Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-11 nr. 2920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SVEIKINAME ŠIŲMETĮ JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ – POETĄ IR VERTĖJĄ JONĄ ZDANĮ8
• TRUMPAI

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBA,3

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
AŠ IRGI NORĖJAU
2

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS KONFERENCIJA 
• Elena Baliutytė.
POEZIJA IR STICHIJOS: UGNIS - ĮVAIZDŽIO RAIDOS FRAGMENTAI
3
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
UGNIS - EMOCIJŲ SKLAIDOS BŪDAS
• Audinga Peluritytė.
MŪZŲ IR MEDŪZŲ APSUPTYJE
8

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS LAUREATAI 
• DONATAS PETROŠIUS1
• EGLĖ JUODVALKĖ
• VIKTORAS RUDŽIANSKAS2
• J.C.TODD
• JURGITA BUTKYTĖ1
• KRYSTYNA RODOWSKA
• KORNELIJUS PLATELIS1
• DOSTENA ANGUELOVA-LAVERGNE
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS19

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS ĮSPŪDŽIAI 
 Paulina Žemgulytė.
UGNINIS DRUSKININKŲ RUDUO
1
• ANTROJI DIENA IR T.T.

MUZIKA 
• Salomėja Jonynaitė.
"JAUNA MUZIKA" PRADĖJO NAUJĄ SEZONĄ
2
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA

TEATRAS 
• Rasa Paukštytė.
F... LEFT F...RIGHT, arba ĮSPŪDŽIAI IŠ ŠITO PASAULIO
• Ingrida Daunoravičiūtė.
ŠIUOLAIKINĖS RUSIJOS DRAMATURGIJOS FORUMAS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
APIE ATEIVIUS - TIKRUS IR IŠ SENOVĖS ROMOS
2

DAILĖ 
• PRIEŠ LINĄ VISI YRA LYGŪS5
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEK SVERIA PROFILIS?

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Pabedinskas.
AMERIKIETIŠKA TRADICIJA LATVIŲ FOTOGRAFO ANDRĖJO GRANTO KŪRYBOJE
3

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ
6
• PIRČIUPIŲ MUZIEJAUS EKSPONATUS SIŪLOMA PERKELTI Į NAUJĄ VARĖNOS KRAŠTO MUZIEJŲ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• PREMIJOS
• KONKURSAS
• PARAIŠKOS
• PARAIŠKOS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS
• "LIETUVOS ISTORIJA TAPYBOJE"1
• LMKA PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• PERDAGAS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS ĮSPŪDŽIAI

UGNINIS DRUSKININKŲ RUDUO

Paulina Žemgulytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sigitas Geda kelia festivalio vėliavą
Gintaro Žilio nuotrauka

Druskininkai šiemet, kaip ir kasmet, į Poetinį rudenį iš įvairių Lietuvos kampelių bei tolimų užsienių susibėgančius poetus pasitiko gelstančių klevų ugnimi. 2002-ųjų Druskininkų poezijos šventė - jau tryliktoji, jau tapusi ne tik vienu svarbiausių kultūros renginių Lietuvoje, bet ir rimtą susidomėjimą svetur keliančiu tarptautiniu literatūros festivaliu. Todėl jau nieko nestebina, kad iš Vilniaus nuo Rašytojų sąjungos festivalio dalyvius į Druskininkus vežančiame autobuse gal daugiau išgirsi kalbant angliškai negu lietuviškai.

Tryliktasis Poetinis Druskininkų ruduo, kaip jau buvo iš anksto skelbta, pradėjo su stichijomis susijusių keturių festivalių ciklą. Šiemetinis skirtas pačiam aktyviausiam elementui - ugniai. Todėl ir tradicinės konferencijos tema "Poezija ir stichijos: ugnis".

Įsikūrę jaukiame, kasmet svetingai šventės dalyvius priimančiame "Dainavos" centre, išklausę trumpų PDR įkvėpėjo Kornelijaus Platelio sveikinimo žodžių, Jotvingių premijos sumanytojui Sigitui Gedai pakėlus festivalio vėliavą, nemažas pulkas poetų, literatūrologų ir šiaip tema besidominčių susirinko diskusijon didžiojoje "Dainavos" salėje.

Apibrėždamas konferencijos temą, Kornelijus Platelis sakė, kad "ji siūlo pakalbėti apie poetinės kalbos energiją, apie tai, kas poetinei kalbai teikia jėgos ir skiria ją nuo kitų kalbėsenų. Tačiau žinoma, niekas nedraudžia kalbėti apie ugnį, kaip įvaizdį, simbolį, daiktą savyje, daiktavardį ar veiksmažodį, svarbu tik, kad iš akiračio nedingtų šiuolaikinės poezijos kontekstas".

Organizacinės komandos vadui, "Dainavos" centro direktoriui Zenonui Streikui perdavus simbolinę ugnį Kornelijui Plateliui, įsiliepsnojo kalbos apie stichijas ir žodžio santykį. Konferencijos moderatoriai literatūrologai Kęstutis Nastopka ir Marijus Šidlauskas vieną po kito kvietė kalbėtojus, sumaniai kreipdami jų "ugnies energiją" norima linkme.

Kęstutis Nastopka įžangoje pabrėžė pasirinktos temos rimtumą, nes keturi elementai - ugnis, vanduo, oras ir žemė - daugelyje mitologijų sudaro pasaulio pagrindą bei sąlygoja europietiško mąstymo tradicinį modelį. Be abejo, visi jie yra įvairiausiomis reikšmėmis susiję ir su poezija.

Sigitas Geda pritarė siūlomai diskusijos krypčiai - sutelkti dėmesį į ugnies elementą, kaip poetinės energijos simbolį. Jeigu žmogus trykšte trykšta ugningu temperamentu, tai dar nereiškia, kad jis yra sklidinas poetinės energijos. Ta energija veikia pačiais neįmanomiausiais, pačiais neįprasčiausiais būdais. Kartais net sunku nuspėti, kad ji veikia, o kartais tai panašu į saulės poveikį. Mes gyvename tokioj geografinėj platumoj, kur yra keturi metų laikai, ir nežinia, kuris jų yra tinkamesnis poezijai. Vieniems geriau sekasi rašyti pavasarį, kitiems - žiemą ar dar kitu laiku. Ta ugnis, kaip ir saulė, yra kažkur toli, kažkur giliai. Ir pasirodo, kad labai tylūs ir ramūs žmonės, kiek jų teko sutikti, dažniausiai turi savyje daug daugiau poetinės energijos negu kokie nors skandalistai. Ta energija yra nujaučiama. Sigitas Geda sakė nuo jaunystės bandydavęs atspėti, kuris žmogus turi duomenų kurti, ir jam tai pavykdavę nustatyti iš balso. Nes balsas yra toks instrumentas, kuris labiausiai atskleidžia žmogaus vidų. Jeigu žmogus ilgiau kalba, galima pajusti jo kalbos ritmą, pauzes, o tai yra labai svarbūs dalykai poezijai. Bet toks bandymas tinka tik poetams ir visiškai netinka aktoriams, kurie naudoja butaforinę ugnį ir gali labai gerai perskaityti prastą tekstą. Klausytojas patiria aktoriaus balso įtaigą ir tik po kurio laiko atsikvošėjęs, pamąstęs suvokia, kad jis klausėsi tuščių žodžių, ugnis buvo tik balse. Didelį aktoriaus balso poveikį, skaitydamas kad vidutiniškiausią poeziją, sugebėdavo demonstruoti aktorius Laimonas Noreika. Butaforinę ugnį naudoja ne tik aktoriai, bet ir poetai. Tai ypač galima pastebėti keliaujant per Lietuvą su Poezijos pavasario grupe - labiausiai sekasi tiems poetams, kurie tą ugnį moka įskelti. Didesnė poezija dažniausiai yra ten, kur ta energijos ugnis vos vos rusena, yra slopinama. Iš didelių gaisrų paprastai maža naudos. Žarijų mirgėjimas, požeminė ugnis, uždaryta, sutramdyta, prijaukinta ugnis veikia visiškai kitaip negu atvira ugnis. Taip ir kalbėjimas - kai žmogus labai daug ir sklandžiai kalba, tai tikriausiai meluoja. Tiesa sakoma tyliau, fragmentais, gal užsikertant, pagalvojant. Yra poezijos tarp žarijų - vienam žody, vienoj eilutėj arba net ir ten, kur visiškai niekas nedega. Sutelkta ugnis, branduolinė, arba vos rusenanti, nepaleista gali būti tikrosios poezijos ištaka.

iliustracija
Kęstutis Nastopka ir Marijus Šidlauskas
Gintaro Žilio nuotrauka

Kęstučio Nastopkos nuomone, nebūtinai degimas pats savaime yra vertybė. Jis priminė Bachlard`ą, cituojantį Rodino žodžius, kad liepsna yra daikto riba, kuriai jis turi būti dėkingas už savo gimimą.

Daiktas atsiranda ten, kur baigiasi liepsna. Daiktas, kaip įvairiaformis kristalas, yra tai, kas išnyra iš ugnies. Ugnis išdegina visa, kas neverta, o lieka anglis, kuri vėliau tampa deimantu. Toks procesas, matyt, vyksta ir poezijoj. Svarbu ne kiek liepsnojama, o kas iš to išeina, kas lieka. Nereikia absoliutinti degimo.

Audinga Peluritytė apie ugnies ir poezijos santykį kalbėjo remdamasi šiuolaikine lietuvių poezija, kurioje ji daugiau matanti ledo, vandens, tamsos. Ugnis čia dažniau byloja simboliais, metaforom, kitom poetinėm figūrom ir yra tarsi pasislėpusi. Vanduo mums lyg ir įprastas, suprantamas, o ugnis yra paslaptis. A.Peluritytės pranešimą spausdiname.

Kornelijus Platelis sakėsi, mąstydamas apie ugnį ir poeziją, visada turįs galvoje labiau energijos, o ne įvaizdžio sąvoką. Tačiau ir turinio lygmeniu galima kalbėti apie ugnies tematiką poezijoj. Jam esą įdomiau ieškoti, kas teksto energiją perteikia suvokėjui. Poezijos pradžia paskendusi amžių glūdumoj. Poezija kilo iš tų pačių ritualų, kuriuos atliekant degdavo ugnis. Todėl žodžio sakymui labai svarbi buvo intonacija. Intonavimas iš mūsų šiuolaikinės poezijos yra lyg ir išstumtas, nes dabar jau dažniau bendraujama tekstais, o ne balsu. Kai poetas gerai intonuodamas skaito savo tekstą, sugeba panaudoti tą butaforinę ugnį, įtaiga yra didelė. Tačiau dažniausiai informacijos perdavėjais lieka garsas ir ritmas, o intonacija - tik nuspėjama. Intonacija - lyg ir teksto skaitymas sau pačiam. Energija yra tai, kas motyvuoja ritmą, pagrindžia eilėraščio tekėjimo pobūdį.

iliustracija
Ugnies šėlsmas
Gintaro Žilio nuotrauka

Marijaus Šidlausko nuomone, eilėraščio skaitytojui ne visada pavyksta sutapatinti vidinį ir išorinį intonavimą, balsu išreikšti kūrinio vidinę jėgą, todėl dažnai sakome, kad mūsų poetai blogai skaito savo kūrinius.

Eglė Juodvalkė pritarė, pabrėždama, kad ir aktorius ne kiekvieną poetą gali gerai perteikti.

Liudvikas Jakimavičius paragino grįžti prie ugnies stichijos, kuri lietuvių kultūrai yra daug svetimesnė negu vanduo. Ugnis mūsų literatūroje beveik neturi spalvų, apie ją dažniau kalbame veiksmažodžiais - dega, rusena, liepsnoja, sproginėja ir panašiai. Beveik nepasitaiko pasakymų "raudona ugnis", "geltona ugnis", gal dažniau - "mėlyna". Tuo tarpu vandeniui tinka visos spalvos.

Elena Baliutytė, kurios pranešimą publikuojame, kalbėjo, kad be ugnies iš tikrųjų neišsiverčia joks poetas, tik šio įvaizdžio transformacijos yra labai įvairios. Savo teiginį ji pailiustravo citatomis iš dabartinės mūsų poezijos. Prelegentė pažymėjo, kad ugnis lietuvių poezijoj blėsta, vėsta, keičiasi - nuo kraujo krioklių iki sidabro dulsvumo, nuo ryškaus raudonio iki dabartinės civilizacijos spalvos - violeto. Ugnis degraduoja ir energijos, ir spalvos atžvilgiu.

Svečias iš Latvijos Robertas Mūkas, remdamasis mitologija, kalbėjo apie dieviškojo įkvėpimo ugnį, verčiančią menininką kurti. Poetė iš JAV J.C.Todd teigė, kad lietuvių poezijoj mažai plėtojama Prometėjo tema, o tailandietė S.Surang, klausydamasi diskusijos, net parašė eilėraštį ugnies tema.

Eugenija Vaitkevičiūtė savo pranešime (jį taip pat spausdiname) kalbėjo apie ugnį ir emocijas, apie didelės ugnies ir suskilusių, išsibarsčiusių daugybės mažų ugnelių poezijoje prasmę.

Kad ir negausiai, tačiau į diskusiją įsitraukė patys poetai, remdamiesi kūrybine patirtimi, bandė patvirtinti ar paneigti literatūros tyrinėtojų teiginius. Na, o tryliktojo Druskininkų poetinio rudens poezijos skaitymai klausytojams įrodė, kad poetams kūrybinės ugnies netrūksta. Netrūko jos taip pat įdomiai sumanytai akcijai "Poetai ir piromanai: žodžių ir ugnies šėlsmas virš Druskonio ežero", kuri penktadienio vakare nušvietė Druskininkus. Degant ugnies skulptūroms poetai įvairiomis kalbomis skaitė savo eiles, kol vanduo, nebepakęsdamas ugnies konkurencijos, šaltu lietumi ėmė gesinti ir degančius poetus, ir degančias skulptūras.

 

Skaitytojų vertinimai


55351. Efliu :-( 2009-10-27 18:13
:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:49:40 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba