Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-12-10 nr. 3027

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Donatas Petrošius.
JAUČIO AUKOJIMAS
15
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• SOVIETINĖS DEŠRELĖS ILGESYS4
• Vytenis Rimkus.
LIETUVA: VIENA, DVI, TRYS...?
• Ričardas Šileika.
UŽĖJAU PAS DRAUGĄ, ARBA IMBIERO VAKARAI
1
• UKRAINOS NACIONALINEI RAŠYTOJŲ SĄJUNGAI
• TOLIAU RENKAMI PARAŠAI

KNYGOS 
• Elena Baliutytė.
TALENTINGAI SUPLANUOTOS AKIMIRKOS
• Paulina Žemgulytė.
KĄ ŽADA GRIAUSTINIS ŽIEMĄ?
3
• SALOMĖJAI NĖRIAI – 1001
• PENKI ŽMONĖS, LAUKIANTYS TAVĘS ROJUJE1
• ŽVAIGŽDĖS MIRGA1
• KASPARAS, MELCHIORAS IR BALTAZARAS
• GYVAS ATSIMINIMAS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
NEPRIIMTINOS ŽYMĖS
3
• ANETOS Adomavičiūtės pokalbis su antrą kartą "Gaidos" festivalyje viešėjusiu smuikininku IRVINE Arditti.
STENGIUOSI BŪTI LABAI ATVIRAS ATLIKĖJAS…
7

TEATRAS 
• JONO VAITKAUS KŪRYBINĖS IR PEDAGOGINĖS VEIKLOS 30-METIS9

DAILĖ 
 Ignas Kazakevičius, Vika Ryžovaitė.
PAMIRŠTŲ DAIKTŲ ROJUS
6
• Pillė Veljataga.
"ŽYDĖJIMAS" GINTARO MUZIEJUJE-GALERIJOJE
• Jurgita Ludavičienė.
NIŠA SU AUKSO ATŠVAITAIS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
NAMAI IR PASAULIS

MENO DIS/KURSE* 
• Monika Krikštopaitytė.
OLANDIŠKAS SŪRIS GERIAU
4

KINAS 
• SUSITAIKYMO ŽENKLAI

POEZIJA 
• JOANA DANUTĖ ŽILAITYTĖ17

PROZA 
• Valdas Striužas.
TEISĖJOS POTRAUKIS
10

VERTIMAI 
• Andrzej Bursa.
TETOS NUŽUDYMAS
2
• Andrzejus Bursa.
SLIBINAS
1
• Andrzejus Bursa.
ARKLYS
• Andrzejus Bursa.
DISKUSIJA SU IŠMINČIUM

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Domantas Razauskas.
FILOLOGIJOS RUDENS HEROJUS
13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• GURDŽIJEVAS APIE MENĄ8

PAVELDAS 
• Andrzej Rottermund.
VARŠUVOS KARALIŠKOJI PILIS

KRONIKA 
• GERIAU NEBŪNA?5

SKELBIMAI 
• MENO KŪRĖJŲ ORGANIZACIJŲ DĖMESIUI!
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJOS PAREIŠKIMAS2
• ĖJO PRISIKIRST LAŠIŠOS, GAVO TIK MAKARONŲ20
• Liudmila Petruševskaja.
KVADRATAS
5

DAILĖ

PAMIRŠTŲ DAIKTŲ ROJUS

Ignas Kazakevičius, Vika Ryžovaitė

[skaityti komentarus]

Paroda – Virgio Rusecko tapyba (arba "Vienišų daiktų rojus")

Vieta – "Rūtos galerija"

Veikėjai – Ignas Kazakevičius, Vika Ryžovaitė, menininkas Virgis Ruseckas, parodos lankytojai

PIRMA

Yra tokie liūdnojo pasaulio kūrėjai (liūdnieji meno riteriai): A.Modigliani’s, J.Rouolt, M.Chagalle’as, A.Jacovskis, A.Savickas, H. Natalevičius ir kiti. Menininko V.Rusecko tapybos pasaulis taip pat liūdnokas. Tik kitaip. Jo kuriamas pasaulis melancholiškai liūdnas ir sklidinas ramios vienatvės. Kodėl? Pradėsiu nuo to, kokia nuotaika sklando kūriniuose – angliškai melancholiška. Tokia, kokią pajunti regėdamas bundantį Londono priemiestį su lietaus kaligrafija ant murzino lango ir į miglos skraistę įsuptus senovinius namus, skendinčius sudžiūvusių lapų ir vijoklių fone. Liūdna ir gražu (kaip ant lango užtyška lietus, taip ant tavęs užtyška liūdesys).Toliau – mistiška. Lyg nutapyti vieniši daiktai būtų paslaptingos skrynelės, kurias pravėręs rastum atsakymus į daugybę klausimų. O tau?

Stebiu Virgio kūrybą nuo 1997 metų. Mačiau profesionaliai sukaltas parodas, pavienius jo kūrinius kavinių interjere, tą pačią kaligrafiją jų darbuose ir žvelgiant pro kavinių langą, seku kūrybinius menininko periodus, jo kūriniuose išnyrančius bei dingstančius daiktus. Šioje parodoje daiktai pirmą kartą tampa paveikslo dominante. Anksčiau buvę išskaidyti interjere, švysteldavę ryškiomis linijų dėmėmis, trūkčiojančių punktyrų raizgalynėje, tarp nuolat besimaterializuojančių profilių ir trimis ketvirčiais dėbsančių ikoniškai kanoninių žmogystų, dabar jie it kokie patologiški deminutyvai – daikčiukai ir žaisliukai, tūnantys erdvėje. Erdvėje, kuri "gyvena" ir tavo interjere, žiūrove. Ana ten ant lentynos, tarp sumestų nuo vasaros daiktų, vaikų žaidimų kambario spalvotuose šešėliuose, už spintos užkritusiuose popiergaliuose ar melsvose fluorescuojančiose chalato raukšlėse. Tuo chalatu, regis, apsisiautusi neviltis ir savigrauža slankioja dulkėtais baldų pakraščiais, kavos tirščiais ir padažo faktūromis staltiesėje. Liūdnokas vaizdinys?

V.RUSECKAS. Gal ir liūdnokas. Greičiausiai. Taip išėjo.

PUBLIKA (lankytojų minčių žemčiūgai). Gražu... Romantiška... Neįdomu... Paslaptinga... Nieko ypatinga... Jautru... Keista... Nesuprantu…

ANTRA

V.Rusecko paveikslai flegmatiškai erzina, erzina ir juose pavaizduoti daiktai. Vaizdas nesprendžia globalinių problemų, nesprendžia ir buitinių. Sakykim, tai nėra švėgždiškas meditavimas prie popieriaus gniužulo ir jo kampuoto šešėlio, nėra ir saloninis detalės mistifikavimas. Tiesa, saloniškumo patina prasišviečia, bet ir ji nėra tobula. Arba tuščios, pleiskanotos sienos pernelyg daug daikto atžvilgiu palikta, arba fonas ne pagal buduarų taisykles – pilkšvai melsvai garstyčinis, arba dar balažin koks išvestinis, arba proporcijos deformuotos. Svarbiausia – dėl šių netaisyklių atsirandantis nykulys. Lengvas, dulsus – pseudoprabangos, senienų, relikvijos įvaizdžiu apgaubęs tuos buities krislelius. Kitaip tariant, erzina privilegijuotos šiukšlės, prarastą laiką primenančios asociacijomis, dūzgiančiomis apie saugumo ir ramybės koeficientus gėlėtose vaikystės pievose, o čia, žiūrėk, – cigaretėmis pradeginta antklodė ar naftalininis meškutis, batukas. Erzina? Galbūt... Ypač erzina tam tikra monotonija, žvelgiant į bendrą paveikslų turinį ir kompozicijas – vieniši daiktai, išnyrantys vieno ar kito paveikslo centre, apgyvendinti tuščiame fone. Kita vertus, gal menininkas specialiai paliko tuštumą, leisdamas ją užpildyti savo mintimis, asociacijomis? Savotiška erdvė interpretacijoms ir neblogas laukas meditacijai – pailsi nuo rėkiančių spalvų, perkrautų kompozicijų, stilių mišrainės. V.Rusecko kūriniai negvildena globalinių problemų? Kartais reikia prisiminti sugebėjimą pažvelgti į meno kūrinį kaip į meno kūrinį, kaip į savaime egzistuojantį grožį be praktinės paskirties. Tiesiog žiūrėti, jausti ir mėgautis (arba ne). Sugerti.

Beje, menininkas – neblogas koloristas: senoviškumo įspūdį suteikiantis pilkšvai melsvas fonas dera su sodriai santūriais tonais – riešutų ir sudžiūvusių lapų rusvumu, apsitrynusių namų raudoniu, pieniško šokolado rudumu, ispaniško vyno sodriu bordo ir numindžiotų samanų žalsvumu. Bendras įspūdis – sudūlėjęs, apsitrynęs, dulkėtas koloritas, kokį galima aptikti vartant proproprosenelių senovinių nuotraukų albumus. Paveikslo centre ar kuriam nors šone tūnantis daiktas (įmantrus barokinis staliukas, prabangi kėdė, klasicistinio stiliaus laikrodis) atrodo išnirę iš praeities, tarsi paslaptingi vaiduokliai, bandantys pasakoti nesibaigiančias istorijas. Liūdni, vieniši, apsnūdę šešėliai iš prarasto laiko... Visgi miegoti "vienišų daiktų klubui" neleidžia "polokiško" stiliaus dažų pataškymai ant daiktų paviršiaus. Kyla įspūdis, jog daiktai kartais sujuda (kvėpteli, atsidūsta, nusižiovauja). Gyvi daiktai, gyvenantys savo gyvenimus paveikslo erdvėje. Įsielinti. Intymumo aureolė – tu susiduri su daiktu "mūšio ir apmąstymų lauke" akis į akį. Kas gali būti intymiau? (Išskyrus mylimojo glėbį...) Heideggeris yra rašęs apie individualią daiktų būtį pasaulyje. Jis teigė, kad daiktai egzistuoja patys savaime ir yra tokie pat kupini būties kaip ir visa kita. Tokie yra V.Rusecko daiktai – kupini paslaptingos būties, kurios paslaptį maga įminti. Jis kuria savarankiškų daiktų pasaulį – žiūrovo dalyvavimas reikalingas tiek, kiek jis sugeba įsibrauti į jų meditacinę erdvę. Abipusis žaidimas. Kitu atveju gali išvysti tik paprastus buitinius niekučius, paverstus meno objektais. Rinkis. Ką pabandęs gali gauti mainais? Nemažai. Visų pirma – ramybę, dar – katarsį, susikaupimą, peno apmąstymams, paslapties įminimą...

MENININKAS V.R. Kodėl daiktai? Tiesiog tapau savo daiktus... Mano daiktai. Paprasta ir aišku.

PUBLIKA. O, lentyna... O, kokie meškučiai... Kaip tiktų prie židinio... Tokie tikri ir paslaptingi... Vienas daiktas, ir ką?.. Jie tokie šilti...

V.Ruseckas ne tik jautrus, bet ir šmaikštus, ironiškas, racionalus. Paveiksluose – ne vien daiktai bei juos išskiriantis fonas. Čia gana kukliai (iš tiesų – itin prezicziškai apskaičiuota, tačiau vienu užsimojimu "nutepliota") drykteli formatą kertanti horizontalė ar vertikalė – juosta, teptuko šuoras, išlenda kokia staigmena – ne į pakabą, bet šalia (į erdvę?) įsuktas kablys. Būtent tai ir užkabina.

TOLIAU

Koks V.Ruseckas? Savitas. Tiek tapybos stiliumi, tiek daiktų tematika. Analogų tarp lietuvių menininkų lyg ir nerasta (siūlau atkreipti dėmesį į žodelį "lyg"). Savitas – tai nereiškia, kad geresnis ar blogesnis už kitus. Tiesiog išsiskiriantis, nepaveiktas klasika tapusių (tai nėra blogai) ARS tradicijų, ekspresionizmų, fovizmų ir kitų -izmų. Nors menininkas nesistengia būti originalus ir vienintelis, jam tai savaime pavyksta. Ką padarysi, talento niekur nepaslėpsi, vis tiek anksčiau ar vėliau išlįs kaip yla iš maišo. Kodėl aiškinu V.Rusecko talentą kaip duotybę? Pamatę šio menininko kūrinius ir sužinoję, kad jis nėra baigęs jokių "dailioškių", ar neišpūstumėte iš nuostabos akių? Abejoju (nebent jūs pats – talentas iš prigimties, ir tokie dalykai jums savaime suprantami). Nebaigęs, bet dėl to per daug nekompleksuoja ir nesididžiuoja. Jokio ekshibicionizmo, parodomosios ekvilibristikos koncepcijomis ir paviršiaus efektais. Bet koks platus to paviršiaus formavimo diapazonas! Čia ir pratrynimai, ir lasiruotės, teptukai – gremžtukai, mentelės – voleliai, dažo vingis iš tūbelės. Viskas tobulai vieniša, erdvė ir detalė tarpusavy "nesipjauna", akis nepavargsta (nors supjausčius drobę fragmentais – kokia margynė!). Štai tau ir bemokslis. V.Ruseckas (anam ne giminė) puikiai žino, ko nežino. Iš čia tas naivus kompozicijų stojiškumas; o pasitikėjimas monochromija? Jį lemia patirtis ir nuojauta; abi it užsispyrėlį viduramžių amatininką verčia suokalbiauti su paskiros detalės magija. Pars pro toto. Aha, tos pačios erzinančios dulkės meno žiūrovų akyse, idant, pasitrynę perštinčias, pajustume jas turint. Perštėjimas – menininko sukurta fikcija. Taigi, sveiki atvykę į magišką V.Rusecko pasaulį, turite nuspręsti, kas tai: tikrovė, fikcija, realybė ar paprastas akių dūmimas… Kiekvienam apsilankiusiam suteikiama vienintelė galimybė surasti savo (ne)tiesas, išvadas, mėgautis atradimais, skoniu ar beskonybe, abejingai gūžtelt pečiais ir nusivylus išeit… Kiekvienu atveju jūs visi būsit teisūs, nes "tiesa, – pasak Kierkegaardo (o aš jam pritariu), – tai subjektyvumas". Argi ne taip?

POST SCRIPTUM

PUBLIKA. Aplodismentai…

 

Skaitytojų vertinimai


12311. Skaitantysis :-) 2004-12-14 10:36
Neiprasta ir idomi straipsnio forma, issami analize, nenuobodi stilistika... Sekmes visiems...

12342. nevermind :-) 2004-12-14 22:11
vika, pas tave bernai keicias kas sezona, ar ka? o siaip idomu ir netradicishka. skaitant nesinori miegoti ir uzkabina.

12376. ramas :-) 2004-12-15 17:31
kazkas naujo...Geras. Ar bus dar?

12379. sobaka2004-12-15 18:06
ojojoj, atsirado grazuole -manekene, tipo raso, itariu kazakevicius viska parase tik jos varda del vaizdelio pridejo. o tu cia neapsimetinek protinga, tau vieta tik ant podiumo.

12383. stebinti :-) 2004-12-15 22:55
šuns balsas į dangų neina, sobaka!O straipsnis tikrai užkabinantis, nors vargu ar pats objektas toks įdomus ir vertingas:)

12396. nesobaka :-) 2004-12-16 14:27
Įtarinėjimas - patologija, gal reiktu kur nors kreiptis?... Negi tavo būdelėje simpatiškų ir protingų neapsilanko? Tada niūroka...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:38:38 Jul 24, 2011   
Jul 2010 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba