Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
 GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

DAILĖ

Sapne su Andy

GERDA PALIUŠYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstutis Grigaliūnas
Iš parodos “Mirties dienoraščiai” Šiuolaikinio meno centre

Sapne su Andy stovėjome ŠMC antrame aukšte skambant Julee Cruise dainai „The World Spins“. Andy rūkė prie lango, mąsliai kratydamas pelenus ant betoninių grindų, bet dėl tamsių akinių negalėjau matyti jo žvilgsnio. Lauke temo. Žvelgiau į šiaudų spalvos plaukus ir mąsčiau, kad Andy turėtų būti trisdešimt penkerių, nes jam dar neprasidėjo sidabrinių perukų era. Manęs nestebino ir dešimtmečių sandūra – Julee Cruise daina, įrašyta po jo mirties, puikiai tiko ŠMC aplinkai, o ir Andy nesistebėjo savo situacija. Sapne su Andy tylėjome, girdėdami viens kito mintis. Viskas buvo savaime aišku. Netrukus stovėjome salėje, kurioje šiuo metu eksponuojama Kęstučio Grigaliūno paroda „Mirties dienoraščiai“. Genocido aukų portretams žvelgiant iš popieriaus lakštų, minkštas J. Cruise vokalas viską aptraukė salsva migla. Šalia Andy jaučiausi nerangi, nes iš jo sklido keistas švytėjimas; tapo truputį liūdna. Lėtai vaikščiodama po „Mirties dienoraščių“ ekspoziciją suvokiau, jog girdžiu „The World Spins“ vėl iš naujo. Andy nė karto nesustojo paskaityti kurio nors nuteistųjų biografijos, net nepakeitė veido išraiškos. Sapne prisiminiau, jog jau esu čia buvus, o mano reakcija buvo panaši į Andy. Mes atsisėdome prie puslankiu pastatytų kelių stalų, ant kurių gulėjo storos knygos. Andy buvo ramus, o Julee balsas mane pradėjo migdyti. A. Warholas buvo gražus. „Ką manai apie mirtį, Andy? Juk ne veltui kūrei „Mirties“ ir „Nelaimių“ serijas, kuriose vaizdavai nelaimingus atsitikimus“, – paklausiau. Andy tylėjo. Į galvą atėjo citata: „Since I believe in work I shouldn‘t think about disappearing when I die.“ (Warhol Andy: „Since I believe in work, I guess I shouldn’t think about disappearing when I die. And anyway, it would be very glamorous to be reincarnated as a big ring on Pauline de Rotschild’s finger.“ Vertimas: „Spėju, kad neturėčiau galvoti apie išnykimą po mirties nuo tada, kai pradėjau tikėti darbu. Šiaip ar taip, būtų žavinga, jei mane reinkarnuotų į žiedą ant Pauline de Rotschild piršto.“) Susierzinau supratusi, jog Andy šiame sapne atsakys tik mano kadais skaitytomis frazėmis. Vis dėlto vėl bandžiau; šį kartą jaučiau, kaip mano ramus tonas šaižėja, kol virsta spiegimu: „Kęstutis formos ir techninio atlikimo prasme nebe pirmą kartą kopijuoja tavo kūrinį „13 the most wanted men“, kuriame vaizduojamos FBI ieškomų nusikaltėlių nuotraukos. Kaip vertintum jo sprendimą sekti tavo menine raiška?“ – bėriau žodžius, J. Cruse balsui po truputį silpstant mano galvoje.

Ryte mintijau, kad vėl prisiminti Andy K. Grigaliūnas privertė 2008 m. „Akademijos“ galerijoje per parodą „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“, kai, pasitelkęs A. Warholo meninę raišką ir siužetus, eksponavo ieškomų nusikaltėlių nuotraukas. Pamenu, tada piršosi išvada – kopijuojant populiaraus meno ikonos vizualinę estetiką tokiu būdu dar kartą patvirtinama šio žanro strategija. Tebūnie. Šį kartą vėl tas pats A. Warholas, tik akivaizdžiai be „pop“.. Jei A. Warholas, portretuodamas 13 nusikaltėlių, juos nuasmenina, tai K. Grigaliūnas, atvirkščiai – eksponuodamas autentiškus portretus primena, jog už vardų, tapusių tik įrašu Genocido aukų suvestinėje, slepiasi individai. A. Warholas ironizuoja vakarų medijose įprastą mirties traktuotę ir priverčia visuomenę tai „suvartoti“ meninio produkto pavidalu. K. Grigaliūnas visuomenės ironija nevaišina – priešingai, gąsdina žiūrovą tiesmukai iliustruotu žudynių siaubu. „Mirties dienoraščiuose“ K. Grigaliūnas nematomą padaro matomą. Autoriaus „pasistengta“ – jis naudoja meninę formą (nuotraukos profiliu ir en face), kuri, net nežinant, jog vaizduojami mirusieji, kalba apie mirtį savo raiška; rašo apie žudymo absurdą parodos anotacijoje, naudojasi Genocido aukų sąrašais ir dar prie kiekvienos nuotraukos prirašo individualią subjekto kroniką, taip neišvengdamas spekuliacijos, t. y. greito ir lengvo būdo sugraudinti (papirkti) žiūrovą. Šiuo atveju „Mirties dienoraščiai“ – „perspaustas“ literatūriškas kūrinys, kurio vizualumas tapo autoriaus meninės idėjos iliustracija. Clementas Greenbergas turbūt gūžčiotų pečiais, nežinodamas, ar barti už tai, jog pasitelkta jo nemėgstama populiaraus meno estetika, lėmusi autentiškumo nesatį, ar už tai, jog netgi populiaraus meno strategija šiuo atveju neišplėtota iki galo. Ekspozicijos vaizdas tiktų muziejuje Genocido aukoms atminti, istorijos vadovėlyje, skirtam vyresniųjų klasių moksleiviams, arba dokumentiniam filmui apie genocidą. Tokiu būdu būtų visiškai įgyvendinta akis badanti kūrinio didaktinė funkcija ir nereikėtų kvestionuoti meninės vertės. Nes tąkart išėjus iš parodos norėjosi sutikti Andy.

Tikiuosi, K. Grigaliūnas irgi jį susapnuos. Jiedviem kalbantis apie mirtį, aš, A. Warhol vietoje, paklausčiau: „Would it be glamorous to be reincarnated as a big ring on Pauline de Rotschild finger?“

 

Skaitytojų vertinimai


59636. ne sapne ne su Andy :-( 2010-05-25 22:08
Visuomet kažkas kažkam pasirodys į kažką panašus, kai bus didelis noras. Grigaliūno paroda labai paveiki. Seniai tokia buvo ŠMC. Ji būtinai turėtų būti parodyta ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos vietų. Europoje, težinančioje tik tuos minimus 75 ir nieko daugiau nenorinčioje žinoti. O ji privalo ir apie mus žinoti,kad ir kokia didaktika atrodytų kokiai nors damai. Grigaliūnai, nenurimkite!

59682. em2010-05-27 10:19
geras straipsnis, ziauriai nevaro, bet nemuilina ir raso kaip yra. tiesa, kad grigaliunas uzsisukes kazkokiame rate, ne itin vykusiai kartoja fluxus ir popsus ir nesimato, kad is to rato greit galetu iseiti

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:43 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba