Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
 SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
• JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

KINAS

Laimingas laimės neradęs

SKIRMANTAS VALIULIS

[skaityti komentarus]

Naujas lietuviškas filmas „Atsisveikinimas“ turi paantraštę „Laimingo žmogaus istorija“. Kvepia A. Čechovu, bet režisierius Tomas Donela mušasi į krūtinę – pagal Juozo Grušo novelę „Laimingasis – tai aš“. Kodėl? „Atsisveikinimas“ sulaukė finalo po penkiolikos metų nuo sumanymo pradžios. Scenarijus buvo taisomas, net aktualizuojamas. Galima apie tai spręsti ir iš vieno herojaus pagrūmojimų televizijai: „Vis smurtas, žudynės, paleistuvybė, kad ją kur galas.“ Prieš penkiolika metų dar nebuvo realybės šou, žvaigždžių duetų, tuo labiau – pedofilijos serialo. Tik grėsmė LRT finansams buvo visada. Kaip buvome paskutinėje vietoje Europoje, taip ir likome. Dabar dar gražiau: kai televizijos ir radijo programos trumpėja, iš vyriausybės pasigirsta lyg ir Unterio Prišibiejevo balsas: „Naktimis privalote miegoti. Kas neištveria be radijo ar erotiškos naktinės televizijos, tikrins valdžia.“ Negi kaip sovietiniais laikais per Kūčias tripinės palangėmis?

Režisierius džiaugiasi, kad per tą laiką aktorius Dainius Kazlauskas kaip tik subrendo jo filmui apie nelaimingą laimę. Kitas režisierius – Gytis Lukšas – per tą laiką tris kartus mėgino startuoti su filmu apie mergaitę, grįžtančia iš Sibiro. Per tą laiką būsima aktorė išaugo tiek, kad būtų tekę perrašyti visą scenarijų. Todėl siužetą į savo rankas perėmė režisierius Audrius Juzėnas ir tikisi dabar kaip nors užbaigsiąs šią dramatišką lietuviškam kinui istoriją. O ką G. Lukšas? Nufilmavo „Duburį“ pagal R. Granauską ir apvažiavo su juo pusę pasaulio. Miniu jį ne šiaip sau: laikas pats sukuria tam tikrų kino paralelių. „Duburys“ pasibaigia impotencijos tema, „Atsisveikinimas“ ja prasideda. Abiejų filmų herojai savo nelaimę mato atotrūkyje nuo kaimo ir tėvų. Abu į kaimą sugrįžta pavėluotai, kai reikia atsisveikinti su tuo, kas mylėta vaikystėje ir kur tikėtasi, kad pasaulis išves į platų kelią. Išvedė, bet ir pražudė. „Duburio“ Juziką – alkoholis, „Atsisveikinimo“ tariamą kapitoną – gausybė moterų ir laikinų uostų. Aktorius Vladimiras Jefremovas savotiškai sujungė abi istorijas: „Duburyje“ jis moko jaunimą gyvenimo, o „Atsisveikinime“ ateina padėkoti kaimynui už gerą širdį ir makteli stiklą degtinės vienu ypu, kaip „Duburyje“. Apie „Duburį“ kalbama kaip apie gūdų sovietmetį, o koks laikas plaukia „Atsisveikinime“? Dar gūdesnis, nors madomis, striptizu, automobiliais lyg ir arčiau mūsų. Tad laiko žymės abiejuose filmuose nėra tiek svarbios, kiek laimingo nelaimingo žmogaus istorija. Priežasčių, kodėl taip susiklostė tas ar kitas gyvenimas, nėra daug. Naujasis seno akademiško stiliaus lietuvių kinas nieko nebenori dirbtinai optimizuoti ir kurti iš piršto laužtų istorijų. Ačiū jam ir už tai.

Pasakojimo senoviškumas – kartais ne kliūtis naujiems keliams. Gėjų ir lesbiečių kino festivalyje „Baltic Pride“ visa galva išsiskyrė senas Jeanno Geneto filmas „Meilės daina“. Muzika lydėjo filmą tiesiai prieš ekraną, o vaizdas stebino šviesa, kūno rakursais ir faktūra, netikėta ironija ir montažo stryktelėjimais. Klasika, prieš kurią nublanko šiuolaikiniai siužetų pavingiavimai, išskyrus dokumentinį kiną, kur nustebino drąsumu filmas apie Jeruzalės gėjų klubą ir lesbietiškus žydės ir arabės santykius. Panašiai ir lietuviškame kine: greitų meilių greit ir pigiai sukuriamų vaidybinių filmų fone „Atsisveikinimas“ turėtų virpinti širdis gyvenimo istorijos tikrumu ir skausmingumu. Deja, salėje sėdėjau su penkiais žiūrovais. Viltis, kad visa Lietuva suplūs į kino sales, nepasiteisino. Žiūrovai nubalsavo už „Zero“, ir tai jų teisė pasirinkti. Kodėl ne už „Atsisveikinimą“ ar pernykštį fiasko „Perpetuum mobile“? Nebenorim reto kino ar bijom skausmo? Laidoje „Kūrybos metas“ (LTV2) literatūrologė Viktorija Daujotytė sako, kad šiuolaikinis žmogus bėga nuo kančios. Kai tik susvyruoja kasdienis optimizmas, amerikiečiai lekia pas psichologą. Lietuvoje į gero kino seansus pigiau lankytis „Skalvijoje“. Ta linkme suka ir „Pasaka“. „Atsisveikinimas“ irgi turėtų paguosti visus, kuriuos užklumpa negalia ar dramatiški nusivylimai. Siūloma simboliškai kreiptis į Kristų, nors filme nėra jokių kalbų apie religiją. Vien tik Dainius Kazlauskas, išskėtęs rankas it Dievas virš gimtinės laukų.

Pradžia, kaip sako herojus Audrius, „drūlia – drūlia“. Kosto Smorigino personažas praneša, kad kraujo analizė gera ir poryt galima plaukti jūron. Tai apgaulė, nes gydytojas (Vytautas Rumšas) netrukus patvirtins, kad gyventi likę pusė metų, o herojus vis dar atrodo kaip linksmas kapitonas. Kai į vandenį nubloškiama jūreiviška kepurė, suprantame, kad kelionė tęsis sausuma. Ko reikia, kad finale patikėtume jo žodžiais apie laimę, esą jis spėjo padaryti viską, ką dar privalo atlikti šioje žemėje žmogus? Kelias teisingas: aplankyti visus, tame kelyje išsibarsčiusius. O jų daug, ir visi savaip nepakartojami. Tačiau kuo gali įsiminti Kristina Kazlauskaitė, jei jai filme skirta mažiau laiko negu „Dviračio šou“? Velionis Rimantas Jovas bent turi progos šiurpiai juokauti skersdamas kiaulę, o vėliau kiauliškai kriuksėdamas tvartelyje su svetima moterimi. Kai Albinas Keleris, tos moteriškės vyras, skuba ten pat su dalgiu pasipjauti, sunkiau patikėti. Maža to – už langų dar glaustosi kažkokiu būdu čia atsiradusi meilužė Rasa (akt. Olga Generalova). Todėl pagrindinė „Atsisveikinimo“ scena tėvų ir senelių sodyboje ne visai susilipdo taip, kaip to norėtųsi pagal filmo emocijų logiką: viskas atsirišę, nieko nebesumegsi, gali tik gailiai šyptelti, kai kiti sako: „Iki kito karto.“ Jo nebebus, jo apskritai niekada nebūna. Herojaus motina mėgina įveikti laiką, keisdama vyrus, todėl D. Kazlauskas ilgai treniruoja veidą, kaip ištarti „Labas“, kai pamatys mamą nežinia su kuo. Gyvenimo ir vaidybos subtilumai. Ir montažinės gudrybės, tik tokių filme nedaug.

Smagi scena, kai D. Kazlauskas griebia už „kiaušių“ lifte Remigijų Vilkaitį ir tas paleidžia čiurkšlę. Aktoriaus – ministro – populiarumas kelia papildomų aliuzijų. Tačiau tai buvo riktas: veikėjo, kurį vertėjo papurtyti, seniai nėra gyvo. Tik Arūno Sakalausko personažas gauna antausį už tai, ko nusipelnė: prilindo prie jūreivio žmonos. Džiugo Siaurusaičio veikėjas antausio nevertas, nes jis yra toks pat prisiglaudėlis prie Rasos, kaip ir herojus. Ko šėlsta bute D. Kazlausko herojus, kai nebeatsimena kur kas yra? Sunku suvokti, bet veiksmo netolygumus užglaisto Kipro Mašanausko muzika. Operatorius R. Leipus retai pakyla nuo žemės, nes iš aukštai – „vaizdas ne toks“, kaip sako Alvydo Šlepiko vaidinamas žmogus su ratukais. Filmo pradžia žada netikėtumų. Titrai važiuoja dvigubi, su atspindžiais šlapiame asfalte. Prasideda prisiminimai: pasilakstymai su sūnumi ir aitvaru, lyg iš ankstesnio T. Donelos filmo „Berniukas ir jūra“. Tačiau toliau – jokių didesnių netikėtumų. Net erotikos – tik švelnūs prisilietimai. Ir komiškumo – tik grūdeliai. Kad ir kaimynė (akt. Asta Preidytė), kuri įbėgusi cigaretės demonstruoja pilvą: „Matai, kas būna, kai ilgai neparplauki.“ Visko būna, ir kai ilgai keliauji kino peripetijomis. Gal kada nors „Atsisveikinimas“ bus kaip monumentas, ant kurio parašysime: sic transit gloria mundi?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:39 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba