Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-11 nr. 2920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SVEIKINAME ŠIŲMETĮ JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ – POETĄ IR VERTĖJĄ JONĄ ZDANĮ8
• TRUMPAI

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBA,3

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
AŠ IRGI NORĖJAU
2

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS KONFERENCIJA 
• Elena Baliutytė.
POEZIJA IR STICHIJOS: UGNIS - ĮVAIZDŽIO RAIDOS FRAGMENTAI
3
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
UGNIS - EMOCIJŲ SKLAIDOS BŪDAS
• Audinga Peluritytė.
MŪZŲ IR MEDŪZŲ APSUPTYJE
8

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS LAUREATAI 
• DONATAS PETROŠIUS1
• EGLĖ JUODVALKĖ
• VIKTORAS RUDŽIANSKAS2
• J.C.TODD
• JURGITA BUTKYTĖ1
• KRYSTYNA RODOWSKA
• KORNELIJUS PLATELIS1
• DOSTENA ANGUELOVA-LAVERGNE
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS19

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS ĮSPŪDŽIAI 
• Paulina Žemgulytė.
UGNINIS DRUSKININKŲ RUDUO
1
• ANTROJI DIENA IR T.T.

MUZIKA 
• Salomėja Jonynaitė.
"JAUNA MUZIKA" PRADĖJO NAUJĄ SEZONĄ
2
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA

TEATRAS 
• Rasa Paukštytė.
F... LEFT F...RIGHT, arba ĮSPŪDŽIAI IŠ ŠITO PASAULIO
• Ingrida Daunoravičiūtė.
ŠIUOLAIKINĖS RUSIJOS DRAMATURGIJOS FORUMAS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
APIE ATEIVIUS - TIKRUS IR IŠ SENOVĖS ROMOS
2

DAILĖ 
 PRIEŠ LINĄ VISI YRA LYGŪS5
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEK SVERIA PROFILIS?

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Pabedinskas.
AMERIKIETIŠKA TRADICIJA LATVIŲ FOTOGRAFO ANDRĖJO GRANTO KŪRYBOJE
3

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ
6
• PIRČIUPIŲ MUZIEJAUS EKSPONATUS SIŪLOMA PERKELTI Į NAUJĄ VARĖNOS KRAŠTO MUZIEJŲ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• PREMIJOS
• KONKURSAS
• PARAIŠKOS
• PARAIŠKOS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS
• "LIETUVOS ISTORIJA TAPYBOJE"1
• LMKA PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• PERDAGAS

DAILĖ

PRIEŠ LINĄ VISI YRA LYGŪS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Roma Zareckienė. "Veprinė"
Ričardo Šileikos nuotrauka

Vepriuose (Ukmergės rajone) dešimtį dienų ne vėjais paleido vienuolika menininkų. Ukmergiškiai Roma Zareckienė, Tadas Darulis, Daiva Gerulskienė, Laima Dzigaitė, Julius Zareckas, Daiva Jablonskienė draugingai priėmė kauniečius Jolitą Verbickaitę ir Juozą Rimkų bei latves iš Lyvanų Ilzę Griezanę, Sandrą Vigulę ir Svetlaną Kulgajevą. Per penktąjį lino dailės plenerą "PLinars 2002" žmonės sukūrė apypusšimtį darbų.

Netradicinės dailės plenero penkmečio proga šio meno sąjūdžio iniciatorių ir vadovą JULIŲ ZARECKĄ ir plenerų parodų kuratorę LAIMĄ DZIGAITĘ šnekina RIČARDAS ŠILEIKA.

Kaip čia taip gražiai atsitiko, kad Ukmergėje atsirado būtent lino pleneras?

Julius. Pradžioje buvo noras. Kad mūsų mieste pagyvėtų meninis gyvenimas, kad būtų surengtas koks nors pleneras.Tačiau norėjosi padaryt ką nors kitokio, ko nieks nedaro. Tapyba? Tapybos plenerų Lietuvoj vyksta šimtai. Skulptūrystė? Skulptūrystė - sunkus reikalas: reikia daug pinigų ir gerų meistrų. Prieš septynerius metus paskelbėm netradicinės dailės plenerą. Nesakyčiau, kad pirmas blynas buvo neprisvilęs, bet svarbiausia buvo padaryta pradžia. Kitais metais šiam meno vyksmui sugalvojau ir konkretesnę temą - "Objektas mieste". Darėm tą modernų objektą, tačiau pačios plenero idėjos, sugestijuojančios ir menininkų tarpusavio bendravimą, praktiškai neliko.

Na, trečiaisiais metais jau būtinai reikėjo surasti ką nors, kas, kaip sakiau, nebūtų nei tapyba, nei skulptūra. Ir tuomet mintis lemtingai stabtelėjo prie lino. Galbūt šitokį apsisprendimą "pasufleravo" Gintauto Gavėnavičiaus lino ir pievų žolių skulptūros. Be to, Ukmergėje yra linų fabrikas, kuris tapo mūsų visų kitų metų plenerų pagrindiniu rėmėju - medžiagų tiekėju. O tos medžiagos gana įvairios. Patys linai, stiebeliai, spaliai, pluoštas ir pakulos, kurios turi visiškai skirtingų savybių. Taip pat galvenos, į kurias, tiesa, ypatingesnį dėmesį atkreipėme tik šiemet. Be to, nereikia pamiršti ir špagato, virvių, audinių, drobės ir kita. Prašom, - visas spektras. O dar jas imk ir tarpusavyje kūrybiškai ir išmoningai suregzk - išeis žavūs dalykai.

Ir kokiom sankabos priemonėm pradėjote tas lino atmainas jungti?

Julius. Pirmaisiais metais mes prisipirkom viską klijuojančio lipalo, kuris pats yra minkštas, o linas plaušėtas, tad jų junginiai yra idealūs - tvirtumu, stovėjimo laiku ir, beje, plastiškumu. Tai vykęs mūsų atradimas. Vienas darbas, gamintas naudojant šią rišliąją medžiagą, jau treti ar ketvirti metai stovi miesto parke be jokių pokyčių. O mano užvyniota paprasta virvė per porą metų supuvo ir nukrito. Vėliau pabandėme naudoti stalių rūgštinius klijus. Jie kitokie: išdžiūvę bąla, kietėja, trūkinėja, bet su jais galima daryti kitokius derinius ir gauti maloniai netikėtų rezultatų. Aš su jais maišiau spalius, iš jų masės įmanoma padaryti visokių formų. Taip mūsų technologija ir susikūrė. Taigi iš esmės stebuklų nėra: nenaudojam nežinomų medžiagų.

Smalsu, ir nuo kurio galo ėmėtės to meno saviveiklos, juk nė vienoje aukštojoje ir nė vienoje žemojoje meno mokykloje nėra mokoma, kaip daryti meną iš lino.

Julius. Deja, iš tikrųjų yra taip. Todėl iš esmės ar tu, žmogeli, esi baigęs paprastą dailės mokyklėlę, ar turi Vilniaus dailės akademijos diplomą, šiuo atveju patirtimi ir galimybėmis visi yra lygūs.

Taigi jūs plenero dalyviams įbrukate rankosna šaukštus, ir jie patys turi išmokti semti jūrą?

Laima. Kiekvienas gali brįsti į tą jūrą, o gali vaikščioti ratu ir dejuoti - oi oi oi, kokia didelė jūra. Tuomet tą dešimtį plenero dienų ir trepsės aplink. Pirmučiausia ta medžiaga tau turi patikti, neturi jos bijoti. Aš, pavyzdžiui, žaidžiu su lino šiaudeliais, ir man jie tokie artimi. O štai šiųmečio mūsų plenero dalyvė Jolita iš Kauno (Verbickaitė - R.Š.) iš minkštų pakulų sugebėjo sukurti formą. Tai yra talentinga.

Julius. Puiku, kad lino plenere susiformavo tam tikras branduoliukas tų, su linu praktiškai "santykiaujančių" ne vienerius metus. Galiu liudyti, jog tas, kuris dirbo tuos penkis plenerus, šį tą jau žino. Prie tokių žiniukų priskirčiau save ir Laimą. Manau, kad žinome bent jau esminius šios lino technologijos subtilumus, sakykim, kaip ką derinti, kas išeina, sujungus vieną medžiagą su kita. Tai galbūt elementarūs techniniai dalykai, bet jų išmanymas jau yra patirtis.

O ką jums reiškia ši neįprasta medžiaga - linas, būtosios lietuvių liaudies gyvenime kone pagrindinis augalas, sakralizuotas ir ritualizuotas?

Laima. Reikia pirmiausia pačiupinėt tą medžiagą. Linas turi savo jėgą ir savo burtus. Iš tikrųjų jis mane užburia. Ima griūte griūti mintys ir idėjos, aš nebepajėgiu jų suvaldyti ir aprėpti, juolab spėti užsirašyti ar eskizuoti. Iš tiesų geriausia būtų imtis vieno darbo ir jį daryti nuo pradžios iki pabaigos, o nesiblaškyti prie daug atskirų, kurių galų gale nė vieno neužbaigi. Kalbant apie kitus dalyvius, reikia pasakyti, kad skiriasi jų patirtis ir pasiruošimas. Viena, kada žmogus atvažiuoja su subrandintom idėjom, o visai kita, kada į mūsų kūrybos katilą pakliūva pirmąsyk.

Julius. Kai pramoksti "elgtis" su lino medžiagom, savaime atsiranda idėjų, ir norisi net peržengti šio plenero ribas. Jeigu laiko ištaikytum, su malonumu toliau įgyvendintum savo idėjas, darytum, ko nespėjai ar net iš esmės nepradėjai. Kadangi tos dešimt dienų prabėga kaipmat. Patirtis sąlygoja idėjų gimimą, ir tos idėjos virsta nebe smulkmenomis ar bandymais, o pakankamai brandžiais ir stebinančiais dalykais.

iliustracija
Laima Dzigaitė. "Linų dievo ragas"
Ričardo Šileikos nuotrauka

Lietuvių liaudies ižduose yra daug dainų apie lino gyvenimą. Prisipažinkit, ar dirbdami irgi jas traukiate, o gal nė vienos ir nemokate?

Julius. Aš ne dainininkas. Atvirai sakant, čia dainų nereikia. Būna tylu ir ramu. Be didelių šnekų kiekvienas savo kampe krapštosi, vienu kitu žodžiu tepersimeta. Mūsų toks gana tylus pleneras, kuris galbūt visus ir užburia.

Laima. Vieta Vepriuose, kur dirbome jau antri metai, yra puiki. Geros patalpos, šalia upė, čia pat tokios didelės pievos, aplink pušynas ir ežeras.

Gal per penkerius kūrybinio darbo metus išmokote iš sėmenų išspausti gardžią sėmeninę?..

Laima. Mes sėmenis kepėm ir sumuštinius darėm. Bet šio recepto išduot, žinoma, negalim.

Julius. Ten, vietoj, namudinėm sąlygom iškūlėm tas sėmenis, gal net žemių šiek tiek girgždėjo tarp dantų, bet viskas buvo suvartota iki paskutinės sėklikės.

Beje, plenero dalyvių darbuose nepastebėjau naudojamų sėmenų, kaip medžiagos.

Julius. Šiemet jų galbūt nebuvo, kadangi visi daugiau naudojo galveles. Mat atsivežėm gražių, šviežių, labai geltonų linų su visom tom galvutėm. Ne iš fabriko, o tiesiai iš lauko. O sėmenis dailininkai naudojo užpernai: tada tokius paveiksliukus darė. Tiesa, linų sėklos turi fantastišką raudonai rudą spalvos niuansą.

Vis virėte savo tautinėse sultyse, o jau antri metai kūrybos procese dalyvauja ir sesės latvės. Kaip joms pavyko interpretuoti liną?

Julius. Pernai buvo dvi, šiemet trys menininkės, visos iš Lyvanų. Tikriausiai to baltiškojo vienijančio prado iš tikrųjų yra kraujyje ir genuose, kadangi latvės organiškai įsiterpė į mūsų meninį bendrabūvį. Ir sukūrė puikių darbų. Duos dievas, mes plėsim ribas, belsdamiesi ne vien į broliškų Ukmergės miestų dailininkų duris. Mūsų reikalas pakviesti: gal netgi kas iš Lenkijos norės padirbėti kartu su mumis.

Jūsų pleneras yra dar toks kūdikiškas, kad kalbėti apie tam tikrą kūrybinę niveliaciją net nėra būtinybės.

Julius. Jeigu toliau sugebėsim išlaikyti šešių septynių "ragavusių lino" menininkų branduolį, prie kurio vis prisišlietų penki ar šeši naujokai, tai jokio išsisėmimo ar bergždystės nebus. Pavyzdžiui, aš, važiuodamas į šįmetį plenerą, turėjau penkias idėjas, iš jų įgyvendinau tris, bet tuo metu sugalvojau dar tris - kitokias. Manau, kad kiekvieno menininko vaizduotė taip pat yra teki, o kūrybinės mintys apvaisina kitas mintis ir gimdo naują vizijų kokybę.

Ar naudodami šią augalinę medžiagą esate tradicionalistai, ar atvirkščiai - sakysim, postmodernistai?

Julius. Čia yra daug niuansų. Pati medžiaga diktuoja archajišką pasaulėvoką. Dažnai net nenorėdamas remiesi į tą tradiciją, esi jos įkaitas, nors sąmoningai to nenori. Bet aš noriu daryti novatoriškus darbus, orientuotis į naująją dailę. Ar tai visada pavyksta - gink dieve.

Laima. Pamatinis dalykas yra iš gamtos einanti informacijos jėga, o visa kita jau lemia menininko suvoktis ir kūrybinės pajėgos, kurių dėka jo darbas bus (ar nebus) novatoriškas ar avangardiškas. Ir didiesiems avangardo meistrams genialią mintį ar idėjos spiralę diktuoja gamtos (im)pulsas, o tik paskui ją kiekvienas gali ištraukt iš savęs - pagal savo pajėgumą ir talentą. Tačiau jeigu autoriaus "stogelis" žemas, tai jis tiek ir tepadaro.

Julius. Kiekvienas kūrėjas bando surasti kompromisą - vienas didesnį, kitas mažesnį. Tačiau iš tikrųjų to naujo meno yra pakankamai: užtektų visą mūsų dirbtuvę nukelti į kokį ŠMC, ir tai būtų pati novatoriškiausia, sakykim, pasaulinio lygio instaliacija. Bet mes to nedarom. Galbūt to ir nereikia daryti, ne tokie mūsų tikslai.

Ar turėjote kokių sunkumų?

Julius. Čia, kultūrcentry, yra meno priešų - "pacukų", kurie mūsų kūrinius iš linų labai skrupulingai "realizuoja".

Laima. Tai mažytės pelytės, kurios užlipa per ploniausią stiebelį.

Julius. Graužikėliams, matyt, tai skaniau, negu kokio batono trupinėlį čečiuoti. Po to kai kuriuos darbus tenka restauruot.

Na ir, gerbiamasai lino plenerų spiritus movens, tarkite šio interviu epilogui būtinų sakinių apie jūsų darbų ir idėjų sklaidą.

Julius. Mes taip pradėjome, taip ir tęsiame. Neužsisklendžiame vien savo brangaus miesto kultūros centro galerijoje. Kiekvienais metais surengiame po penkias ar šešias parodas Aukštaitijos zonoje. O būtent: Molėtuose, Utenoje, Rokiškyje, Pasvalyje, Kelmėje, Šiauliuose, mūsų tradicinėje vietoje Anykščiuose. Regis, tris kartus savo menus demonstravome Kaune. Šįkart dar ketiname užsukti į Zarasus. Šiemetė paroda yra gana vientisa ir harmoninga, todėl negėda rodyti. Kadangi lino menas yra mažai girdėtas dalykas, tad mus visur noriai ir smalsiai priima. Antra vertus, ruošiame dirvą būsimai kūrybinei sėklai. Vienur ar kitur mūsų produkciją pamatęs ir apčiupinėjęs žmogus, sakykim, rajono dailininkas, gali būti potencialus mūsų plenerų dalyvis.

 

Skaitytojų vertinimai


8149. Egidijus :-) 2004-05-05 11:21
Straipsnis kaip straipsnis, ale va "apypussimtis" tai labai idomus zodis.... :)

8538. vel egidijus :-) 2004-05-19 10:02
na straipsnis geras vien del zodzio - "apypussimtis" - grazus zodis - "apypussimtis". "Apypussimtis, t.y. - grazus zodis apypussimtis ... :)

10234. Dovile2004-09-21 21:19
Visai nieko rasinys

13731. auris :-( 2005-01-31 14:28
E.red.: Komentaras panaikintas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:49:47 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba