Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-22 nr. 3341

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• PĖTERAS BRŪVERIS9
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Su RITA BALTUŠYTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Garsios dukters motinos, garsaus tėvo dukters žvilgsniu
81

ESĖ 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ.
Vienišiai
6

LITERATŪRA 
• ADAMĄ ZAGAJEWSKĮ kalbina BIRUTĖ JONUŠKAITĖ.
Adamas Zagajewskis: „Man patinka miglota nežinomybė“
1
• Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas

KNYGOS 
• VAIVA KUODYTĖ.
M. Buroko transformuota (ne)būtis, arba
poezijos plikinėjimai vidury dienos
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Birutė Mar. Be kaukės
 EGLĖ KAČKUTĖ.
Grufas, tai grufas. Nejaugi nesupratai!
1

MUZIKA 
• LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
„Klaidinga“ muzika: intelektas prieš hedonizmą
4
• LAURA KAŠČIUKAITĖ.
Nomeda Valančiūtė. „Diadema“ (2011)
1

DAILĖ 
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Praeities vaiduokliai šiuolaikinio meno virtuvėje
3

PAVELDAS 
• Parodoje – Česlovo Milošo Tėvynės ieškojimas2

FOTOGRAFIJA 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Įsižiūrėjimai į tylą

POEZIJA 
• VIKTORIJA SAMARINAITĖ4
• AUDRA BARANAUSKAITĖ.
Alzheimeris. Metų laikai
3
• MINDAUGAS KIRKA3

PROZA 
• PETRAS ŠATKUS.
Padarai

VERTIMAI 
• ADAM ZAGAJEWSKI

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Laisvas
48

IN MEMORIAM 
• PĖTERAS BRŪVERIS
1957 – 2011
2
• LILIJA VANAGIENĖ
1927 – 2011
1

DE PROFUNDIS
„akmenukas yra tobulas / sutvėrimas“
Zbigniew Herbert
 
• ALDONA MURAUSKIENĖ.
Liepa
1
• PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš sodybautojo užrašų
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai3

TEATRAS

Grufas, tai grufas. Nejaugi nesupratai!

EGLĖ KAČKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Leidyklos „Alma littera“
išleistas „Grufas“

Julia Donaldson šiuo metu yra viena populiariausių vaikų rašytojų Jungtinėje Karalystėje. Liepos 7-ąją jai suteiktas „Vaikų laureatės“ titulas, kas dvejus metus skiriamas žymiam vaikų literatūros rašytojui arba iliustruotojui. 2010 m. organizacijos „Booktime“ atlikta apklausa parodė, kad šios autorės knyga „Grufas“ („The Gruffalo“, dailininkas Axelis Scheffleris) – mėgstamiausia britų knygelė vaikams. Tais pačiais metais iš bibliotekų ją pasiskolino daugiausia skaitytojų. 2009 m. radijo stoties „Radio 2“ klausytojai šią knygą išrinko mylimiausia vakaro pasaka, A. A. Milne’o „Mikę Pūkuotuką“ palikdami antroje vietoje. Tais metais knygos personažas šventė dešimtąjį savo gimtadienį, todėl J. Donaldson (karjeros pradžioje buvusi kompozitorė, dainų ir jų tekstų autorė, bet, išsipildžius vaikystės svajonei, tapusi poete) Grufui dedikavo dainą, kurią mielai ir dažnai atlieka (jos pasiklausyti galite užsukę į interneto svetainę http://www.gruffalo.com).

Savo tėvynėje pagrindinis knygos herojus pabaisa grufas populiarumu nenusileidžia Mikei Pūkuotukui. Grufą sutiksi visur. Kiekvienoje žaislų parduotuvėje galima nusipirkti jo ir kito pasakos personažo, rudo peliuko, lėlių, knygyne – gausybę su grufu susijusių knygelių: originaliąją „Grufas“, „Grufo garsų knygelę“ (kurią skaitant ir spaudant mygtukus, veikėjai prabyla savo balsais), spalvinimo, užduočių knygeles su lipdukais, dainelių knygutę, nekalbant apie grufo penalus, sąsiuvinius, marškinėlius, kostiumus (juos galima išsinuomoti), dėliones, domino... Mano mėgstamiausias grufo produktas – popierinių lėlių teatras su dekoracijomis. Nuostabus žaidimas ir nepamainoma kalbos įgūdžių lavinimo priemonė. Grufas – daugiau nei personažas, tai nacionalinis fenomenas.

Sutinku su tais, kurie J. Donaldson vadina šių laikų vaikų literatūros Shakespeare’u. Jos knygų siužetas protingai sukurtas, kalbama apie svarbiausius ir rimčiausius dalykus, bet lengvai, ironiškai ir nieko nemenkinant. Knygos parašytos eilėmis, skambančiomis natūraliai kaip šnekamoji kalba, tarsi seniai jas būtum girdėjęs, tik pamiršęs. J. Donaldson tekstuose vyrauja ideali raiškos priemonių ir pranešimo dermė. O tai talentas.

„Grufo“ istorija tokia mėgstama dėl to, kad sukurta populiariausių visų laikų ir visų tautų iniciacijos pasakų principu bei pritaikyta šiuolaikinei vaizduotei. Peliukas vaikšto po mišką, išalksta, randa riešutą, ketina jį valgyti, bet yra užklumpamas lapės, kuriai pasirodo esąs gardus. Lapė jį kviečia kartu papietauti jos oloje, tačiau peliukas mandagiai atsisako ir pasiteisina, kad pietauti planuoja su grufu. Lapei paklausus: „O kas tas grufas?“, peliukas pateikia iškalbingų detalių: „Jo iltys baisios, baisūs nagai“, o kad nebeliktų abejonių, priduria: „Grufas kasdieną maumoja keptą lapieną.“ Lapė pabėga, o peliukas jai įkandin sako: „Kvaila laputaitė. Trumpas jos protas / Nežino, kad grufas yra sugalvotas.“ Tai kartojasi dar du kartus, peliukas sutinka pelėdą, paskui gyvatę. Kas kartą grufas įgauna vis daugiau bruožų, o peliukas –­ daugiau pasitikėjimo savo fantazijos galia. Bet peliuko laukia netikėtas siužeto posūkis: „Oi / Bet kas tas baisūnas – jo aštrūs nagai. / Jo dantys, jo iltys – menki juokai... / (...) / Tai grufas! / Tai grufas! / Tai jis! Man baisu!“ Sutiktasis grufas irgi nori peliuką suryti, todėl peliukas vėl griebiasi tos pačios gudrybės, kurios galia yra įsitikinęs. Jis, pasakęs, kad ne grufas, o peliukas šioje girioje baisiausias, vedasi grufą atgal savo nueitu keliu, kur jie vėl susitinka gyvatę, pelėdą ir lapę, o jos, pamačiusios grufą, dingsta miško tankmėje. Dabar baisu grufui, nes peliukas grasina jį suėsiąs. Todėl tankmėje dingsta ir jis, o peliukas ramiai suvalgo riešutą, kuris, pasirodo, yra gardus.

Taip užtikrintai lietuviškai cituoju „Grufą“, nes 2004 m. leidykla „Alma littera“ knygą išleido lietuvių kalba, tekstą eiliuotai ir talentingai išvertė Violeta Palčinskaitė. Vertimas beveik nenusileidžia originaliam tekstui. Dingsta tik vienintelis svarbesnis aspektas, kurio ir neįmanoma perduoti eiliuotu vertimu –­ originale kiekvienas plėšrūnas sako tą patį tekstą, keičiasi tik dvi eilutės, kuriose minimas sutiktasis gyvūnas, jo gyvenamoji vieta ir iš jo pagamintas patiekalas. Grufo išvaizdos detalės perteiktos puikiai, mažytės variacijos visuomet nusako esmę. Ypač išmoningai išversti neva grufo mėgstami patiekalai: „roasted fox“ – „kepta lapiena“, „owl ice-cream“ – „ledai iš pelėdos plunksnelių“, „scrambled snake“ – „plakta gyvatė“.

Atsižvelgiant į knygelės „Grufas“ populiarumą, nenuostabu, kad sukurta ir jos adaptacijų. Jungtinėje Karalystėje minėtinos dvi. 2009 m., grufo dešimties metų jubiliejaus proga, BBC televizija išleido animacinį filmą „Grufas“, kurį įgarsino tokie aktoriai kaip Jamesas Cordenas, Robbie’s Coltrane’as, Tomas Wilkinsonas ir Helena Bonham Carter. Keliaujanti ir vis besikeičianti trupės „Tall Stories“ scenos adaptacija (režisieriai Olivia Jakobs ir Toby’s Mitchellas) Jungtinėje Karalystėje rodoma dešimt metų. Spektaklis apkeliavo visą šalį ir vis dar gastroliuoja. Penkis sezonus iš eilės per Kalėdas jis buvo vaidinamas Londono Westendo Garricko teatre. Mačiau penktojo, 2010–2011 m., sezono Tobio Mitchelo „prižiūrimą“ spektaklio versiją, kurioje grufą vaidino Scottas Armonstrongas, plėšrūnus –­ Davidas Garrudas, o rudą peliuką –­ Alex Tregear. Malonu, kad viena scenos adaptacija pasirodė ir Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre (režisierius Antanas Gluskinas). Gal tai paskatins knygelę išleisti dar kartą? Ji būtų gerai perkama teatro fojė po spektaklio.

iliustracija
Jokūbas Bareikis spektaklyje
„Kas tas Grufas?“

Nuotrauka iš VVMT archyvo

Abiejuose teatruose – Garricko (dailininkė Isla Shaw) ir Valstybiniame Vilniaus mažajame (dailininkė Anželika Šulcaitė) – „Grufo“ dekoracijos minimalios, skoningos ir kiek panašios. Scenos centre – medis, už kurio tūno ir paskui pasirodo visi plėšrūnai bei pats grufas. Garricko teatro medis – tikroviškas, o Vilniaus – stilizuotas, su išmoningai besisukančiu šakų vainiku. Iš visų personažų svarbiausia ir įdomiausia – rudo, Vilniaus mažajame teatre nežinia kodėl pilko peliuko interpretacija. Alex Tregear rudas peliukas man pasirodė nervingas ir sutrikęs, net nesuvokiantis, ką veikia miške. Jis ir dainuoja, kad mažam peliukui viskas miške baisu, tad save drąsina: „Nebijau seno miško...“ Jis nuolat šokinėja nuo kojytės ant kojytės, cypia (aktorės balsas šaižus, vaidinama su mikrofonais – tad dar ir per garsus) ir yra išsigandęs net tuomet, kai turėtų būti drąsesnis. Jokūbo Bareikio pilkasis peliukas įtikinamesnis. Pirmiausia, jis apdovanotas įdomia peliukiška eisena, kurią papildo charakteringa ir ypač gerai personažų savitumą atskleidžianti Jono Jurkūno muzika. Pilkasis peliukas truputį išdykęs, nepaisydamas mamos perspėjimų, eina į mišką, pasiklysta, išalksta, o tada susitinka lapę... Bet toks neklaužados būdas pagrįstas – jis nuotykių ieškotojas, turi užtektinai kūrybingumo ir avantiūrizmo, kad išsisuktų iš keblios padėties ir namo grįžtų išgyvenęs svarbiausią brandos ritualą. Mano manymu, geriausioje „Grufo“ interpretacijoje, BBC animaciniame filme „Grufas“, visi plėšrūnai simbolizuoja mirtiną pavojų, nes niekaip neslepia savo kėslų ir turi vienintelį tikslą – sumedžioti peliuką. Lapės šiepiamų nasrų urzgimas „grrrrrr“ ir padeda peliukui sugalvoti grrrrrufą. Abiejose scenos interpretacijose plėšrūnai iš pradžių pasirodo žaismingi, viliojantys ir net nuviliojantys peliuką į savo būstus. Garricko teatre plėšrūnams suteikiama papildomų vaidmenų: lapė primena Šerloką Holmsą, pelėda yra lakūnas, o gyvatė – egzotiška, blizgančiais drabužiais pasipuošusi ir barškučiais skambinanti pilvo šokių šokėja. Visi jie rodo neva juokingą savo „numerį“, kurio pabaigoje peliukui praneša, kad norėtų su juo papietauti ir aiškiai leidžia suprasti, jog pietums bus būtent peliukas. Vilniaus mažajame teatre Gintarės Latvėnaitės sukurti plėšrūnai vilki skoningais bei išradingais kostiumais ir įkūnija patys save. Iš pradžių visi jie susidraugauja su peliuku, parsiveda jį namo ir tik pradėję valgyti nesąmoningai siekia paragauti peliuko. Grufo personažas yra paradoksaliai pasyvus. Jo funkcija – būti baisiam, o koks jis yra iš tikrųjų, lieka neaišku. Žinome tik tiek, kad grufas mėgsta peliukus su duona –­ Garricko teatre jis toks ir yra. Grufas yra didelis, iš tolo smirda, eidamas kelia baisų triukšmą ir išgąsdina peliuką. Bet, įėjęs į sceną, dainuoja pagaviausią spektaklio dainą: „GGGGGrafffaloooo“, įtraukia ir publiką, jis gąsdina, tačiau yra simpatiškai išsižiojęs, kvailai iškišęs liežuvį ir draugiškai išsišiepęs. Scotto Armonstrongo grufas yra meilus, simpatiškas, jis niekuo dėtas, kad dvokia, yra dramblotas ir valgo mažus peliukus. To nepasakysi apie Manto Vaitiekūno grufą. Pirmiausia, jis vilki militaristinio tipo kostiumu ir mėgaujasi savo, stipresniojo, galia gąsdinti (nors jo muzikinė tema yra žaismingesnė). Peliuko gudrybei tampant vis labiau įtikinamai, jis sumenksta iki apgailėtino padaro, pasirengusio bet kaip nusižeminti, kad tik nebūtų nuskriaustas. Gerai dar, kad pilkasis peliukas nepasiduoda galios provokacijai ir, nors pasijunta galingas, lieka draugiškas ir ištikimas vegetarizmo principams.

Grufo ir jį sugalvojusio peliuko istorijos interpretacijų gali būti daug, svarbu, kad visos jos padėtų kiekvienam žmogui – vaikui ar suaugusiajam – susikurti savo grufą, savo būdą nugalėti baimę, o kai jis pats ims stoti skersai kelio ir gąsdinti, rasti būdų nuvyti jį šalin.


 

Skaitytojų vertinimai


70011. jona :-) 2011-07-29 12:02
Viskas miela ir gražu. Ypatingai tekstas. Ačiū autorei.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
21:07:37 Jul 31, 2011   
Jul 16 Aug 15
Sąrašas   Archyvas   Pagalba