Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-08 nr. 3339

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• MARIUS BUROKAS43
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ČESLOVO MILOŠO 100-MEČIUI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Česlovo Milošo gimtadienis Krasnagrūdoje
8
• O Vilniuje – Česlovo Milošo laiptai2

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gausi ir prieskoninga puota Alantoje
13

KNYGOS 
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Anapus vėjo
3
• MARIUS PLEČKAITIS.
Pamestos realybės vadelės
4
• PRANAS VISVYDAS.
Staigmenomis ir sąmoju permainingai toks pats
2
• NAUJOS KNYGOS4
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
„Skrajojantys“ lėlių teatrų festivalio Kaune prisiminimai
 KRISTINA STEIBLYTĖ.
Kurioje rankovėje slepiasi stebuklas?
1

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
XV Vilniaus festivalis: su skoniu, be pompastikos
• VACLOVĄ AUGUSTINĄ kalbina RITA NOMICAITĖ.
Atminties laivai

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Jaunoji juvelyrika
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Įvykio vietoje
3

PAVELDAS 
• REGINA RESNIK BLATAS.
Arbit Blatas

POEZIJA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS3
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ4
• STASYS JUREVIČIUS4

PROZA 
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Šokiai
2

VERTIMAI 
• AKSINIJA MICHAILOVA
• CESARE PAVESE.
Apie mitą, simbolį ir kita
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Angelas
122

KULTŪRA 
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS KUNCA
1935 – 2011
1
• VALENTINAS KLIMAS
1958 – 2011

DE PROFUNDIS
sėdėjau šalia pasidėjus mylimojo lavoną
verpiau
(Ričardas Šileika)
 
• WOODY ALLEN.
Pinčako įstatymas
2

TEATRAS

Kurioje rankovėje slepiasi stebuklas?

KRISTINA STEIBLYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Elvyra Piškinaitė spektaklyje
„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“

Juliaus Lozoraičio nuotrauka
iš teatro „Lėlė“ archyvo


Teatras – būtina vaikystės magijos dalis. Bet ne tas, kuriame kvaileliams aiškinama ir taip paprasta istorija, o tas, kuriam reikalinga vaizduotė. Toks tapti pretenduoja lėlių teatras: patikėti lėlės gyvybe reikia žiūrovo dalyvavimo, pastangų. Bet vaizduotės čia neužtenka. Reikia ir režisieriaus, aktorių, kompozitoriaus, dailininko kerų.

Kovo 26 ir 27 d. savo burtų lazdelės veikimu Vilniaus teatre „Lėlė“ dar kartą mėgino įtikinti Rimas Driežis, magija užsiimantis ne vienas. Šį kartą, be įprastų bendraautorių – kompozitoriaus Fausto Latėno bei aktorių Elvyros Piškinaitės ir Lijanos Muštašvili, spektaklio magijai kurti pakviesti dailininkas Marius Jonutis ir videoanimacijos kūrėjas Algimantas Driežis. Subūręs negausią, bet stiprią komandą, R. Driežis teatro scenoje dar kartą apgyvendino lietuvių liaudies pasaką „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“.

Nekyla abejonių, kad spektaklio atsiradimas susijęs su burtais – ne visai žemiškos jėgos turėjo pakuždėti režisieriui naudoti ne lėles, ne kaukes, ne objektus ir ne įspūdingus kostiumus, o su kinu susijusias dio ir mirioramas, Laterna magica. Gražiose dėžėse įsitaisę primityvūs paveikslai kaip filmai prasisuka prieš žiūrovų akis. O E. Piškinaitė tarsi pasakų močiutė pasakoja, ką matome. Ir, nors tarp žiūrovų gali atsirasti klausinėjančių „O kur lėlytės?“, šiame spektaklyje nebūtinos net tos penkios, vaizduojančios pagrindinius veikėjus: visą stebuklą galima sukurti judančiais vaizdais, muzika ir balsu.

Senelio pasakų stebuklingumą kurdavo būtent tas tylus, ramus balsas. Ir dar tai, kad kiekviena pasakojama istorija (apie partizanų apsilankymą kaimo šokiuose, arba kaip prosenelis su velniu važinėjosi) būdavo tikra, nes klausytojai besąlygiškai tikėdavo pasakotoju. Tikėti norisi ir E. Piš­kinaite. Bet ar nuoširdi pasaka nepavirsta perdėtai teatrališku aktorės monologu? E. Piškinaitė, norėdama išsiskirti iš ryškios, judrios scenografijos ir įveikti su aplinka susiejantį kostiumą, turi stengtis vaidinti ryškiau, įtikinamiau. Štai Raganos dukteriai Triakei pamačius, kokiu stebuklingu būdu Našlaitėlė linus audžia, aktorė griebiasi už galvos ir dramatiškai dejuoja, tapdama vienu iš svarbiausių elementų scenoje, ir taip gausioje vizualių efektų (čia ir apšvietimas žybsi, įsižiebia galinėje sienoje besislepiančios akys, rodoma videoprojekcija). O kai pasakotojas tampa ryškiausias pasakos veikėjas, didėja tikimybė, kad stebuklingos istorijos slepiama pamoka klausytojų nepasieks.

O už pasakų išorės visada kas nors slepiasi. Dažniausiai – pamokymas, kaip išvengti pavojų arba kaip elgtis, jei išvengti nepavyksta. Stebuklingas „Aukso obelėlės, vyno šulinėlio“ istorijos rūbas taip pat slepia kelias pamokas. Svarbiausios spektaklyje pasirodė dvi. Ne taip ryškiai paro­dyta, bet svarbi – apie blogio amžinumą. Spektaklyje pamotė ragana, gavusi galą, niekur nedingsta. Jos galva virsta spirale, įspėjančia apie blogio amžinumą ir neįveikiamumą – jis tik atsitraukia, kad sustiprėjęs galėtų grįžti. Matyt, todėl režisierius ir įdeda burtažodį į Našlaitės ir Karaliaus lūpas: „Aš tave myliu“, kartojamą kiekvieną dieną nuo pasakos pabaigos, taip apsisaugant nuo bet kada sugrįžti galinčių negandų ir kuriant ilgą bei laimingą gyvenimą. Tuo burtažodžiu spektaklis pradedamas ir baigiamas, kad geriau įsimintų žiūrovams, kurie kviečiami kartu jį ištarti, pakartoti. Nors paprasti, bet tie trys žodžiai turi maginę galią – teisingai juos pasakius pasakoje (ir ne tik joje), galima apsisaugoti nuo beveik bet kokio blogio.

Meilės galia yra antra svarbi pamoka. Galinga ne tik Našlaitės ir Karaliaus meilė, už ją galingesnė motinos meilė –­ Motinėlė net iš kapo duobės myli ir globoja Našlaitėlę. Spektaklyje tai pabrėžiama gražiomis scenomis, kuriose apšvietimu ir muzika kuriama magiška atmosfera – viskas aptemsta, tik mėlynas spindulys apšviečia E. Piškinaitės veidą, o guodžiantis motulės balsas aidi iš kapo ar dausų ir žada stebuklingos karvutės pagalbą. Motinos meilės galia ir nuo pikta sauganti vyro ir moters meilė pabrėžia tradicinės šeimos vertę.

Spektaklyje kuriamas pasaulis vizualiai žavingas ir įtaigus. Tam pasitarnauja ne tik ypač jaukūs, dekoratyvūs, ryškūs, į kičą linkstantys M. Jonučio darbai, bet ir mažosios „Lėlės“ teatro salės erdvė. Kamerinės erdvės padeda kurti intymų santykį tarp spektaklio ir žiūrovų, jose lengviau tiesiogiai kreiptis į publiką ir išgirsti, pajausti jos atsaką. Visa tai išnaudojama ir šiame spektaklyje. Tiesioginis kreipimasis, žaismingos reakcijos ir kartais vos tramdoma šypsena kontrastuoja su perdėtai teatrališka vaidyba ir suteikia spektakliui prieskonio, primenančio jaukius vakarus klausant senelio pasakų. Deja, tik prieskonio, o ne tikro pasakoms sekti būtino bandelių ir pieno skonio. Nors iš pirmųjų spektaklių akivaizdu, kad tą skonį spektakliui suteikti įmanoma. Ir nebūtina dalinti tikrų bandelių su pienu. Pakaks priprasti prie publikos ir šiek tiek sušvelninti vaidybą. Tada spektaklis galės įtraukti į veiksmą taip, kad visi vertybių, įsitikinimų neatitikimai liks nebe taip pastebimi.

 „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ išsiskiria iš kitų „Lėlės“ spektaklių. Bet netikėtos priemonės, naujas dailininkas, susižavėjimo kupini publikos žvilgsniai dar nereiškia, kad spektaklis savaime vertingas. Stebuklą kurti padeda kontekstas –­ gausu daugiau ar mažiau nesėkmingų pastarojo sezono premjerų. Atidavę duoklę jauniesiems aktoriams, teatro vadovai pamiršo spektaklių kokybę.


 

Skaitytojų vertinimai


69434. opinia2011-07-11 13:22
Lėlės teatro renesansas jau praeityje. Ot buvo laikai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 6 
21:16:48 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba