Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

AKTUALIJOS

Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)

[skaityti komentarus]

      Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių rengimo darbo grupė, sudaryta LR Prezidentės 2010-02-09 potvarkiu, baigė rengti savo projekto trumpąjį variantą. Balandžio 21 d. Prezidentė šį dokumentą įteikė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, o jo pirmininkas Valentinas Stundys pažadėjo jį prieš svarstant Seime pateikti visuomenei. Skelbiame šių gairių projektą ir kviečiame diskutuoti visus, kurie domisi kultūros politika.

Lietuvos kultūros politikos kaitos tikslas – atnaujinti Lietuvos kultūros politikos modelį, kuris padėtų atskleisti, išsaugoti ir plėtoti visuomenės kultūrinį tapatumą bei kūrybinį potencialą.

Šiam tikslui įgyvendinti numatomos šios kultūros politikos kaitos gairės:

1. Įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį teikiant prioritetą kultūros politikai.

2. Reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą plėtojant kultūros savireguliaciją.

3. Pagerinti esamą kultūros sistemos finansavimą užtikrinant kultūros sektoriaus uždirbtų pinigų grąžą kultūrai.

4. Didinti Lietuvos kūrėjų intelektinį kapitalą ir juo pagrįstų kūrybinių industrijų konkurencingumą.

5. Kultūrines žmogaus kompetencijas ir kūrybingumą ugdyti visą gyvenimą.

6. Suformuoti visuminę, integralios paveldo apsaugos politiką.

7. Užtikrinti darnų vystymąsi derinant paveldosaugos ir gamtosaugos tikslus su urbanistine plėtra bei erdviniu planavimu.

8. Visoje Lietuvoje kultūrą padaryti prieinamesnę.

9. Plėsti Lietuvos kultūrinę erdvę vienijant Lietuvos atstovus pasaulyje.

10. Konceptualiai, kryptingai siekiant ilgalaikių tikslų skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje.



1. Įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį teikiant prioritetą kultūros politikai.

Lietuvos visuomenės kūrybiniai gebėjimai – tai pagrindiniai jos tvarumo ir konkurencingumo ištekliai. Kultūra ir kūrybingumas – tai demokratijos ir laisvos asmens saviraiškos prielaida. Kūrybingumas užtikrina visuomenės gebėjimus išsaugoti ir perduoti tradicijas, gebėjimus atnaujinti savo institucijas, diegti naujoves, prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Kultūra ir menas nuo mažens ugdo žmonių iniciatyvumą, saviraišką, pasitikėjimą savimi, sintetinį mąstymą, emocinį intelektą. Kultūra ir menas formuoja kūrybiškumui palankią aplinką, skatina pilietiškumą, toleranciją, gerus socialinius santykius, intelektine nuosavybe pagrįstos kūrybinės ir žinių ekonomikos plėtrą. Menas ir kultūros paveldas pateikia visuomenei vertingų kūrybos pavyzdžių, moko juos vertinti, ugdo meninį skonį, skatina visuomenę prasmingai gyventi teigiamomis emocijomis ir didina pasitenkinimo jausmą.

Šiuo metu kultūra ir menas, taip pat su kultūra susiję ekonomikos, socialinės sanglaudos, darnios aplinkos aspektai nėra valstybės politikos prioritetai. Tai liudija kultūros finansavimas valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis, menkas kultūros vaidmuo įgyvendinant tarpsektorines iniciatyvas.

Institucijos nepakankamai bendradarbiauja plėtodamos kultūrinį švietimą, kūrybines industrijas, kurdamos darnią aplinką, didindamos socialinę sanglaudą. Kultūros politika yra izoliuota ir nuo kitų sričių.

Būtina:

a) ilgalaikėje Lietuvos strategijoje kul­tūrą laikyti strategine valstybės raidos kryptimi;

b) kultūros politiką susieti su kitomis valstybės politikos sritimis ir sukurti veiksmingą institucijų bendradarbiavimo modelį. Suteikti platesnius įgaliojimus Kultūros ministerijai vykdant tarpsektorinę politiką kartu su kitomis ministerijomis (Švietimo ir Kultūros, Ūkio ir Kultūros, Aplinkos, urbanistikos ir paveldo, Finansų ir Kultūros, Socialinių reikalų ir Kultūros, Tarptautinių santykių ir Kultūros).



2. Reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą plėtojant kultūros savireguliaciją.

Per pastaruosius 20 metų viešojo administravimo institucijos Lietuvoje sparčiai keitėsi, bet tai labai mažai veikė Kultūros ministerijos administracinę struktūrą, kultūros politikos formavimo bei administravimo sistemą. Dabartinė Kultūros ministerijos struktūra trukdo įvertinti įvairių kuruojamų sričių specifiką, ypač į kai kurių iš jų tarpdisciplininį pobūdį, specifinį santykį su visuomene bei kitomis valstybės politikos sritimis. Šiuo metu taikomas kultūros politikos formavimo ir administravimo modelis yra neefektyvus, neleidžiantis tinkamai reaguoti į iššūkius ir užtikrinti kultūros procesų tęstinumą bei atsinaujinimą.

Lietuvoje iš esmės nebuvo pakeistas iš sovietinių laikų paveldėtas kultūros administravimo modelis ir jos institucinis pobūdis, neužtikrinta kultūros savireguliacija – esminis kultūros politikos įgyvendinimo demokratinėje visuomenėje principas. Sustiprėjusi priešprieša tarp valstybinio kultūros administravimo ir visuomenės kultūrinių interesų nesukūrė saugios, įkvepiančios, sveikos konkurencinės aplinkos kultūrinėms iniciatyvoms, o priešingai – susilpnino pasitikėjimą valstybės vaidmeniu puoselėjant kultūrą, iškėlė daug klausimų dėl valstybės lėšų panaudojimo kultūros politikai įgyvendinti efektyvumo ir skaidrumo.

Labai stinga kultūros procesų analizės ir jų stebėsenos, todėl jie nėra efektyviai valdomi.

Būtina:

a) demokratizuoti kultūros politikos modelį – atskirti politikos formavimą ir administravimą, Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigiant Kultūros tarybą;

b) optimizuoti kultūros įstaigų tinklus ir modernizuoti kultūros infrastruktūrą, kad būtų efektyvesnis jos finansavimas;

c) sukurti nuolatinę kultūros procesų stebėsenos, analizės ir strateginio planavimo sistemą.



3. Pagerinti esamą kultūros sistemos finansavimą užtikrinant kultūros sektoriaus uždirbtų pinigų grąžą kultūrai.

Šiuo metu nėra išsamaus Lietuvos kūrybos ekonomikos vertinimo, tačiau statistikos duomenimis, Lietuvos kūrybinis sektorius sukuria apie 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Tai rodo, jog dabartinis kultūros srities finansavimas yra netinkamas ir neteisingas, nes kultūrai skiriamos lėšos neadekvačios jos sukuriamai pridėtinei vertei.

Būtina:

a) atsisakyti požiūrio į kultūrą kaip į išlaikytinę, o jai skiriamas valstybės biudžeto lėšas laikyti ilgalaike investicija;

b) sukurti kultūros ekonomikos indėlio į BVP skaičiavimo metodologiją;

c) pasiekti, kad iki 2020 metų į kultūrą ir kūrybos ekonomiką valstybė investuotų adekvačiai šios srities sukuriamai BVP daliai.



4. Didinti Lietuvos kūrėjų intelektinį kapitalą ir juo pagrįstų kūrybinių industrijų konkurencingumą.

Dabartine kultūros politika pirmiausia siekiama išlaikyti esamą institucijų struktūrą. Kuriantis žmogus Lietuvoje nėra pagrindinis kultūros politikos adresatas, todėl iki šiol nėra sukurta veiksmingų mechanizmų, kurie laiduotų palankias kūrėjų profesinės veiklos sąlygas ir įtvirtintų jų statusą visuomenėje. Lietuvoje veikianti autorių ir gretutinių teisių apsaugos sistema dar negarantuoja pakankamos autorių ir gretutinių teisių apsaugos, ne visada užkertamas kelias nelegaliems intelektinės nuosavybės naudojimo būdams. Visuomenė yra nepakankamai įsisąmoninusi autorių teisių apsaugos svarbą. Autorių teisių ir gretutinių teisių apsauga turi tapti civilizuotų kūrėjų ir visuomenės santykių pagrindu, tik tada intelektinė nuosavybė taps Lietuvos kūrybinių industrijų konkurencingumo garantu.

Čia išvardyti mechanizmai, kartu su visuomenės kultūrinės kompetencijos bei kūrybinių gebėjimų ugdymu visą gyvenimą, skatina augti ir nuolat atsinaujinti visuomenės kūrybingumą.

Kūrybingumas – tai vienas labiausiai vertintinų asmens gebėjimų. Meninė kūryba įvairiais būdais praturtina asmens bei visuomenės gyvenimą ir yra esminė visos žmonijos bendrakultūrinio pagrindo dalis. Kūrybos laisvė – tai viena pamatinių asmens teisių, jos produktų sklaida – tai kultūros įvairovės ir atvirumo pagrindas. Kūrybingumas ir novatoriškumas – tai modernios visuomenės ir valstybės pažangos veiksnys, svarbiausias kultūra grįstos ekonomikos išteklius.

Globalizacijos veiksnys yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos kūrybinių industrijų gebėjimu konkuruoti pasaulio rinkose, laimėti šioje konkurencijoje, sulaukti naujų investicijų į įvairių sričių kūrybines industrijas. Todėl kultūros politika neturi ignoruoti tarptautinių ekonominių santykių.

Būtina:

a) skatinant žinių visuomenės ir naujų technologijų plėtrą, atitinkamai plėsti ir tobulinti autorių teisių bei gretutinių teisių apsaugą;

b) remiant kūrybą ir kūrybingumą:

• sudaryti tinkamas sąlygas profesionalaus meno kūrybai;

• remti aukštos vertės žiniomis ir kūrybiniais gebėjimais grindžiamą meno profesionalų veiklą;

• užtikrinti deramą profesionalios kūrybos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje;

• kuriant kultūros bendradarbiavimo su kitais sektoriais modelius, stiprinti meno poveikį visuomenei;

c) skatinant meninės kūrybos įvairovę ir kultūros sektoriaus nepriklausomumą:

• prioritetą teikti turinio kokybei;

• efektyvinti į kokybę orientuotą kultūros institucijų veiklą;

d) sudaryti palankias sąlygas Lietuvos kūrybinių industrijų plėtrai šalyje ir sėkmingai konkurencijai užsienyje.



5. Kultūrines žmogaus kompetencijas ir kūrybingumą ugdyti visą gyvenimą.

Kultūrą ir kūrybingumą suvokiant kaip išteklius ryškėja aktyviai kuriančio ir dalyvaujančio kultūroje asmens svarba. Todėl būtina ne tik tenkinti visuomenės kultūrinius poreikius, bet ir nuo mažens ugdyti žmogaus gebėjimus dalyvauti kultūroje, kritiškai vertinti, įsisavinti ir kūrybiškai panaudoti informaciją. Kita vertus, kuriant palankias sąlygas, būtina ne tik ugdyti šiuos gebėjimus, bet ir užtikrinti kuo platesnį kultūros prieinamumą ir sklaidą viešojoje informacinėje erdvėje.

Žinių visuomenei, kaip ir kūrybos visuomenei, reikia žmonių, turinčių puikią vaizduotę, išlavintą kritinį mąstymą, intuiciją, logiką ir estetikos pojūtį. Be to, jauni žmonės, nejaučiantys, kad yra susiję su savo kultūrinėmis tradicijomis, rizikuoja prarasti tapatumą su savo bendruomene, aplinka, savo tauta ir net su savimi pačiais.

Mokykla ir kita, visą gyvenimą lydinti švietimo aplinka kiekvienam Lietuvos gyventojui turi suteikti galimybių atsiskleisti ir dalyvauti kultūroje, plėsti savo kultūrines žinias, puoselėti savo kūrybiškumą ir naudotis juo kasdieniame gyvenime. Kultūra ir švietimas, papildydami vienas kitą, kuria palankias sąlygas visapusiškai, kūrybingai, sugebančiai sėkmingai prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių asmenybei ugdytis bei tobulėti visą gyvenimą.

Viena esminių kultūros ir meno institucijų funkcijų yra skleisti kultūrą, kurti patrauklią, pažinimo džiaugsmą teikiančią aplinką, kultūriškai šviesti visuomenę, ugdyti Lietuvos gyventojų pasitikėjimą savimi, skatinti didžiuotis savo paveldu bei kūryba.

Būtina:

a) visoje šalyje organizuoti išsamų ir kokybišką formalųjį ir neformalųjį meninį ugdymą;

b) formaliojo švietimo sistemoje svarbią vietą skirti kultūriniam švietimui ir viso mokymo proceso metu ugdyti kūrybiškumą;

c) nuosekliai rengti aukštos kvalifikacijos kultūros bei meno pedagogus ir profesionalius kultūros vadybininkus;

d) kaupti ir dokumentuoti šalies kūrybinę produkciją, sudaryti sąlygas ją pažinti ir jai plisti;

e) plėtoti visuomenės kultūrinį švietimą, nustačius, kad kiekvienas valstybės remiamas kultūros projektas privalo turėti edukacinį komponentą;

f) puoselėti vaikų ir jaunimo kultūrą;

g) stiprinti kultūrinį švietimą visuomenės informavimo priemonėse.



6. Suformuoti visuminę, integralios paveldo apsaugos politiką.

Kultūros paveldas – tai neatskiriama šalies ir jos piliečių tapatumo dalis, vienas svarbiausių valstybės nacionalinio saugumo garantų. Kultūros paveldas plačiąja prasme suprantamas kaip medžiaginis – jį sudaro kilnojamosios ir nekilnojamosios vertybės, ir nematerialusis – jo esmė yra iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, žinios ir gebėjimai, kultūrinis istorinis kraštovaizdis, atspindintis žmogaus sambūvį su aplinka. Paveldo išsaugojimas ir panauda šiuolaikinės visuomenės poreikiams, akademiniai tyrimai, paveldo atskleidimas ir įvertinimas, jo prieinamumas, svarbaus Lietuvai paveldo užsienyje išaiškinimas – visa tai yra neatskiriama valstybės kultūros politikos dalis. Tokia politika užtikrina nacionalinės kultūros gyvybingumą, saugumą, telkia visuomenę jai, suteikia bendrų vertybių, bendrų tapatumo atpažinimo bruožų, apibrėžia šiuolaikinio gyvenimo kontekstą ir skatina kūrybą. Paveldas – tai svarbi, pridėtinę vertę kurianti ūkio dalis, kurią tvarkant ir naudojant turi būti išsaugotos visos paveldo vertės ir nepažeistos ateinančių kartų teisės.

Valstybinė paveldosauga, grindžiama holistiškumo, aplinkosauginės, socialinio integruotumo ir prevencinės paveldosaugos principais, turi padėti išsaugoti medžiaginį paveldą ir deramai perteikti ateities kartoms tradicijas, saviraiškos būdus, vertybes, tapti harmoningos aplinkos ir tolygaus vystymosi garantu.

Būtina:

a) plėtoti paveldo fundamentinius ir taikomuosius mokslinius tyrimus integruojant paveldosaugos, mokslo ir studijų institucijų potencialą;

b) atlikti kompleksinę sistemos analizę ir, įvertinus paveldo išsaugojimo priemonių optimalumą bei rezultatyvumą, pertvarkyti paveldo sektoriaus finansavimo principus, tobulinti teisinę bazę;

c) tinkamai kaupti, tvarkyti (konservuoti, restauruoti, taikyti kitas reikalingas priemones) bei tausojant naudoti paveldą, taip išsaugant jį ateities kartoms;

d) sudaryti sąlygas visuomenei dalyvauti paveldosaugos procesuose ir užtikrinti deramą informacijos apie paveldą sklaidą.



7. Užtikrinti darnų vystymąsi derinant paveldosaugos ir gamtosaugos tikslus su urbanistine plėtra bei erdviniu planavimu.

Darnus vystymasis Lietuvoje suprantamas pernelyg siaurai ir nesudaro tinkamų sąlygų su paveldosaugos ir gamtosaugos tikslais suderintai urbanistinei plėtrai bei erdviniam planavimui. Darniam vystymuisi būtinas racionalus ir pamatuotas paveldosaugos, gamtosaugos ir urbanistikos dialogas.

Todėl būtina didinti kultūros ir švietimo svarbą Lietuvos darnaus vystymosi politikoje.



8. Visoje Lietuvoje kultūrą padaryti prieinamesnę.

Vis dar didėjantis kultūrinis atotrūkis tarp centro ir periferijos menkina visos Lietuvos kultūrinę vertę, neužtikrina kokybiško gyvenimo regionuose, didina gyventojų socialinę atskirtį. Kultūros prieinamumo ir kultūrinio gyventojų aktyvumo netolygumai tiesiogiai yra susiję su socialinės sanglaudos stoka bei gyvenimo kokybės lygio skirtumais, todėl tolygi kultūros sklaida, jos prieinamumas visoje šalies teritorijoje, tinklinė kultūros plėtra yra svarbi gyvenimo kokybės visoje šalyje sąlyga.

Šiuolaikinio žmogaus gerovė priklauso ir nuo jo gebėjimo suvokti vykstančius procesus, prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo pokyčių. Viena esminių kultūros paskirčių yra gyvenimą įprasminančių simbolių kūrimas, dauginimas, aiškinimas, saugojimas. Švietimas ir kultūra plėtoja prasmių, pasakojimų, vaizdų, garsų lauką, be kurių žmogaus gyvenimas nuskurstų, taptų beprasmis, niūrus. Kultūra tiesiogiai daro žmones laimingesnius. Tikslingai vykdoma kultūros politika turėtų didinti Lietuvos žmonių gerovę ir laimės pojūtį.

Kultūra gerindama visų Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę ir keisdama vertybių sistemą šalį daro patrauklesnę, ugdo gyventojų kultūrinę savimonę.

Būtina:

a) formuoti bendrą ūkio ir kultūros politiką, įgyvendinti ją regionuose per Kultūros tarybos administruojamą regionų programą;

b) spartinti tolygią kultūros sklaidą regionuose – gerinti kultūros prieinamumą, plėsti modernių kultūros formų įvairovę, per kultūrinį švietimą stiprinti kultūros vartojimo poreikį;

c) skatinti kultūra grįstos ekonomikos plėtrą regionuose, stiprinti regionų savitumą ir kūrybingai jį panaudoti;

d) sudaryti palankias sąlygas vietos bendruomenių meninei saviraiškai, skatinti naujas kultūrinio gyvenimo ir žmonių bendravimo formas, ugdyti socialinius ir pilietinius jų gebėjimus.



9. Plėsti Lietuvos kultūrinę erd­vę, vienijančią Lietuvos atstovus pasaulyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina prigimtinę žmogaus ir lietuvių Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Žmogaus ir tautos laisvė savarankiškai kurti savo gyvenimą – pagrindinis Lietuvos atgimimo siekis, prieš 20 metų sutelkęs Lietuvos žmones ir įkvėpęs juos taikiu keliu atkurti Lietuvos valstybę. Pirmųjų Lietuvos kultūros kongresų metu išryškėjęs poreikis reformuoti kultūros politiką buvo neatsiejamas nuo tikėjimo dvasiniu Lietuvos atgimimu, kurio šaltinis – iš ilgametės priespaudos išlaisvintas tausos etnosas, ilgaamžės tautinės lietuvių kultūros tradicijos, kultūrinis, dvasinis ir moralinis tautos tapatybės branduolys.

Tačiau sėkmingą integraciją į ES lydinti didelė emigracijos banga liudija susilpnėjusį Lietuvos žmonių kultūrinio bendrumo, priklausomybės Lietuvos kultūros erdvei jausmą, sustiprėjusį norą pasinaudoti judėjimo laisve ir siekti asmeninės materialinės naudos, naujų potyrių. Emigracija taip pat netiesiogiai liudija sumažėjusį Lietuvos kultūros prestižą bei susilpnėjusią motyvaciją tapatintis su Lietuvos kultūra. Globaliu reiškiniu tapęs žmonių judrumas kelia naujų iššūkių Lietuvos kultūros politikai, skatina keisti požiūrį į visuomenės, bendruomenių ir joms atstovaujančių individų tapatybes, kitaip aiškinti lietuvybės sampratą, pakeičiant su tam tikra teritorija siejama tapatybės idėją dinamiška, tinkline, atvira šiuolaikinės visuomenės procesams tapatybe. Atitinkamai kultūros politika turėtų būti siejama ne tik su dabartine Lietuvos teritorija, bet ir aprėpti visą emigracijos tinklą, kuriant ir palaikant juos jungiančią Lietuvos kultūros erdvę.

Būtina:

a) kultūros politiką sieti ne tik su dabartine Lietuvos teritorija, bet aprėpti visą emigracijos tinklą, pagal galimybes sudaryti sąlygas kurti, skleisti kūrybos rezultatus ir tenkinti kultūros poreikius;

b) migrantams sudaryti palankias sąlygas dalyvauti Lietuvos kultūros procesuose;

c) rūpintis Lietuvos kultūros paveldu užsienyje.



10. Konceptualiai, kryptingai siekiant ilgalaikių tikslų skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje.

Dabartinė Lietuvos kultūros sklaida užsienyje yra fragmentiška, neturinti aiškių krypčių ir tikslų, kurie laiduotų suderintą, grįstą nusistatytais prioritetais, į rezultatus orientuotą kultūros sklaidą.

Tarpkultūrinis dialogas liudija šalies politinį, ekonominį stabilumą, leidžia pažinti jos žmonių vertybes, gyvenimo būdą, kūrybingumą ir išprusimą, skatina idėjų ir informacijos apykaitą, ugdo toleranciją ir pakantumą kitokiai kultūrai. Tiesioginiai kultūrų mainai ir bendradarbiavimas stiprina abipusį supratimą, atvirumą, pasitikėjimą šalimi ir jos žmonėmis.

Kryptinga kultūros sklaida užsienyje duoda ilgalaikį pageidautiną rezultatą: didina kultūros atvirumą, stiprina politinius bei ekonominius ryšius, gerina Lietuvos įvaizdį.

Būtina:

a) suformuluoti aiškias ilgalaikes kultūros sklaidos užsienyje kryptis;

b) sukurti veiksmingą kultūros sklaidos užsienyje koordinavimo sistemą;

c) suaktyvinti tarptautinį menininkų ir kultūros institucijų bendradarbiavimą, sudarant sąlygas jam toliau plėtotis.

 

Skaitytojų vertinimai


59664. Girdas2010-05-26 16:47
Ar pavadinimas "Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės" tik šiaip pamąstymas apie kultūros kaitą? Jeigu tai naujo Lietuvos kultūros politikos įstatymo projektas, tai taip ir reikėtų vadinti, o po to ir tekstas.

59916. Gintautas Grigas2010-06-02 14:20
Šiais laikais rašto kultūrai didelę įtaką daro kompiuteriai ir kita skaitmeninė technika. Į kompiuterio ekraną žiūrime gal net daugiau, negu į spausdintą tekstą. O ten kalba prasta, neredaguota, dažnai ir ne lietuviška. Mobiliaisiais telefonais siuntinėjamos „šveplos“ žinutės. Todėl manau, kad gairėse reikia paminėti ir apie taisyklingos lietuvių kalbos vartojimo elektroninėje erdvėje užtikrinimą, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimą joje.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:50 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba