 
• Paulina Žemgulytė.
UGNINIS DRUSKININKŲ RUDUO
1
• ANTROJI DIENA IR T.T.

MUZIKA 
• Salomėja Jonynaitė.
"JAUNA MUZIKA" PRADĖJO NAUJĄ SEZONĄ
2
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA

TEATRAS 
• Rasa Paukštytė.
F... LEFT F...RIGHT, arba ĮSPŪDŽIAI IŠ ŠITO PASAULIO
• Ingrida Daunoravičiūtė.
ŠIUOLAIKINĖS RUSIJOS DRAMATURGIJOS FORUMAS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
APIE ATEIVIUS - TIKRUS IR IŠ SENOVĖS ROMOS
2

DAILĖ 
• PRIEŠ LINĄ VISI YRA LYGŪS5
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEK SVERIA PROFILIS?

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Pabedinskas.
AMERIKIETIŠKA TRADICIJA LATVIŲ FOTOGRAFO ANDRĖJO GRANTO KŪRYBOJE
3

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ
6
• PIRČIUPIŲ MUZIEJAUS EKSPONATUS SIŪLOMA PERKELTI Į NAUJĄ VARĖNOS KRAŠTO MUZIEJŲ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• PREMIJOS
• KONKURSAS
• PARAIŠKOS
• PARAIŠKOS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS
• "LIETUVOS ISTORIJA TAPYBOJE"1
• LMKA PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• PERDAGAS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS KONFERENCIJA

MŪZŲ IR MEDŪZŲ APSUPTYJE

Audinga Peluritytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ugnies šėlsmas virš Druskonio ežero
Gintaro Žilio nuotrauka

Algirdas Julius Greimas sakė, kad, pasak europietiškos poetiškumo sampratos, suformuluotos romantikų, poezija pasižymi struktūra, kuri sutapatina raiškos ir prasmės planus bei kategorijas ir tuo būdu "sumaterialina" prasmę. Europietiška poezija, teigia Greimas, sukuria žmogiškosios tiesos iliuziją, kuri mūsų nukrikščionintoje visuomenėje tampa naujai surasta sakraline kalba*. Lietuvių poezija yra neabejotina šios žmogiškosios iliuzijos paveldėtoja, o jos sakraline kalba išsakyta tiesa iš tiesų, anot Vytauto Kavolio, galėtų būti pavadinta kultūros dvasia**. Ugnies matmuo, vienas iš šios dvasios elementų, galėtų kiek praskaidrinti šios dvasios sampratą, jeigu, žinoma, nekomplikuotų jos iš naujo. Juk dvasia yra sutvarkyta stichija. O ar ugnis lietuvių literatūroje yra sutvarkyta dvasia, ar sutvarkytas kultūros dvasios elementas?

Tik sužinojus Druskininkų rudens temą ("Poezija ir stichijos: ugnis"), aš pati tos ugnies buvau pagauta ir tikėjausi aistrų, tačiau neilgai trukus savo žmogiškąsias iliuzijas puoliau "gesinti" vandeniu. Iš šiuolaikinės lietuvių poezijos "telkinio". Vis iš naujo knygą po knygos pervertusi didelę dalį (žinoma, ne visą) šiuolaikinės lietuvių poezijos, ne be nuostabos, bet tvirtai galiu pasakyti, kad jos dvasią ir kūną valdo tikrai ne ugnis, bet jai opoziciškas elementas. Vandens ir ledo, gelmės ir tamsos lietuvių poezijoje tikrai daugiau nei ugnies ir kaitros, paviršiaus, veiksmo, aktyvumo ar žaismo. Jokiu būdu netvirtinu, jog tai blogai, tiesą sakant, netgi labai savita. Juo labiau kad galima eiti gilyn ir atsiremti į labai senas struktūras - į matricentrinę pasaulėjautą ar pasąmonę. Šiuolaikinės lietuvių poezijos ištakose tai būtų Maironio eilėraštis "Poezija", vienas savičiausių jo tekstų. Cituoju tik ištrauką, nors norėtųsi visą eilėraštį:

Išvydau ją, kai vakarinė

Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo,

O marių erdvė begalinė

Nuo pilno mėnesio tviskėjo.

Gamtos ramumo ir svajonės

Zefyro nedrumstė dvelkimas;

Ramiai ilsėjos vargo žmonės,

Padangiais skrido Serafimas.

Išvydau ją ant marių krašto:

Skruostai kaip marmuras išbalę;

Iš jos akių skaičiau be rašto

Tylaus ilgėjimos begalę.

Gamtos ramumas neramino

Jos iškentėjusios krūtinės;

Nuo žemės ašarų vadino

Sesutę žvaigždės sidabrinės.

Iš lūpų skundo negirdėjau,

Tiktai jutau jos širdį baugią,

Ir netikėtai pamylėjau

Našlystės mano liūdną draugę.

O ji, padavusi man lyrą,

Į tą užburtą vedė šalį,

Kur takas ašaromis byra,

Kuriuo retai kas eiti gali.***

Žvaigždžių ir mėnesio apsupty, naktį ant marių kranto, be žodžių, tiesiog į širdį bylojanti poezija, ko gero, yra pirmas antropomorfizuotas kultūros dvasios pavidalas lietuvių literatūroje, lemtingai paveikęs jos raidą. Bylodama akimis, o ne balsu, ir įdiegusi širdy meilę, ši "našlystės draugė" iš tiesų yra pati tos kultūros dvasios įkvėpėja, mūza. Jeigu ieškotume šiame eilėraštyje kokių nors ugnies ženklų, rastume juos smarkiai transformuotus: aistringo, bebalsio "poetos" atbalsio - ašarų - šaltinio pavidalu. Šaltinio, ištryškusio ne tiek iš "poetos" akių, kiek iš daug iškentėjusios krūtinės. Supraskime, sušildytų jo kūno ir asmenybės, kokybiškai perkeistų širdyje (pasak Daivos Vaitkevičienės, bent jau lietuvių tautosakoje kraujas yra ugnies atitikmuo****). Aistros intensyvumą šiame eilėraštyje liudija bebalsės mūzos prigimtis - kiek baugi, tiek ir paslaptinga, kylanti iš marių tamsos ir gelmės.

iliustracija
Nedega
Gintaro Žilio nuotrauka

Mažiau nei po šimto metų (Maironio eilėraščio "Poezija" pirmoji redakcija paskelbta 1909 m.) į šį mūzos šauksmą atsako Sigitas Geda rinkinyje "Septynių vasarų giesmės" (1991), sonetų cikle "Maironio mirtis", kuriame "siela", "Tėvynė" ir "mėlynas marių drugelis" atsiduria jūron plaukiančių medūzų apsuptyje:

Tai pasaka, gal Robinzono Kruzo

Gyvenimas taip graudžiai sugalvotas…

Man liko tik vienatvė, siaubo plotas,

Vaikystė, jūron plaukiančios medūzos.

O kur jų uostas? Kur namai? Tėvynė?

Kur sakalas? Tie paukščiai mėlynsparniai

Iš Putino poezijos? Tik vieną juodą garnį

Šaltam kape gal būsiu prisiminęs.******

Šeštasis sonetas

Ir čia nėra nei pašaipos, nei ironijos, tik kažkoks kosminių vandenų graudulys. Galima įtarti, kad ta gyvybinga Maironio mūza, negalėjusi pati prabilti balsu, bet pažadinusi "poetos" balsą, pati yra to siaubo apimtam vandeny, kartu su medūzom, plaukianti mirties link. Esė knygoje "Žydintys lubinai piliakalnių fone" (1999) vėl matome Gedos medūzas, bylojančias ne apie lietuvių kultūros dvasios pradžią, bet apie kažkurio jos etapo pabaigą, Apokalipsę. Tas skyrelis vadinasi "Besibučiuojantys trejetai (ovale)", ir, tiesą sakant, nežinau kito teksto, kuris taip paprastai, taip trumpai kalbėtų apie mirties bučinius mūsų laiko ir erdvės ovale. Ne apokaliptinių liepsnų liežuvių žodžiais, bet sustingusių, bebalsių medūzų kūnų kalba. Vargšė, džiūstanti, susitraukusi medūza, panaši į brangias egiptietiškas apyrankes, savo mirties raštais ir ornamentais man byloja apie šitą laiką, jo dvasią kur kas daugiau, nei išpranašauta pragaro ugnis mistikų raštuose.

Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vandens, vandenų byla yra kur kas dažnesnė nei ugnies. Tačiau negalima pasakyti, kad ugnies lietuvių literatūroje visai nėra. Ji yra, tik labiau pasislėpusi ir dažniau byloja simboliais bei metaforom, užuominom ir tolimu perkėlimu. Ugnies ženklai retai pasirodo atvirai - liepsnom, saulėm, laužų šviesa. Žvelgiant į pastarųjų dešimtmečių lietuvių poeziją, reiktų pripažinti, kad tokių ugninių, dangaus sferos, dieviškos Perkūno padermės autorių yra nedaug, tačiau ugnis šių autorių kūryboje dega itin ryškiai, virsdama tauriųjų metalų (aukso karūnų), tauriųjų žiedlapių (rožių, erškėtrožių) ar miestų civilizacijos simboliais (raudonų čerpių stogais; veidrodžių, laužančių saulės blyksnius, ovalais). Turiu galvoje Leonardą Gutauską, Juditą Vaičiūnaitę, Antaną Kalanavičių, Aidą Marčėną, Onę Baliukonę. Nors Prometėjui prilygstančio kultūrinio herojaus lietuvių kultūroje nėra (nėra mitologijoje), Leonardo Gutausko arba Juditos Vaičiūnaitės kūrybos programos leistų Prometėjo kūrybos veiksmą jų tekstuose įžvelgti. Kūrybos ugnies, iškylančios dvasioje ir nušviečiančios prigimties pašalius, šioje kūryboje yra. Tačiau ji turi ne tik lietuvių Perkūno, bet ir Kristaus degimo, kančios, pasaulio dvasios perkeitimo reikšmes. Vis dėlto Kristaus pasiaukojimo, nuolankumo reikšmės Gutausko ir Vaičiūnaitės lyrikoje neįprastai kontrastuoja su Perkūno dievišku temperamentu, išdidumu, - labai jau atkakliai ta ugnis šioje lyrikoje dega (tiesa, neįprastoje ledo ir kristalų apsuptyje).

iliustracija
Dega

Štai tas ugnies aspektas, kuris leidžia ugnį skaityti kaip sakralinę mūsų kultūros kalbą. Kalbą, kurią sudaro dvi kontrastuojančios ir susipynusios pasaulėjautos: senovės baltų ir krikščioniškoji. Ir, ko gero, ta senoji yra stipresnė. Ugnies ženklų specifika šiuolaikinėje lietuvių lyrikoje leidžia ją perskaityti. Senovės dievų panteonas kažkokiu būdu maitina jos dvasią ir byloja per poetus - pašauktuosius, įgaliotuosius. Pavyzdžiui, Teliavelis, arba Sovijus, arba Gabija.

Pavyzdžiui, Geda, arba Bložė, arba Miliauskaitė. Geda yra bene tipiškiausias Teliavelio įgaliotasis lietuvių literatūroje. Teliavelis, dieviškasis lietuvių kalvis, minimas Voluinės (1252 m.) kronikoje, nukalė ir mestelėjo į dangų saulę. Kaip ir Teliavelis, Geda saulę taip pat mesteli - iš apačios į viršų. Rinkinyje "Skrynelė dvasioms pagauti" jis rašo: "Ugnis - iš velnio, nebent viršūnėlės/ kažkokį ryšį su Dievu ir turi…" (eil. "Pamirštos tuteišų sakmės"). Nieko keista, nes rinkinyje "Mamutų tėvynė" (1985 m.) yra tvirtinęs: "Žalias Alksnis, Želmė ir Žuvis - Lietuvoj ir Po Vandeniu / Žalia?" Saulė, mestelėta iš vandens tiesiog į dangų, turi to vandens turinio, to žalumo, neišvengiamai. Degančios, juodos astralinės saulės vaizdiniai, pavyzdžiui, Baliukonės poezijoje, skelbia to gyvybės, atsinaujinimo vandens, žalumo išsekimą, gyvybės pabaigą.

Sovijaus pavidalų lietuvių poezijoje yra nedaug, bet yra: Kazio Bradūno, Jono Meko, Gintaro Grajausko poezijoje. Sovijaus pašauktieji (įgaliotieji) lietuvių poezijoje paprastai sėdi prie laužų, spręsdami mirties ir gyvenimo lygtį - stulbdami, pakerėti, kaip šiame Grajausko eilėraštyje:

Aklas šuo, uodžiantis laužo dūmus,

Ruduo. Tykus lemties ūžesys.

Vikrios fakyrų rankos, šokinančios

Ugnį, užutekis. Taip, dabar jau

Geriau matyti, iš tiesų užutekis.

Atokiau - garuojantys miglų dubenys,

Išdėlioti įmirkusioj pievoj,

Devynios dešimtys ir dar devyni.

Įgudusiam skaičiuoti lygiai tiek,

Kiek reikia, nei daugiau, nei mažiau,

Devynios dešimtys ir dar

Devyni liūdesiai po žvaigždėm,

Įgudusiam liūdėti, žvelgiančiam

Tiesiai ugnin, nustėrusiam.******

"Devynios dešimtys ir dar devyni"

Nuo ugnies lietuvių poezijoje nustėrstama labiau nei nuo vandens, vanduo įprastas. Ugnis - paslaptingesnė. Ją lietuvių poezijoje yra pakeitęs mitologinis baltų vanduo.

_______________

* Greimas A.J. POETIKA IR SEMIOTIKA. Iš arti ir iš toli. - Vilnius: Vaga, 1991, p. 81.

** Kavolis V. GLOBALIZACIJOS AKIVAIZDOJE. - Metmenys, 1991, Nr. 58, p. 77.

*** Maironis. RAŠTAI, I t. (sud. I.Slavinskaitė). - Vilnius: Vaga, 1987, p. 54-55.

**** Vaitkevičienė D. UGNIES METAFOROS. - Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 43.

***** Geda S. SEPTYNIŲ VASARŲ GIESMĖ. - Vilnius: Vaga, 1991, p. 13.

****** Grajauskas G. KATALOGAS. - Vilnius: Vaga, 1997, p. 35.

 

Skaitytojų vertinimai


8930. velnias2004-06-08 12:55
niekas taip lyg ir neužkliuvo

11248. durnius2004-11-03 10:14
nesmone

11249. loxas :-( 2004-11-03 10:14
geras

11250. duxas2004-11-03 10:15
nieko neskaiciau todel ,Pyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyp

14400. ARTURAS :-( 2005-02-21 11:53
GAIDYS

22689. Fortunta :-( 2006-02-26 17:05
Na is tiesu neradau siame puslapyje man reikiamos informacijos,galetumete dagiau rasyti apie Kazio Braduno poezija,manau tai patiktu ne vienai man.

26372. Lutz Hüttel2006-05-06 20:54
Liebe Leute, leider kann ich kein Litauisch, aber gleichwohl scheint mir Eure Homepage sehr interessant zu sein. Vielleicht gibt es ja mal eine Übersetzung der hier gezeigten Dichtung? Alles Gute und einen schönen Mai 2006 wünschend, Lutz Hüttel

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:49:54 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba