Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
 RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

KINAS

Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Nelaimėliai“

Vilniuje, „Pasakos“ kino teatre, iki gegužės pabaigos rodomas režisieriaus Felixo van Groeningeno (Belgija, 2009) filmas „Nelaimėliai“, kuris kiek anksčiau demonstruotas šiųmečiame „Kino pavasaryje“.

Vaikų teisių kontrolieriai, ypač stokojantys humoro jausmo (o mūsų šventos televizijos kitokių ir nerodo – tik dideliai susirūpinusius dėl mažutėlių) pasipiktintų, kokiomis baisiomis sąlygomis gyveno filmo „Nelaimėliai“ 13-metis herojus Giunteris: be motinos, su pensininke močiute, girtuokliu tėvu ir ne ką didesniais blaivininkais jo broliais Strobais. Namuose vaikiui mokytis sąlygų nėra, antstolis išneša net televizorių. O kur rimtų darbelių nedirbančių vyriokų dionisijos mažo miestelio baruose, jųjų persirenginėjimai „damomis“ per karnavalus, dalyvavimai moralės požiūriu įtartinose varžybose – nuogalių dviratininkų ar alaus gėrėjų, kai šventei baigiantis sąmonės netenka bent ketvirtis jos herojų! O nuogi dėdės ir šio kažin kelintos merginos užpakaliai, naktimis boluojantys ir iš meilės pūškuojantys vos per kelis metrus nuo Giunterio lovos! Paauglys viską mato, vieną kitą alaus bokaliuką jau ir pats išlenkia tose šventėse. Drausti, bausti – ir ne kitaip!

O vis dėlto tai – vaikystė, kurios nuobodžia nepavadinsi: yra ką prisiminti Giunteriui sulaukus ir trisdešimties. Puikūs aktorių sukurti brolių Strobų vaidmenys (nors svetainėje www.kinopavasaris.lt minimos aktorių pavardės, bet festivalio rengėjai neturi tradicijos žymėti, kas ką vaidina). Kiekvienas vis kitoks, bet visi vyrai – ąžuolai, mėgstantys šiurkštoką humorą. Autsaideriai, bet azartiški, vitališki, kupini bravūros, išmonės ir drąsos. Jie mėgaujasi nesunorminto gyvenimo laisvės privalumais. Strobai nejaučia nevisavertiškumo komplekso dėl pinigų stygiaus, nemadingų drabužių, neieško kaltų ir savo valdžios nekeikia (ar įmanoma įsivaizduoti, kad lietuvių kine rastųsi tokie gyvenimu patenkinti bėdžiai?). Gyvenimas – kaip nuolatinė pramoga, kūniškumo apoteozė (valgyti, gerti, mylėtis, tuštintis – viską herojai daro su malonumu, nesikuklindami), kas kad kartais kitą dieną, per naktį padauginus, krečia „drebato“...

Filme lygiagrečiai pasakojama apie du Giunterius – trylikametį, kuriam padaužų Strobų giminės garbė ir vienybė – aukščiausia vertybė, ir apie trisdešimtmetį – pradedantį jauną rašytoją, apmąstantį pašėlusios vaikystės patirtį ir mėginantį ne tiek atsiriboti nuo jos, kiek rasti kritišką santykį su vaikystės herojais ir jų gyvenimo būdu. (Beje, koks tikras, laisvas filme Giunterį vaidinantis paauglys!) Ko gero, tolesnius herojaus nevykusius santykius su moterimis nulėmė tai, kad vaikystėje motina jį paliko, atstūmė, savotiškai išdavė...

Tarp tų dviejų Giunterių – vidinis atstumas. Publika leipsta juokais, matydama ekrane Strobų vyrijos nesibaigiančius nuotykius, kurie vienam baigiasi kalėjimu, kitam gydymusi nuo alkoholizmo ar amžinu poilsiu kapinaitėse. Filmo scenarijaus autorius Christophe’ą Dirixą ir Felixą van Groeningeną dera pagirti už smagias veikėjų gyvenimo istorijas, gyvus dialogus, saiko jausmą kuriant filmą iš „nedistiliuotos“ neparadinio gyvenimo medžiagos. Vaikystės epizodai paprastai pradedami nespalvota juosta, pamažu įvedant spalvą. Kameros judesys, ypač vaizduojant siautėjančius Strobus, dinamiškas, trūkčiojantis – nuglaistytų mizanscenų neieškoma (operatorius Rubenas Impensas). Prie filmo dirbę dailininkai kruopščiai atkūrė skirtingų dešimtmečių kostiumų, šukuosenų skirtumus.

Suaugusiojo Giunterio gyvenimas pateikiamas dramatiškiau: jam gresia dėdžių gyvenimų pakartojimas. Todėl rašymas – absurdo nestokojančių istorijų kūrimas, kuriuo jis užsikrėtė paauglystėje, paskatintas mokytojo bausmės (!), Giunteriui gyvybiškai svarbus, stengiantis išlipti iš socialinės duobės, iš asmeninio pasitenkinimo neteikiančių darbų aptarnavimo sferoje. Herojus nenori kartoti tėvo gyvenimo. Deja, suaugęs Giunteris lygiai taip pat aistringai mėgsta pasiautėti dionisiškuose karnavaluose, mylėtis su moterimis. Ir pakliūva į spąstus – tenka imtis šeimos vyro atsakomybės: uždirbinėti pinigus, kurių buityje niekada negana... O kūryba leidėjų kol kas nedomina. Filmo kūrėjai jautraus, bet pasimetusio tarp gyvenimo aplinkybių ir siekių Giunterio neidealizuoja: su nėščia moterimi jis elgiasi šlykščiai, spaudžia ją darytis abortą. Judviejų išsiskyrimas neišvengiamas – motinai vaikas svarbiau nei minkštakūnis vyras...

Filmo pabaigoje kūrėjai Giunteriui simpatizuoja ir apdovanoja jį sėkmėmis: jis jau išleidęs kelias knygas, dėdės jį pašaipiai pravardžiuoja „mūsų rašytoju“. Vyras slaugos namuose rūpestingai lanko silpnaprotystės kamuojamą močiutę (kalbindamas ją, jis tarsi pergyvena vaikystės įvykius iš naujo), stengiasi išlaikyti emocinį ryšį ir su mažamečiu sūneliu, kurio gimimui pats neseniai taip priešinosi... Filmo pabaiga šviesi: Giunteris moko berniuką važiuoti dviračiu, vaikis nuolat griuvinėja, bet neverkia. Tėvas bėga iš paskos. Akivaizdu, mažylis – tikras Strobų giminės palikuonis: pagalbos nei užuojautos neprašys...

 

Skaitytojų vertinimai


59594. jona :-) 2010-05-25 10:21
Negerai jausčiausi, jei paskaičiusi šio autoriaus pasakojimus apie kino filmus, jam nepadėkočiau už jo pasakojimų paprastumą ir vaizdingumą...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:45 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba