Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
 Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

POKALBIAI

„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“

Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE

[skaityti komentarus]

iliustracija
G. Ručytė-Landsbergienė koncertuoja 1995 m. sausį Vilniaus rotušėje

      Pianistė, daugelio Lietuvos dainininkų koncertmeisterė profesorė Gražina Ručytė skaičiuoja daugiau nei 70 metų, praleistų scenoje nuo jos vaikiško debiuto, kai būdama aštuonerių pirmąsyk akompanavo vyrų chorui gimtuosiuose Anykščiuose. Per dešimtmečius tarsi spektaklyje keitėsi pianistės gyvenimo dekoracijos – vaikystė Nepriklausomoje Lietuvoje, paauglystė vokietmečiu, trumpos studijos Kauno konservatorijoje, sunkus žvejės ir kolūkietės darbas Sibiro tremtyje, vėliau studijos Irkutske ir Sverdlovske, po to – vėl Lietuva, pažintis su Vytautu Landsbergiu, šeimos ir scenos gyvenimo dešimtmečiai. Pagaliau Sąjūdis, Nepriklausomybė, suaktyvėjusi visuomeninė veikla. Ir visuose besikeičiančiuose gyvenimo scenovaizdžiuose vienintelis nekintamas daiktas nuo pat mažų dienų – fortepijonas.

      Sukaupusi didžiulę patirtį pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė dalinasi meistriškumo scenoje ir gyvenime paslaptimis.

                            Jūratė Katinaitė

Pianistės karjerą pradėjote vaikystėje ir skaičiuojate aštuntą dešimtį nuo sceninio debiuto. Ar niekuomet nereikėjo svarstyti, kokią profesiją rinktis? Regis, ne Jūs, o fortepijonas Jus pasirinko?

Mano profesinį kelią pirmiausia lėmė tėvelių, ypač mamos, noras, kad visi jos vaikai muzikuotų. Mama jaunystėje labai mėgo dainuoti, sau pritardama gitara, tačiau man neteko to išgirsti. Mes augome penkiese – du broliai ir trys seserys, ir visi grojome. Pirmasis instrumentas, kuriuo mama pradėjo mokyti mane groti, buvo armonika. Paskui, kai tėvams buvo aišku, kad noriu groti ir jau reikėtų asmeninio instrumento, iš Kauno parvežė akordeoną. Prisimenu, buvau nepatenkinta, kad parvežė ne armoniką. Taigi, pradėjau mokytis groti akordeonu, tačiau mama nutarė, kad dar reikėtų pasimokyti skambinti ir fortepijonu. Netrukus mūsų namuose atsirado pianinas. Anykščiuose buvo vargonininkas Puodžiūnas, tad pas jį ir eidavau mokytis. Kaip skambinau, nelabai teprisimenu, tačiau atmintin įstrigo 1938-ųjų Vasario 16-osios minėjimas, kai man teko akompanuoti vyrų chorui Viktoro Kuprevičiaus dainą „Pajūriais, pamariais“. Gal tai buvo koks palengvintas akompanimentas, juk ten yra ir skambinimo oktavomis ir kitokių sudėtingesnių dalykų. Tačiau puikiai atsimenu, kad skambinau palengvintą Franzo Schuberto Serenados variantą. Mamai taip patiko, kad grįžusi namo turėjau skambinti Serenadą dar daug sykių tik jai.

Paskui tekdavo pasirodyti vis dažniau. Grojančių vaikų buvo ne taip daug, o mokykloje vykdavo įvairūs renginiai, tad tekdavo pakoncertuoti. Vokietmečiu įstojau į Panevėžio muzikos mokyklą. Čia prasidėjo mano kaip koncertmeisterės karjera, nes teko akompanuoti ir dėstytojams. Sekėsi gal todėl, kad turėjau gerą reakciją, neblogai skaičiau iš lapo. Muzikos mokyklos ir gimnazijos koncertuose daug skambinau solo. Baigusi gimnaziją nieko kito nenorėjau, tik toliau mokytis muzikos. Po trijų muzikos mokyklos kursų nuvažiavau į Kauną ir įstojau į Konservatoriją Eugenijos Matiukienės klasėn. Iškart pradėjau dirbti koncertmeistere vokalo klasėje ir vaikų darželyje muzikos mokytoja. Pirmame kurse dalyvavau konservatorijos studentų koncerte, skambinau Chopino etiudus. Paskui man pasiūlė dalyvauti Juozo Gruodžio pirmųjų mirties metinių minėjime. Tąsyk koncertavo ir mano dėstytoja E. Matiukienė su savo vyru smuikininku Kaziu Matiuku, Gruodžio kūrinius dainavo Aleksandra Staškevičiūtė ir Juozas Babravičius, o aš akompanavau. Tai buvo 1949-ieji – mano pirma pažintis su Gruodžio muzika, vėliau lydėjusia visą gyvenimą.

1948 m. pradėjote studijas Kauno konservatorijoje, po metų buvote ištremta į Sibirą ir mokslus kiek vėliau tęsėte Sverdlovsko konservatorijoje, grįžusi į Lietuvą studijavote jau čia. Taip susiklostė, kad susipažinote su keletu skirtingų mokyklų. Turbūt Sibiro etapas, nepaisant sunkios ir skaudžios tremtinio patirties, sykiu davė nemažai. Juk tai Jūsų jaunystė! Visais laikais jauni žmonės svajoja, myli ir kuria ateities planus. Kaip Jūs dabar prisimenate ir vertinate rusų pianistinę mokyklą? Ar ji Jums pravertė gyvenime?

Negalėčiau sakyti, kad mane likimas skriaudė. Susiklostė netipiška situacija. Tremtyje po darbo kolūkyje mane įdarbino vidurinėje mokykloje universalioms pareigoms: muzikos pamokos, choras, šokiai, bet norėjau ištrūkti ir tęsti mokslus. Taigi, eidama pasirašyti komendantūroje, kad esu čia, nepabėgau, prašiau leisti tai įgyvendinti. Ankstyvą 1950 metų rudenį komendantas man pasakė: „Vežu į Irkutską 5 jaunuolius stojamiesiems į universitetą. Jie turi leidimus mokytis, o nors tu leidimo ir neturi – važiuok su jais.“ Tikrai jaučiu didelį dėkingumą likimui, kad man nepašykštėjo gerų žmonių, kurie vėliau tapo globėjais, bičiuliais. Tremties pradžioje, į mūsų gyvenvietę Olchono saloje prie Baikalo, iš Irkutsko buvo atsiųstas žurnalistas Viktoras Makavejevas. Jis man primygtinai patarė stengtis išvažiuoti. Ir pavyko! Išvažiavau gana greitai. 1949 m. leido šeimos nariams susijungti, o mano tėvai rūpinosi, kad aš nebūčiau atskirta. Atvykusi pas juos į kolūkį, išmėginau įvairiausius kolūkio darbus. 1950 metus sutikau Zimoje kaip vidurinės mokyklos muzikos mokytoja. Taip iš Zimos patekau į Irkutską, į muzikos mokyklą. Makavejevas pagelbėjo susitaręs, kad mane priims, bet egzaminus nukels į žiemos sesiją. Irkutsko muzikos mokykla buvo stipri. Fortepijono mokytoja Semencova buvo baigusi Maskvos konservatoriją. Muzikos mokykloje sutikau Onutę Litvinaitę (būsimąją Narbutienę). Buvome labai stropios mokinės, paruošdavom didelę programą, turėjom gerą muzikos istorijos dėstytoją. Aktyviai koncertavau. Tuo metu, kai baigiau muzikos mokyklą, Irkutske gastroliavo Ulan Ude opera. Paprašė jiems talkinti. Sykį operos smuikininkas prašo pagalbos. Jis turįs rašyti recenziją apie muzikos mokyklos baigiamąjį koncertą, o problema – nepažįsta studentų. Jam liepta neminėti Gražinos Ručytės (spaudoje neturėjo būti tremtinių pavardžių, nes jie apskritai neturi čia būti). Jam buvo nemalonu, bet pavardę paminėjo, nes aš skambinau koncerte.

Nors muzikos mokyklą baigiau su pagyrimu, leidimo tolesnėms studijoms negavau. Pradėjau dirbti muzikos mokykloje. Bet ... praėjo dveji darbo metai. Parašiau laišką į Maskvą prašydama leidimo tęsti studijas Sverdlovske (Jekaterinburge). 1954 metais, gavusi leidimą, išvykau, išlaikiau egzaminus ir įstojau į Musorgskio konservatoriją. Paskyrė pas jauną dėstytoją. Dabar, savo gyvenimo saulėlydy, dažnai sugrįžtu į tuos metus ir mąstau, kodėl aš ir dėstytoja nesuradome bendros kalbos. Baigusi pirmą kursą ir prieš išvažiuodama atostogų pas tėvus į Irkutską, paprašiau, kad nuo naujų mokslo metų mane pervestų pas kitą dėstytoją. Rugsėjį buvau paskirta pas reemigrantą Jevgenijų Vauliną. Tai įdomaus likimo žmogus. Po revoliucijos jis liko Vokietijoje, mokėsi, dirbo, buvo Zagrebo konservatorijos rektorius, dėstė Vengrijoje, o paskui grįžo į Rusiją. Man jis liko profesionalaus mokytojo etalonu, reiklus, atsidavęs muzikanto ugdymui, intelekto ugdymui. Nenuolaidžiaudavo, turėdavai šlifuoti, šlifuoti, kol pasiekdavai tą lygį, kuris jį patenkindavo. Turėjau suprasti, kas yra muzikinis tekstas, su kokia pagarba jį reikia skaityti, kas yra pulsas, agogika, intervalinė trauka, harmonija ir t. t. Taigi turi suvokti, ką formuoji, kokia raiški, švari turi būti tavo muzikinė kalba. Todėl ruošdama naują programą stengiuosi savo intencijas stebėti jo mintimis, jo analizėmis, stengiuosi išgirsti informaciją, jos veiksmingumą.

Studijos tęsėsi tik pora metų, nes noras grįžti namo buvo stipresnis. Pamėginau persivesti iš vienos konservatorijos į kitą. Vėlgi, gana sėkmingai. IV ir V kursuose jau mokiausi Lietuvoje ir mokslus baigiau profesoriaus Balio Dvariono klasėje. Tai buvo kitokia mokykla, Dvarionas skatino ieškoti atlikimo stiliaus, siūlydamas daugybę variantų. Aš jam už tai dėkinga, nes tada buvau pakankamai pajėgi savarankiškai ruošti tekstą. Profesorius man padėdavo stilistiškai nušlifuoti skambinimą.

Didžiąją karjeros dalį dirbote koncertmeistere. Sunku būtų net išvardyti dainininkus, kuriems Jums teko akompanuoti. Visi tuometinės Operos solistai, kurie tik rengė kokias nors programas, bendradarbiavo su Jumis. Ar niekada nejautėte nuoskaudos, kad, turėdama tokius tvirtus pagrindus, nepasirinkote solistės kelio? Galbūt nejautėte poreikio?

Galėjau ir norėjau. Bet, kaip supratote, mano studijos užtruko 10 metų. Vilniuje susipažinau su Vytautu Landsbergiu, ir neilgai trukus po studijų sukūrėme šeimą. Aš labai norėjau būti mama. Su pavydu žiūrėdavau į moteris, pinančias dukrytėms kasas. Kai grįžau iš Sibiro, draugavau su muzikologės Onos Narbutienės šeima, paglobodavau jų dukrą Onulę (kompozitorė Onutė Narbutaitė – J. K.). Man taip miela būdavo laikyti tą vaikutį ant rankų. Netrukus ir mūsų šeimoje atsirado Birutė, Vytukas. Vienam tais laikais išlaikyti šeimą buvo neįmanoma, tad man teko dirbti. Nors baigusi Konservatoriją skambinau su orkestru Vilniuje, Kaune, Palangoje, diriguojant Dvarionui, Rachmaninovo 5-ąjį koncertą. Diriguojant Sauliui Sondeckiui, Dvarionas, Ručytė ir Halina Znaidzilauskaitė skambinome Johanno Sebastiano Bacho trigubą fortepijoninį koncertą. Bet... solistės karjeros planuoti dirbdama ir augindama vaikus negalėjau. Vieną kitą solinį numerį skambindavau solistų – Reginos Maciūtės, Irenos Milkevičiūtės ir kt. – rečitaliniuose koncertuose. Tačiau tai nėra tikras solisto kelias, kuomet atiduodi visus savo gebėjimus. Kita vertus, savo profesinėje veikloje norėjau įteigti, kad akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi. Žeisdavo nereiklūs solisto pageidavimai, neatidus santykis, neįvertinimas, kad muzikinis tekstas plėtojasi trijose eilutėse, ne vien viršutinėje. Tuomet nesupranti, ko tokiam žmogui reikia. Ar jam akompaniatorius – informacijos, inspiracijos šaltinis, ar tik žmogus, nerūpestingai spaudantis klavišus? Stengiausi, kad dainininkas pajustų galimybę kurti kartu, nes prabilęs instrumentas gali įkvėpti ir praturtinti dainininko meninę raišką. Pasirinkusi tokį kelią juo ir ėjau. Nuoskaudos nejaučiu.

Įsimintinas darbas – su Vaclovu Daunoru parengtas Vytauto Jurgučio septynių dalių ciklas „Kareivio laiškai“. Kūrinio fortepijono partija – didžiulė drobė, kur tikrai yra ką veikti. Mėgdavau „Laiškus“ groti be mušamųjų. Keletą sykių esame taip atlikę. Man taip atrodė artimiau, įtaigiau, stipriau, nes mušamieji, tembriniais efektais imituodami karo siaubą, kartais užgoždavo dramą. O tai man nepatikdavo. Bet būdavo išimčių. Kai šį kūrinį atlikome su Poznanės mušamaisiais, aukšto lygio profesionalais, spalvingai valdančiais tą mušamąjį instrumentą, emocinė erdvė tapo turtingesnė. Išliko stiprus įspūdis.

Užsiminėte, kad teko išgirsti dainininkų prašymų groti tyliau. Išties, dainininkų yra visokių. Būna tokių, kurie save suvokia kaip svarbiausią figūrą, o ten kažkas už nugaros – ar pianistas, ar orkestras – privalo prisitaikyti. Tačiau yra ir tokių, kurie savo atlikimą suvokia kaip visumos turinio dalį. Turbūt su tokiais muzikuoti kartu yra didžiulis malonumas. Tad su kuo Jūs išgyvenote tokias patirtis?

Turbūt su daugeliu mano scenos bičiulių, nes tam ruošiesi, ieškai, svarstai, džiaugiesi patyrusi bendrą kūrybinį momentą, bendrą teigimą. Tai Gražina Apanavičiūtė, Regina Maciūtė, Giedrė Kaukaitė, Irena Milkevičiūtė, Regina Tumalevičiūtė, Gehamas Grigorianas, Virgilijus Noreika, Birutė Almonaitytė. Baigdama savo koncertmeisterio veiklą koncertavau su Seiliumi, buvo malonu jausti gerą supratimą, susiklausymą.O su Regina Maciūte, Giedre Kaukaite palietėme įvairių stilių muzikos: rusų romantinę klasiką, vokiečių – Brahmso, Schuberto – dainas, prancūzų impresionistus. Tai būta ieškojimų, atradimų, svajojimų metų.

Man svarbiausia, kad dainininkas suvoktų esmę: kodėl jis pasirinko būtent šį kūrinį. Juk neatsitiktinai! Žinoma, būna ir taip, kad kūrinį pasirenka dėl gražios melodijos ar aukštų natų, kurios tam dainininkui puikiai sekasi, ir jis gali pademonstruoti savo galimybes. Tačiau jeigu jį patraukė siužetinis-psichologinis, emocinis turinys, kurį norisi pateikti klausytojui, be akompaniatoriaus neapsieisi. Atlikimas yra veiksmas. Jei veiksmas neturi pulso, tai rampa užskliaus įtaigą. Tad štai, atlikimo pulsas, harmoninis turinys, net melodinio piešinio pailginimas yra akompaniatoriaus rankose. Nuo jo priklauso, kaip išdėstysi emocinį turinį pulso lygmeny.

Ne visais savo įrašais aš patenkinta, tačiau būta atvejų, kai aiškiai pajusdavau, ką mes su solistu kartu išgyvename, ką teigiame. Ir tai visada pasieks klausytoją, nepriklausomai nuo jo išprusimo, nes tai – betarpiškas ryšys. Aš sakau tai ką tikrai suprantu ir kuo noriu pasidalyti.

Išėjimas į sceną, mano manymu, yra šventas dalykas, todėl netikint tuo, ką ketini daryti, į sceną eiti negalima. Tas atvirumas, apsinuoginimas turi vykti visais lygmenimis – širdies, sielos ir raumenų, kurie turi įsijungti į plastinį-meninį judėjimą. Mano širdis turi plakti taip, kad prisitaikytų ir netrukdytų kūrinio pulsui.

Dirbau su didžiuliu būriu dainininkų, nelengva visus, su kuriais buvo įdomu dirbti, paminėti, nesinori ko nors pamiršti. Iš vyresnės kartos galėčiau išskirti Reginą Tumalevičiūtę, kuri buvo reikli sau, kūrybinga. Mes ne visada drauge koncertuodavome, bet yra keletas įrašų, kuriais aš patenkinta. Taip pat vienas jų – Modesto Musorgskio vokalinis ciklas „Vaikų kambarys“. Kartais paklausau ir pajuntu, kaip įtaigiai muzikavome, aš patikėjau! Ne veltui pasirinktas ir tas kūrinys.

Mano profesinis koncertinis gyvenimas nepripildytas reikšmingų įvykių, nes man nebuvo leidžiama išvažiuoti į užsienį. Kaip ypatingą malonumą prisimenu koncertą Stokholme su Gražina Apanavičiūte, Aušra Stasiūnaite ir Virgilijumi Noreika. Atsimenu – į sceną išėjau be jokios įtampos ir baimės, su stipriu vidiniu įsitikinimu, kad man pavyks padaryti viską taip, kaip sumaniau.

Noriu paminėti Reginą Maciūtę, su kuria visuomet eidavom į sceną maksimaliai pasiruošusios. Aišku, stokojome platesnio konteksto, stiliaus studijų, kurios tada buvo nepasiekiamos. Džiaugiuosi dabar atsivėrusiomis galimybėmis pažinti, suprasti. Didžiausias mano gyvenimo egzaminas – eiti Franzo Schuberto muzikos keliu. Tai buvo mano kompozitorius. Schuberto kūryba – betarpiška ir atvira. Tarytumei sakytų: aš nieko neslepiu nuo jūsų, štai jums viskas, ką jaučiu. Tas atvirumas sykiu yra ir pažeidžiamumas. Manasis Franzo Schuberto kelias vainikavosi „Žiemos kelione“, kurią Dievas man leido atlikti du kartus, ir antrą sykį net geriau. Paruošiau ir pirmąsyk atlikau su Algirdu Janutu. O antrą kartą akompanavau Peteriui Schreieriui jo labdaros koncertuose Vilniuje. Vienos kelionės užsienyje metu mano vyras su juo susipažino, jis dainavo labdaros koncerte ir buvo kviečiamas to paties į Lietuvą. Vytautas pasiūlė, kad aš galėčiau akompanuoti. Sutarėme atlikti „Žiemos kelionę“, ir jis sutiko. Tuomet klausiausi daug įrašų, viską stengiausi perkošti per savo vaizdinius, per savo tikėjimą. Dėl sovietinės izoliacijos mums stigo stilistinės nuovokos, kokia yra prancūzų muzika, kokia – vokiečių. Susitikimas su Schreieriu man buvo svarbus, nes paskatino apmąstyti, kaip aš valdau savo įtaigą, kaip bendrauju. Visada maniau, kad akompaniatorius, perteikdamas kompozitoriaus mintį, turi ryškiai artikuliuoti savo suvokimą. Kai dabar klausausi savo įrašų, pagalvoju, kad kartais perspausdavau. Bet tai priklauso nuo solisto. Jei solistas greitai pagauna mano pasiūlytą mintį, tuomet nesigirdi mano primestos inspiracijos.

Didelė Jūsų repertuaro dalis – nauji lietuvių kompozitorių kūriniai. Nemažai jų parengėte su Regina Maciūte, Giedre Kaukaite, kitais solistais. Kaip dabar vertinate tą patirtį? Turbūt tai labai kūrybiškas darbas, juk esi pirmas, kuris suteikia muzikai gyvenimą. Ar buvo lengva bendradarbiauti su kompozitoriais? Dažnai atlikėjai, turėdami didelę patirtį, mato, ką reikėtų taisyti. Vieni kompozitoriai pasiduoda atlikėjo įtakai, kiti – jokiu būdu ne, reikalaudami savo vizijos įgyvendinimo.

Aš nebuvau kompozitorių kritikė. Mažai kišdavausi į jų idėjas, netvarkydavau teksto. Atliekant lietuviškus kūrinius man buvo svarbus tautinis elementas, mūsų lietuviškumas. Iki šiol man jis rūpi. Jau nebežinome, kas yra lietuviškas kaimas, o aš prisimenu jį skambantį, dainingą, ilgesingą. Pavyzdžiui, Vytauto Jurgučio „Mergaitė su duonos rieke“: svarbu ne vaizduoti mergaitę geltonais plaukais, bet sukurti atmosferą, kurią pažįstu ir noriu papasakoti, pajusti tautinės sąmonės grynumą. Juk esu šios žemės vaikas, visi šitie laukai man artimi. Ypač Felikso Bajoro kūryboje ieškojau dalykų, sakančių, kad aš esu čia, gyva, kad čia – mano žemė, kad aš niekur kitur nenoriu gyventi. Nesvarbu, kiek ir kur teko patirti skriaudų ar džiaugsmų, bet mano savastis yra patogiai įsitaisiusi čia. Todėl man brangus mūsų muzikos likimas, man neramu, kad dabar taip nunyko tautinė gaida. Nesakau, kad ji neturi kisti, bet ji neturi būti nuvertinama. Šiuo požiūriu Felikso Bajoro kūryba mane praturtino. Kad ir jo Triptiko (eilės Marcelijaus Martinaičio – red.) paskutinė dalis, kuomet klausiama, ar dar bus kam valgyti duoną? Ten tokia įtampa, bet ja privalai įtikėti! Meluojant negalima teigti. Čia norėčiau paminėti Gražiną Apanavičiūtę, su kuria paruošiau daug Bajoro kūrinių. Ji turėjo tikrą mūsų žemės, mūsų auros pojūtį.

Turėdama tokią didelę patirtį, vėlai pradėjote dirbti pedagoginį darbą, tik Sąjūdžio metais. Turbūt taip nutiko todėl, kad buvote tremtinė. Ką Jums davė tie du pedagoginio darbo dešimtmečiai? Ar Jums patiko, ar sekėsi perduoti savo patirtį kitiems?

Tris kartus mėginau patekti į Konservatoriją, norėjau ten dirbti, tačiau vis nesisekdavo. Kai trečią kartą nuėjau, sutariau, jau buvo man paskirta klasė, žinojau, ką ir kur dirbsiu, ir staiga viskas atšaukta. Matyt, tie rūmai Konservatorijos pašonėje nulemdavo kitaip. Atgimimo metu profesorė Veronika Vitaitė susidomėjo mano gyvenimu, nors aš buvau išėjusi į pensiją. Sako: su Jūsų patirtimi reikia dirbti Konservatorijoje. O aš sakau – prašytis neisiu! Toliau įvykiai vystėsi greitai ir 1989 m. tapau Konservatorijos pedagoge. Ir aš profesorei Vitaitei už tai dėkinga. Tai buvo Sąjūdžio laikas, pasiglemžęs daug minčių, energijos ir laiko. Vytauto gyvenime atsirado naujų interesų, pareigų, atsakomybės, keitėsi ir gyvenimas, bet aš norėjau turėti nors mažytę savo erdvę. Gyvenime įgijau žinių, patirties, ir subrendo noras visa tai perduoti. Deja, dėl širdies problemų ir operacijų norėjau atsisakyti darbo, bet... pradėjau žaisti savotišką flirtą tarp savo sveikatos galimybių ir noro dirbti pedagoginį darbą. Ir jis tęsėsi. Taip vis tempdama siūlo galą, darbą baigiau 2008 metais. Esu dėkinga Koncertmeisterio katedrai, padėjusiai žaisti, vis suviliojančiai mane nauju pasiūlymu. O dabar jau antri metai, kai pedagoginio darbo nebedirbu. Su savo buvusiais studentais bendrauju, kartais jie atveda pas mane jau savo mokinius.

Pastarieji du dešimtmečiai Jus įtraukė į politinį, viešą gyvenimą per Vytauto Landsbergio pasirinktą politiko karjerą. Tai atima iš Jūsų daug laiko, suteikia visokių emocijų, viešumoje aptariamas ir Jūsų gyvenimas, ir Jūsų vyro politinė veikla. Ar tiedu tokie tiršti, polifoniški dešimtmečiai Jums suteikė gilesnės prasmės, jaučiatės daugiau nuveikusi, dargi esate įtraukta ir į visuomeninę veiklą kaip Vytauto Landsbergio fondo vadovė? Ar, priešingai, sumokėjote didelę kainą už vyro apsisprendimą būti politiku? Galbūt norėtumėte ramesnės, paprastesnės gyvensenos?

Tikrai labai daug pliusų. Kai Atgimimas prasidėjo, mes buvome nebe jauni ir manėme, kad eisime į užtarnautą poilsį. Bet įvyko kitaip. Visi tie metai kupini ir didžiulio džiaugsmo, atradimų, skaudžių nusivylimų, žinių. Tai turiningas, turtingas laikas. Niekur kitur pasaulyje nenorėčiau gyventi, čia yra mano žemė. Man svarbu, kad ši žemė būtų svetinga, dosni, nenuviltų. Labai norėjau, kad mūsų bendruomenė apsivalytų, sustiprėtų, kad mes tobulėtume. Geriau tikėti, negu pykti.

Mano dalis tame mudviejų kelyje – Fondo veikla. Kai norvegai Vytautui skyrė Taikos premiją, paklausė, ką mes su ja darysime. Buvo po Sausio 13-osios, ir pasakėme, kad tai yra tautos nelaimės, bet ir tautos pergalės diena. Tad tie pinigai priklauso Lietuvai. Taip ir įvyko. Mes nepaėmėme nė cento. Tačiau per Fondo veiklą man teko pamatyti daug žmonių nelaimių, netekčių, nevilties ir stiprybės. Džiaugiuosi, kad galėjome pagelbėti. Gavęs premiją, Vytautas paskyrė pinigus neįgalių vaikų problemoms spręsti. Buvo daug entuziazmo, susiklausymo, įvairiapusiškos paramos. Parėmėme sprendimus įvairių negalių: akių, ausų, naujagimių, cerebrinio paralyžiaus, įkūrėme kelis medicinos centrus darbui su neįgaliaisiais, pirkome daug aparatūros.

O dėl politinio gyvenimo, aplinkos, tai stengiuosi stebėti, suvokti, sukaupti informaciją, kartais turiu ir savo nuomonę. Nepabėgsi ir nuo tų moteriškų kampų... tai lyg ir artimo žmogaus išlaisvinimas, sukuriant galimybę jam susitelkti svarbesnei veiklai.

Jūsų gyvenimas įvairus ir turiningas, pergyvenote visokių santvarkų, permainų. Graudžiausiais savo gyvenimo metais Sibire patyrėte žmonių gerumą, viltingais Nepriklausomybės metais susidūrėte su pykčiu. Kokių žmonių sutikote daugiau – gerų ar negeranoriškų?

Jei sutikdavau žmogų, su kuriuo nelabai norisi bendrauti, tai ir stengdavausi išvengti. Gal Vytautui šiuo požiūriu ne taip sekdavosi. O kad žmonės įvairiai komentuos, stebės mūsų gyvenimą per didinamąjį stiklą, to neišvengsi. Tai ne visada malonu. Bet esu dėkinga likimui už turtingą gyvenimą. Įvairovė moko, o mokytis reikia. Ne visuomet esame teisūs. Net kai susiduri su pykčiu, pavydu, turi pagalvoti, ar to neįžiebei pats, ar viską padarei, kad išvengtum. Bet pasaulis vis tiek visada bus margas.

Ačiū už pokalbį.

Parengta Lietuvos radijo laidos „Muzikinis pastišas“ pagrindu
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:46 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba