Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
 ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

KNYGOS

Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“

ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS

[skaityti komentarus]


Кожедуб A. „Иная Русь“
– Moskva: Эксмо, 2009.

Tikrai nesame persisotinę mokslinės istorinės gimtojo krašto literatūros. Po Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko veikalų vis dar nesulaukiame konceptualių senosios Lietuvos tyrinėjimų ar naujų įžvalgų. Ir populiarių, visiems prieinamų istorinių skaitymų stokojame. Tiesą sakant, Skomanto knygelių serija tiktai iš dalies galėjo patenkinti smalsųjį skaitytoją paauglį. Stokojame šios literatūros vertimų iš lenkų, vokiečių, rusų, švedų kalbų. Juk apie Lietuvą rašo ne tik mūsų istorikai, o žvilgsnis iš šalies naujaip atskleidžia tą patį istorinį asmenį ar reiškinį. Galbūt istoriografai galėtų paprieštarauti. Unikalus leidybos projektas – daugiatomė Lietuvos istorija (bene 12 tomų!) dar tik pradėta, nors trys jos tomai jau pas skaitytoją.

Prieš gerą dešimtmetį rusų savaitraštyje „Literaturnaja gazieta“ pastebėjau pavardę, kuri iškart atmintin įstrigo. Tai Alesis Kožedubas. Jis redagavo 4 puslapių laikraščio mėnesinį priedą „Lad“, skirtą Baltarusijai. Šis autorius straipsniuose nuolat rašydavo apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). A. Kožedubas – baltarusių žurnalistas istorikas, rašantis lengvu istorinės literatūros populiarinimo stiliumi, turintis paslankią plunksną. Tai šiek tiek eseistiniai pasvarstymai, kuriuose apmąstomos istorinės realijos, polemizuojama, ir, žinoma, neapsieinama be tam tikro subjektyvumo. Žinia, baltarusių istorikų darbuose yra visko: ir gilios senosios Lietuvos gyvenimo analizės, ir paviršinio požiūrio, kai bandoma pasisavinti tai, kas baltarusių tautai niekuomet nepriklausė. Tačiau tegul tais klausimais diskutuoja ir svarsto abiejų valstybių istorikai.

O štai praėjusiais metais Maskvos „Эксмо“ leidykla išleido A. Kožedubo knygą „Kitokia Rusia“ („Иная Русь“). Jos apimtis – 304 puslapiai, išleista 3000 vienetų tiražu. Knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje „Baltoji ir Juodoji Rusia“ kalbama apie baltų ir slavų gentis, jų paplitimą, kaimyninius santykius, pasakojama apie slavų ir baltų kalbas, jų arealus, svarstoma, kokią įtaką šioms pirmykštėms gentims turėjo gamta, mongolų ir totorių antpuoliai, Kijevo ir Maskvos žemių formavimasis. Antrojoje knygos dalyje „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“ rašoma vien tik apie Lietuvą – nuo mistinio Palemono atvykimo prie Nemuno iki pat Liublino unijos, kai prasidėjo didžiųjų Lietuvos žemių irimas, plotų mažėjimas, svetimtaučių invazijos.

Tenka pastebėti, kad knygos autorius yra apsiskaitęs, nekerta šakos, ant kurios pats sėdi, bet mąsto, aiškinasi, remiasi įvairių kraštų kronikomis, jas gana plačiai cituoja ir komentuoja. Autorius prisipažįsta, kad gimė Polesės žemėse, netoli nuo didžiagirių, Gancevičių miestelyje. Aplinkui – klampūs durpžemiai, neaukšti krūmynai, vienišas laukų ąžuolas, gandras, ieškantis sau lizdavietės, vis linguojanti gervė, snūduriuojanti ant iškilusio iš vandens kemso. Vaikystėje gaudyti lynai, kurie mėgo įsirausti į prikimštą šieno gaudyklę. Studijų metais būsimam istorikui (kraštotyrininkui) didelį įspūdį padarė garsaus baltarusių rašytojo Vladimiro Korotkevičiaus apybraižos apie gimtinę. Anksti susidomėta jotvingiais, kurie asimiliavosi su kitomis gentimis ir tirpte ištirpo.

Autorius laisvokai operuoja LDK faktais, asmenybių likimais, įvairia statistika, bet, regis, nuo istorinės tiesos vengia nutolti. Jis kritikuoja sovietmečio istorikų iškreiptą požiūrį į Lietuvos valstybės formavimąsi. Tuo ši knyga, išleista Maskvoje, įgyja pažintinę prasmę kitataučiams.

Itin sudėtingas buvo baltarusių tautos formavimosi procesas; ietys iki šiolei vis dar susikryžiuoja. Tik pastaraisiais dešimtmečiais susirūpinta etniniu paveldu ir istorine praeitimi. Tai – nelengvas ateities sprendinys. Esama neblogų poslinkių. Jau vienas kitas lietuviškojo palikimo objektas (piliavietė, dvarvietė, kulto pastatas) imamas restauruoti. Autorius prisimena ir prieškarinį, ir pokarinį savo gimtojo krašto genocidą: tremtys, kultūros paveldo naikinimas, istorinės iškraipos, prievartinis baltarusių kalbos ujimas iš mokyklų ir universitetų. Tai daug kuo primena ir Lietuvos pokario metų lietuviškumo naikinimą.

A. Kožedubas ne vieną kartą su pasididžiavimu rašo apie Lietuvos kunigaikščių narsą, diplomatiškumą, toleranciją kitų tautų ar tikėjimų atžvilgiu. Ypač pabrėžiama Statuto (1588) svarba, pirmosios Lietuvos valstybės sostinės Naugarduko įtaka, kovojant su rytų ir vakarų priešais. Algirdas – žymi, prieštaringa asmenybė, Barbora Radvilaitė – legendinė, įspūdingo likimo lietuvė moteris, Vytautas – europinio lygio karo vadas ir valstybės stiprintojas. Jotvingiai – kovingiausia gentis, deja, neišsaugojusi savo gentiškumo. Lietuva – spaustuvininkų lopšys, o metraščiai – svarbus ne tik istorinis, bet ir literatūrinis šaltinis. Knygos autorius pagrindinį dėmesį skiria 12–16 amžiams, pačiam sudėtingiausiam LDK laikotarpiui. Lietuvos santykius su lenkais ir rusais bandoma atskleisti pasinaudojant ne nuogirdomis, ne žiugždiškosios istorijos apologetika, o konkrečiais faktais, nieko neužglaistant, atsisakant buvusio didžiojo brolio sindromo. Kritiškai įvertinama garsioji eiliuota Motiejaus Strijkovskio kronika (1582). Publicistiniai ar lyriniai biografiniai knygos intarpai – tai, rodos, ne savęs reklamavimas, o noras neatbaidyti skaitytojo nuo faktų gausos. Nevengiama išnašėlė „mano nuomone“, vadinasi, atvirai polemikai durys atviros. Suprantama, kad brežnevinės stagnacijos metais toks leidinys būtų buvęs padėtas „džiūti“ ant lentynos. Garsieji rusų mokslininkai lingvistai, semiotikai V. Ivanovas, V. Toporovas, O. Trubačiovas A. Kožedubui yra didieji autoritetai, nenuginčijami tiesos ieškotojai.

Tikėtina, kad mūsų istorikai, dėmesingiau šią knygą skaitydami ir kritiškiau vertindami, ras kai kurių prieštaravimų ar istorinių iškraipymų. Turiu omeny baltų ir slavų proistoriją, kalbų formavimąsi ir jų miešimąsi. Gal ir viena kita metraščių bei kronikų citata parinkta tendencingai, pagal autoriaus norą, o ne dėl istorinio būtinumo. Tačiau, nepaisant to, knygą derėtų išversti į lietuvių kalbą, o Lietuvos istorijos institutui būtų pravartu dar kartą pamąstyti, kada, kokiu mastu ir kur surengti konferenciją, seminarą, susitikimą ir pokalbį. Senoji Lietuvos istorija, senoji Gudija (Baltarusija) dar tebeslepia nemažai „juodųjų dėžių“. Jau pats laikas šifruoti.

 

Skaitytojų vertinimai


59567. Palemonas2010-05-23 19:10
Tai kad apie LDK paveldo dalybas surengta neviena konferencija. Tiesa, tai daugiau ne instituto, bet Bumblausko žmonių nuopelnas...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:44 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba