Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
 AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

KINAS

Klaidžiojant po moterų kino pasaulį

AGNĖ MACAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Kosmonautė“

Ieškokite moters pasakoje... Taip romantiškai galėjo būti raginama eiti į V tarptautinį moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“, vykusį Vilniaus kino teatre „Pasaka“ balandžio 22–30 d., iškart po feministinio kino festivalio „Skalvijoje“. Ką gi, moterims dėmesio niekada neužteks. Ironizuoju. O bandydama atsiriboti nuo tuo metu ir ta proga studijos „Pamilk save“ surengtos saldžiai rausvų tonų fotografijų parodos „Pasakos“ koridoriuose, visiems sakiau – einu pas tas „širšes“, gal ką įdomaus pamatysiu. O filmai geri, režisierės rožinių akinių savo žiūrovams nesiūlė. Ar temos „moteriškos“ – kitas klausimas. Turbūt. Nesąmoningai parodančios vyrą kaip kitą. Apmąstomi poros tarpusavio santykiai, jų kitimas, kintant aplinkybėms. Tad nenuostabu, kad bent matytuose filmuose moterų charakteriai sukurti stipresni, įdomesni nei vyrų, kurie daugeliu atvejų tapo stereotipinio mąstymo iliustracija greta patiriančios dvasines transformacijas moters. Ypač gerai tai atsispindėjo filmuose „Geriausia, ką turiu“ (rež. Roser Aquilar, Ispanija, 2007) ir „Įtartina“ (rež. Maria Blom, Švedija, 2008). „Geriausia, ką turiu“ – moters pasiaukojimo istorija su netikėta atomazga: pagrindinė veikėja ryžtasi tapti kepenų donore savo draugui, tačiau kartu su organu tartum atiduoda jam savo meilę: po operacijos ji nebenori likti su juo, nes nežino, ar myli. Kodėl? Užuominų, kad vaikinas jos nevertas, duodama: jo charakteris vienpusiškas, į lūpas stereotipinis dialogas įdėtas. Filmo pradžioje mergina sako: „Žinai, aš pagalvojau...“ ir sulaukia tik švelnaus pasišaipymo: „Tu dar ir galvoji?..“ Veikėjų tipažai niekuo nei išoriškai, nei gyvenimo būdu neišsiskiria – matome statistinę porą, kokių būtų daug tiek Ispanijoje, tiek bet kurioje kitoje šalyje. Filmas adresuotas moteriškai auditorijai, jį žiūrėję vyrai, susitapatinę su veikėju, nebent sąžinės graužatį pajustų – kontrastas tarp jos nesavanaudiško pasiaukojimo ir jo neištikimybės pernelyg didelis.

Jis ir ji atsitiktinai susitinka filme „Įtartina“. Moteris, mergina, emancipuota, ko ir laukta iš švedės, čia yra stiprioji poros pusė. Jie net ne pora, o laiptinės kaimynai. Be proto įsimylėję vienas kitą, kibirkščiuojantys aistra, kurią ypač paryškina ritminga jaunatviška vakarėlių muzika, bet vaikinas gniaužia jausmus, nes nenori skaudinti kitos merginos, su kuria draugauja nuo mokyklos laikų ir kartu jie yra sudarę santuokos liudijimu nepatvirtintą, bet patvarią iš pirmo žvilgsnio šeimą. Įspūdinga naujosios kaimynės meilės prisipažinimo scena. Eilinį kartą atėjusi į vaikino butą, ji tiesmukai pasako: „Aš myliu tave.“ Jokių „parengiamųjų darbų“ (prieblandos, žvakių, romantinės atmosferos...), tik akistata su meilės faktu, kurio vaikinas išsigąsta. Vėlgi – moralas jam, bet ne jai: jis lieka vienas, nes aukoja jausmus, nenorėdamas įskaudinti merginos, o šios meilė seniai atvėsusi, nes ji susirado meilužį, dirbdama kitame mieste. Kad ir kaip gaila vaikino, žiūrovų (atsiprašau, žiūrovių) simpatijos skirtos kaimynei. Moteriška.

„Kosmonautė“ (rež. Susanna Nicarelli, Italija, 2009) – visapusiškai atskleidžiantis paauglės Lučianos charakterį filmas. Apgalvota viskas: istorinis visuomeninis kontekstas, konkrečios šeimos toje visuomenėje situacija: Lučiana ir jos neįgalus brolis auga šeimoje, saugodami mirusio tėvo, buvusio komunistų partijos nario, atminimą, nors jų patėvis – kapitalistinių idėjų šalininkas. Paaugliai žavisi kosminės erdvės tyrinėjimais, pirmaisiais skrydžiais į kosmosą ir tiki „kosmoso užkariavimo“ ideologija. Simboliška, kad kontrasto būdu rodoma Lučianos brolio ligos istorija: jį ištinka epilepsijos priepuoliai, o tuoj po jų įterpiami dokumentiniai kadrai iš pirmojo skrydžio į kosmosą – besišypsantis Jurijus Gagarinas, reprezentuojantis fiziškai ir dvasiškai tobulą sovietinio žmogaus idealą. Nors sovietų kuriamo komunistinio „rojaus“ režisierė nesistengia demaskuoti, dozė ironijos yra – filmo pabaigoje šalia melodramai būdingo happyendo (sesuo suranda dingusį be žinios ir jau beveik laikytą mirusiu brolį) rodoma dokumentinė medžiaga apie tai, kad Mėnulyje pirmieji išsilaipino amerikiečių astronautai. Ar tai ką nors keičia veikėjų gyvenime? Atsakymas – ne. Didžiosios šalys gali varžytis kiek nori, Italija gali kiek nori komunistuoti, bet, skirtingai nuo mūsų, išgyvenusiųjų sovietmetį, patirčių, – veikėjų likimams tai įtakos nedaro. Kaip ir pirmieji Lučianos meilės išgyvenimai, dramatiški yra tik jai pačiai, bet žiūrovams pateikiami, sudarant lengvumo, akimirkos „čia ir dabar“ žavesio įspūdį.

Kam skirtas „Atlantis“ (rež. Digna Sinke, Nyderlandai, 2008), sunku suprasti. Veikiausiai jis buvo įdomus filosofuoti bandantiems paaugliams, kurie dar neatpažįsta per visą fantastinės literatūros ir kino istoriją einančių schemų, šiame filme pavojingai priartėjančių prie klišių ribos. Schemų net per daug. Keturiolikmetė Ksenija gyvena griežtai sureguliuotoje visuomenėje, kurioje viskas vyksta pagal karišką tvarką ir privaloma būti vienodai laimingiems. Opozicija – praeitis, kurią ji ir jos brolis išskaito iš senų laikraščių kriminalinės kronikos (pasirodo, anais laikais kasdien kas nors ką nors nužudydavo ar apvogdavo!). Ksenijos dvasinio brendimo kryptis nuspėjama – kaip ir priklauso pagrindinei fantastinio kūrinio veikėjai, ji atranda kelią į uždraustą salą, o tai alegoriškai reiškia ir kelią į savęs atradimą per praeitį. Filmas nuaustas iš archetipinių simbolių, pradedant pavadinimu („Atlantis“ – aliuzija į paslaptingąją Atlantidos salą, kurioje, anot legendos, klestėjo daug pasiekusi civilizacija, bet visus jos pasiekimus nugramzdino vanduo), baigiant detalėmis – keliu, senu namu, raktu... Deja, Ksenijos išvados: „Aš esu tas, kas buvau anksčiau“ atrodo tokios pat tuščios, kaip ir transparantai prie kelio į mokyklą, skelbiantys, kad žmogaus laimė susideda iš darbo ir sveikos gyvensenos. Kažin, ar toks ir buvo režisierės tikslas.

iliustracija
„Prieš metus, žiemą“

Psichologinė drama „Prieš metus, žiemą“ (rež. Caroline Link, Vokietija, 2008) – vizualiai gražus filmas, pagrindiniai jo herojai reprezentuoja ir tam tikrą meno rūšį: dailininkas tapo jauną šokėją, kuri jo paveiksle turi būti pavaizduota sėdinti prie fortepijono. Portretą užsako merginos motina, norėdama, kad šalia būtų abu jos vaikai – dukra ir šiek tiek už ją jaunesnis prieš metus nusižudęs sūnus. Filmo pagrindas – artimųjų išgyvenamos netekties studija, nuolat grįžtantis klausimas: kas atsitiko, kodėl perspektyvus, nuolat besišypsantis ir visų mylimas jaunuolis savo noru išėjo iš gyvenimo, nepalikęs jokio atsisveikinimo laiško, užuominos. Galbūt jo džiaugsmas buvo tik fasadas, už kurio slypėjo asmeninė drama, neleistina meilė? Režisierė negailestingai išsklaido ir šią, „fasadinės laimės“ teoriją: atrodo, vaikinas neturėjo dėl ko slapstytis. Svarbiausi čia ne jo, o jo sesers išgyvenimai: pamažu atsiskleidžia jos savijauta „prieš“ – nuolat nuošaly, mažiau mylima, pavydinti broliui talento užkariauti visų dėmesį, ir „po“ – išgyvenanti kaltę, kad galbūt neužtektinai buvusi gera broliui. Atomazgoje – šeimos susitaikymas su tuo, kad vieno jos nario nėra, o savižudybės priežastis niekad nepaaiškės. Tai – stipriosios filmo pusės. Būta ir minusų – perdėtas sentimentalumas, begalinis rimtumas ir dviejų valandų dešimties minučių trukmė, ištęsiant ir pernelyg detalizuojant merginos ir jos draugo meilės istoriją, rodant atšalusius dailininko ir jo sūnaus santykius... Būtinos linijos, bet atsisakius kai kurių epizodų ir apsiribojus pusantros valandos standartu, filmas būtų įgavęs daugiau prasminio svorio.

Niekaip nepatrumpinsi dvi valandas trunkančios „Užakusios upės“ (rež. Seon-kyeong Ahn, Pietų Korėja, 2009) – filmo, kuris nervina dėl pasakojimo nenuoseklumo ir kartu magiškai traukia. Teko eiti du kartus, tikintis, kad per antrąją peržiūrą epizodai bent laiko atžvilgiu susidėlios į praeities – dabarties – ateities liniją. Tačiau nesusidėliojo. Rytiečiams jokios vakarų kino naratologijos nepritaikysi, nors ir teigiama, kad filmą įkvėpė Albert’o Camus apysaka „Svetimas“. Privalai pripažinti, kad nuotaika pagauta, o techninis migloto įspūdžio sprendimas yra motyvuotas simboliniame filmo lygmenyje ir užkoduotas pavadinimu „Užakusi upė“. Laiko tėkmė čia užakusi. Sunku suprasti, kas jau buvo, kas vyksta dabartyje, kuri praeitis – tikroji ir ką reiškia filmo pabaiga: ar persikeliama į paieškų priešistorę, ar dabartis dubliuoja kai kuriuos praeities įvykius. Filmo idėja nesudėtinga ir pagrįsta realia Pietų Korėjos situacija: tai vienišų merginų, tapusių motinomis ir priverstų palikti savo kūdikius, drama ir jau užaugusių jų vaikų, kurių daugumą įsivaikina užsieniečiai, desperatiškos pastangos rasti tikrąsias šaknis. Trisdešimtmetis Lucasas, įtėvių išaugintas Australijoje ir beveik nemokėdamas korėjietiškai, vyksta į gimtąją šalį ieškoti motinos. Jį lydi mergina, pasiryžusi padėti Lucasui, bet jis jos pagalbą atstumia ir vienas leidžiasi paskui vos apčiuopiamą praeities giją. Įdomiausi – asociacijų ar atsitiktinių sutapimų epizodai, savotiškos paralelės. Ką reiškia pirmasis filmo epizodas – kriminalinis abortas už pinigus („Juk čia beveik kaip gimdymas“, – sako gydytojas), prie kurio paskui nebegrįžtama? Kodėl paraleliai rodoma nėščia nepilnametė, kurią iš pradžių palaikai aidu iš praeities, netgi – Lucaso motina, o vėliau supranti, kad galbūt pasakojama kita, tik panaši istorija, vykstanti tuo pat metu, kai Lucasas ieško motinos? Atrodo, Lucasas randa ją beveik griūvančiame viešbutyje, kur ji su savo motina užsiima kriminaline veikla: žudo čia apsistojusius turistus ir juos apiplėšia. Toks likimas ištinka ir Lucasą. Bet prieš tai – užuomina į insestą: lytinis aktas, veikiau primenantis desperatišką norą grįžti į motinos įsčias, atpažinus tik jai būdingą ir kūdikystėje uostą kvapą. Paskui leisgyvis apnuodytas arbata Lucasas nugramzdinamas į upės vandenis, su moteriška kojine ant krūtinės parištu akmeniu. Paskutiniuose epizoduose – jis gyvas sėdi kavinėje, atsisuka į jį radusios merginos kvietimą vardu. Apie tai, kas įvyko (jo mirtį, gaisro liepsnas, prarijusias viešbutį ir jo motiną), žino ne tik žiūrovas, bet ir jį lydėjusi mergina. Tai suprantame iš jos reakcijos: Lucasui atsisukus į kvietimą, ji puola į tualetą vemti. Tačiau gal tai užuomina į jos nėštumą?.. Lucasas švelniai liečia jai pilvą. Beveik dubliuojama filmo pradžios situacija, tik ten jis bendros ateities ir vaikų neplanavo. Siužeto suvokimą komplikuoja ir į kitą aplinką perkelta detalė, kai Lucasas du kartus piešia tą patį senos moters portretą: pirmąjį kartą – viešbutyje (tai galbūt jo močiutė), kitą kartą – filmo pabaigoje kavinėje (nepažįstamos terasoje stovinčios moters), bet veidas piešinyje yra tas pats. Fone skamba pokalbis apie nežinia kam neseniai gimusius dvynius. Galiausiai autobuso stotelėje sušmėžuoja nėščia paauglė, kurią žinome jau pagimdžius. Ar istorija žiūrovui ir Lucaso merginai buvo atsukta atgal? Ar ji kartojama tam, kad ateitų mintis – viskas galėtų būti ir kitaip? Juk Lucasas ir jo draugė vėl lyg niekur nieko planuoja kelionę į tą pačią prieglaudą, kurioje, anot dokumentų, jis buvo paliktas. Mano vakarietiškoji sąmonė reikalauja paaiškinimų, savavališkai pildo spragas spėlionėmis. Magiškai traukia atkurti filmo epizodus atmintyje, kuri kinta čia pat, bet patikrinti faktų neįmanoma: kino festivalis „Šeršėliafam“ pasibaigė, už kadro palikdamas moteris – atrastas arba ne.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:47 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba