Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
 SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

IN MEMORIAM

SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sofija Liseckaitė-Plechavičienė
2003 m.

Balandžio 12 d. Niujorke, eidama 100-uosius metus, mirė dailininkė Sofija Lisieckaitė-Plechavičienė. Tapytojos kūrybinis palikimas Lietuvos kultūros ir dailės istorijai nėra plačiai žinomas. Sovietmečiu autorę siekta eliminuoti iš kultūrinio žemėlapio, pirmiausia dėl bajoriškos kilmės. Antra, dėl politinių motyvų, turint galvoje, kad jos vyras – Leonardas Plechavičius – buvo Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) generolo Povilo Plechavičiaus ir pulkininko Aleksandro Plechavičiaus bro­lis. Jų šeima buvo tapatinama su antitarybiniais priešais. Išeivijos dailę pamažu imta tyrinėti nuo XX a. septintojo dešimtmečio vidurio: imta rengti personalines parodas, pasirodė pirmieji straipsniai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m., lietuvių dailės istoriografijoje tendencija tyrinėti, siekiant susigrąžinti prarastas kultūros ir dailės vertybes, ryškėjo: rengiamos personalinės, platų išeivijos dailės spektrą reprezentuojančios parodos, leidžiami katalogai, monografijos. Tačiau platesnės apimties studijose, skirtose išeivijos dailei, menininkės kūryba nepristatoma.

Tarpukariu S. Lisieckaitės-Plechavičienės profesiniai įgūdžiai, meninis mąstymas formavosi Vakarų Europos centruose – Briuselyje, Vienoje. Po studijų grįžo į Lietuvą ir didžiąją laiko dalį skyrė kūrybai, dalyvavo parodose, buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dailininkei emigravus į Vakarus, jos ankstyvojo kūrybos etapo darbai liko Žemaičių „Alkos“ muziejaus rinkiniuose. Kitas tapytojos kūrybinio kelio etapas skleidėsi JAV.

S. Lisieckaitė gimė 1910 m. rugsėjo 26 d. Šiaulių apskrityje, Užvenčio valsčiuje, Spyglių dvare (5 km į pietus nuo Užvenčio) bajorų Petro Lisieckio ir Klementinos Kazakauskaitės-Lisieckienės šei­moje. Vaikystėje ji išsiskyrė gebėjimu piešti. Tam įtakos turėjo ir neabejingas dailei tėvas P. Lisieckis. Jis pastebėjo ir skatino dukters polinkius. Sofija (su dvyne seserimi Ieva) buvo lavinama namuose, guvernantės mokė rusų, lenkų ir lietuvių kalbų. 1924–1929 m. mokėsi Kauno lenkų gimnazijoje, o 1929–1931 m. – filosofijos daktaro J. Tumėno privačioje mokykloje Kaune. Tėvai rūpinosi lavinimu, siekė, kad duktė išmoktų kuo daugiau kalbų ir įgytų praktišką profesiją. 1934 m. Austrijoje S. Lisieckaitė baigė Konsulato akademiją ir grįžo į gimtąjį Spyglių dvarą. Ji jautė, kad įgyta profesija jos nežavi. Daugiau dėmesio skyrė kūrybai: piešė, tapė. Lisieckiai artimai bendravo su Plechavičių šeima (Bukontės dvaras, Židikų valsčius, Mažeikų apskritis). Taip S. Lisieckaitė susipažino su Leonardu Plechavičium (1904–1974), ir šis jai pasipiršo.

Jauna bajoraitė nusprendė tęsti studijas. 1935 m. tėvai ją išsiuntė į Briuselį, kad išmoktų prancūziškai ir lankytų meno mokyklą. Tais pačiais metais S. Lisieckaitė įstojo į Karališkąją meno akademiją, kurią 1937 m. baigė. Studijos buvo sėkmingos. 1936 m. sausio 19 d. jai paskirta I premija už galvos ir torso piešinį. 1937 m. sausio 10 d. apdovanota dviem premijomis: I už tapybą ir II už antikinės figūros piešinį. 1937 m. S. Lisieckaitė išvyko į Austriją ir toliau tobulinosi Vienos moterų akademinėje laisvųjų ir taikomųjų menų mokykloje. Čia ji per dvejus metus baigė ketverių metų kursą. Baigusi mokslus, Sofija grįžo į gimtinę ir rugpjūčio 20 d. ištekėjo už L. Plechavičiaus. Jis tuo metu buvo įgijęs gydytojo profesiją. Nuo 1939 m. gyveno Klaipėdoje, vėliau Telšiuose, kur dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas Telšių gimnazijoje, intensyviai tapė. Telšiuose XX a. 4-ajame ir 5-ajame dešimtmetyje buvo aktyvus kultūrinis, parodinis gyvenimas. 1940 m. gegužės 5–birželio 5 d. veikusioje žemaičių meno parodoje dalyvavo ir S. Lisieckaitė-Plechavičienė, eksponavusi 17 kūrinių. 1941 m. ji dalyvavo respublikinėje dailės kūrinių parodoje Dailės salone Kaune (rengėjai – Lietuvos dailininkų sąjunga), kur eksponavo keletą natiurmortų, peizažą, vaizduojantį Telšių ežerą, ir lietuvaitę prie ratelio.

Karas, sovietinis lageris laužė žmonių likimus, žlugdė viltis. Lisieckių ir Plechavičių šeimoms teko patirti likimo smūgių. Kurį laiką nuo tremties gelbėjo karo metu provincijoje svarbi gydytojo profesija. 1940 m. nacionalizuotas Spyglių dvaras. 1944 m. liepos mėnesį Plechavičių šeima išvakarėse sužinojo, kad yra įtraukta į išvežamų į Sibirą žmonių sąrašus. Jiems pavyko emigruoti į Vokietiją, vėliau, 1949 m., – į JAV. Sofija niekada nemetė kūrybos, tapė iki 2005 metų. Nuo 2002 m. ji gyveno Šv. Kabrinos slaugos namuose. Palaidota šv. Juozapo kapinėse Niujorke.

Dailininkės meninei pasaulėjautai, estetikos sampratai artimas su natūros studijomis ir tikrove susijęs matymas. S. Lisieckaitė-Plechavičienė žavėjosi Egipto menu, Renesanso epochos menininkais – Mikelandželu, Rafaeliu, impresionistais Klodu Monė, Eduardu Manė. „Mėgau ir mėgstu klasikinį meną, kurio daug mačiau keliaudama po pasaulį… Man artimiausias realistinis požiūris į natūrą“, – teigė tapytoja 2003 metais. Didelę įtaką jos meninei brandai ir kūrybiniams ieškojimams padarė studijos Karališkoje meno akademijoje Briuselyje, vėliau Vienos moterų akademinėje laisvųjų ir taikomųjų menų mokykloje. Šių meno institucijų mokymo programa buvo akademiška, konservatyvi, orientuota į aukšto lygio profesinį dailininko pasirengimą.

133 kūriniai, dabar saugomi Žemaičių „Alkos“ muziejuje, yra tik maža ankstyvojo laikotarpio darbų dalis. Tai studijų metais (1936–1938) sukurti piešiniai, tapybos darbai bei 1939 ir 1943 m. signuota tapyba. Kaip ir daugelis XX a. I pusės Lietuvos dailininkų, ji tapė peizažus, natiurmortus ir portretus. Kūrinių motyvai dažniausiai inspiruoti aplinkos, gimtojo krašto, ypač gamtos; nuotaikingos ir emocingos gėlių kompozicijos, artimųjų portretai. Autorės meninei raiškai artimiausia realizmo, postimpresionizmo stilistika. Geriausiems tapytojos kūriniams būdingas stiprus piešinys, ryški plastinė forma, dėmesys spalvai, skambiems tonams.

Nuo 1944 iki 1948 m. Plechavičiai gyveno Vokietijoje, o 1949 m. išvyko į JAV ir apsistojo Delavero valstijoje. S. Lisieckaitė-Plechavičienė išgarsėjo kaip gabi portretininkė. Tapyba tuo metu buvo ir pragyvenimo šaltinis. Dailininkė gavo nemažai užsakymų ir sukūrė nemažai gydytojų ir jų šeimos narių portretų. Kūrė daugiausia natūralaus dydžio paveikslus. Vienas geriausių Milforde nutapytų portretų – Konstancijos Bukontaitės-Plechavičienės portretas. Jis 1949 m. eksponuotas trisdešimt šeštojoje Delavero menininkų parodoje. Gili psichologinė charakteristika matyti ir kituose tuo metu sukurtuose portretuose: „Moters portretas“, „Gydytojo žmonos portretas“ ir kt. Pamažu jos kūryboje ryškėjo reprezentacinių portretų tipas, neretai susijęs su portretuojamųjų pageidavimais, retsykiais jie tapomi ne iš natūros, kartais pagal dokumentinę medžiagą – fotografijas. 1951 m. L. Plechavičius buvo pakviestas dirbti į Šv. Elžbietos ligoninę Riverdeile ir su šeima persikėlė į Niujorką. Sofija grįžo prie peizažų ir nutapė gausybę Niujorko gamtovaizdžių. Jos stilius pamažėl abstraktėjo, darėsi labiau rafinuotas. Kaip teigia dailininkės duktė Gražina Plechavičiūtė-Anstett, jos kūryba eksponuota daugelyje parodų JAV, o darbų yra privačiose kolekcijose, M. K. Čiurlionio galerijoje Čikagoje. Menininkė liko ištikima aliejinei tapybai, kūrybinius sumanymus realizuodavo portreto ir peizažo žanruose.


Vaida Ščiglienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:41 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba