Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
 JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

IN MEMORIAM

Eilėraštis ir doras jo žmogus

JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Strielkūnas
Vlado Braziūno nuotrauka

Iš seno „gyvenimo prie turgaus“ ataskamba. Dar F. Dzeržinskio gatvėj... Šnekėjomės apie šį bei tą. Kaip su Jonu. Regis, paprastai, kasdieniškai, visai arti ribos, kur jau bus banalu. Ir eilėraščiais Jonas stebino pirmiausia šia reta ribos pajauta, šia, regis, absoliučia saiko, ribos klausa. Daugybės dainuojamų eilėraščių ir tamtyč dainoms rašytų eilių autorius muzikinės klausos sakydavosi neturintis. Gal vienintelį kartą tada ir tegirdėjau Joną dainuojant, veikiau vis dėlto rečituojant, bet to užteko, kad negudrios eilutės įsikirstų atmintin su visa gerai patrauktina melodija:


        Ėėjam ėš akoopų
        On durtuvųų,
        Pardūre šiirdį –
        Ale ne tų!

„Iš mano Putauskų kaimo“, – sakė Jonas. Paskiau vis prisimindavau, kai tekdavo pagalvoti apie gyvenimo prasilenkimus, nepataikymus. Apie talentingus žodžio, garso ar spalvos nepataikymus, iš kurių ir imasi sinkretiškoji poiēsis, taigi kūryba. Jonui Strielkūnui – savų eilėraščių ar tų, kuriuos verčia savais iš kitų kalbų. Pagalvoti ir apie laimingus visokių negandų, pagaliau ir mirties nepataikymus. Kai sukasi vis nelaboji aplink, gąsdina. Jonui irgi jau kiek metų savo kviesles ligas siuntė, – bet ką tu, atrodė, Joną pagąsdinsi! Papūkši jis, paniurna sau po nosim, gydytojų rankoms atsiduoda, bet, žiūrėk, ir vėl šypsos kasdieniškai krutėdamas, tų kvieslių, regis, nelabai nė bepastebi: „Ne mūsų reikalas!“ Ne mūsų reikalas tenai, kur nebeįžvelgia nustebusio berniuko akys. Kur baigiasi kūrybos ribos. Anapus jų.

Jonas Strielkūnas yra didžios prigimties lyrikas. Dievo malonės lytėtas. Įsiglaudęs tradicijon, nedidelian klasikinian ketureilin, kilme panašian į liaudies dainą, veikiau baladę. Tuo tad didesnis – kad be jokios didybės. Groja visais lyrikos registrais: tos dainingos, baladiškos, ilgesingos meilės lyrikos. Taip pat meilės gimtajam žemės lopui, kankinamos namų, nuolatinio grįžimo namo – kaip nepasiekiamo išsipildymo – nostalgijos. Ir meilės Lietuvai, irgi ne kokiai abstrakčiai, o pirmiausia gyvai gentainių, tėvų ir protėvių bendrijai gamtoje ir istorijoj. Bet ar maža kas šituos registrus yra spaudžiojęs ir vis tebespaudžioja! Tik kas iš to?.. Jonas eilėraščiais kalba graudžiai ir dramatiškai, ironiškai ir net sarkastiškai. Bet niekad – neperžengdamas ribos. Dar 1967-ųjų, kai literatūrinio darbo karjerą pradėjo „Literatūros ir meno“ korektorium, eilėraščio pabaiga: „Nerašykit mano vardo, žmonės, / Parašykit, žmonės: L i e t u v a.“ Eilėraštis išauginamas taip paprastai, taip asmeniškai, kad jau – kiekvieno kaip savo paties. Palytėjęs. Įsileistas. Rodos, priartėta prie ribos, kur dar krust – ir jau būtų suklupta. Autentiška žmogaus jausmų pilnatvė pasilietų lėkštu patosu. Negalėjau, negaliu atsistebėti, kaip Jonui šitaip nenutinka. Vis toji klausa: gebanti išgirsti, prakalbinti vienintelį reikiamą – tylintį – žodį. Ir pačiu laiku sustoti.

Kai galvoju apie Jono Strielkūno lyrikos – lyg kad žmogaus – laikyseną, galiu patikėti, kad lyrika yra užburiantis išminties balsas. Individualios išminties, bet nuolat „prisijungusios“ prie savo genties, prie apskritai žmonių patirtinės atminties, tą bendrą atmintį girdinčios, gyvu balsu reiškiamos. Jono eilėraštis elgiasi kaip paprastas doras žmogus, niekad piemeniškai neįstojęs į jokią partiją kojų pasišildyt. Užtat baigdamas persakysiu, ką neseniai apie Joną Strielkūną sakiau Panevėžio literatūrinėje žiemoje, kai ten, kur kadaise karaliavo Jono jaunytė, jam buvo paskirtas gal paskutinis iš gausybės literatūrinių apdovanojimų – Julijono Lindės-Dobilo premija. Dar nežinojom, kad Jono kelias šįkart po teisybei jau suka namo. Taigi Onė Baliukonė, tada dar Baliukonytė, buvo spiriama stoti šlovingojon komunistų partijon. Vis sekdavosi išsisukti. Rašytojų sąjungoj pažadėdavo, kad stosianti valdiškam darbe „Moksleivio“ žurnalo redakcijoj, o ten – kad Rašytojų sąjungoj. Bet todvi, sąjunga ir redakcija, galiausiai susikukavo, ir Onė pasijuto užspeista. Reikėjo atsakyti tiesiai. Ir atsakė: „Jei kada ir stosiu – tai tik į Jono Strielkūno partiją.“ Panašios karčios anų laikų patirties neturintiems rizikuosiu išversti, ką tai reikštų: į orių, tikrų žmonių partiją. Žmonių, nepraradusių moralinės klausos. Jaučiančių ribą ir peržengti jos niekaip negalinčių. Ne tik poezijoje – kasdienoje taip pat.

Nevesdamas, Jonai, esi vedlys šitame rūko pilname pasauly, nemokydamas – mokytojas. Tavo pavyzdžio našta – ne iš lengvųjų. Nors ir labai sunku, turėčiau pasielgt strielkūniškai ir kuo ramiau tarti: žinojom, žinom, kad vienąkart nelaboji vis dėlto pataiko, kad parduria – tų... Išstumdo mus, trumpam atėjusius, po vieną – anapus fizinio bendravimo ribos. Pro netekties skausmą vis dėlto sakau, Jonai, paprastą ačiū. Dabar jau svarbiausia – už nuo gyvenimo neatsiejamų Tavo eilėraščių pavyzdį. Už jų laikyseną. Už tai, kad jais lieki su mumis. Mumyse. Visada – šiapus nebūties.


VLADAS BRAZIŪNAS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:51 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba