Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-01-12 nr. 3125

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rūta Burbaitė.
STOTELĖS PAVADINIMAS: UŽSNIGTAS
68
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮTEIKTA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS PREMIJA1
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIAI1
• 1,00 KLIMO, ARBA MILIJONAS SĄŽINĖS GAISRŲ1
• Ona Bartkiūtė.
VARDAI, PASLĖPTAS RASIZMAS, EUFEMIZMAI IR...
13
• Algis Uždavinys.
DVEJOPI SANTYKIAI SU TRADICIJA

KNYGOS 
• Monika Kutkaitytė.
BŪTI ŠALIA MIEGANČIO GROŽIO
1
• Neringa Debesytė.
VIDINĖ TEKSTO PUSĖ
• Inga Tuliševskaitė.
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO MIESTŲ SIELAS
• VISKAS NUŠVIESTA
• NIUJORKO TRILOGIJA
• TRYS SAVO GYVENIMO DAINIAI: CASANOVA, STENDHALIS, TOLSTOJUS4
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Jonas Bruveris.
DANIELIAUS SADAUSKO MAIRONIS
10
• Ona Narbutienė.
„JIS BUVO MISIJOS ŽMOGUS“

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė, Audronė Davainienė.
RESTAURUOTOS PAPARČIŲ BAŽNYČIOS XVIII A. SKULPTŪROS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE PRIKLAUSOMYBĘ, „ŠEIMOS GYVENIMU“ VADINAMĄ
1
• „ATVIRA ERDVĖ“ – ŠANSAS JAUNIEMS SCENOS MENININKAMS

POEZIJA 
• Nijolė Kliukaitė.
MODIFIKUOTAS PASAULIS
2
• ARTŪRAS VALIONIS2

PROZA 
• Gasparas Aleksa.
IŠĖJAU Į TRASĄ
4

VERTIMAI 
• Fañch Peru.
Į SŪRIĄJĄ DELTĄ
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
 JAUNO AKTORIAUS LAIKAS
• Darius Piraitis.
NUODINGI KVEPALAI
4

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
MENAS IR SMURTAS
11

FOTOGRAFIJA 
• Remigijus Venckus.
APIE FOTOGRAFĄ, FOTOGRAFIJĄ IR PREZENTACIJĄ

KRONIKA 
• TELEVIZIJA ANT LEDO
• GRAŽINA DIDELYTĖ 1938 10 02–2007 01 02

DE PROFUNDIS 
• LPP72
• EVENKŲ KRAŠTO ISTORIJOS24

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

JAUNO AKTORIAUS LAIKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gytis Ivanauskas – Raskolnikovas (projektas „Teatro herojai teatro griuvėsiuose“)
Andriaus Ciplijausko nuotrauka iš KVDT archyvo

Gytį Ivanauską, Kultūros ministerijos 2006 metų profesionalaus meno debiuto premijos laureatą, kalbina Ridas Viskauskas

Teatras ir laikas – neišsemiama tema. Juokaujant, kai kurias premijas (debiuto, Nacionalinę) kūrėjui galima pelnyti tik vieną kartą gyvenime. Nors jų dykai niekas nedalina, bet pernelyg nesureikšminkim jų… Tavo startas teatre kaip reta buvo sėkmingas: pradėjai dirbti su stipriais režisieriais – asmenybėmis: Oskaru Koršunovu (Kurto vaidmuo spektaklyje pagal M. von Mayenburgo pjesę „Ugnies veidas“, 2000), Gintaru Varnu (Meilužio, jau mirusio, vaidmuo spektaklyje „Tolima šalis“, 2001). Žinoma, jų susidomėjimą Tavimi kurstė ir Tavo jaunystė, ir tam tikri psichofiziniai duomenys, ir dramaturgija, kurią šie režisieriai rinkosi. (Kažin ką, tarkim, Tau ar Tavo kolegei Rasai Samuolytei būtų tekę vaidinti kokiam 9 dešimtmečio teatre, kai scenoje vyravo kita dramaturgija, kiti scenos herojų tipai…) Taigi Tavo teatrinio debiuto sėkmę lėmė…

Turbūt tai, kad tinkamu laiku atsidūriau tinkamoj vietoj. Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją 1999-aisiais stojau norėdamas tiesiog išbandyti save (neįstojęs čia būčiau grįžęs veikiausiai prie dailės). Apie save kalbėt nekuklu, bet talentas be darbo (ar atvirkščiai) neišsilaikytų konkurencingame teatre. Didieji režisieriai turbūt matė mano norą, pastangas dirbti. Esu prisitaikantis prie režisierių, gerąja prasme. Malonu dirbti, kai yra abipusis režisieriaus ir aktorių supratimas.

Esu iš aktorių, kurie premjeros dieną nededa vaidmeniui „taško“. Manau, pirmieji mano vaidmenys, pradėti kurti prieš 3 ar 5 metus, dabar yra stipresni. Tuo metu juos kūriau labai užsidegęs, noriai, pasitikėdamas savimi ir režisieriais.

O studijuojant Tavo mokytojai buvo Anželika Cholina ir?..

Jonas Vaitkus. Kai stojau, jis rinko aktorių ir režisierių I kursą, o Cholina papildomai rinko kandidatus į II aktorių-šokėjų kursą. Pragmatiškai pasvarsčiau, kad studijuodamas Cholinos kurse gaučiau papildomos naudos (Vaitkus mūsų kursui dėstė vaidybą). Šokis man visada patiko. Kūno plastika man įgimta.

Taigi tik įstojęs pradėjau repetuoti Oskaro Koršunovo teatre, negalėjau lankyti kai kurių paskaitų, bet Jonas Vaitkus suprato, kad pratybos, dirbant praktiškai, nenukentės. Deja, akademijoje vėliau vaidybos pedagogai keitėsi (Galina Kobzeva, Andrius Žebraukas), buvom šiek tiek „pamestinukai“, bet gal nebuvo blogai – susipažinom su skirtingom kryptim.

Jūsų kurso likimas – savotiškas, žmonės tarsi pakriko, Andrius Katinas net į Helsinkį išvyko…

Andrius bent tęsia tai, ko mokėsi; turbūt ten rado geresnes sąlygas realizuoti save. Būti laisvu menininku Lietuvoje labai sunku.

O ką reiškia – būti laisvu menininku? (Čia dar, manau, ir miesto klausimas. Kokioje Klaipėdoje – dar sunkiau.) Praktiškumas, lankstumas, mobilumas – šiuolaikinio jauno aktoriaus bruožai.

Niekada nedirbau etatiniu aktoriumi repertuariniame teatre, niekada negaudavau pastovių pajamų. Taigi vieną mėnesį suvaidini vieną spektaklį, kitą – gal dvidešimt (atitinkamos ir pajamos). Kita vertus, ir etatinis aktorius gauna juokingas pajamas. Čia finansiniai reikalai. Kalbant apie saviraišką, – duoda vaidmenį vienas režisierius, kitas, bet penkerius metus gali būti be darbo. Daug tokių aktorių.

O aktoriui metai be naujo vaidmens – baisu?

Net pusmetis – baisu. Gerai, jei turi vaidmenų teatro repertuare, tai dar mato tave scenoje. Bet užtenka pusmetį neišeiti į sceną, tave iš karto pamirš! Pavardę gal dar prisimins („Tais laikais buvo toks aktorius…“), bet…

Aktoriaus gyvenimo laikas tolygus jo kartos žiūrovų patirties laikui. Aišku, teatro istorikai rašo monografijas, rengia enciklopedijas, bet tai „gyvosios atminties“ neveikia, deja. Sykį kino centre žiūrėjau dokumentinį filmą apie Moniką Mironaitę (dar spėjau paauglystėje ją pamatyti Rimo Tumino spektakliuose „Tyli naktis“, „Žana, arba Vėlei tenai, kur marios šviesų“), buvau nustebęs, jog susirinko garbaus amžiaus moterų pulkelis – jos norėjo prisiminti savo jaunystės dievaitę, kartu išgyvento teatro Aktorę… Bet jaunimo nebuvo…

Kai tiek daug vaidini Kaune, tai gyveni tarsi „ant ratų“?

Taip! Būdavo periodų, kai nesuprasdavau, ar aš Vilniuje, ar Kaune, ar kitoje šalyje – daug gastroliuojame su Oskaro Koršunovo teatru. Vos ne iš vieno lėktuvo – į kitą. Šiaip mėgstu keliauti, nesu linkęs sėdėti vietoje. Vasarą, kai nėra spektaklių, tarsi nėra ką veikti…

Gali piešti…

Ne, aš paišau tik pjesės egzemplioriuje per repeticijas, diskusijų metu. Tai man padeda susikaupti. O šiaip nuo dailės nutolau, nors ta patirtis niekur nedingo. Kiekviena patirtis, net bloga, teikia naudos, grūdina, skatina dirbti.

O nebuvo baugu imtis Raskolnikovo vaidmens (spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“, rež. G.Varnas; 2004)?

iliustracija
Viktorija Kuodytė repetuoja „Aš tave labai myliu“
Živilės Miklytės nuotrauka iš Gyčio Ivanausko teatro archyvo

Baugino vaidmens dydis, tačiau pasitikėjau režisieriumi Gintaru Varnu, jo gebėjimu padėti aktoriui. Su režisieriumi kartu kūrėme ne pirmą spektaklį – prieš tai jau buvo „Tolima šalis“, „Portija Koglen“, „Donja Rosita“. Jo pastabas suprasdavau iš pusės žodžio. Tai išties man buvo geras laikas. Susišnekėjome, o kuriant spektaklį tai svarbiausia.

O Dostojevskio temų, idėjų ir aistrų pasaulis Tavęs negramzdino?

Ne, išmokau greitai atsiriboti nuo vaidmens; po spektaklio nusilenkiu jau aš, Gytis, o ne mano personažas. Jei kiekvieną sudėtingą vaidmenį nešiosi su savimi ilgą laiką, susibūrę personažai gali tave susprogdinti. Išprotėsi. Po spektaklio stengiuosi gyventi savo gyvenimą. Aišku, ne visada tai pavyksta, bet teatrą ir gyvenimą noriu atskirti.

Gal klystu, bet spėju, kad Tavo, kaip aktoriaus, emocionaliai šilčiausias santykis su Berniuko vaidmeniu monospektaklyje „Švyturys“ pagal T. de Fombelle’io pjesę (rež.G. Varnas; 2005)?

Berniuko vaidmenyje yra labai daug manęs, kaip asmens, o ne kaip aktoriaus. Nors tema liūdna, kūrėme šviesų spektaklį su gera energija, švelnia emocija. Kaip sakė režisierius, norėjosi, kad spektaklyje žmonės pamatytų „kitokį Ivanauską“.

Monospektaklis, fantazuoju, sudėtingas išbandymas aktoriui: privalai valandą pusantros išlaikyti publikos dėmesį, „maitinti“ ją savo energija, tam tikrais „jaukais“…

Taip, ir atsakomybė didžiulė, ir niekas tavęs neišgelbės, jei pamirši tekstą. Niekas rankos nepaduos. Esi čia ir dabar, vienas prieš žiūrovus.

Esu girdėjęs, kaip aktoriai įvairiai nusako santykį su žiūrovais: arba „Jie man skolingi šimtą rublių“, arba „Juos mylėti reikia“…

Aš publikos nebijau. Galbūt man padėjo sėkmė spektaklyje „Ugnies veidas“, kurį vaidinome mažoje salėje, kai žiūrovai buvo čia pat ir reikėjo su jais bendraut. Aišku, ryšį su publika veikia tai, kaip ji tave supranta. Aš „ketvirtos sienos“ niekada nestatau. Būna, kad „sieną“ pastato patys žiūrovai. Čia subtilūs niuansai: „siena“ gali kilti ir dėl publikos itin didelio susikaupimo. Ko gero, teisinga frazė: „Kiek atiduodi žiūrovams, tiek gauni iš jų pats.“ Spektaklis – gyvas, kiekvieną kartą – kitoks, tavo raumuo kiekvieną dieną juda kitaip, emocijos keičiasi…

Negalima tapatinti aktoriaus ir jo vaidinamų personažų, bet… kai Tu su bendraminčiais įkūrei savo vardo teatrą ir kai parodėte spektaklius „Praba“, „Vyrai baltais sijonais“, nuostabą kėlė jūsų siekis kurti tokį tarsi neprobleminį teatrą. Ar specialiai ėmėtės kurti žiūrovams lyg ir „lengvesnį“ teatrą?

Taip. Po tokių sudėtingų fiziniu ir psichologiniu požiūriu vaidmenų norėjosi teatro – šventės. Tuo metu buvau pasiilgęs šviesių gražių emocijų ir mažų problemų. Pabodo scenoje „šūdas, kraujas, myžalai“, nuogi kūnai, purvas… (Tai nereiškia, kad panašaus pobūdžio dramaturgija man neįdomi šiuo metu.) Man, ne kaip aktoriui, o kaip Gyčiui, norėjosi šviesos, gėrio, grožio. Buvau ir dabar esu pasiilgęs spektaklio – šventės, šiltos, paprastos…

Kaip gimsta šokio spektaklio vizija, kas duoda impulsą? Dramos teatre lyg ir aiškiau: režisierius įsimyli pjesę, jos temą, jis nori suteikti šansą atsiskleisti konkretiems aktoriams, kartais veikia ir pragmatiškesnės aplinkybės…

Mano vaizduotę įkvepia muzika. Jos klausausi nuolat ir namie, ir kelyje. Be to, intrigavo avantiūra: sumaišyti spektaklyje šokančius žmones su nešokusiais ligi tol (Edita Užaitė, Eimutis Kvoščiauskas). Dvejonių, baimių būta, bet rezultatas išėjo neblogas.

Sausio 16 dieną Nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje įvyks jūsų teatro trečia premjera – „Aš tave labai myliu“. Pavadinimas primena vaiko meilės mamai prisipažinimą…

Pavadinimas man nėra svarbiausias dalykas. Jis yra tarsi jaukas. Naują spektaklį kūrėme kaip etiudus. Nuoseklios istorijos jame nebus. Rėmėmės asmenine patirtimi ir tikrovėje pamatytais vaikų gyvenimo blyksniais. Vaikais neapsimetinėsime, nekrykštausime; mėginsime vaikiškas emocijas atgaivinti per suaugusiųjų gyvenimo situacijas. Kartais tai kels juoką, kartais – graudulį. Bent mums spektaklis bus neįprastas: judėsime, bet nešoksime; žaisime garsais, bet nekalbėsime.

Dirbdamas su jaunais kolegomis aktoriais, ar suvoki save kaip pedagogą?

Oi, ne. Pirmuosiuose spektakliuose dar garsiai piktinausi, kad kas nors ne taip koją pastato, bet dabar man tai nėra taip svarbu.

Dirbti įdomu – skirtingi žmonės (Viktorija Kuodytė, Rasa Samuolytė, Edita Užaitė, Brigita Urbietytė, Judita Zareckaitė, Evaldas Taujanskis, Eimutis Kvoščiauskas; scenografiją kūriau aš, kostiumus – Justė Maldžiūnaitė). Lengva nėra, bet džiugu: esame komanda, kuriame bendrą spektaklį.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 9 
21:28:13 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba