Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
 Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

POKALBIAI

10 dienų Amerikoje

Pokalbis su PETRU VENCLOVU

[skaityti komentarus]

        Šių metų kovo 21 d. Čikagoje rašytojas PETRAS VENCLOVAS buvo apdovanotas grožinės literatūros konkurso „Lietuvai – tūkstantis metų!“ pirmąja premija. Pasidalyti įspūdžiais apie šį konkursą ir viešnagę Amerikoje jį paprašė VIRGINIJA SIDERKEVIČIŪTĖ (Bazelis, Šveicarija).

Kada sužinojote apie konkursą ir kokios buvo jo sąlygos?

Apie konkursą sužinojau iš spaudos 2008 metų vasarą. Jo tema buvo tokia: „Mes didžiuojamės tūkstančio metų istorija ir šimtmečius kurta tautine kultūra“. Konkursą paskelbė Amerikos lietuvių Tautinė sąjunga. Sąlygos, sakyčiau, buvo labai demokratiškos: stambios apimties prozos kūrinį reikėjo įteikti iki 2009 metų birželio 30 dienos; pasirašyti slapyvardžiu, kad visi romanai būtų vertinami ne pagal žymias pavardes, o pagal tematikos svarbumą ir meninį lygį. Tad norom nenorom komisijos nariai turėjo perskaityti visus konkursui atsiųstus kūrinius ir tik nusprendę, kurie romanai geriausi, atplėšti laimėtojų vokus su tikrosiomis pavardėmis. Kūriniai negalėjo būti paskelbti iki pat 2009 metų pabaigos, kol žiuri nepagarsins savo verdikto. Autoriai, iki to laiko išleidę savo romanus, prarado teisę dalyvauti konkurse, nes pažeidė anonimiškumo sąlygą.

Ar jau turėjote parašytą romaną, ar rašėte konkursui? Kiek laiko tam prireikė?

Romaną turėjau parašytą. Jį 2008 metų pavasarį buvau įteikęs Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Sužinojęs apie griežtas literatūros konkurso taisykles, paprašiau vyriausiąjį leidyklos redaktorių Valentiną Sventicką mano kūrinio kol kas neskaityti ir nerengti paraiškos Kultūros ministerijai jo išleidimui 2009 metais iš dalies paremti. Vienu žodžiu, paprašiau romaną palaikyti stalčiuje, kol paaiškės konkurso rezultatai. Rezultatai man buvo palankūs, bet romano leidybai Kultūros ministerija paramos kol kas neskyrė. Tenka kantriai laukti...

Romaną rašiau apie trejus metus. Pirmuosius metus kaupiau medžiagą, analizavau dokumentus, liudytojų pasakojimus, prisiminimus, skaičiau įvairių autorių dokumentinę ir grožinę literatūrą, studijavau istorikų darbus, apmąsčiau pokario realijas, buities detales, apgalvojau romano formą, struktūrą, kompoziciją. Porą metų teko pasėdėti prie rašomojo stalo: juk ne vien rašai, bet ir taisai, braukai, trumpini, redaguoji, dėlioji, komponuoji, vienus personažus paryškini, kitus stumteli į antrąjį planą ir panašiai.

Romanas dar neišleistas, bet gal galėtumėte atskleisti jo pavadinimą, šiek tiek apie jį papasakoti?

Romanas, kai jį įteikiau leidyklai, buvo pavadintas „Kartybių taurė – iki dugno“; siųsdamas konkursui, jį „perkrikštijau“ į „Tamsėjančias giesmes“ – nenorėjau, kad kas nors ką nors apie jį žinotų. Tiesą sakant, romaną sudaro 13 giesmių – tatai lyg ir aliuzija į Bibliją, į didžiuosius įvairių tautų epus. Vis dėlto manau, kad grąžinsiu jam tikrąjį pavadinimą – jis man labiau patinka, galbūt net labiau atitinka kūrinio dvasią.

Nelengva keliais sakiniais perteikti tokio stambaus kūrinio esmę. Tai – pokario kovų projekcija, žvelgiant XXI amžiaus inteligento akimis: romane glūdi patriotizmo nuostata, bet ji nėra paviršutinė, deklaratyvi, ją dengia objektyvaus pasakojimo ir išankstinio žinojimo skraistė, ji skleidžiasi per psichologizuotus charakterius, per veikėjų mintijimus, pokalbius, ginčus. Taip pat per kaskart rūstėjančią tikrovę, tamsėjantį aplinkos foną, pralaimėjimo nuojautą, bet kartu ir per tikėjimą, kad ateitis priklauso ne okupantams, o laisvos Lietuvos vizijai. Romane per penkiasdešimt veikėjų: be dvylikos partizanų ir būrio vado Juozapo (asociacija su Kristumi ir jo mokiniais – ne veltui kovotojai turi jų vardus ir vadinami laisvės pranašais), yra jo mylimoji Nijolė Emilija, kaimo žmonės, miškinių ryšininkai ir rėmėjai, mokytojai ir gimnazistai, stribai, kunigas Adolfas, MGB papulkininkis Krinickis, keršytojas anarchistas Edvardas, medicinos seselė Danguolė... Galiausiai iš trylikos partizanų lieka tik trys, jie slapstosi bažnyčios požemyje; prasideda tarpusavio nesutarimai, buvęs gimnazistas Lukas, eksklierikas Simonas ir vadas diskutuoja, kas kaltas, kad Lietuva okupuota, „kodėl Dievas abejingai žiūri mūsų kančias... kodėl jis nemato kraujo, kuris nekaltai liejamas... kodėl nepajudina nė piršto, kad sutramdytų ir nubaustų bloguosius, kad atstatytų teisybę?“

Yra romane ir kelios siužetinės meilės linijos. Koks romanas be meilės apžavų, pasiaukojimo ir neapykantos bei prievartos?

Jūsų romanas buvo išrinktas iš 25 kūrinių ir laimėjo pirmąją vietą. Ar visi konkurse dalyvavę autoriai buvo iš Lietuvos? Kuo, komisijos nuomone, (jeigu ji Jums žinoma), Jūsų romanas išsiskyrė?

Taip, visi konkurse dalyvavę autoriai buvo iš Lietuvos. Nedrįsčiau tvirtinti, bet darau prielaidą, kad Amerikos literatūrinės pajėgos, regis, senka, nes per pokarį iš mūsų šalies plūstelėjusi inteligentija – profesoriai, studentai, gimnazistai – paklusdami laikui, traukiasi į anapus, o jų pozicijų nebėra kam užimti. Likusieji dar rašo prisiminimus, vienokiu ar kitokiu būdu reaguoja į literatūrą, darbuojasi žurnalistikos baruose, dalyvauja visuomeniniame bendruomenės gyvenime. Kad jie nėra abejingi menui, rodo, tarkim, ir šis konkursas; anksčiau „Draugo“ leidėjai ir skaitytojai irgi rengdavo panašius konkursus. Galiu kalbėti tik apie stambiąją prozą, apie kitus žanrus ką nors panašaus sakyti būtų pernelyg drąsu.

Aiški komisijos nuomonė nebuvo suformuluota. Tačiau iš pokalbių su kai kuriais žiuri nariais (Amerikos lietuvių rašytojų draugijos pirmininke St. Petersoniene, P. Palilioniu) pasisekė išsiaiškinti, kad mano kūrinys buvo meniškiausias, labiausiai atitinkantis klasikinio romano principus, geriausiai sutvarkyta jo kompozicija. Manau, komisijai patiko mano objektyvus požiūris į esmingiausius Lietuvos istorijos vingius 1940–1951 metais: rašydamas nesistengiau deklaruoti patriotiškumo, neskirsčiau veikėjų į juodus, baltus ir dar baltesnius. Galvoju, kad mano romanas nėra panašus į kūrinius, parašytus šia tema šiapus ir anapus Atlanto; gal kai kur ir diskutuojantis su jais, pateikiantis savąsias įžvalgas ir vertinimus.

Į šventės dalyvius kreipėtės žodžiais „Atvykau iš laisvos Lietuvos“. Gal pakomentuotumėte savo apsisprendimą taip prabilti į susirinkusiuosius? Dovanų vežėtės lietuviškos duonos kepalėlį. Šveicarijos lietuviai visada džiaugiasi tokia dovana. Kaip ją priėmė Amerikos lietuviai?

Sovietiniais laikais net ir tie, kurie jautėsi laisvi dvasia, buvo aptverti milžiniškomis orveliškomis „gyvulių ūkio“ tvoromis. Mūsų karta puikiai suprato, ką reiškia „geležinė uždanga“: jeigu Kremlius būtų pajėgęs, būtų neleidęs net debesims plaukti į svečias šalis – ką kalbėti apie žmones. Mes tik akies krašteliu galėjome matyti, kas dedasi už „geležinės uždangos“: paslapčiom naktimis skaitomos išeivijos knygos, užsienio autorių veikalai, neva smerkiantys buržuazinę visuomenę ir tikrovę, kupiūruoti filmai apie žmonių vienatvę ir susvetimėjimą, tendencingai pateikti menininkų ieškojimai, iš kurių kritikos vis dėlto buvo galima suprasti, kas svarbu ir aktualu „ano pasaulio“ žmonėms. Man absurdiška atrodė, kad žmogus, turintis vienintelį gyvenimą, turi gyventi tik ten, kur nurodė „partija ir vyriausybė“, kad jis gali tik svajoti pamatyti Paryžių, Atėnus, Romą, Ženevą.

Žinau, kad išeivija laukė ir tikėjosi, jog kada nors bus atkurta Lietuvos valstybė, kad tokia tauta, kaip mūsų, negali būti nuolankiai suvaryta į „skerdyklą“ ir sunaikinta be pėdsakų. Juk žmogus gimsta laisvei, meilei, kūrybai, gal net laimei. Mano romanas „Kartybių taurė – iki dugno“ skirtas kovojusiųjų už laisvę, nepriklausomybę ir savo valstybę atminimui.

Čikaga turi savo lietuviškos duonos kepyklą, bet mūsų kepalėlis, atvežtas iš Lietuvos, buvo sutiktas labai pagarbiai. Kai mano žmona Gražina, nešdama duoną ant rankšluosčio, kurį kadaise jaunystėje išaudė mano amžiną atilsį motina, užkopė į Čikagos jaunimo centro salės sceną, ši apeiga buvo sutikta garsiais plojimais.

Amerikoje lankėtės Čikagoje ir Niujorke. Kokį įspūdį Jums paliko šie miestai? Kas labiausiai nustebino, patiko arba nepatiko Jungtinėse Valstijose?

Be abejo, būtų naivu ir neprotinga daryti kokias nors išvadas apie Ameriką, taip trumpai joje pabuvojus. Tai, ką aš sakau, yra tik turistinis svečio požiūris. Čikagos lietuviai, sužinoję, kad į Ameriką atvykome tik dešimčiai dienų, iš karto nutarė, kad mes per tokį trumpą laikotarpį ne kažin ką spėsime nuveikti. Tačiau mums vis dėlto pavyko šį tą pamatyti, su kai kuo susipažinti. Gyvenome Lemonte, miestelyje, kuriame daug lietuvių, mūsų šeimininkė Aušrelė Sakalaitė kasdien savo automobiliu vežiojo mus į Čikagą. Šis miestas dydžiu, regis, nusileidžia tik Niujorkui, jame stūkso keliasdešimt dangoraižių, gatvių tinklas stačiakampis, eismas neblogai sutvarkytas. Erdvė ne tokia suspausta kaip Niujorke. Puiku buvo valgyti laureato pietus devyniasdešimt šeštame dangoraižio aukšte: sėdėjome prie pat lango, tiesiai apačioje pilkavo Mičigano ežero vandenys, kiti dangoraižiai buvo kažkur palei žemę, matėme plokščius jų stogus, automobiliai gatvėse – beveik žaisliniai, šen bei ten siuvantys žmonės – gal kokio sprindžio dydžio. Iš kitų stebėjimo vietų irgi vėrėsi vaizdinga miesto panorama.

Niujorkas apstulbina gausybe dangoraižių: nors gatvės plačios, bet tarp tokių aukštų pastatų jautiesi tarsi koridoriuje. Iš karto galima suprasti, kad tai daugiamilijoninis miestas. Manhatane, kuriame daugiausia sukiojomės, į akis krenta prabanga; plūste plūsta minios žmonių, antžeminio transporto gana daug, gatvės tiesios, nelyg liniuote nubrėžtos, eismas jose vienakryptis. Žmonės – įvairių rasių, daug tamsių ir rytietiškų veidų, bet kokio nors priešiškumo ar pašaipos – nė ženklo. Gal net daugiau tolerancijos nei mūsų miestuose: eina gausybė žmonių, bet jie netrukdo vienas kitam, nesistumdo, nesigrūda, nekumši vienas kitam į pašonę, neatkreipia praeivių dėmesio garsia šneka, tvarkingai laukia prie perėjų. Toks pat vaizdas ir metro, kuriuo teko iš esmės važinėti po miestą, – jokių surūgusių veidų, nedraugiškų žvilgsnių, beprasmio skubėjimo. Niujorko metro toli gražu neprilygsta Maskvos ar Sankt Peterburgo požeminiams tuneliams: tai tik susisiekimo priemonė, be jokių pretenzijų į rūmus.

Ypač gražus Niujorkas vakare, kai žvelgi į jį nuo Penktoje aveniu, „Taims“ skvere pastatytų laiptų. Jais gali palypėti gana aukštai, sutemus jie apšviečiami iš vidaus rausva šviesa, atrodo tarsi stikliniai. Milžiniškos ryškios, spalvingos reklamos nuo daugiaaukščių apačios iki pat dangoraižių viršaus, vargiai tarp praeivių laviruojantys geltonieji taksi, klegesys, juokas, susižavėjimo šūksniai. Be abejo, čia susirenka daugybė turistų iš įvairių pasaulio šalių: negirdėtų kalbų nuotrupos, fotoaparatų blykstės, apšviesti videokamerų ekranėliai, apsikabinimai, draugiški plekšnojimai per pečius.

Mano asmeninis įspūdis daugmaž toks: man ten visko per daug – žmonių, automobilių, reklamų, šurmulio, nepaliaujamo miesto gausmo, apimties ir tūrių. Turbūt galiausiai ten pasijusčiau vienišas, iš visų pusių forsuojamas aplinkos, prarandantis savo tapatybę, gal net nebežinantis, kas aš toks esu. Mano galva, Niujorkas – monstras, ryjantis savo vaikus.

Niujorke daugiausia lankėmės muziejuose: Metropoliteno, Modernaus meno, Gugenheimo; grožėjomės XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės dailininkų darbais. Vieną vakarą žiūrėjome garsųjį miuziklą Andrew Lloido Webberio „Operos vaiduoklį“ viename Brodvėjaus miuzikholų, kurio didžiulėje salėje telpa apie 1600 žiūrovų ir kuri buvo sausakimša. Nors teatro aplinka gana demokratiška, bet įspūdis – visiškai neblogas.

Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Čikagoje bei Niujorke: jų priemiesčiai netvarkingi, nepatrauklūs: sandėliai, surūdiję vamzdžiai ir tvoros, tilteliai, apleistos gamyklos, nes, regis, daug pramonės iškelta į Kiniją, į trečiąsias pasaulio šalis. Netgi, sakyčiau, šiek tiek panašu į Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“ aplinką.

Ką sužinojote apie Čikagos lietuvių bendruomenę – vieną iš gausiausių Amerikos lietuvių sambūrių? Kokie renginiai vyksta, ar aktyvus jaunimas?

Čikagoje ir jos apylinkėse gyvena apie šimtą penkiasdešimt tūkstančių lietuvių arba save tokiais laikančiųjų: daugmaž pusė jų – pokario išeiviai, kiti – jau šių laikų ekonominiai atvykėliai. Tad sunku kalbėti apie kokią nors vientisą bendruomenę, jų, be abejo, yra bent kelios ar keliolika. Man daugiausia teko bendrauti su vyresniosios kartos kultūros žmonėmis, nors šmėstelėjo ir vienas kitas jaunesnis veidas. Lietuviai ten leidžia keliolika laikraščių ir savaitraščių, turi savo radijo stotį, netgi kurį laiką veikė lietuviškas TV kanalas. Man, deja, pakako laiko susitikti tik su „Dirvos“ ir „Draugo“ darbuotojais, apsilankyti Lituanistikos studijų ir tyrimų centre, po kurio didžiules saugyklas kantriai vedžiojo bibliotekininkė. Beje, atskirose patalpose kaupiamos ir šiuolaikinių lietuvių autorių knygos. Pabuvojome Lemonto šeštadieninėje Maironio lituanistinėje mokykloje, kuri pernai šventė penkiasdešimtmetį. Ją lanko apie 500 moksleivių, kai kuriuos iš jų tėvai ar seneliai į mokyklą vežioja net 100 mylių. Panaši mokykla yra ir Čikagoje – tik truputį mažesnė: apie 300 mokinių.

Vyresniosios kartos lietuviai stengiasi kartu švęsti tautines ir religines šventes, įvairius jubiliejus, tarkim, kartu su ALTS romanų konkurso rezultatų paskelbimu buvo paminėti ir „Dirvos“ devyniasdešimt penkeri metai, Tautinės sąjungos – šešiasdešimtmetis, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis. Lemonte lietuviai sekmadieniais susiburia bažnyčioje, kurioje ir mes išklausėme mišias, aukojamas kunigo A. Saulaičio.

Teko girdėti nusiskundimų, kad naujieji atvykėliai nesilanko renginiuose, nebepuoselėja lietuvybės ir patriotizmo idėjų, nesidomi kultūra. Taigi vaizdas būtų visiškai kitoks nei pas jus, Šveicarijoje, kur visuose bendruomenės baruose darbuojasi jauni žmonės.

Ką galėtumėte pasakyti apie JAV lietuvius, kokie jie?

Smarkiai abejočiau susiklosčiusia nuomone, kad amerikiečiai už viską labiau aukština dolerį. Mano nuomone, tai tik mitas, kuris buvo ir yra kalamas mums į galvas. Gal, ilgiau pabuvojęs Amerikoje, būčiau matęs ir jo apraiškų, bet per dešimt dienų nepajutau jo poveikio. Tiek Čikagoje, tiek Niujorke jautėmės laukiami svečiai: mielai sutinkami, mielai išlydimi. „Dirvos“ vyriausiasis redaktorius Vytautas Radžius maloniai pakvietė atvykti į Čikagą, į Tautinės sąjungos rengiamas iškilmes. Čikagoje Aušrelė Sakalaitė įkurdino mus savo namuose, visur vežiojo savo automobiliu, tas kelias dienas gyveno mūsų gyvenimą: reikia ten ir ten nuvykti, tą pamatyti, su tuo susipažinti, susitikti, pakalbėti, užsakyti bilietus iš Čikagos į Niujorką ir panašiai. Net suorganizavo susitikimą su Lietuvių rašytojų draugijos nariais. O kai pasiūlėme didesnę pinigų sumą, nei buvo paskaičiavusi, griežtai atsisakė imti. Niujorke mūsų jaunieji draugai Dalia ir Audrius, nors įtemptai dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlumos, o kartais ir savaitgaliais, surado laiko pabendrauti, pavakaroti su viskio taure, kartu nueiti į teatrą; o kai pasiklysdavome tokiame didmiestyje, galėdavome bent telefonu sulaukti patarimo, kur eiti ar važiuoti. Man net pasirodė, kad mes Lietuvoje daugiau ir dažniau kalbame apie pinigus: vieni todėl, kad jų visą laiką stinga, kiti, turtingesni, trokšdami jų pasidauginti arba bijodami juos prarasti.

Ar norėtumėte gyventi Čikagoje arba Niujorke?

Galiu tvirtai pasakyti – ne. Šie miestai ne man. Per savo netrumpą amžių esu aplankęs daugelį šalių, pabuvojęs ne viename didmiestyje. Man labiau patinka nedideli, jaukūs, labiau humanizuoti miestai. Tokie kaip Kaunas ar Vilnius, o Šveicarijoje, tarkim, iš „pirmo žvilgsnio įsimylėjau“ Liucerną. Be abejo, įdomu keliauti, smagu susipažinti su kultūros ar kultūrą gerbiančiais žmonėmis, bet, tiesą sakant, man vis dėlto geriausia savo namuose, prie rašomojo stalo. Ilgametis įprotis, kurio tikriausiai nebepakeisiu.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:40 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba