Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
 RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

TEATRAS

Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

RŪTA JAKUTYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka is KVDT archyvo

Kauno valstybiniame dramos teatre Didžiosios salės uždarymas privertė teatralus kraustytis į kamerines erdves, kuriose galima iš arti pamatyti aktorės grimą ar ranka pasiekti jos petį. Toks betarpiškumas naikina teatro, kaip stebuklingo ir pasakiško reginio, iliuziją, taip galima geriau įsigilinti į scenografiją, priartėti prie teatro ne tik tiesiogine prasme. Sausio 16-ąją vienoje tokių kamerinių erdvių, Tavernos salėje, žiūrovams buvo suteikta galimybė išvysti premjerą „Ketvirtoji kėdė“ – Rolando Atkočiūno režisuotą komediją pagal italų rašytojo, scenaristo Tonino Guerros pjesę dviem aktoriams.

Dar renkantis žiūrovams, į sceną be ceremonijų įžengia susinervinęs Emilis (Ridas Žirgulis) ir pradeda šukuotis, rengtis prieš šalia kabantį veidrodį. Šis „pusiau prasidėjusio“ spektaklio akcentas priverčia suklusti, sunerimti, gal praleisime ką svarbaus, ir tik po keleto minučių, pasigirdus balsui, prašančiam išsijungti mobiliojo ryšio telefonų garsą, toliau stebime vaizdą gerokai išjudinti.

Itališką dvasią jaučiame ne tik pjesėje, bet ir spektaklio režisieriaus kartu su aktoriais kurtoje scenografijoje: projektorius ant sienos vaizduoja italų architektūros pastatą, spektaklio metu skamba italų dainininko Adriano Celentano, rodomo ir ekrane, dainos. Scenovaizdis, nepaisant keturių puošnių senoviškų kėdžių ir stalo, šiuolaikiškas: ant spintelės pastatytas kvepalų buteliukas, barzdaskutė, greta jos – nuotolinio valdymo pultelis, kurį liūdesio ir dvejonių apimtas Emilis naudoja įjungti minėto atlikėjo vaizdo klipams. Šis kelis kartus pakartotas veiksmas, kartu su kėdės pristūmimu arčiau pakabintos virvės ir persižegnojimu priklaupus ant kelio, sudaro visą nusižudyti bandančio vyro ritualą. Neramus ir nervingas, šis ruošiasi nebeatšaukiamam žingsniui – dabar aišku, kodėl buvo rengtasi ir dabintasi su tokiu preciziškumu ir sielvartinga išraiška. Nepaprastą reikšmę ruošiantis liudija ir kostiumo akcentai – ryškiai raudonas kaklaraištis ir tokios pačios spalvos kojinės.

Nusižudyti sutrukdo skambutis į duris. Nepaisant niūrios savižudybės idėjos, toliau spektaklis rutuliojasi komiškai ir šmaikščiai. Duryse pasirodžiusi seksuali blondinė, prekybos agentė Luiza (Ugnė Žirgulė) įsiveržia į savižudžio namus su savo skalbimo paslaugomis, kurių neva pageidavusi jo žmona. Čia prasideda komiškoji dalis – dėl jos prasmės būtų galima polemizuoti, tačiau erotiški pašmaikštavimai ir nesusipratimai pamažu išblaško Emilį nuo minties žudytis ir vėl įtraukia į gyvenimo ratą. Net ir absurdiška scena, kai Luiza žūtbūt nori parodyti skalbimo mašinos veikimo ekonomiškumą, tampa svarbi, kadangi tai vienintelė priežastis vyriškiui nenusižudyti. Tačiau išaiškėjus, jog žmona seniai išvykusi pas kitą, galima tuo ir suabejoti: skalbimo priemonių niekam nereikėjo ir lieka neaišku, kodėl chaosas buvo sukeltas. Gal Emilis iš tiesų norėjo gyventi, nes neišvijo trukdančios moters, o tik nevyriškai inkščiojo aplinkui?

Dėl lemtingų, iliuzorinių atsitiktinumų Emilis tęsia gyvenimą, kovodamas su trukdžiais, kad galėtų jį užbaigti, – tokia pagrindinė spektaklio fabula veda ir į lygiai tokiu pačiu principu suponuotą pabaigą – ketvirtoji kėdė, naudota pasiekti kilpai, tampa reikalinga apsukriajai Luizai, kuri nori nusipirkti visas kėdes. Tą dar galima racionaliai paaiškinti kaip įsijungusį savanaudiškumo mechanizmą, tačiau kai šiajai prisireikia ir virvės, vienintelės prielaidos vyrui pasidaryti galą, moters motyvai gali būti kvestionuojami – per daug atsitiktinumų. Panagrinėję Luizos vaidmenį, aptinkame tik griežtą visa ko apskaičiavimą, racionalumą, ypač išryškėjantį jai kalbant apie priekabiavimą ir darbe tykančius pavojus, neįtikimus matant agentę esant tokios tvirtos, netgi bejausmės moters amplua – čia palankumo ar gailesčio pėdsakų Emiliui negalėtų būti nė kvapo. Taigi belieka patikėti, jog virvė iš tiesų reikalinga Luizai, o savižudžiui gyvenimas, pasirodo, taip pat. Mirties nėra, nėra ir tragikomedijos. Tik realizmas, iki kaulų smegenų realizmas, kas iš mūsų nebandėm mamos britvų.

Vietomis šiam šiuolaikiškam (veikėjų minimas kiaulių gripas pataiko tiesiai į dešimtuką) spektakliui stinga teatriškumo. Galbūt neįprasta matyti skalbimo miltelius „Ariel“, burzgiančias skalbimo mašinas ir kitą mūsų buitį reprezentuojančią atributiką dramos teatre, o galbūt veiksmui pritrūko prasminių intarpų, įtampos momentų. Spektaklio žanras yra komedija, tačiau juokai kiek primena pramoginio numerio pasirodymą. Nors gal daliai žiūrovų to ir reikia?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:45 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba