Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-14 nr. 3284

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žydėjimas
5
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
7
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės (projektas)2

POKALBIAI 
• Pokalbis su GRAŽINA RUČYTE-LANDSBERGIENE.
„Akompaniatoriaus raiška nėra nesvarbi“
• Pokalbis su PETRU VENCLOVU.
10 dienų Amerikoje

KNYGOS 
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Lietuvos istorija Gudijos „juodojoje dėžėje“
1
• NAUJOS KNYGOS1

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Klaidžiojant po moterų kino pasaulį
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nesunormintos vaikystės burtai ir spąstai
1
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Laimingas laimės neradęs

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Žirgulių tandemas. Dalijantis kėdes

DAILĖ 
• GERDA PALIUŠYTĖ.
Sapne su Andy
2
 JŪRATĖ STAUSKAITĖ.
„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Septyni žodžių piešiniai
4

PROZA 
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Ulės našta
1

VERTIMAI 
• VIAČESLAVAS PIECUCHAS.
Aš ir sapnai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pasaka
7

KRONIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Striuki įspūdžiai iš didelio renginio

IN MEMORIAM 
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09.
Eilėraštis ir doras jo žmogus
• JONAS STRIELKŪNAS
1939 03 16 – 2010 05 09
• SOFIJA LISIECKAITĖ-PLECHAVIČIENĖ (1910–2010):
Lietuva–JAV

DE PROFUNDIS
gutenmorgengutentaggutenabend
gutennachtnachtnachtnachtnachtnacht
 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Odė blaiviam Vilniui (1995–2010)
3
• VIKTORIJA GALKUS.
Skylė
• IEVA MOTIEJŪNAITĖ.
Toks, koks esu

DAILĖ

„Nuo šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo...“
(iš R. Vaitiekūno ištarmių).

Kolegiškas pasivaikščiojimas po P. R. Vaitiekūno parodą
Nacionalinėje dailės galerijoje

JŪRATĖ STAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Viešnia.
1978. Drobė, aliejus

Rička ilgai tūnojo Dzūkijos miškuose. Taip ilgai, kad daugelis manė, jog jis ten ir pasiliks. Sklido kalbos, kad jis suvisam parsidavė kažkokiems mistiniams gerbėjams iš tolimesnių kraštų, spjovė į Lietuvą su jos vargana meno rinka ir nekultūringa kultūrine politika ir jau, manding, niekad neprisikels mums. O tie mes – iš paskutiniųjų besipliuškenantys leisgyviais pelekais drumstuose akvariumuose, pasivadinusiuose menų inkubatoriais, menų fabrikais, kultūrinėmis industrijomis ir etc., jau tik pavieniais žiopčiojimais beprisimenam iš jaunystės atplaukusius jo pienių debesis ar nerūpestingus žemės aitvarus melsvai – žaliai – baltame danguje, nebeužkliūnančius, deja, už nūdienos kultūrinių dangoraižių.

Jei reikėtų (gal ir reikės) savo mokiniams paaiškinti kas yra poezija, teks atvesti juos meditacijoms į iškilmingą Nacionalinės galerijos Čiurlionio salę, kurioje žolė yra žolė, dangus yra dangus, o pagalys nušiurusio peizažo patvory – kosminė nuolauža sielos budrumui pasitikrinti. Žodžiu, kontempliuosime Nieką. Tas niekas (arba niekis) iki „kaulo smegenų“ išnarstytas garbaus filosofo, šioje ypatingoje erdvėje staiga panaikina, „suvalgo“ visą įmantrų žodžių žodiškumą, vyksmo veiksmingumą, realybės realumą, ištrina beprasmes ištarmes, gražina didžiajam Niekui (Niekiui) turinį, formą ir visas įmanomas prasmes, kokias tik pajėgiame suvokti, palikdami nesuvokiamumą Tam, nuo kurio viskas pareina...

Autorius anaiptol nėra „paplaukęs bičas“ (kaip galėjo pasirodyti iš mano anksčiau palieto vandenėlio). Dažnas net surastume ką jam prikišti. Tarkim, aroganciją, gudrumą, budrumą, egocentrizmą, godų įžvalgumą, aštrumą, etc. Žodžiu, savybes žmogaus, turinčio savybių.

Aš pirmiausia prisimenu jo baltąsias eiles, kurių šiaip jau neprisimenu, tik vėl tą nelaimingą niekio jausmą, aštrų savo buku dilginimu į paširdžius, rugpjūčio rasai Pažaislio pievoje kutenant basas pėdas...

Taigi – bekvėpuodama dabar jo paveikslų ozoną, imu dėkingai mintyti, kad (ačiū Die) visa tai vis dėlto prisikėlė. Kaip liudijimas, kad žmogus, besiraitantis, bešokčiojantis, beraugėjantis, besidraskantis, besityčiojantis, bežaidžiantis ar gadinantis orą – tėra žmogus ir jam gurkšnis (jei ne šulinys) gryno oro visais anksčiau išvardintais atvejais reikalingas pirmiausia.

Sugalvojau tą „šulinį“ iškart, sugrįžus po parodos atidarymo. Prisimenu savo vaizdinį nuo balkonėlio žemyn – idealią šulinio instaliaciją, kurio dugne, tarp nugludintų, švara švytinčių akmenėlių – paveikslų, šmirinėjo įvairiaspalvių, įvairiarūšių, įvairiareikšmių žuvelių tuntai. „Prisišvartuoju“ prie vieno kito, užplūsta euforinio iškilmės potyrio. Tobulo „tūso“ atmosferoje išnyra šnabždesiai: „na, gal kokie 50 procentų ir neblogi... gal visko perdaug... chaosas kažkoks... nuostabu nuostabu.... na, mat kaip ir t.t, ir t.t.“

O aš plasnoju – plevėsuoju, aplenkdama tą sunkią piešinių lengvybę, kai ką atmesdama, kai ką pasiimdama į skrydį, suku ratus, nutūpdama tai į „Pažaislio pievą“, tai į „Žalią kambarį“, tai... Arba įklimpstu iki ausų į nesibaigiančią sodrių natiurmortų brydę kartu su mediniu avinėliu, laikrodžiu, raudona dėžute, žvake, akmeniu, druskine, kepure, pypke, kaukole, kryželiu...

Užsižaidusi nutariu sudaryti savo paveikslo reitingą. Štai jis:

Visas „Saulėgrąžų“ (2008) ir „Maldaknygių“ ciklas (2005),
„Vyšnių raškymas Suvalkijoje“ (1999),
„Viešnia“ (1978),
„Pažaislio pieva“ (1978),
„Vasara“ (1987),
„Moteris su gėlėmis pasvirusiame peizaže“ (1985),
„Trys debesys ir trys žvejai“ (1973),
„Žaliasis kambarys“ (1980),
„Angelas sargas“ (2003)...

Stop! Net imu įtarti, jog čia išties visko per daug. Ypač oro (prieš tai ilgai kvėpavus dujų išmetamuoju vamzdžiu). Tuomet susigriebiu priekabių paieškomis. Randu.

Galvoju, kad kvėpuoti būtų lengviau ir be sujauktį įnešusių pastelių, beveik nenusipelniusių konkuruoti, tarkim, su šalia esančiu „Pavasaris reaktyvinio lėktuvo pėdsaku“. Gal nieko svarbaus neprarastume ir be keleto atsainokų akvarelių „nugesinančių“ vaitiekūniško potėpio nervą.

Arba ir tos kelios nuotraukos, įsielinančios laikrodį, veidrodį... Puikios nuotraukos, taip ir norisi užsukt už kampo ir atrasti fotografijų ekspoziciją. Bet šįkart foto erdves užhipnotizavo A. Šeškus, ir todėl tie keli faktai, pailiustravę autoriaus įvairiapusiškumą, telieka temoje „ne į temą“.

Na gerai, gal kiek ir dvelktelėjo (labai pažįstamu) troškimu išsakyti visą savo meistrystę ir apreikšti solidžią gyvenimišką patirtį. Bet koks nors „Justis ligoninėje“, nors nupieštas pastele, vis dėlto išsprūsta iš pastelės kategorijos ir pergalingai karūnuoja Tapytoją.

Karūną jam uždėčiau ir už nesunaikinamą tapybos instinktą, nenusilpusį įvairiais kūrybos laikotarpiais, nepaveikiamą fizinio laiko, nenukamuotą pasikartojimų ir abejingumo.

Reziumė: manau sau – visuomenė ir menotyrininkai turi progą naujai permąstyti nūnai madingą lozungą, vertą didžiosios ŠMC sienos – TAPYBA MIRĖ (!?) Sėkmingai galėtume pakeisti jį šūkiu „mirė šaukštas“. Juk jeigu yra ką valgyti – priemonė visada atsiras.

Džiaugiuosi, kad mano skrandis pasirodė dar pajėgus virškinti sveiką aukščiausios prabos gurmanišką patiekalą, šviesiam peizažui skrodžiant širdį...


P.S. Kitą dieną susitikau Ričką ekspozicijoje: „Atėjau pasižiūrėti parodos. Ryt išvažiuoju į kaimą. Viskas. Daugiau nebetapysiu.“ Nepatikėjau.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:11:39 Jul 31, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba