Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-11 nr. 2920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SVEIKINAME ŠIŲMETĮ JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ – POETĄ IR VERTĖJĄ JONĄ ZDANĮ8
• TRUMPAI

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBA,3

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
AŠ IRGI NORĖJAU
2

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS KONFERENCIJA 
• Elena Baliutytė.
POEZIJA IR STICHIJOS: UGNIS - ĮVAIZDŽIO RAIDOS FRAGMENTAI
3
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
UGNIS - EMOCIJŲ SKLAIDOS BŪDAS
• Audinga Peluritytė.
MŪZŲ IR MEDŪZŲ APSUPTYJE
8

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS LAUREATAI 
• DONATAS PETROŠIUS1
• EGLĖ JUODVALKĖ
• VIKTORAS RUDŽIANSKAS2
• J.C.TODD
• JURGITA BUTKYTĖ1
• KRYSTYNA RODOWSKA
• KORNELIJUS PLATELIS1
• DOSTENA ANGUELOVA-LAVERGNE
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS19

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS ĮSPŪDŽIAI 
• Paulina Žemgulytė.
UGNINIS DRUSKININKŲ RUDUO
1
• ANTROJI DIENA IR T.T.

MUZIKA 
• Salomėja Jonynaitė.
"JAUNA MUZIKA" PRADĖJO NAUJĄ SEZONĄ
2
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA

TEATRAS 
 Rasa Paukštytė.
F... LEFT F...RIGHT, arba ĮSPŪDŽIAI IŠ ŠITO PASAULIO
• Ingrida Daunoravičiūtė.
ŠIUOLAIKINĖS RUSIJOS DRAMATURGIJOS FORUMAS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
APIE ATEIVIUS - TIKRUS IR IŠ SENOVĖS ROMOS
2

DAILĖ 
• PRIEŠ LINĄ VISI YRA LYGŪS5
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEK SVERIA PROFILIS?

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Pabedinskas.
AMERIKIETIŠKA TRADICIJA LATVIŲ FOTOGRAFO ANDRĖJO GRANTO KŪRYBOJE
3

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ
6
• PIRČIUPIŲ MUZIEJAUS EKSPONATUS SIŪLOMA PERKELTI Į NAUJĄ VARĖNOS KRAŠTO MUZIEJŲ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• PREMIJOS
• KONKURSAS
• PARAIŠKOS
• PARAIŠKOS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS
• "LIETUVOS ISTORIJA TAPYBOJE"1
• LMKA PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• PERDAGAS

TEATRAS

F... LEFT F...RIGHT, arba ĮSPŪDŽIAI IŠ ŠITO PASAULIO

Rasa Paukštytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aktoriai Irena Tamošiūnaitė ir Rolandas Kazlas spektaklyje "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos"
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

"Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos" Jaunimo teatre - iš cirko, teatro, kino. Tai toks režisieriaus Igno Jonyno iš pirmo žvilgsnio labai lengvas "skrydis virš gegutės lizdo". "Gegutės lizdo" vaidmenį atlieka ne šiaip gyvenimo patirtis, o estetinių ir stilistinių tos patirties apvalkalų, vizualinio, bet įvairių menų perfrazuoto, pasaulio mozaika.

Į sceną įeiname per oro uosto "rankovę", bet atsiduriame beveik Eimunto Nekrošiaus "Kvadrate". Skridome lyg ir, sakykime, į Amsterdamą, o atsidūrėme lietuviškoje tarpstotėje, kur prožektoriaus švieselė siūlo Keną ar Švenčionėlius. Kai neilgai trukus du kailiniuoti personažai sukrioks "Ole, ole", suprasime, kad šis dekoratyvus lėktuvėlis jau kažkur prie Airijos. Arčiau finalo, kai Andrius Bialobžeskis - tas Mažasis princas su skeptiko grimasa - sudainuos, labai gražiai, beje, sudainuos vokiškai, geografinės spektaklio koordinatės apskritai nebeegzistuos. Mes ore. Skraidome kartu su stiuardese Irena Tamošiūnaite, kilnojama uždangos, virš įvairiausių lietuviško teatro štampų ir stereotipų, "turime reikalų" su kažkokiu netikėtu požiūriu-pojūčiu. Kaip Ignui Jonynui pavyko virš pavalkiotų priemonių pakilti ir į jas pasižiūrėti iš šalies, nežinau. Bet jis pabandė, ir jam pavyko.

Ignas Jonynas Xaviero Diurringerio pjesę "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos" scenoje taip pastatė, kad atrodo, jog jokios pjesės ir nebuvo. O yra režisierius, sudėliojęs atsiminimų ir įspūdžių fragmentus, susiuvęs juos "baltais siūlais", naiviai ir juokingai. Jaudinamai. Fragmentus siuva Rolandas Kazlas - klounas su aiškiai jam per dideliu raudonu peruku. Iš pradžių atrodo, kad jis čia pagrindinis dirigentas. Klounas norėtų toks būti, jis norėtų, kad viskas vyktų tvarkingai ir pagal šou planą. Betgi visada atsiras koks nors pavėlavęs žiūrovas (akt. Modestas Pachalka), sutrukdantis monologą ir besirūpinantis, ar jis gerai atrodo, kuri nors dainininkė (akt. Indrė Pačėsaitė) atsivilks į pasirodymą įkaušusi ir suskaičiuos, kiekgi jos skudurai kainuoja, pavydus pianistas (akt. Tomas Kizelis) savo moteriai (akt. Aldona Bendoriūtė) iškels sceną ir taip toliau.

Igno Jonyno spektaklis nėra taip nekaltai fragmentiškas. Už kiekvieno fragmento, personažo, pokšto slypi "ištisų dienų, ištisų naktų" išpuoselėti kompleksai, fobijos, užgaidos. Kiekvienas fragmentas turi, sukuria scenoje likimo ar charakterio siužetą. Kai stiuardesė - aktorė Irena Tamošiūnaitė pasakoja apie gendančią nuo kotelio kriaušę, kurią beviltiškai nuo puvimo bandome apsaugoti užpilamu prie kotelio vašku, ji kalba apie senatvės pojūtį. Komiška pūvančios kriaušės istorija nepastebimai tampa gana dramatišku pasakojimu apie neišvengiamus dalykus. Tai ne juokas pro ašaras, o kartėliu atmieštas šypsnys.

Personažai neatsiranda iš niekur - jie atsiranda iš už kulisų, kurie yra viskas, kas už teatro pastato ribų.

Ignas Jonynas ne šiaip jaučia scenos erdvę. Jis ne šiaip susodina žiūrovus scenoje neva dėl originalumo. Jis jaučia viso teatro erdvę, kuri aprėpiama ne tada, kai sėdi salėje, o tuomet, kai atsiduri užkulisiuose. Iš visų kampų ir plyšių į jo spektaklį tarsi veržiasi personažai, pojūčiai, atsiminimai, matytų ir pamirštų filmų, spektaklių nuotrupos - nuotaikos.

"Kronikos" panašios į kaleidoskopą, tokį populiarų vaikystės žaislą. Pasukai kartą, stikliukai susidėliojo vienaip, bet nė nebandyk atsukti atgal, nes kombinacijos nebepakartosi. Ir pagarbos vertas režisierius, kuris nekartoja, neakcentuoja savo pavykusių, sėkmingų scenų (tiesiog nėra narcizas), o eina toliau, genamas įsitikinimo, kad žmogus ir pasaulis nėra iššifruojamas ar paaiškinamas viena kokia nors koncepcija. Kad jiedu - žmogus ir pasaulis - nenuoseklūs savo kasdieniniais liudijimais. "Aš negaliu be tavęs gyventi" - jaunos moters (akt. Neringa Varnelytė) su kalėdine eglute rankose tiesiog rėžianti ausį lyriška intonacija permuša stiuardo (akt. Giedrius Savickas) monologą, sukurptą iš oficialaus skrydžių saugumo teksto ir nenormatyvinės "sopraniškos" leksikos. Dvi kalbinės priešingybės sukuria grynojo komiško absurdo efektą, kai tas, kas sakoma, absoliučiai nesutampa su tuo, kokiu tikslu kalbama. Po sekundės stiuardas, pabuvęs tarnautoju ir mylimuoju, tampa sūnumi, kuriuo tėvas neturi pagrindo didžiuotis. Žaibiška socialinių kaukių kaita - iš pačios teatro prigimties, "bazinio" šio meno arsenalo.

Na, o stiuardo scena apskritai turi daug šansų tapti, atleiskite už nuvalkiotą žodį, kultinė. Visų pirma ji taip vietoje atsiranda ir taip preciziškai yra suvaidinta, kad verta dėl jos "ateiti specialiai". O antra - ji tiesiogiai gali būti perkelta į kasdieninį gyvenimą. Operatorius R.G. po spektaklio sakė: "Dabar aš jau nebegalėsiu ramiai lėktuvais skraidyti". Ir iš tiesų - įžengs stiuardesė į saloną, pakels rankas prieš pasakydama, ką daryti katastrofos metu, o tu žmogus ir lauksi, kad ji prabils: "Virš jūsų fucking krėslų yra fucking deguonies..."

Visa yra vienas didžiulis sąvartynas, kuriame puikiausiai šalia sutaria keiksmažodis ir sentimentai, grubumas ir lyrizmas. Reikia tik atviromis akimis pažiūrėti: iš pradžių - į kairę, paskui - į dešinę. Taip ne vienas Ignas Jonynas mano. Taip mąsto, pavyzdžiui, filme "Naktis virš žemės" amerikietis režisierius Jimas Jarmushas. Arba daugybė puikių šiuolaikinių Tolimųjų Rytų kino režisierių. "Kronikos" visai nepanašios į reprezentacinį lietuvišką teatrą, virš jo nekaba nimbas "Made in Lithuania", sunku nuspėti spektaklio eksportines galimybes ar perspektyvas. Ir tai mažiausiai yra įdomu.

Spektaklis turbūt apie tai, kad tas "nepakeliamas būties lengvumas" dar ir kaip pakeliamas - humoru ir ironija. Bet kai pas mus būtis tokiais dalykais keliama, tai trikdo, atrodo nerimta, neverta šlovingo teatro vardo. "Kronikos" nereikalauja sau kokios ypatingos vietos šiuolaikiniame Lietuvos teatre, neužgriūna nuosekliomis filosofinėmis metaforomis ir parabolėmis. Jų autorius tiesiog alsuoja savo žmogiška ir estetine patirtimi, kurios neriboja jokios nacionalinės šaknys ir tradicijos. Jis laisvas gali atsiminti Claude`o Leloucho filmą "Vyras ir moteris", trumpam nukelti mus į aštuntąjį dešimtmetį, ir žiūrovų salės "galiorkoje" švysčiojančios Anouk Eme ir Jeano Lui Trentingiano figūros tampa fonu ironiškam etiudui apie trijų vienišų žiūrovų susitikimą. Ir egzaltuota dama (akt. Indrė Pačėsaitė) su santechniku (akt. Nerijus Gadliauskas) ant dviračio - irgi vaikystės filmo "tik suaugusiems" kadras. Rafinuota dama, beje, taip ir nesuprato, kodėl jai su santechniku "nieko neišėjo". Todėl, kad jiedu - du skirtingi pasauliai, autoriaus įkalinti stilistikoje, ne daugiau. O pats stabiliausias spektaklio rėmas - cirko arena - ar tik ne padėka didžiajam Frederico Fellini`ui už pagalbą suvokiant gyvenimą kaip didžiulį karnavalą? Ir smagiausia, kad Ignas Jonynas absoliučiai nesistengia paslėpti to, ką jis mėgsta, to, kuo jis gyvena. Todėl spektaklis ir panašus į žmogų, kurį - jei jūs su juo vaikščiojote įvairiomis gatvėmis, bet, sąlygiškai tariant, į vieną kino teatrą - lengva suprasti iš pusės žodžio. Ir dar. Spektaklį sunku recenzuoti. Nes, kaip sakė spektaklyje A.Bialobžeskis, kai jam buvo suteikta paskutinės replikos galimybė, "viskas, ką aš pasakysiu, bus panaudota prieš mane". Tiesiog Ignas Jonynas turi talentą bet ką paversti savo priešingybe, kiekvieną teiginį ar reginį pastatyti "ant galvos". Ir jis taps juokingas, verksmingas ar banalus (fokusai su lemputėmis - apskritai vaikų darželis). Priklausomai nuo autoriaus. Kine yra toks ironiškas terminas: "Postmodernizmas su žmogaus veidu". Tai pasakytina apie "Kronikas" Jaunimo teatre.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:49:53 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba