Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-10-11 nr. 2920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SVEIKINAME ŠIŲMETĮ JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ – POETĄ IR VERTĖJĄ JONĄ ZDANĮ8
• TRUMPAI

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBA,3

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
AŠ IRGI NORĖJAU
2

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS KONFERENCIJA 
 Elena Baliutytė.
POEZIJA IR STICHIJOS: UGNIS - ĮVAIZDŽIO RAIDOS FRAGMENTAI
3
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
UGNIS - EMOCIJŲ SKLAIDOS BŪDAS
• Audinga Peluritytė.
MŪZŲ IR MEDŪZŲ APSUPTYJE
8

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS LAUREATAI 
• DONATAS PETROŠIUS1
• EGLĖ JUODVALKĖ
• VIKTORAS RUDŽIANSKAS2
• J.C.TODD
• JURGITA BUTKYTĖ1
• KRYSTYNA RODOWSKA
• KORNELIJUS PLATELIS1
• DOSTENA ANGUELOVA-LAVERGNE
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS19

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS ĮSPŪDŽIAI 
• Paulina Žemgulytė.
UGNINIS DRUSKININKŲ RUDUO
1
• ANTROJI DIENA IR T.T.

MUZIKA 
• Salomėja Jonynaitė.
"JAUNA MUZIKA" PRADĖJO NAUJĄ SEZONĄ
2
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELNO MUZIKINIO GYVENIMO PANORAMA

TEATRAS 
• Rasa Paukštytė.
F... LEFT F...RIGHT, arba ĮSPŪDŽIAI IŠ ŠITO PASAULIO
• Ingrida Daunoravičiūtė.
ŠIUOLAIKINĖS RUSIJOS DRAMATURGIJOS FORUMAS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
APIE ATEIVIUS - TIKRUS IR IŠ SENOVĖS ROMOS
2

DAILĖ 
• PRIEŠ LINĄ VISI YRA LYGŪS5
• Salomėja Jastrumskytė.
KIEK SVERIA PROFILIS?

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Pabedinskas.
AMERIKIETIŠKA TRADICIJA LATVIŲ FOTOGRAFO ANDRĖJO GRANTO KŪRYBOJE
3

KRONIKA 
• Vidmantas Valiušaitis.
AUTOMOBILIU PER KURŠIŲ NERIJĄ
6
• PIRČIUPIŲ MUZIEJAUS EKSPONATUS SIŪLOMA PERKELTI Į NAUJĄ VARĖNOS KRAŠTO MUZIEJŲ

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• PREMIJOS
• KONKURSAS
• PARAIŠKOS
• PARAIŠKOS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS
• "LIETUVOS ISTORIJA TAPYBOJE"1
• LMKA PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• PERDAGAS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS KONFERENCIJA

POEZIJA IR STICHIJOS: UGNIS - ĮVAIZDŽIO RAIDOS FRAGMENTAI

Elena Baliutytė

[skaityti komentarus]

Turint omeny visas stichijas - orą, vandenį, žemę ir ugnį, atrodo, kad ugnis iš tiesų yra labiausiai poezijai tinkanti stichija. Ugnis iš karto kelia teigiamas asociacijas: poezijos gyvybės, temperamento, intensyvaus paveikumo ir taip toliau. Gal komplikuočiausia gretybė būtų su vandeniu; lietuvių poezijoje ši stichija yra dažnas įvairių pavidalų vaizdinys, bet poetai vis dėlto neretai įtariai suklūsta, kritikams paminėjus vandenį jų kūryboje: ar čia jie kartais neturi omeny poezijos kokybės…

Renginio programoje siūlyta apie poeziją ir ugnį kalbėti metafiziniu filosofiniu aspektu: kaip kūrybos, poetinės kalbos energiją. Bet apie tai geriausiai gali pasakyti patys poetai.

Literatūrologams būtų patogiau, įprasčiau kalbėti apie ugnį, kaip įvaizdį šiuolaikinėje lietuvių poezijoje, bet kad galima būtų ką nors patikimiau pasakyti, reikėtų daugiau laiko, nei jo buvo turėta. Vis dėlto renkuosi antrąjį būdą, nors ir suprasdama, kad visa tebus gana laisvos subjektyvios improvizacijos.

Beje, pasiūlyta pokalbiui tema šiuo metu yra aktuali ir literatūrologiniu atžvilgiu: poezija kalbos priemonių, siauro literatūriškumo aspektu šiuo metu tyrinėtojus mažiau domina; peržvelgusi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute leidžiamą "Naujųjų literatūros studijų" seriją (18 knygų), nustebau, kad poezijai iš jų teskirtos keturios. Dabar dažniau poezija domimasi kaip bendresnių kultūros procesų dalimi, kaip, sakykim, papildomu šaltiniu sociologijai, mitologijos studijoms ir panašiai. Betgi kai ką iš šių sričių tyrinėjimų mes taip pat galime perimti - taikau į Daivos Vaitkevičienės pernai išleistą studiją "Ugnies metaforos lietuvių ir latvių mitologijoje". Figūrinė ugnies raiška, pasak jos, yra labai plati: pvz., ugnis gali būti skysta (kraujas) , kieta (auksas), gali virsti gėlėmis (rožė), įvairiomis uogomis (meškauoge); vabalėliais (boružė); dar - duona, druska, medumi, bet ir žaizda, specifine liga "rože"; galop tai yra pati saulė, keliaujanti dangaus skliautu ir struktūruojanti laiką bei erdvę. Taip manydami galime sakyti, kad be "ugnies" neapsieina nė vienas poetas, tik mokėkime atpažinti individualias jos pavidalo transformacijas, įvairias mediacijas. Beje, poezija šiuo atveju gali būti itin įdomi ir patiems mitologams, o Vlado Braziūno rinkinį "Lėmeilėmeilėmeilė" (arba - "Lėmeilė kubu", 2002) drąsiai gali rinktis kaip tiesioginį šaltinį kiekvienas mitologas: jis čia ras daugybę pavyzdžių ugnies (ir ne tik) metaforų tinklui megzti. Ar tai V.Braziūno poezijoje imasi iš žinojimo, ar intuityviai per balto poeto genus ateina, ne tiek jau svarbu (turbūt ir iš to, ir iš to); svarbu, kad per kalbos, per garsų derinius visa tai virsta poezija:

"prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko/ kaljaną, leidžia dūmus/ per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas/ Radauskas kaip rožių krūme/ baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys/ liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus/ ugnis, po perkūnais…" (eil. "Perkūno kraštas").

Apskritai turint omeny visą šiuolaikinę lietuvių poeziją akivaizdu, kad ugnis "degraduoja", t.y. keičia savo kokybę: praranda savo intensyvumą, blėsta, blykšta, vėsta; rūdija, ruduoja; iš metų laikų poezijoje likęs ruduo, dar žiema. O juk būta aistringos, gyvybingos raudonos praėjusio šimtmečio septinto dešimtmečio lietuvių poezijoje - Juditos Vaičiūnaitės kraujo kriokliai, Sigito Gedos iš gelmės besiverčią raudoni gyvuliai… Tiesa, ilgainiui ugnis keitė spalvą ir jų pačių kūryboje: iki sidabrinių tonų pirmosios ir rūdžių - antrojo. Bet čia reikia išlygos: S.Geda bene vienintelis, kuris retkarčiais pradeda griaudėti perkūnais (o kaip teigia mitologai, dievo Perkūno ugninės kvalifikacijos yra akivaizdžiausios) ir maišyti dangų su žeme, poeziją su proza, taip inicijuodamas naujas pradžias, atverdamas perspektyvą.

Naujoji karta, sakysim, ta, kuri pakliuvo į Sigito Parulskio sudarytą šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatiją, įklampino save amžinan rūdijančian rudenin (štai ir naudinga asociacija su Poetiniu Druskininkų rudeniu; ačiū Dievui, mitologams druska yra vis dėlto ir "gyva ugnis"). Taigi iki kokio lygmens nugesino ugnį vidurinieji jaunieji? Kaip jau minėjau, rūdijantis ruduo (taip įsimintinai išreikštas S.Gedos "Jotvingių mišiose" - bent aš jį įsidėmėjau būtent iš ten) minėtos chrestomatijos tekstuose yra, galima sakyti, topinis motyvas: "Kai lašų virbalais durs rugsėjis pro debesio dūmus/ negražiąja puse atsigręš priartėjęs ruduo/ atsidus kambariai kur kadaise uždarė po du mus/ ir pernakt surūdys besinešdamas saulę vanduo" (Kęstutis Navakas); "ąžuolų raudonyje rudenį / rūdija bėgiai už miesto" - kituose Liudviko Jakimavičiaus eilėraščiuose - ir rūdijantys pirštai, rūdijanti gėla sąnariuose. Rūdijančio rudens semantiką išreikštų vieno jo eilėraščio frazė: "ruduo nuobodžiaujantis mirtį". "Mirti reikia rudenį" trumpai drūtai pavadino knygą Donaldas Kajokas. Sigito Parulskio eilėraštis mirtį "nuobodžiauja" kitaip: poetas, galima sakyti, "smurtauja" - prieš mus ir save, su patanatomo dalykiškumu pateikdamas mirtį kaip mitais nepermaldaujamą neišvengiamybę, kurios akivaizdoje viskas tampa ironiška; ir tos mūsų vadinamosios ugnies, gyvybės, kraujo prasmės ar paskirtys viso labo tėra girdyti laiko girnas: "Ant delno - laikrodžio malūnas,/ mirties malūnas nukapos pirštus./ Nulėks ir galvos, ir veidai malonūs/ į miltus - juodus ir tirštus" (eil. "Laikrodžio mitas tamsoj", dedikuotas Henrikui Radauskui). Raudona į juoda, ir viskas. Gerai, kad nors eilėraštis geras. Bet tai - ne paskutinis sustojimas: dar yra kur trauktis į niekur - G.Grajauskas: "Neliečiamos atsargos išeikvotos./ Metų laiko teliko vienas. Visiems metams./ Ironija nebepadeda. Tai jau išties ironiška. Žmogiškumas nebėra juokingas" (eil. "Pabaiga, kurios greičiausiai nebėr"); "Ir dama su širdim nesutampa, o kiaulės su pupom/ ir ironija nebeišgelbsti maldaujančių lūpų/ senas riteris klūpo - nė vienas malūnas nepuola" (Aidas Marčėnas). Ką daryti? Taip kadaise klausė Leninas, o gal Černyševskis. Ogi nieko, atsakytų Darius Šimonis, - prisigalvoja žmonės problemų, nežino, kad visi jie tėra dviejų rūšių: "gyvi - jie niekados nemiršta, /o mirę - niekados ir negyveno". O visõs ugnies metaforikos laukia tokia kosminė instaliacija: "Po saulės užtemimo/ gaisras bananų giraitėje - beždžionėms teks eit rinkti stiklo taros". Tokia evoliucija. Negi ir vėl iš pradžių?

Pabandykime pasekti dar vienos ugnies figūros poetinį likimą. Turbūt neabejosime, kad degtinė, spiritas, kitaip - "ugninis vanduo", priklauso būtent šios metaforos laukui. Man rodos, kad ankstesnių poetų kartų kūryboje dažniau sklandė spirito dvasia, jaunesniųjų - vyno - kur kas pasyvesnio, melancholiškon kontempliacijon lenkiančio pasaulio elemento.

Įdomu, kad tie poetai, kurie poezijoje kalba apie geležinės uždangos laikus, vyno gėrimą traktuoja kaip savos prasmės kupiną ritualą, o kartu ir kaip "drumsto buvimo" (K.Navakas) izotopiją.

Dar pažiūrėkim, kas vyksta šioje grandinėje su raudona - pagrindine - ugnies spalva; jos antonimas galėtų būti balta, bet poezija sufleruoja kitą - violetinę, civilizacijos dirbtinę spalvą: "prikrito/ pilnas šulinys violeto/ skamba seni kibirai/ kaip varpai" (eil. "Radiacija", L.Jakimavičius); "nėščioji aušra iš portjerų blankaus violeto/ tarytum galvos kvaitulys nuo portveino pigaus" (eil. "ryto ruduo", K.Navakas); "Lietų po skėčiais geria,/ bliūkšta violetinė burė:/ šviesi aborto saulelė/ jai ant pilvelio gulė"(eil. "Ant kranto saldi porelė", D.Šimonis). Lyginant su violetine, balta ir juoda spalva yra kur kas arčiau raudonos.

Akivaizdu, kad daug poetų nedalyvauja šioje punktyrais nužymėtoje schemoje. Vieni dėl to, kad nelabai į ją tilpo, - pvz., D.Kajoko eilėraščiai skamba visai kita tonacija: bent jau tarp pakliuvusių į minėtą S.Parulskio chrestomatiją dažnokas "pavasaris", "rytas"; o ir ilgėjančios rudens naktys čia apšviestos ir sušildytos namų ugnies pavidalų - "vakaras žiba žibelė/ baigia žibėti - aš įpilu/ žibalo vėlei kertelėj/ žiba žibelė ir žiba lai" (eil. "Aštuntas veršelio ganymas"). Arba visiškai kitaip reaguojama į tiesą, kad beveik visi mirsim, ir (kokiu kosminiu šalčiu dvelkia žemė S.Parulskio eilėraštyje "Šaltis"). Akivaizdu, kad Kornelijaus Platelio, D.Kajoko, Gintaro Patacko, Antano A.Jonyno karta savo pasaulėjauta ir poetika gerokai kitokia; natūralu, kad ir jų ugnis kitaip degina ar šildo.

Nijolės Miliauskaitės poezijoje, atrodo, labiausiai "ugnis" jaučiama per jos trūkumą: per dažną žvarbos, šalčio motyvą ("kai saulė raudona kaip spanguolė/ ritas per sniegą pažeme (…) klausiausi, kol pasidarė šalta"; "giedras dangus, tik saulė/ lyg aptraukta kuo/ lyg pro aprūkusį stiklą //matau tave").

Įdomu būtų pažiūrėti, kokiais pavidalais ugnis funkcionuoja moterų kūryboje, kokias čia patiria individualias transformacijas, bet šįkart tik tiek.

 

Skaitytojų vertinimai


7192. vanda :-) 2004-03-29 14:00
gaidysssssssssssss

8493. lope :-( 2004-05-18 17:13
loppppasssss

10007. melancholikia :-( 2004-09-04 12:56
nesužavėjo....visai...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
8:49:36 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba