Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-29 nr. 3342

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• THOMAS BERNHARD35
• TRUMPA KRONIKA
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 2 d.

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

PUBLICISTIKA 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Kultūros lygmuo; autoriteto anatomija
17

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Būti Nidoje – būti gimtojoje Europoje
6

KNYGOS 
 VALDEMARAS KUKULAS.
Ateities dulkių archyvai
7
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Neužglaistantis pozicijos, polemiškai solidus
30
• NAUJOS KNYGOS
• Nacionalinė biblioteka paskelbė 2010 m. Lietuvos spaudos statistiką
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• BIRUTĘ BANEVIČIŪTĘ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
Svarbiausia – vaikų mintys ir jausmai

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Rygos berniukas“

MUZIKA 
• LAURA KAŠČIUKAITĖ.
„Klaidinga“ muzika: intelektas prieš hedonizmą
6

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasaulis – kūrėjas – kūrinys – galerija (?) – suvokėjas
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Juodkrantėje – G. Vitartaitės paroda
1
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Tekstas ar vaizdas?

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS29

PROZA 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Dvi dėželės

VERTIMAI 
• ALEKSANDR GENIS.
Įstatymas ir tvarka
Šerlokas Holmsas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tėvynė
4

DE PROFUNDIS
„Vienintelis tikras „menininkas“ –
pasaulis be žmogaus“
, – Arvydas Šliogeris
 
• Tai svarbu1
• PETRAS STIRBYS.
Dainos gelmių sakmė
14
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Kitoks
• Vilniuje siautęs škvalas

KNYGOS

Ateities dulkių archyvai

VALDEMARAS KUKULAS

[skaityti komentarus]


Valaitis V. KARTI ŽOLĖ KANTRYBĖS.
–­ Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2010.


Miliauskaitė N. JUODVARNIAIS IŠLĖKĖ ŽODŽIAI.
– Vilnius: Dominicus Lituanus, 2011.

Prieš porą metų vienas po kito pasirodė net keli „aktualiosios poezijos memuaristikos“ tomai – Rimo Buroko „(ne)gyvenimo fragmentai“ („Kitos knygos“), Arvydo Ambraso „Žeme, nepalik mūsų“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) ir Manto Gimžausko „Šamanas TM“ („Vario burnos“; „Kitos knygos“), ir nė vienas jų nesulaukė nei išsamesnės analizės, nei kiek gilesnės bendresnės literatūrologinės refleksijos (kita vertus, o kokia poezijos knyga šiais laikais ne tik aptariama, bet ir tampa giliosios literatūros atminties savastimi?), nors akivaizdu, kad mąslios vienatvės kambariuose tokios knygos aptarinėjamos ir apmąstomos daug nuosekliau ir priekabiau negu eiliniai net garsiausių šiandieninių autorių rinkiniai. Viena, tose knygose slūgso tokios neišsipildžiusių galimybių santalkos, kad atrodo, jog joms išsiskleidus mūsų poezija būtų suvešėjusi ir suklestėjusi neįsivaizduojamai ir neatpažįstamai (o iš tiesų greičiausiai nerealizuotos tos galimybės nebebūtų laikomos net galimybėmis, kaip nutiko ne vieno „klasiko“ atveju, kurio „aukso valanda“ taip ir baigėsi su pirmaisiais rinkiniais), antra, dėl neištobulėjusio ir aklinai nepridengto profesionalumo tokioje poezijoje visos prasmės ir reikšmės visada lieka paviršiuje, todėl atrodo, kad štai būtent šioje poezijoje ir slypėjo smogiamoji, griaunamoji lietuvių poezijos galia (o iš tiesų ta drąsa būtų susigūžusi, vos supratus, kad tai tėra neatsakingi jaunatviški rėkavimai, nieko bendra neturintys su jokia revoliucija). Kad ir kaip būtų, be išlikusios R. Buroko kūrybos dalies rytoj jau nebus įmanoma kalbėti apie „grynąjį“ Antano A. Jonyno ir iš dalies Donaldo Kajoko lyrizmą, o neatsižvelgus į A. Amb­raso patyrimą visas praėjusio amžiaus septintojo bei aštuntojo dešimtmečio mūsų poezijos modernizmas atrodys perdėm asocialus ir anemiškas (palyginkime pirmąjį A. Ambraso knygos leidimą (1973) su naujuoju ir įsitikinsime, kas lieka iš šio poeto, atėmus socialinį, politinį jo metmenį). Vien jau dėl panašių priežasčių aptariamo pobūdžio knygos yra ir reikšmingesnės, ir svarbesnės už aktualiąją, einamąją dienos poezijos produkciją, kuriai interpretuoti laikas gali išaušti bet kada, o štai 2010 m. pasirodžiusios Vido Valaičio išlikusių poe­tinių fragmentų rinktinės „Karti žolė kantrybės“ (beje, knyga reprezentuojama ne kaip V. Valaičio poezijos rinktinė, o kaip knyga apie šį autorių, nors dėl tokios sudarytojų taktikos būtų galima suabejoti: juk A. Ambraso knygoje spausdinami taip pat ir straipsniai, ir atsiminimai apie jį, o knyga pristatoma kaip autorinė) ir Nijolės Miliauskaitės moksleiviškų eiliavimų sutelktinės „Juodvarniais išlėkė žodžiai“ nutylėti negalima.

Abi knygas sieja viena ir ta pati moks­leiviška patirtis ir tie patys anuomet garsūs (dabar kiek pakitę) respublikiniai jaunųjų literatų konkursai (dar labiau – bendras Suvalkijos kraštas, ta pati Marijampolė), bet skiria tipologinė pozicija šiandienės poezijos apskritai ir kiekvieno kūrėjo kūrybos atskirai lauke: N. Miliauskaitės rinkinys tėra tik priedas, papildinys būsimiems akademiniams klasikės raštams (jei Sigitas Geda prieš keletą metų nebūtų skandalingai paskelbęs, kad Vytautas V. Bložė naikina N. Miliauskaitės archyvą, apskritai būčiau suabejojęs šios knygos reikalingumu ir nauda, nes panašų savo kūrybos rinkinėlį mokyklai yra palikęs turbūt kiekvienas kiek labiau žinomas poetas), tuo tarpu V. Valaičio fragmentų rinktinė yra, deja, ir šio poeto pradžia, ir pabaiga. Gal todėl ją skaityti gerokai įdomiau: čia kuo didesnė poetinės raiškos klaida, tuo didesnės neišsipildžiusios galimybės vaidenasi, kuo egzotiškesnė užuomina sušmėžuoja, tuo platesni estetinio patyrimo horizontai veriasi. Žinoma, galima šaipytis iš savęs ir iš V. Valaičio, tačiau akivaizdu, kad ir jo poezijos jėga, ir negalė slypi ne eilėraštyje, o paties poeto sąmoningame apsisprendime nesispausdinti, nesiskelbti, nedalyvauti niekingose poetų ir poetėlių rungtynėse. Sakysite –­ tai nieko bendra neturi nei su poezija, nei su poetine savimone, bet neskubėkime: šita nuostata lemtingai lietė vidinę V. Valaičio eilėraščio struktūrą, ir šiandien matome, kaip struktūros absoliutus nebuvimas garantuoja poetinės dvasios primatą, vyravimą. Neabejoju, jog tokia pozicija, tokia laikysena V. Valaičiui būtų ilgainiui dar esmingiau padėjusi (šįkart jau grynai literatūrinio profesionalėjimo prasme), garantavusi ką nors panašaus į ta pačia nuostata grindžiamą Cz. Miło­szo stoicizmą (būtent šiam poetui ir priklauso poetų varžytuvių apibūdinimas –­ „kuprelių turnyras“), bet dabar turime tai, ką turime: paties poeto pozicijos nulemtą poeto susinaikinimo atvejį, kuris savaime yra toks poetiškas, kokia nebūtų buvusi profesionaliausia poezija. Taigi V. Valaičiui mūsų poezijoje lemta likti kaip itin savitai poetinei laikysenai, bet ne kaip poetui, kaip jėgai, eilėraščio esmę suvokiančiai giliau ir esmingiau, negu galėtų suvokti pats eilėraštis (todėl jis ir traukiasi iš kelio kitiems, nes žino, kad šie po banalybės ratais žus čia pat ir tuoj pat, o jis liks tos banalybės bent jau nepaliestas), bet ne kaip bent kiek savitesnei poetinei sistemai. Gyvenime Vidas taip pat buvo gyva savo adoruojamos eilėraščio situacijos iliustracija: vos pažvelgus į jį buvo aišku, kad tai poetas iki kaulų smegenų, todėl niekas iš jo eilėraščių nei prašė, nei laukė, ir amžina kaltės šypsena jo veide (ne drovi, kaip teigia kai kurie prisiminimų autoriai, ne vaikiška, kaip bando įteigti mokytoja, o kalta ir kaltės) reiškė, kad neskubėjimas angažuotis poezijai nėra vien jo valingas apsisprendimas. Jis visą laiką žinojo, kad vergauti, tarnauti turi literatūrai, bet dėl charakterio, dėl jį pagimdžiusios šeimos mentaliteto pirmiausia ir nuolankiausiai turėjo vergauti, tarnauti motinos ūkiui. Taigi ir prieš rašydamas, ir rašydamas Vidas pirmiausia atsiprašinėjo poezijos, kad ją yra totaliai, lemtingai išdavęs, ir poezija dažniausiai atsakydama išduodavo jį: pasako keliais žodžiais, keliais žodžių junginiais, kad yra, o dar labiau gali būti, bet eilėraščio išbaigti neleidžia. Viskas, kaip ir reikėjo tikėtis, baigėsi totalia ir drastiška poezijos pergale: po poeto mirties visas kiemas tiesiog baltavo nusėtas rankraščių lapais, kurių niekas taip ir nesurinko. Taip eilėraščiai sunaikino poetą, keršydami už tai, kad jis juos naikino gyvas būdamas dar nuosekliau ir atkakliau, bet paradoksalu –­ šita poeto ir poezijos dvikova ir yra didžiausias V. Valaičio palikimas poezijai ir poezijoje. Negana to: tik tokiai dvikovai buvo palanki ir literatūrinė to meto Universiteto aplinka: kai mes pradėjome studijuoti (Vaidotas Daunys, Danutė Kalinauskaitė, Ramutė Pukalskaitė, Monika Vosyliūtė, aš), to meto absoliutūs „klasikai“, „literatūros liūtai“ Henrikas Bakanas, Ramutė Belickaitė, Liudvikas Gadeikis, Justinas Kubilius Universitetą jau veik baigė ir jame pasirodydavo tik retkarčiais, kad savo laikysena parodytų, kaip turi mąstyti ir elgtis tikri poetai, ir visi spinduliavo vieną programą maksimum: jei pirmoji knyga neapvers visos poezijos istorijos ir visos istorijos raidos, geriau tos knygos iš viso nereikia. Neilgtrukus paaiškėjo, kad visų (ar beveik visų) knygos iš leidyklos grįžo su triuškinančiomis recenzijomis, ir daugiau kaip po vieną knygą nė vienas jų nebeišleido. Taigi V. Valaitis dargi net ne pats formavo tą savo poetinės laikysenos modelį, o tik perėmė jį iš vyresniųjų, kuriuos visi besąlygiškai laikėme ir pripažinome neginčijamais autoritetais. Ko nepadarė literatūros savimonė ir saviraida, tą pakoregavo žmogiškasis likimas: Ramutė Pukalskaitė nuėjo dirbti komjaunimo darbo (o tai poetui baisiau negu pati žiauriausia autokatastrofa), V. Daunys žuvo iškritęs iš kylančio oro baliono, ir to meto Universiteto literatų judėjimo istorijoje liko žiojėti didokas –­ maždaug dešimties, penkiolikos metų –­ tuščias tarpas. Ir tai dar vienas argumentas, kodėl „Karti žolė kantrybės“ yra tokia svarbi poezijos atminčiai: viena, ji ir gyvenimiškai, ir poetikos prasme sukuria itin prasmingą kontekstą V. Daunio veiklai ir kūrybai suprasti, antra, tokie likimai liudija, iki kokių aukštumų, kokių absoliutumų buvo pakilę poetų (ir ne vien jaunų) reikalavimai sau. Ir ko buvo galima laukti iš poezijos, jei jos raidos nebūtų perkirtęs didysis socialinis ir politinis visuomenės virsmas.

V. Valaičio eilėraščio savitumas (ne iš karto pastebimas, todėl tuo labiau brangintinas) formavosi pačiose tradiciškiausiose kasdienybės, ypač šeimos, situacijose („Rodos, viską turi savyje – / tėvo žodžių saulėtą šviesą, / motinos tylią ir kantrią auką“, p. 225), todėl nieko neturėtų stebinti nei keliose vietose aprašomi vaikystės skendimo upėje įspūdžiai, nei pasikartojantis skurdaus gimtojo kiemo peizažas, nei sesers meilės adoracija (gyvenime, regis, slėpta). Svarbiau ir individualiau, kad apie intymiausius ir biografiškiausius dalykus kalbama atsainiausiai ir abejingiausiai, ir čia jau galime įžiūrėti estetinį atsiribojimo efektą, bet bėda ta, kad šitai ryškėja tik dabar, kai turime visą pluoštą atsiminimų, liudijančių komplikuotus V. Valaičio santykius su gimtaisiais namais, o pačiuose eilėraščiuose šitas atsiribojimas neatrodo joks atsiribojimas, jokia sąmoningesnė distancija, o tiesiog nenoras kalbėti apie save. Tokia asmenybės situacija (galinti lengvai virsti kūrybine) neleidžia pernelyg metafizinti ir priešpriešos pasauliui, gimtiesiems namams motyvų („Be saulėtų dienų – be saulės duonos ir gerumo vyno – / motina pamote šiaure, užauginai. / Į raudoną melo molį nesuleidau šaknų, / ir pilkai padangei šakų neatvėriau“, p. 242), nors atidžiau įsižiūrėję turėtume tarsi instinktyviai klausti: kodėl V. Valaičio pasaulėvaizdis yra spalvotas, o vis dėlto vienspalvis, dūzgiantis, o vis dėlto bebalsis? „Geltoni gluosniai... / Aš geltonas... / Pasilenk ir pažiūrėk / Į upės dugną. / Po vandeniu –­ / Geltona dykuma“ (p. 177), ir šitas finalinis įvaizdis panaikina bet kokį spalvos intensyvumą: po vandeniu geltonas smėlis nebegali būti intensyviai geltonas.

Dar spalvingesnis „Žvaigždžių rinkėjų“ fragmentas: „Už ąžuolo, / Paženk­linto žaibų, susėdę / Vaisius žvaigždėtus valgom / Ir vynu užgeriam žaliu. / Pražilę paukščiai gieda / Mums žilas giesmes. / Paskui pasikeliam / Į ąžuolo viršūnę, / Išplaukusią mėnulio dulkių jūroj“ (p. 178). Iš pradžių viskas žaižaruoja – melsvai sidabriška mėnesiena, žalias vynas ir pražilusių paukščių baltumas, bet staiga, pačioje išgyvenimo kulminacijoje („ąžuolo viršūnėje“), visos spalvos dingsta, ištirpsta „mėnesienos dulkių migloje“. Visiškai analogiškai baigiasi žalios ir violetinės spalvų žaismas eilėraštyje „Gera, ištiesus rankas, paliesti“ – apakinančioje saulės šviesoje, kitaip tariant, aklybėje, nesugebėjime skirti spalvas: „Gera jausti beržų violetinį / miegą prieš žalią dienos / atodūsį. Pasiklysti, atsukus / į saulę veidą, be nuovokos“ (p. 180). Labai charakteringas V. Valaičio eilėraščio posūkis, bet vėlgi – įmanomas identifikuoti tik tada, kai kūryba jau „išbaigta“, kai jos paprasčiausiai nėra, o anuometiniame kūrybos procese šio eilėraščio įvaizdžiai atrodė tiesiog banalūs ir vaikiški. Todėl stipresni, aiškiau matomi V. Valaičio kultūriniai, istoriniai tekstai, nors tylaus savitumo ženklų juose gal ir mažiau.

Lyg šiandien rašytas skamba eilėraštis „Eskizas Europa“: „Įtraukusi sėdi sprandą / kaltūnuose slepianti baimę / Pakvaišėlė senė Europa / Pradvokusi parako dūmais“ (p. 218). Patosas ir teisingas, ir sugestyvus, bet, kaip ir beveik visais kitais atvejais, pati poezija neleidžia eilėraščio parašyti iki galo, nes, viena, lyrikas iki kaulų smegenų pasigenda ironiškų žodžių, o per jėgą ironizuojamos istorinės detalės netenka bet kokios poetinės jėgos, antra, V, Valaitis iš prigimties yra per trapus, per subtilus poetas, kad suvaldytų intensyvesnį ir nervingesnį žodžių srautą, juoba reiškiantį itin intensyvų fizinį pasaulio gyvenimą. Istoriniai V. Valaičio fragmentai yra paprasčiausiai teisingi, bet per mažai paslaptingi, kad būtų dar ir poetiški: „Atrodo, viskas prarasta – / namai, draugai, tėvynė, mylimoji. / Draugų išduotas, priešų nupirktas / už dyką, renkuosi skurdą“ („Jonui Čečiotui“, p. 238). Visai įmanoma, kad ir Europa, ir Čečiotas visos V. Valaičio kūrybos kontekste turėjo savo vietą ir erdvę (kiek tokių J. Čečioto deklaratyvių paveikslėlių yra pripaišiusi Judita Vaičiūnaitė, bet jos kūrybos kontekste jie atrodo ir organiškai, ir originaliai), deja, dabar šiems fragmentams savo reikšmėmis reikia užpildyti per dideles tuščias erdves, per didelius tuščius plotus, ir to jie nepajėgia. Kita vertus, sudegintos, sunaikintos poezijos šviesa savaip sudvasina, sulikimina net menkiausią išlikusios poezijos fragmentą, ir kai kalbėjau apie poetinės paslapties stoką, buvau neteisus ta prasme, kad deginamo eilėraščio paslaptis yra tokia universali ir visa apimanti, kad bet kokia semantinė paslaptis jos akivaizdoje yra juoda tamsa. Kita vertus, kad ir ką šiandien kalbėtume apie V. Valačio poeziją, vis viena bus tik spėlionės, versijos, nes tikroji poezija, kurią galėtume patikimai interpretuoti, liko už išlikusių tekstų.

Ir vis dėlto viena galiu drąsiai tvirtinti: ir formos, ir struktūros prasme baigtų tekstų V. Valaičio kūryboje, bent iki autoriaus mirties, tikrai nebuvo. Tai liudija gausybė palyginti nedideliame pluošte išlikusios poezijos pasikartojančių vieno eilėraščio fragmentų, vieno motyvo variantų. Ir įdomiausia, kad vienos ir tos pačios eilutės plėtotės dažniausiai veda visiškai skirtingomis kryptimis. Įsižiūrėkime į vienos „šakninės“ eilutės plėtotes, kitaip tariant, variantus, kurių gausiai pateikta ir šioje knygoje (p. 195, 193, 196, 200, 222, 247 ir kt.), ir įsitikinsime, kad V. Valaitis niekada nežinojo, kuria kryptimi, kuria linkme kreips plykstelėjusį motyvą. Kiekvienas naujas bandymas rašyti tą patį eilėraštį jį nuvesdavo vis kita kryptimi, ir tai laikytina jau esminiu, būtišku prigimties ir charakterio bruožu. Štai dvi skirtingos vieno fragmento pabaigos: „Mišeli kryžkelėj nesuk į banalybę / Nes gležnas tavo protas nemoka / Elgtis atsargiai su siela.“ Ir: „Mišeli kryžkelėj nesuk į banalybę / Ir perleisk savo sielą varganai pelytei / kuri numirti trokšta su žmogaus dvasia“ (p. 196). Jei kas ir sieja šiuos epilogus, tai tik poetui svetima, todėl ir nepaklūstanti leksika: savo žodyno poetas taip pat dar nebuvo suformavęs.

Visai kita N. Miliauskaitės situacija. „Juodvarniais išlėkė žodžiai“ (mokykliniame originale – „Išleisk, močiute“) apima 1967–1968 m. eilėraščius (įdėta ir keletas ankstesnių metų), kai poetė buvo dešimtokė, vienuoliktokė – tuomet, be visų kitų nuopelnų, jau ir Respublikinio jaunųjų literatų konkurso laureatė (tiesa, ne pirmosios, o, regis, trečiosios premijos). Minimi konkursai Švietimo ministerijos iniciatyva prasidėjo 1965 m. (tęsiami iki šiol), ilgainiui virto tarptautinio garso jaunųjų rašytojų fiesta, bet tenka apgailestauti, kad pirmieji kūrybiniai maratonai profesionalių kūrėjų nepagimdė (nors Marcelijus Martinaitis Reginos Andrejauskaitės ir Julijos Mockevičiūtės eilėraščius persirašinėjo į užrašų knygeles ir rodė visiems, kas tik domėjosi: štai kokie talentai!). Tikrų profesionalų mokykla tie konkursai tapo iškart po N. Mi­liauskaitės triumfo (1968). 1969 m. Trakuose susitiko Danielius Mušinskas, Vytautas Račickas, Dalia Jazukevičiūtė, 1970 m. Vilniuje susibičiuliavo Saulius Tomas Kondrotas, Liutauras Degėsys, Gražina Cieškaitė ir taip toliau, ir taip toliau – iki šių dienų... O N. Miliauskaitė po sėkmingų moks­leiviškų pasirodymų, kaip ir kitos kelerių pirmųjų konkursų laureatės, nutilo. Atrodė, kad visiems laikams, bet, ačiū Dievui, ne – tik penkiolikai metų. 1984 m. prabilo stipriai, autentiškai, bet jau neatpažįstamai – paveikta ne tik klasikinės praėjusio amžiaus lenkų prozos, bet ir savo vyro Vytauto P. Bložės poetinių sugestijų.

Ankstyvąja kūryba N. Miliauskaitė šiandien gali būti įdomi pirmiausia kaip poetė, radikaliausiai pakeitusi savo poetinį temperamentą, prigimtį ir poetinį mąstymą, bet neišdavusi pradinės išeities pozicijos: kaip ir mokykliniais metais, taip ir prieš mirtį, ji buvo ir liko ne šio amžiaus ir ne šio krašto poetė. Nežinau kitos lietuvių poetės, kuri taip radikaliai būtų paneigusi save, kaip „sielos labirintų“ (rinktinės pavadinimo parafrazė) žinovę, ir taip pat nežinau kitos lietuvių poetės, kuri taip nuosekliai nuo liaudies dainos būtų ėjusi ir perėjusi prie pasakos, sakmės, epo. O tai liudijo pirmiausia jos gyvenimo didžiuosius virsmus. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – koks čia virsmas: juk ir tautosakos, ir sentimentalios prozos parafrazės bei interpretacijos yra tas pats antrinių šaltinių atrajojimas, skiriasi tik poetinės priemonės ir meninis instrumentarijus, bet ir vienu, ir kitu atveju nuo savo gyvenimo, nuo savos patirties atsitveriama, atsiribojama. N. Miliauskaitės virsmo savitumo ženklas ir yra tas, kad atsiribojimas čia reiškia ir galutinį, absoliutų sutapimą su savimi – tik jau kultūroje, anapusiniame religiniame pasaulyje. Jaunystėje tautosaka kūrė N. Miliauskaitės asmenybę, o gyvenimo pabaigoje iš sentimentalios prozos ir Rytų religinių tekstų N. Miliauskaitė iš paskutiniųjų bandė atsikurti save – tą pačią, sukurtą liaudies dainos, bet likimo valia jau išardytą. Lemtingas ėjimas ratu, palikęs poetę, dainuojančią literatūrinius romansus nykiame savo praeities dvare, nes literatūrinės lemties išsipildymo jau niekam nelemta pamatyti. Šitai sakydamas, N. Miliauskaitę suvokiu kaip literatūrinį personažą, nes literatūriškumo emblema, šiaip ar taip, yra viso jos literatūrinio gyvenimo ženklas: net pirmąjį N. Miliauskaitės poezijos atverstinį lapą „Moksleivyje“ vienas iš poetų palydėjo žodžiu ne apie jos kūrybą, o apie jos M. K. Čiurlionio interpretaciją gimtojoje mokykloje. Vadinasi, perdėtas N. Miliauskaitės kūrybos tautosakiškumas vyresniems kolegoms jau tada atrodė įtartinas (tuo labiau naiviai jis atrodytų dabar, jei būtų šviežiai užrašytas). Bet čia, regis, amžininkų bus pražiūrėtas vienas svarbus dalykas: būtent tautosakiškumas N. Miliauskaitę skyrė iš bendraamžių ir jungė su vyresniaisiais, kurių kūryba bendraamžiams atrodė neaktuali ir neužtektinai sugestyvi, todėl aktualiųjų vertintojų rate ji neturėjo ir negalėjo turėti savo konteksto. Galbūt tikrai ji atrodė balta varna šalia R. Andrejauskaitės ir J. Mockevičiūtės, bet užtat visai tiko greta tuo metu pasirodžiusių Sigito Gedos „Pėdų“ ir „Strazdo“. Taip, kaip N. Miliauskaitė rašė 1968 (ne 1967) metais, maždaug tais pat metais Universitete rašė Onutė Baliukonytė (eilėraščiai paskelbti Viktorijos Daujotytės monografijoje „Šokėja virš liepto per prarają“). Lygiai tuo pat metu tautosakos parafrazėmis ir folklorinių vaizdų nuolaužomis žaidė Antanas Kalanavičius, kurio kūrybinis likimas dramatiškesnis ir už N. Miliauskaitės. Kaip klasikai angelai sargai už N. Miliauskaitės nugaros stovėjo Liudas Gira (piktasis sargas) ir Salomėja Nėris (geroji sargė), ir jei pãskui N. Miliauskaitę net kelis dešimtmečius niekas iš moksleivių nebebandė eksperimentuoti su tautosaka, tai ne dėl O. Baliukonytės ar S. Gedos kaiminystės, o todėl, kad paniekinamai imta žiūrėti tiek į L. Giros, tiek į S. Nėries „klasiškumą“. Bet N. Mi­liauskaitė, žinoma, tiesiogiai čia niekuo dėta. Nebent tuo, kad jau pirmieji sėkmingi jos kūrybiniai žingsniai buvo lydimi nemažų abejonių, ko nepasakysi apie vėlesnius debiutantus – G. Cieškaitę ar L. Degėsį.

Iš karto reikia pasakyti, kad dešimtokės ir vienuoliktokės N. Miliauskaitės eilėraščiai skiriasi kaip diena ir naktis (taip sparčiai keistis teįmanoma tik mokykliniais metais) – ir tematika, ir įvaizdžių sistema, ir intonacijomis. Jei ankstyvesnius eilėraščius tegalima lyginti su pačiomis menkiausiomis jauno L. Giros improvizacijomis, tai vėlyvesniuosius nesunkiai įsivaizduojame išleistus atskira knyga greta O. Baliukonytės „Laukinių vaivorykščių“ ir Dalios Saukaitytės „Rugpjūčio žemuogių“ (abi 1972); cituoti, žinoma, parankiau silpnesniuosius eilėraščius, nes nuogos, tiesiasakės tezės akivaizdžiau iliustruoja teorinius teiginius, kita vertus, jais sunkiau motyvuoti lemtingąsias ankstyvosios ir vėlyvosios N. Miliauskaitės kūrybos sandūras, tad teks balansuoti „ant ribos“. Šiaip jau lengviausia N. Miliauskaitės pirminį peizažą suvokti kaip gimtinės idilę („O dienos tokios grynos, / Ir žodžiai papras­ti / Lyg seno kaimo gryčios, / Smūtkeliai pakely“, p. 58), bet tolimas S. Nėries sugestijos ataudas net ir šią idilę sudramatina, suaktyvina, pripildo tik klasikei būdingo nežinomos ateities ilgesio („Rymos ruduo, kai grįšiu / Sodybon užmiršton. / Degs obelys ir slyvos / Ryškiom rudens spalvom. // Sodyboj pieną gersiu – / Kvepės jis obuoliais. / O rytą klykaus gervės, / Vadindamos išeit“, p. 81). Šių dviejų citatų takoskyra svarbi dviem prasmėm: pirma, tarsi nujaučiant būsimą kūrybą, liudijama, kad literatūrinis motyvas visada mąslesnis, „sunkesnis“ už tautosakinį, ir todėl savitumą ilgainiui lems vis dėlto ne tautosakos, o literatūrinė mokykla, ir antra, net ir nutolstant literatūrinių sugestijų keliais dera, verta likti prie „raktinių“, šakninių tautosakos žodžių, nes juose užkoduotos didžiosios, nekintamos didžiųjų žodžių reikšmės. Ir todėl net akivaizdžiausi literatūriškumai ankstyvojoje N. Miliauskaitės kūryboje visada liks tautosakiški: „Senas senas rymo sodas. / Taip ramu. Lyg niekur nieko. / Niekad, niekad neieškosiu / To pernykščio sneigo! // Ligi skausmo – balta balta – / Sniego gėlės tyliai miršta. / Vos palietę karštą kaktą. / Nuo gėlos suvirpo pirštai“ (p. 97). O vėlyvojoje kūryboje šios dvi poetinės kulūros linijos N. Miliauskaitės kūrybą skels į dvi dalis – religinę ir biografiškąją. Deja, tai beveik ir viskas, ką knygoje „Juodvarniais išlėkę žodžiai“ rasime parašyta „iš natūros“. Toliau – jaunai merginai įprasta svajonių romantika (ačiū Dievui, anksčiau cituotų „natūros“ eilėraščių pagrindu galima teigti, kad ir ta romantika čia suvaidinta, literatūrinė, ir tai jai suteikia bent šiokią tokią vertę): „Karnavalo karaliau, / rinkis mane karaliene. / Aš taip noriu eiti greta / tavęs išdidi ir jauna!“ (p. 25). Gamta taip pat nuosekliai verčiama prabangia karališka aplinka, ir kadangi verčiama ji tautosakiniais principais, tai neišvengiama dvigubo dekoro: „Neškite, briedžiai, girion! / žydi papartis širdy... / Girioje – pilys tikros. / Girioje tu šauki. – // Takas – o tako nėra, / Šakos gyvatėm rangos... / Kokia Verdenė išves, / Jauną ištiesus ranką – –“ (p. 75). Šio eilėraščio interpretacija bus niekinė, jei nepriminsime, kad Verdenė – jaunų dienų N. Miliauskaitės pseudonimas, vadinasi, trečioji ciklo „Žalvario vartai“ dalis yra apie pačią poetę, jos visagalybę, o tai tautosakinius briedžius verčia karnavalinėmis briedžio kaukėmis, o jaunatvišką romantizmą – pretenzingu simbolizmu. Tiesa, tokią poetės visagalybę taip pat galime sieti su pabrėžtinai egocentrišku S. Nėries poetės vaizdiniu, juoba kad kitur tie briedžiai asocijuojasi su nesuvaidinta abejone, nesuvaidinta gėla (natūraliai ir pačiame tekste mažėja poetinių klišių, poetinių štampų): „Aš perbridau girias. Man briedžiai / Laižydavo rankas. / O šiandien nežinau, kas kviečia / Ir kaip save vadinti teks. // Trys aukštos pušys saulę davė. / Prisakė nešt ir nešt. / Jau saule dega žalios akys. / O aš? O aš? – –“ (p. 64).

Įdomu, kad, kaip minėta, labai sparčiai keisdamasi, N. Miliauskaitė moduliuoja ir savo, kaip karalaitės, įvaizdį, ir svarbu, kad šios temos eilėraščiai paprastėja ne tik poetikos atžvilgiu, bet ir pati koncepcija buitiškėja: „Saulužė bučiuoja mane, / Ir žemė mane bučiuoja. / Užaugsiu didelė didelė. / Užaugsiu graži graži. / Išmoksiu užminkyti duoną / Iš saulės ir žemės bučinio“ (p. 107). Akivaizdžiai artėjama prie savo kūrybos būsimybės, ir keista, kad būtent šiame virsmo taške pasidaro gaila vakarykščio N. Miliauskaitės manieringumo ir dekoratyvumo. Ne tautosakinių ar perdėm literatūrinių įvaizdžių, o tautosakinės jausenos, leidžiančios žmogui pasijusti visatos šeimininku (vėlyvojoje kūryboje N. Miliauskaitė jautėsi pelenė sename nesaugiame dvare, tiesa, galinti, bet jau nenorinti pasiversti karaliene): „Tos aukštos žalios pušys / Ateina lyg karaliai, / O mano balsas lūžta, / Ir lūpos vėją geria. // Atneškit, žalios pušys, / Į šaltą širdį saulę... / Į veidą tyliai žiūri / Žaliom akim karaliai – –“ (p. 56). Priešingai nei V. Valaičio kūryboje, spalvų čia niekas neslopina ir neblukina (kartais atrodo priešingai –­ S. Gedos „Pėdų“ pavyzdžiu spalvos reikšmė čia hipertrofuojama): „Šviesią dieną per purienas / aš einu kaip karalienė... / Man po kojom žalios pievos, / tokios gaivios, tokios mielos“ (p. 44). Purienų geltonį dar labiau suintensyvina žalumos gaivumas, eilėraštis „Pienės –­ saulės“ parašytas apskritai vien iš geltonos –­­ žalios –­ baltos spalvų žaismo: „Pienės –­ saulės. / Aš lyg laumė. / Žalios akys. / Baltas takas. // Žiūri pienėm / Žalios pievos. / Džiaugsmas želia – / Žalia, žalia“ (p. 50). Mėlynos, žydros spalvos intensyvumas priverčia net strofikos kanoną laužyti, įspūdis nebeišsitenka įprastame ketureilyje: „Aš nuskyniau / žiedą žydrą. / Pirmą, vieną. / Žydram žiede / saulė šviečia! / Man akyse – / žydra, žydra“ (p. 30). Eilėraštis „Mėlyna plaštakė“ – vėlgi savitos, nenuoseklios strofikos, kintančio ritmo (tokių eilėraščių ankstyvojoje N. Miliauskaitės kūryboje itin nedaug), o tai liudija, kad dėl ypatingos svarbos stengiamasi išryškinti net patį spalvos pavadinimą: „Mėlynos naktys –­ ant tylinčio paukščio sparnų. / Akys užmerktos –­ į mėlyną sapną skrendu. // Mėlynos naktys. / Mėlyna žvakė. / Išplėstos akys. / Blaškos plaštakės. // Gęsta užgęsta / Melsvos plaštakės. / Mėlyna žvakė. / Mėlynos naktys“ (p. 38). Mėlyna lengvai susipina su balta ir galima prabilti apie žydrą pavasarį: „Pažiūriu – nesuprantu! / Baltas tiltas debesų – / aš tais debesim einu! // Pažiūriu – nesuprantu! / Akys mėlynos dausų – / aš melsvas akis skinu“ (p. 51). Vėliau – bebaigiant mokyklą –­ tokių pasišėliojimų su konkrečia spalva, jos sugestijomis jau nebebus. Išlaisvinus formos kanoną ir pasukus mąslesnio poetinio pasakojimo keliu, atsiras keliasluoksnė tapyba, kur spalvos funkcijos keisis radikaliai, iš esmės sutapdanos su spalvos sampratomis profesionaliojoje dailėje: „Iš saulėlydžio, / iš vakaro mėlyno / išbėgo / rausvos avytės – / žalioj akių žolėj / pasiganyti“ (p. 146). Arba: „Nuėjo tėvukas / į raudoną saulėlydį / ir po mėlynu stogu / sustojo. (...) Godos, medinės godos, / aš pasimelsiu žolei“ (p. 157).

Gerokai brandesni paskutiniaisiais mokykliniais metais (nuo 1967 m. rudens) rašyti eilėraščiai, tiesa, jų gerokai mažiau, be to, jų savitumas vis dažniau susilieja su kolektyviniu bendraamžių kūrybos savitumu, tad juos nesunkiai būtų galima nagrinėti ne tik pačios N. Miliauskaitės, bet ir visos ano amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios debiutantų kūrybos kontekste. Tik tautosakinė intonacija ir tautosakinių įvaizdžių sistema gelbsti anuomet madingo senekiško stoicizmo parafrazės savitumą: „Sugriuvo aukštos pilys. / Likau viena vienužė. / Ateisiu pirmutinė. / Viešnia gražiausia būsiu“ (p. 59). Bet užtat nežinia, ko – nėriškosios sugestijos ar madingos harmoningo pasaulio deklaracijos – daugiau eilėraštyje „Žydi žemė“: „Žydi žemė, žiedų nubučiuota, / Žydi akys džiaugsmu laukiniu. / Tai iškelkime, vasara, puotą / Paskutinių gėlėtų dienų!“ (p. 62). Ties šiais eilėraščiais iš esmės baigiasi N. Miliauskaitės „poetinė vaikystė“ ir prasideda dramatiškų praregėjimų ir apibendrinimų metas, jau vos vos nesaugomas neatsargaus folklorizmo ir vis aistringiau įtraukiamas nuogo literatūriškumo: „Sieloj – raistų klaidžių ugnis. / Bėgu šunkeliais – iš namų. / Ilgos kasos spyglių prikris... / Egle, egle, sesele būk – – // Žalios rūtos žalioj širdy. / Dėl tavęs – palikau namus. / Žalią žodį tikrai pasakyk! – – / Tavo balsas – klaidus – klaidus – –“ („Poezijai“, p. 88). Nesakau, kad tokia poezijos samprata kuo nors originali (nors sentimentalioje, vaikiškoje ankstyvojoje N. Miliauskaitės kūryboje – bent jau drąsi), bet būtent ji lėmė vidinius šios poetės eilėraščio intonacijos pokyčius, artino ją prie nesuvaidinto ir nesuvaidinamo Janinos Degutytės dramatizmo: „Aš – išvaryta našlaitė. / Aš niekada neturėjau namų. / Juodos eglės – mano seserys, / ir brolis – lietingas dangus“ (p. 108). Vakarykštė pasaka įgauna vis daugiau baugios sakmės bruožų ir dar vakar deklaruota pasaulio ir žmogaus harmonija atrodo kaip niekad neišsipildantis pasakos horizontas (taigi keičiasi ir pačios pasakos, dainos samprata), nors tautosakinės poetinio pasakojimo spalvos poetė dar neatsisako: „Lyg vartai saulabroliai stovi. / Gal seserį saugo – mane? / Vis viena nubėgsiu į tolį, / Kur virpa svaigi nežinia! (...) // Baltais liktorėliais rymokit, / Langeliai medinės pilies... / Atbėgs ryt mergytė iš tolių, / Į žalvario belsis duris“ (p. 115). Beje, įdomu pastebėti, kad kuo labiau drumsčiasi, jaukiasi pasaulėvaizdis, tuo labiau ryškėja, reljefiškėja vaizdinis eilėraščio piešinys, tautosakinę abstrakciją vis dažniau keičia žodžiais išrašytas konkretus pasakos ar legendos dekoras, ir tai gali pasirodyti svarbu, galvojant apie vėlesnius N. Miliauskaitės poezijos virsmus.

Kadangi visų vidinių jaunos N. Miliauskaitės eilėraščių virptelėjimų čia vis viena neišrašysime, etiudą užbaikime ateities prisišaukimu ir akivaizdžiu praregėjimu, ir taip bus bent formaliai sujungti abu šios poetės kūrybos poliai: „Pasaulis bus pilnas paukščių, / Meilės laiškų mėnesienos... / Aš briedį iš girios šauksiu – / Tave – į mėlyną miestą. (...) Verdenės širdy išsenka. / Rūtos lyg skausmas nuvysta. / – – Tu gerki iš mano rankų / Vandenį, šaltą ir gryną – – “ (p. 124).

Tiesą pasakius, šiame straipsnyje maniau labiau susitelkti ties R. Buroko ir A. Ambraso tekstais, N. Miliauskaitę ir V. Valaitį pakeliui tik pristatydamas, bet kiekvienas tekstas turi dar ir savo vidinę logiką, kuri nebūtinai sutampa su autoriaus išankstiniais sumanymais. Tad nugalėjo naujumo kriterijus: tiek N. Miliauskaitės, tiek V. Valaičio poetinių nuotrupų rinktinės pasirodė vėliau už anas dvi knygas, tad ir įspūdžiai šviežesni, o pačiai literatūrai, pačiai poezijai vis viena anksčiau ar vėliau reikės pasirūpinti ir anų rinktinių recepcija, juoba kad jų vertė ne tik istorinė (ko nepasakysi apie šiame straipsnyje aptartąsias). Baigiant reikia pabrėžti, kad visos penkios čia paminėtos knygos ateina dar iš pilnakraujės, savo pilnaties valandą išgyvenančios poezijos laiko, ir šiandieniniame poezijos simuliakrų, poetinių simuliacijų kontekste jos vis viena yra didesnė vertybė už einamąją produkciją – vien jau todėl, kad savo kailiu ir gyvastim atsimena, kas yra tikra poezija ir kaip ji gimsta.


 

Skaitytojų vertinimai


70084. bjauru skaityt2011-08-01 20:55
kai taip viskas sumalta. Kodėl eilėraščiai pateikti ne posmais?

70093. terra2011-08-02 00:17
atsiverskit knygas - ten posmais

70145. terra2011-08-03 09:14
problema yra kita - man atrodo, kad Kukulas kažkodėl cituoja prasčiausius Nijolės Miliauskaitės posmus, tuo lyg sumenkindamas jos paauglystės rašymus, o neatkreipia dėmesio į tikrai gražias eilutes :)

70210. selė2011-08-07 00:26
Ramybės šio jau iškeliavusio Žmogaus Sielai.

70211. B.2011-08-07 09:23
Valdas Kukulas „Lietuvos ryte“ (Nr. 161–162) išspausdino mane sudominusią studijėlę „Bohemos vartai“. Straipsnio tema man gana artima. Valdas įdomiai „teoretizuoja“, tačiau lietuviškosios bohemos konkreti istorija liko beveik nepaliesta. Sakysim, man ligi šiol didelė mįslė, gal ne mįslė, o problema, kad pirmaisiais pokario metais egzistavo tokia stipri „raudonųjų“ inteligentų bohema: Eduardo Mieželaičio, Vlado Grybo, Jono Marcinkevičiaus, Antano Jonyno, Antano Pakalnio, Kosto Kubilinsko, Vlado Mozūriūno ir, suprantama, Pauliaus Širvio žvėriško gėrimo fenomenas. Atėjus „švelnesniems“ laikams, Chruščiovo atšilimui, lyg ir atgimė naujomis sąlygomis senoji, dar Smetonos laikais susiformavusi gan simpatiška bohema, kurios ryškiausius atstovus pažinojau – tai skulptoriai Bronius Pundzius ir Juozas Mikėnas, grafikai Mečislovas Bulakas ir Telesforas Kulikauskas, kompozitorius Balys Dvarionas, teatro žmonės – Stepas Jukna (ir jo žmona), Juozas Miltinis. Rašytojai: jau minėtas Jonas Marcinkevičius ir Liūnė Janušytė. Tam tikra prasme ir Antanas Miškinis, prof. Kazys Daukšas. Tada susidarė ir toji bohema, kuriai priklausiau ir aš. Jos atstovai pirmiausia buvo Stasys Krasauskas ir Vytautas Kalinauskas. Apie šiuos dailininkus, puikius bohemos „organizatorius“, būrėsi ir kitų menų atstovai. Prie mūsų kažkaip pritapo ir kai kurie vyresnės kartos žmonės, pvz., Augustinas Savickas. Taip pat būtų galima paminėti dar Vaclovą Daunorą, tuo metu aktyviai bendravusį su buteliuku, Kostą Bogdaną, Benjaminą Gorbulskį, Algimantą Bražinską. Gal pasirodys ir keista, bet prie šios bohemos glaudėsi ir mažiau gėrę žmonės, sakysim, Justas su Alfa (pastarasis, tiesa, kartais ir stipriau pagerdavo, bet galvos neprarasdavo). Tam tikroms bohemos kartoms galima priskirti ir J. Aputį, R. Granauską, J. Strielkūną, H. A. Čigriejų ir kt. Vėliau – Antano Jonyno (jaunesniojo) ir jo bendraminčių smarkiai pagerianti karta, visų pirma Vyt. Rubavičius, Valdas Kukulas. Ir jau pačių jauniausių menininkų bohema (kurią menkai pažįstu, nes su ja neteko taurelės kilnoti).

70212. britva2011-08-07 09:45
kaista. Valdo mirtis tokia netikėta. kas galėjo pagalvoti? tik ką perskaitėm jo recenzijas. nuo ko jis mirė? kaip jo žmona laikosi, su kuria jį supiršo jo poezija? nepriklausiau jo bohemos ratui, bet kartu palėbauti ne kartą teko... rasdavau su Valdu bendrą kalbą. kiti gerdavo, o mes filosofuodavom, politikuodavom. nors šiaip mane visada labiau traukė kur kas vyresnis Krasausko-Kalinausko elegantiškas bohemos ratelis, kuriame dažnai matydavau ir Churginą, kartais Nasvyti, kartais grafiką Gibavičių . Jie mėgdavo rinktis Neringos kavinės mažojoje salėje arba Dailės salono kavinėje. Manau, kad tai buvo vienintelė tikrai aristokratiška bohema, į kurią krypo visų menininkų veidai. Sovietmečio aristokratija. tokių žmonių laisvoje Lietuvoje jau su žiburiu reikia ieškoti.

70216. двойка навсегда2011-08-08 08:08
Užkaito britva komsomolkėj kukulių pririjus. Užgulė ji klaviatūrą как всегда, ir subarškino visus tradicinius aristokratiškuosius konformistus пофамильно, ir pasiuntė netradicinių nekonformistų bohemą atstovauti посмертно. Dvejetas, навечно.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 4 
8:02:49 Aug 8, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba